Alkos kalnai – baltų šventviečių paslaptys

Alkos kalnai – tai senovės baltų šventvietės, menančios laikus, kai gamta buvo dieviškumo šaltinis, o ugnis – ryšys su protėviais ir dievais. Šios vietos, pasklidusios po dabartinę Lietuvą ir Latviją, liudija sudėtingą ir turtingą religinį pasaulėvaizdį, kuriame svarbų vaidmenį atliko aukos, mirusiųjų pagerbimas ir griežtai saugomi šventi miškai. Archeologiniai radiniai, padavimai ir istoriniai šaltiniai leidžia pažvelgti į šias šventvietes ne tik kaip į mitais apipintas vietas, bet ir kaip į realų dvasinį pasaulį, kuris gyvavo tūkstantmečiais, o gal ir dar ilgiau.

Alkos kalnai – baltų šventviečių paslaptys

Baltų krašte Alkos kalnai gausiai paplitę, ypač daug jų randama dabartiniuose Latvijos ir Lietuvos kraštuose. Latvijoje prie Mežmalių, Strazdalės vls., Talsų apskr. tyrinėtas apie 45 m ilgio, 30 m pločio ir 3,5 – 4 m aukščio kalnas, vadinamas „Bažnyčios kalnu“ (lat. „Baznicas kalns“). Tame kalnelyje ištirta 10 duobių. Duobės įvairaus pavidalo ir dydžio. Charakteringos piltuvėlinės formos, pvz., duobė I viršuje 4 m, apačioje 1,30 m skersmens, 1,15 gilumo. Viršutinė piltuvėlinės duobės dalis buvo juoda nuo degėsių, cilindrinės (apatinės) duobės dalies šonuose aptikta medžio puvėsių liekanų, mano­ma, kad duobės sienos buvo medžio šakomis išpintos. Be anglių ir pelenų duobėse rasta naujojo geležies amžiaus apdegusių ir sulaužytų daiktų fragmentų, pagal kuriuos alkakalnis datuojamas 1000 – 1400 m., žmogaus ir gyvulių kaulų liekanų, puodų šukių. Rasta šių gyvulių kaulų liekanų: arklio, karvės, veršio, kiaulės, ožkos, šuns, žiurkės. Pačių kaulų aptikta tik nedideli fragmentėliai: žandikaulio dalis, kaklo ar stuburkaulio narelis, piršto kauliukas, dantys ir pan. Žmogaus apdegusių kaulų terasta dviejose duobėse po vieną piršto kauliuką.

Alkakalnį tyrinėjęs E. Šturmas yra įsitikinęs, kad čia turėta būti aukų duobių, aukojimas turėjo būti susijęs su mirusiųjų kultu. Buvo aukojami gyvuliai, tačiau galima spėti, kad drauge galėjo būti aukojamas ir augalinis maistas ir gėrimas, tik tai neįmanoma įrodyti. Aukos būdavo aukojančiųjų suvalgomos, ir mažos jų liekanos pateko į duobę. Viename kalne galėjo būti apie 20 ar net daugiau tokių aukų duobių. Alkakalnis priklausė toje apylinkėje gyvenančiai bendruomenei, o kiekviena duobė — atskirai šeimai. Apdegusių žmogaus kaulų liekanos verčia galvoti apie kūno deginimą alkakalnyje. Visu tvirtumu teigti, kad toje vietoje tikrai deginti kūnai, ir pats E. Šturmas dar nedrįsta, nes tik dviejose duobėse rasti degintų žmogaus kaulų fragmentai ir, be to, kuršių srityje to laikotarpio degintinių kapų tyrinėjimai Latvijoje rodą, kad deginta toje pa­čioje kapo vietoje.

Lietuvos degintinių kapų tyrinėjimai rodo, kad deginimas galėjo vykti už kapinyno ribų. Dar iš 1413 m. prancūzų pasiuntinio Ghillebert de Lannoy kelionės per kuršių kraštą aprašymo turime žinių apie kūnų deginimą: „Kuršių, kurie varu buvo apkrikštyti, tarpe yra sekta, kuri mirusiųjų kūnus užuot laidoję degina su pilnu apsivilkimu ir turtingiausiais pa­puošalais. Deginama artimiausioje biržyje ar miške, kuriame sukuriamas laužas iš grynų ąžuolinių malkų.

