Akmeniniai būstai vėlėms
Akmeniniai būstai vėlėms: Straipsnyje skaitykite apie senovinės Lietuvos akmenis, vadinamus stabakūliais, kurie liudija apie neolito laikotarpio tikėjimą ir mirusiųjų sielų buveines. Nuotraukoje: Dieveniškių mokas, esantis Dieveniškių istorinio-regioninio parko teritorijoje. © Autorius: Donatas Greičiūnas
Praėjusio šimtmečio viduryje didelio Lietuvos senienų žinovo ir mylėtojo kun. A. Kašarauskio du stabakūliu buvo aptiktu Tauragės apskr., Laukuvos v., Ivoniškių dv. lauke. Apie juodu buvo kalbama, kad tai esančiu suakmenėjusiu medžiotoju, kuriuodu buvo Dievo nubaustu už tai, jog šventadienį mišių metu medžiojusiu. Vėliau tuodu stabakūliu pono Volmerio buvo pervežtu į Vėžaičių dv., Gargždų v., Kretingos apskr., ir čia dingusiu. Kun. A. Kašarauskis yra pastebėjęs dar kelis stabakūlius. Vienas užkeiktas vienuolis bernardinas buvęs Padyvytyje, Laukuvos v., Tauragės apskr. Iš čia jis buvo paimtas ir dvaro trobesių pamatams padėtas. Keli stabakūliai kun. A. Kašarauskio laikais gulėjo Varnių bažnyčios šventoriuje.
Alytaus apskr., Nemunaičių v., Jociūnų km. yra stabakūlis, apie kurį kalbama, kad tai yra akmenimi pavirtusi mergaitė. Tas padavimas gražiai yra aprašytas V. Krėvės-Mickevičiaus padavime „Užkeikta merga”, įdėta į „Dainavos šalies padavimų” rinkinį.
Pagaliau, tiksliau mūsų stabakūliu praeičiai pažinti, įdomu yra iškelti dar vieną jų pavyzdį.
1924 m. Kretingoje darbininkai, rinkdami dešiniajame Akmenės upės krante akmenų dirbtuvei akmenis, aptiko tokį įdomų radinį. Apkasę ir nukėlę iš vietos vos matomą ant žemės paviršiaus didoką, daugiau nekaip ketvirtainiško metro pločio paplokštą akmenį, po akmenimi darbininkai pastebėjo dar keletą tvarkingai sudėtų akmenų. Tų akmenų tarpe buvo keturi akmenys trikampės piramidės pavidalo 0,80 — 1,10 m aukščio. Kai kurie iš jų turėjo kalimo žymių. Du akmeniu buvo tik 40 — 30 cm aukščio, bet turėjo aiškias žymes, kad jų viršūnės yra nuskeltos. Tarp šitų didesniųjų akmenų gulėjo dar apie 20 mažesnių, pailgų akmenų, 20 — 30 cm ilgio, daugiausiai su aiškiomis jų skėlimo žymėmis. Tai taip pat neabejotinai bus stabakūliai, nors jokių padavimų apie juos žmonės nepasakojo, o taip pat nebuvo šalia jų rasta nė kitų duomenų, kurie tą spėliojimą paremtų. Bet kad tas įdomus radinys yra svarbus kultūrinis paminklas, apie tai gali liudyti šios stabakūliu praeities pažinimo pastabos.
Visi čia pastebėti, o taip pat man dar nežinomi panašios rūšies akmenys, mengyrais stabakūliais vadinami, kaip ir kituose kraštuose, taip ir Lietuvoje yra tos pačios vienos rūšies senovės paminklai. Labai tolimos praeities, dar akmens gadynės, jaunesniojo jos laikotarpio — neolito, palikimai. Visi tyrimo duomens sako, kad mengyrai stabakūliai pažymi, jog jie yra tų tolimų praeities laikų tikėjimo liekanos. Kad ir sunkiose sąlygose rutuliojosi neolito laikotarpio žmogaus gyvenimas, nors visas jo gyvenimas buvo sunki, nepertraukiama kova dėl būvio ir todėl dažnai neolito laikotarpio kultūros kūrėją — žmogų — lygino su dabartinėmis mirštančiomis laukinėmis Afrikos bei Australijos tautomis. Bet toks lyginimas, paremtas dažniausiai vien tik techniškų gyvenimo priemonių lyginimu, nėra teisingas. Kad ir panašūs yra darbo įrankiai — netobuli akmens padargai, panašios ir įvairios gyvenimo sąlygos, bet yra ir didelių skirtumų. Tie skirtumai ypač ryškiai yra pastebimi dvasiniame neolito laikų ir dabartinių laukinių tautų gyvenime.
