Nuotrauka: Puntukas. Šlaite – didelis akmuo; viršuje sėdi vyriškis ir berniukas. Už akmens medžių eilė. Nežinomas autorius 1929 m. © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Akmenys klajūnai
Akmenys klajūnai. Kas žymiausia, tai ledynai yra pas mus atkėlę iš šiaurės šalių ir išmėtę po dirvas senesnių gadynių padermės uolų atskalų, apzulintųjų akmenų, senesnių molių ir smėlių. Tuo būdu mūsų morenose atsirado Skandinavijos ir Suomijos kietųjų padarų medžiagos (granitų ir porfyrų), šiaurinės Igaunijos kembrinių molių ir smėlių ir kt., kurių mūsų gimtiniuose sluoksniuose šiaipjau neužeiname. Tuo pačiu būdu atsirado pas mus, ypačiai paupiais, ir akmeningų laukų. Akmenis dargi nurinkus nuo lauko, jie dažnai vėl iš žemės išlenda, tartum kas būtų jų išnaujo sėte prisėjęs ar jie patys savaime išaugę, kaip iš tikrųjų gal vienas kitas ir pamano. Yra taipgi paskyrium išmėtytų didžiulių akmenų, kurie, iš kur kitur pas mus atkelti, del to rieduliais, arba akmenimis-klajūnais, arba keleiviais yra praminti. Kiti jųjų del savo nepaprasto didumo, kartais būdami lygį žmogų panašūs, kiti del keistų iškaltų juose ženklų (žmogaus, «velnio» pėdų, žvėries letenų, pasagų ir t.t.) mūsų žmonių tebėra pagarboje laikomi. Kai kurie jų gal bus buvę mūsų senovės aukurai; bent tokių yra apie juos užsilikusių padavimų. Šen ten ligi šiol tebeneša žmonės jiems dovanų (pinigų, drobės ir t.t.) ir tiki gydomąja jų galia prieš pasiutimą ir visokias negalias.
Šitokių akmenų labiausiai yra žinomi – Puntuko (Ukmergės aps., Anykščių par.) ir prieš šimtą metų girnoms sunaudotas Rambyno akmuo (Ragainės aps. ant Nemuno dešiniojo kranto, tarp Ragainės ir Tilžės).
Iš Rambynkalnio praeities
Nemuno dešiniojo kranto pakiliausioji aukštuma, Rambinkalnis, randas tarp Bitėnų ir Krakoniškių kaimo. Anapus Nemuno jis turi priešais iš kairiosios pusės Ragainės, iš dešiniosios Tilžės miestą. Giriose kadai skendęs ir mūsų metu tebesąs apaugęs pušimis, kalnas traukė savęspi senovės lietuvius ir įkvėpė jiems stebėjimos ir pagarbos jausmų. Ypačiai skatino juos stebėtis ir gerbti jo viršūnėje gulėjęs, apie 1,5 sieksnio (3 m.) viršum rioksojęs rudai juodo granito-riedulio akmuo. Ant akmenio, sako, buvę kardo, žmogaus delno ir pėdos, žvėrių letenų ataspaudų, net kažin koks ženklas, kurs buvęs lygį šventyklą panašus. Žmonės tikėjo pati Perkūną tą akmenį viršūnėn padėjus ir tenai savo buveinę sukūrus. Po akmeniu, sako, buvę įkasta aukso dubuo ir sidabro akėčios. Iš tolimų tolimiausių Lietuvos kraštų nešė žmonės kalnan aukų, derliaus, sveikatos maldaudami ir dėkodami pasveikę arba už gerus metus ir t.t. Sako, nuo Maskvos bei Smalėnų (Smalensko) pusės atvykdavę čionai kunigaikščiai gausiomis dovanomis-aukomis. Turtų turtai Rambyne susirinkę. Kryžiuočiams Prūsų žemę užėmus, senosios tikybos kunigai vienus turtus čia pat užkasę, kitus bėgdami su savim pasiėmę. Laumės (Laimės), kurios pirma Rambyną ypačiai buvo pamėgusios, dabar kartu išbėgusios. Su kalnu persiskirdamos, jos nulėmusios: ligi akmenį nepajudinus, laimė neapleisianti Lietuvos; akmenį palietus, visiems atsirasią nelaimių, tik didžiausiam apylinkės varguoliui teksią užkastieji auksiniai indai ir ūkio padargai. Pranašavimas, tarytum, išsipildęs!..
Dar XIX a. pradžioje žmonės tebenešę Rambynan aukų, gerbę jį ir džiaugęsi savo brangenybe. Ir, štai, 1811 m. vienam vokiečiui malūnininkui galvon atėję milžinas akmuo savo malūnui sunaudoti. Žinodamas, jog vietos žmonės savo akmens jam geruoju neišduos, jis išsirūpinęs tam tikrą vyresnybės raštą, kuriuo anoji jam leidusi akmenį sau pasiimti. Tačiau ir šiuo leidimu apsidraudęs, jis ilgą laiką negavęs darbininkų akmeniui susprogdinti ir malūnan atristi, nes čiabuvių niekas neišdrįsęs prieš senovės šventenybę pasikesinti. Kiek toliau paieškojęs, radęs pagalios tris darbininkus, nuo Gumbinės ir Tilžės, kurie padėję jam senoli nuveikti. Nepigiai tačiau akmuo-milžinas pasidavęs: skeveldai atšokus, vienas jų aki susižeidęs ir apakęs, antrasis pavojingai sau keli užsigavęs, o trečiasis, kurs akmenį malūnan partraukęs, begrįždamas staiga įsirgęs ir čia pat pasimiręs. Paties malūnininko reikalai, sako, vėliau nebevykę; jis įpuolęs vargan.
