Akmenų paslaptys byloja apie laikus, kai žmonės dar kalbėjosi su dievais per akmenį. „Pėduoti“ ir „dubenėti“ rieduliai, aptinkami ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tarsi saugo senųjų tikėjimų atminimą. Kadaise tai galėjo būti tik akmens amžiaus dirbtuvių likučiai, tačiau laikui bėgant jie tapo šventais, stebuklais apipintais paminklais. Ką iš tiesų slepia šios keistos formos akmenų įdubos? Ir kodėl net šiandien žmonės ant jų palieka aukas?..
Akmenų paslaptys: kur pėdas paliko dievai
Įvairaus dydžio akmenys kaip su pailgais įdubimais, kuriuos liaudis vadina „pėdomis” taip ir su apskritais įdubimais „dubenimis”, yra vieni iš gražiausių senovės paminklų ir užtinkami netik Lietuvoje, bet jų randama tiek Europoje tiek ir kituose pasaulio kraštuose, kur žmonės tuos įdubimus taip jau „pėdomis” ir „dubenimis” laiko ir turi vienodus padavimus dėl jų atsiradimo.
Tiek plačiai paplitę „pėduoti” akmenys, vienodumas jų įdubimų ir liaudies pažiūra dėl jų atsiradimo, seniai jau atkreipė mokslininkų dėmesį, kurie ir stengiasi išspręsti šių keistų įdubimų kilmę. Nors vėlesnioji pėduotų akmenų reikšmė, kurie daugiausia buvo aukurais, ir tapo pažinta, bet dėl pačių pėdų kilmės ilgai dar buvo ginčijamasi, nes akmenys su „pėdomis” buvo aptinkami daug anksčiau, negu atsirado vėlesniųjų laikų religinis kultas ir jų atsiradimas siekia dar akmens gadynės laikus. Ne karta pėdos pastebėta net ir tuose akmenyse, iš kurių buvo, sustatyti akmens gadynės kapai.
Tik paskutiniu laiku yra atspėta dubenuotų arba pėduotų akmenų paslaptis ir nustatyta, kad tie akmenų įdubimai yra likę dar iš akmens gadynės laikų ir pradžioj buvo padaryti ne kuriems nors tikybos apeigų tikslams, bet visai pripuolamai, lyginant tose vietose ant akmenų akmeninius kirvukus. Akmens gadynės gyventojai, norėdami pasidaryti sau akmeninį kirvuką, imdavo gabalą akmens ir jį pirmiau nelygiai kitu akmeniu apkaldavo, ir vėliau ilgai lygino jo šonus trindami vienoje vietoje ant kito akmens. Žiūrint akmeninio kirvuko bei kito padaro išvaizdos ir jo šonų lyginimo būdo, akmeny likdavo ar pailgi ar apskritus įdubimai, kurie vėliau ir buvo praminti pėdomis ir dubenimis.
Kai kada akmenyse šalia, didesniųjų įdubimų pastebima mažos siauros skylutės, lyg jos būtų iškaltos šiais laikais akmeniui skaldyti. Šios mažos skylutės irgi yra užsilikę iš tų pačių laikų, kaip didesnieji įdubimai, darant toje vietoje akmeniniams kirvukams skylutes kotui. Kaip buvo atliekamas kirvuko lyginimo darbas ir kaip atsirado ant akmenų įvairūs įdubimai, galima lengvai suprasti iš įdėto piešinio ir tų, dažnai randamų Lietuvoje akmeninių kirvukų pavidalo.
Kylant žmonijos kultūrai ir pradėjus dirbti ginklus ir įvairius įrankius iš naugių (metalų), žmonės metė dirbę akmeninius įrankius ir laikui bėgant užmiršo netik kaip atsirado ant akmenų įdubimai, bet ir randami jų laukuose akmeniniai kirvukai. Ilgą laiką Europos ir kitų kraštų gyventojai nežinojo tikros akmeninių kirvukų atsiradimo priežasties ir buvo manoma, kad juos mėto piktasai dievaitis Perkūnas griaustinio metu, dėl to šiuos kirvukus vadindavo perkūno kirveliais ir kaip stebuklingu būdu atsiradusius pradėjo įvairiems būrimams ir gydymui vartoti. Taip jau buvo pamiršta kaip atsirado akmenyse pėdos ir dubenys. Žmonės laikė kad ir jos atsiradę stebuklingu būdu, esą dievų pažymėti ir dėl to pradėjo juos garbinti, laikyti šventais (alkakmenimis) ir skirti aukurais, ant kurių dėdavo aukas.
Tokios pažiūros dėl šių akmenų liaudis laikosi ir ligi šiai dienai. Švedijoje tokie įdubimai akmenyse vadinami Elfų (miškų dievaičių) malūnėliais, liaudies laikomi šventais ir dar dedamos ant jų aukos. Ir senovės lietuviai laikė akmenyse įdubimus stebuklingai atsiradusius, kuriuos daugiausia padariusi Laumė. Dėl to tie įdubimai akmenyse ir vadinami Laumės pėdomis ir buvo dedamos ant jų aukos. Tokius gerbtinus akmenis aptiko Žemaičiuose L. Jucevičius ir kun. A. Kašarauskis dar praėjusiam šimtmetyje, bet dabar apie juos jau retai tenka girdėti.
Priėmus lietuviams krikštą, naujoji katalikų dvasiškija įvairiomis priemonėmis kovojo su senosios tikybos liekanomis ir draudė žmonėms lankyti Laumių akmenis ir dėti ant jų aukas, sakydama, kad tie akmenys yra velnio ir pėdos yra velnio padarytos. Kad lietuviai dar ilgai garbino Laumės akmenis rodo ir Postilos Katolica 1575 m. autoriaus žodžiai, jog lietuviai mestų garbinę velnio akmenis. Dėl to daugelis akmenų su pėdomis buvo praminti velnio akmenimis, o pėdos — velnio pėdomis.
Kitose vietose dvasiškija, negalėdama atpratinti liaudį garbinti akmenis, pašventino juos naujai tikybai, įrengusi ant jų bei greta koplyčias ir kryžius. Pasikeitus tikybai, liaudis pradėjo manyti, kad įdubimai — pėdos ant akmenų yra atsiradusios todėl, kad ant jų stovėjęs ar pats Dievas, kuris elgetaudamas vaikščioja per žmones, arba Jėzus Kristus ar Panelė Švenčiausia ar kuris nors šventasis. Tokie akmenys laikomi stebuklingais ir ligi šiai dienai yra garbinami.
Štai kokiu būdu atsirado mūsų laukuose pėduoti bei dubenuoti akmenys ir kokią jie turi seną ir įdomią praeitį.
P. Tarasenka “Pėduoti” akmenys // Trimitas. – 1927, Nr. 19, p. 614-617.
Kapitonas P. Tarasenka