Dabartinės laukinės tautelės per visą savo gyvenimą nėra sukūrusios jokių dvasinių vertybių ir todėl liko išstumtos iš bendro žmonių gyvenimo ir nusmerktos myriop. Neolito laikotarpio žmogus, nors visų gyvenimo sunkumų turėjo, buvo ir dvasinių vertybių kūrėjas. Gal ir nelengvas tai buvo darbas, gal daugis tautų bekuriant ir bekovojant už naujus idealus žuvo, bet išlikusieji, kas kartą stiprėjo, jų skelbiamos naujos mintys ir idėjos kas kartą plėtėsi plačiau, siekė aukštesnio laipsnio, turtėjo praeities patyrimu, kuriam rodant tikresnį kelią į šviesesnę ateitį, palengvindavo patį gyvenimą ir kovą už būvį.
Apie tokį dvasinį neolito laikotarpio žmogaus būvį turime įvairių duomenų. Ir patirti tą galime iš įvairių neolito laikotarpio liekanų, bet gražiausiai dvasinį neolito laikotarpio žmogaus gyvenimą mums gali parodyti stabakūliai mengyrai.
Paprasčiausia forma, kuria jau neolito laikotarpio žmonės reiškia dvasinę kūrybą, buvo tikėjimas į žmogaus sielą, jos nemirtingumą ir įtaką gyviems žmonėms. Šis tikėjimas reikalavo nuo žmonių įvairių kulto apeigų. Tikėdami, kad mirusiojo siela persikelia į kurį nors kitą daiktą, žmonės palengvindavo jai tokios buveinės ieškojimą ir tam prie mirusiojo kapo statydavo, kad nors ir paprastą medinį stulpelį. Kai kur statydavo ir tam tikro stulpo pavidalo akmens gabalus. Ilgainiui tokiais paprastais kapų ženklų bei sielų būstais jau nepasitenkindavo, o juos pradėjo dirbti primityviškų stabų pavidale. Tokių stabų ir vėlesniųjų laikų „akmeninių bobų” buvo daug aptikta senoviškuose kapuose pietinėje Rusijoje. Aptikta jų buvo ir kituose Europos kraštuose. Tačiau daugyje vietų dažniausiai buvo statomi akmeniniai natūralūs ar dirbtiniai, paprastos išvaizdos, stulpai — stabakūliai arba mengyrai, kuriuos ir laikė mirusiųjų sielų būklėmis. Tokie kapų ženklai, ypač pasižymėjusių asmenų, buvo labai gerbiami, daug turime davinių, kad dažnai tokie tautos didvyriai buvo net dievinami ir jų kapų ženklai virto stabais.
Praslinko amžiai. Keitėsi žmonių gyvenimas, keitėsi ir religinė pasaulėžiūra. Bet žmonių atmintis, nors jau ir neaiškiai, išlaikė senoviškas pažiūras. Apie senoviškas sielų būkles stabakūlius bei mengyrus susidarė padavimai, kad jie yra suakmenėję žmonės, kuriuos dievai už įvairius prasižengimus pavertę į akmenis. Tad tokia yra mūsų stabakūliu, akmeninių bobų, mergaičių, stulpakmenų bei kitais vardais vadinamų mengyrų praeitis. Keletą tūkstančių metų, kuriuos jie išgyveno mūsų laukuose, verčia mus pagerbti tuos nebylius praeities liudininkus, o pažinus tikrą jų praeitį ir kultūrišką reikšmę, daugiau susirūpinti jų apsaugojimu.
Tarasenka P. Akmeniniai būstai vėlėms // Jaunoji karta. – 1933, Nr. 33, p. 552.