Įstabaus akmens nustojęs, kalnas neberimstąs. Jo apačią ir šonus Nemunas drasko, plėšia; vėjai užneša viršūnę smiltimis. Gi 25-riems metams besueinant, akmenį susprogdinus, audringą rugsėjo naktį 1835 m. didelė kalno dalis, Nemuno paplauta, didžiausiu trenksmu upėn nugriuvo. Žmonės suprato, jog tai, kas Laumių lemta, įvykstą, ir daunuodami puolė sukastų turtų ieškoti. Aukso dubens nei sidabro akėčių jie, tiesa, nerado, bet iškasė delto nemaž sidabrinių, švininių, varinių, net ir auksinių indų ir indelių, kurie gal aukų apeigoms ir šioms papuošti senovės kunigų bus buvę bevartoti. Beveik pusę amžiaus vėliau, 1878 m. liepos mėn., vidudienį, Rambyno krantas per 50 sieksnių ilgumo velėk sugriuvo upėn. Taip tatai šis kalnas vis labiau įra, griūva. Paskutiniu laiku apsodino ji medžiais ir krūmais, tuo būdu suutvirtino ji, suteikė jam galios prieš Nemuno vilnis atsispirti.
Ir mūsų metu Rambynas tebėra lietuvių gerbiamoji vieta. Kasmet per Jonines susirenka ant jo jaunimas, dainomis, šokiais ir žaislais įvairindamas sau laiką. Susipratę lietuviai iš šiapus ir anapus sienos taipgi mielai jį aplanko senovės laikams prisiminti.
Puntuko ir kiti akmenys – milžinai
Puntuko akmuo guli Šventosios paupy, 3 v. atstu nuo Anykščių palei kelią į Kurklius; jis turi apie pustrečio sieksnio aukščio. Akmuo gavęs vardą nuo senovės lietuvių kunigo, bajoro Puntuko, kurs kažkokią šventvagystę padaręs ir už tat buvęs sudegintas. Patsai akmuo čia atsiradęs šitokiu būdu: velnias nešęs ji Anykščiuosna bažnyčios durims užversti, bet Dievas neleidęs tai padaryti, ir akmuo reikėję mesti.
Panašiai pasakoja žmonės apie vieną panerio akmenį Švenčionių aps., Žodiškio miest. apylinkėje. Žodiškio jezuitai rinkęsi čia akmenų bažnyčiai statyti, o naktį velnias juos nešiojęs atgal ir upėn svaidęs; paskutinį akmenį benešant, gaidys pragydęs, ir akmuo atlikęs ant kranto. Greičiausia tas akmuo bus buvęs senovės aukuras, jezuitų gadynėje velniui priskirtas.
Ukmergės aps. Deltuvos apyl., kaip pasakoja, Mokaus akmuo, prie Šventosios upės ties Kukavaičio kalnu, nepamėgęs piemenų, ji mindžiojančių, ir todėl per dvyliką dienų bei naktų perėjęs kiton upės pusėn, baisiai verkdamas dėl upėje likusios savo žmonos-akmenio; Mokaus „žmona” nepersenai dar tebekyšojo iš vandens.
Apie Raguvą (Ukmergės aps.) ant Nevėžio upės kranto buvęs visų gerbiamas Žalčio akmuo, kurio viršūnėje buvęs trys žalčiai iškalti; jį perkėlę į Kedainius.
Radviliškio apyl. (Šiaulių aps.) riokso stulpas – akmuo, kurį žmonės taria suakmenėjusį žmogų esant; tokių akmenų ir kitur dar turime.
Apie patį Razalimo miestelį (Panevėžio aps.) akmeniui, kurs nuo negalių gydęs, žmonės ligi šiol atneša šventėms dovanų; tai dar palikimas iš senosios tikybos laikų.
Netoli Vištyčio (Vilkaviškio aps.) prie pačios Prūsų sienos, prie kelio iš Stalupėnų į Vištyti, riokso milžino didumo akmuo, senovėje XVIII a. Vištyčio bažnyčios dokumentuose «šv. Trejybės» akmeniu vadinamas. Šitas akmuo turėjęs senosios lietuvių tikybos laikais vaidinti kokią nors rolę, jei jis katalikų tikėjimo metu praminta tokiu vardu. Pasak žmonių pasakų, ant šito akmens sėdėjusi Mergelė Marija, kiti sako – Dievas. Dar apie 1800 metus ir vėliau per kryžiaus dienas iš Vištyčio bažnyčios su procesija žmonės ėję prie to akmens ir pas jį meldęsi. Kadangi jis guli prie pat Prūsų sienos, tai vokiečiai norėję jį suskaldyti ir suvartoti; iškalę jame skyles, suskaldyti tačiau nevaliojo.
M. Biržiška „Akmenys-klajūnai // Lietuvos geografija 1917 m., p. 15-20