Laidojimo apeigos turėjo būti panašios, neatsižvelgiant į tai, ar buvo papro­tys kūnus nedeginti ar deginti. Aptiktos aukų duobės alkakalnyje, gal būt, ir atsako į mūsų iškeltąjį klausimą „kur turėjo būti laidojimo apeigos, jei pačiuose kapinynuose ne visur rasta ugniavietės, o tik paskiros anglys“. Atokiau nuo kapinyno turėjo būti keliamos mūsų aprašytosios ir ištisais šimtmečiais išsiliku­sios šermenys. Ar ir miręs žmogus buvo drauge atgabenamas, ar jis tuo laiku buvo paliekamas namie (kūno nedeginimo atveju) ir tik artimieji rinkdavosi specialiose aukų vietose — proistorikas bejėgis spręsti. Kiekviename kape ras­tos anglys galėjo būti laidojančiųjų suneštos iš tos vietos, kur būdavo apeigos.

Proistorinei alkos kalnų medžiagai atliepia XV a. kronisto J. Dlugošo pa­tiekiamos žinios apie žemaičių tikybą. Nors ir J. Dlugošas nėra buvęs Lietuvoje, bet greičiausiai savo veikalui yra panaudojęs Žemaičiuose krikštijusių lenkų dvasininkų kokius nors rašytinius pranešimus. J. Dlugošas rašo, kad žemai­čiai miškuose turėję židinių atskiroms giminėms ir namams atskirų, ant kurių degindavo savo giminių ir artimųjų palaikus drauge su žirgais, balnais ir bran­giais drabužiais. Netoli proistorinių kapinynų rasti židiniai (pvz., Jauneikiuose ar Linkaičiuose, Joniškio vls., taip pat rodo, kad atskira šeima galėjo turėti sau atskirą židinį (ar aukų duobę) ir prie jo puotauti (pvz., Linkai­čiuose, prie pirmosios ugniavietės rasta net 11 gyvulių ar paukščių kaulų krū­velių).

Aukų vieta, toji šventvietė, kaip kad įprastine lytimi mes vadiname ,,Alkos kalnu“, latviai „Elka kalns“, nebūtinai turi būti apyaukštis, apskritas, medžiais kalnelis. Kartais tuo pačiu vardu vadinama visai nedidelė pakiluma visai lygi vieta lauke, pieva. Matyt, buvo parenkamos gražesnės vietos pvz., dažnai randame netoli vandens, upių santakoje, netoli šaltinėlio nuo žmonių sodybų, nes alkakalniai beveik visados randami netoli piliakalnio ar kapinyno. Ir kokia toje apylinkėje patrauklesnė vieta buvo, toji ir šventviete: lygumų krašte lygumoje, nelygioje vietoje — kalnelyje. „Alkos kalnų“ ir kt. Alko, Alkos pavadinimų Lietuvoje gausiausiai aptinkame Žemaičiuose: Mažeikių, Kretingos, Telšių apskr. Jau Tauragės, Šiaulių apskr. žymiai mažiau, Raseinių, Kauno apskr. ir Užnemunėje reta. Panevėžio, Rokiškio, Utenos, Ukmergės, Alytaus apskr. beveik tik po vieną. Kalnuotuose Žemaičiuose daugiausia yra „Alkos kalnų“, Vidurio Lietuvos lygumoje veltui Alkos kalnų ieškosime, čia „Alka“ — pieva, laukas, Rytų Lietuvoje taip pat nerandame Al­kos kalnų, čia Alka irgi pieva, sala. Lietuvių žodis alkas, elkas reiškia „šventa vieta“, „biržis“, „der (heilige) Hain“.

Alko ir Alkos vietovardžiais va­dinami ne tik kalnai, bet ir pieva, laukas, ežero iškyšulys, sala, ežeras, vienasėdžiai, kaimai, senkapiai. Pirmą kartą Alkos pavadinimą sutinkame 1478 m. Sašuolių dokumente švento miško reikšme: „Sylva Helki alias swiati lasz (Kodeks dyplomatyczny Katedry Wilenskiej, 364 psl., Nr. 309). Iš K. Jablonskio knygoje „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje surinktų Alko, Alkos XVI, XVII a. vietovardžių matome, kad ir tada Alkas, Alka reiškė kalną, biržį, lauką, pievą. Pora pavyzdžių:

iš 1585 m., Kražių vls., …„na vysokoj gore, nazyvaemoi Al­kas…“ (238 psl., 91); iš 1573 m., Viduklės vls.: … „pod olkom, gaem berezovym“… (138 psl., 91); iš 1538 m., Ramygalos vls.: „Prodal esmi svoju nivu… a taja moja niva ležit na olki podle dorogi velikoi…“ 138 psl., 91); iš ten pat: …„kthora nyva l(e)szy (w) elkach nad orvdelem…“ (138 psl., 91); iš 1593 m. iš Telšių apskr.: „Granica počynaetsia ot duba, na kotorom dube križ ėst učinen, kotory dub stoit na nive, progyvaemoi Alkas, ku rečče Rinkgi, a ot tovo duba usypali kopecvlese, prozyvaemom Alka pjavnis  pieva)“… (138 psl., 91). Jono Bielauko ir Mykolo Sapūno postilėje, vad. Wolfenbuettelio bibliotekos rankraštyje „Iszgvldimas Evangeliv per wisvs metvs. iš 1573 m. paaiškinama, kad gojus vadina alkais. „Gojus“ (slavų kilmės žodis) — geresnis, gražesnis miš­kas, šventas miškas, aukštesnė vieta, dievams skirta. Baltų alk-, elk- sietina su gotų alhs (sen. anglų ealh, sen. saksų alah) — apsaugota (geschutzte), nepažeidžiama (unverletzliche) vieta. Todėl greičiausiai šventvietė, alkas bu­vo griežtai etnologinio „tabu“ saugojama vieta.

Ankstyvuosiuose istoriniuose šaltiniuose nuolat susiduriame su šventų miš­kų, biržių, laukų, medžių minėjimu. Prūsuose (Semboje) šventas miškas minimas jau nuo 1075 m. Thomas von Chantimprė savo knygoje apie „bičių valstybę” prieš 1263 m. mini prūsų šventus miškus, kurių kirsti nei į juos įeiti neleidžia­ma. P. Dusburgas 1326 m. irgi sako, kad prūsai turėję šventus miškus, laukus ir vandenis, kuriuose nebuvo galima nei kirsti, nei arti, nei žvejoti. 1457 m. Laurentius Blumenau savo „Historia de ordine Theutonicorum cruciferorum” mini „kai kuriuos“ miškus, kur prūsai buvo įpratę aukoti ir kuriuos laikė šven­tais, taip pat pabrėžia, kad negalima buvę medžių kirsti. XVI a. Sal. Henning (įvade „Warhafftiger und bestendiger Bericht“, 9 psl.) vietos žmonių (latvių) pagonybę ypač įžiūri šventose biržyse (resp. gojuose?) — „in heiligen Buschen” ir laidojime, kuriuos greta mini.

Istorinių šaltinių minimas šventas vietas, ap­saugotas griežtų draudimų, su alkais jungtų šaknies alk-, eik- etimologija. Tik neaišku, ką kronistai dažnai minimu terminu „heiliger Busch“ norėjo išreikšti — ar didesnį mišką, ar miškelį, resp. biržį — alką. Lig šiol vietovardžiuose išlikę mūsų žodžiai „Alkas“, „Alka“, (o taip pat, turbūt, daugumas Koplyčkalnių, Bažnyčkalnių, Aukuro kalnų ir t. t.) greičiausiai ir yra tų visame baltų krašte išsimėčiusių buvusių šventų kalnelių, miškelių, laukų ir pievų palikimas. Kro­nistai, nemokėję vietinės kalbos, beveik nepaliko tų šventviečių pavadinimų, jiems tik matyt ypač į akį krito įvairūs draudimai medžius kirsti ir kt.

Šventomis vietomis laikyti kalneliai, biržys galėjo tarnauti ir visokiems au­kojimams kitomis progomis, nes nėra aiškių įrodymų, kad tokiame alkakalnyje (koks kad tyrinėtas Latvijoje prie Mežmalių) įvykdavo apeigos, susijusios vien tik su mirusiųjų kultu (tam tik daugiausia duomenų). Svarbiausia tų vietų pa­skirtis yra buvusi ta, kad jose buvo aukojama. Dėl to ir Lietuvoje ir Latvijoje „alkakalnio“ sąvoka dabar dažnai suplakama su „aukų kalno“ sąvoka. Pvz., man yra sakęs senukas ūkininkas Baužys iš Lazdininkų km., Darbėnų vls., Kretingos apskr., kad „Alkos kalną“ žmonės klaidingai vadina, esą reikia vadinti „Aukų kalnu“, nes senovėje jame žmonės aukodavę.

Latvijoje lygiagreta „Elka kalns“ pavadinimo sutinkamas pavadinimas „Upuru kalns“ — aukų kalnas, Lietuvoje „Aukos kalnas“, „Aukuro kalnas“. Nors Lietuvoje nėra nė vienos kaip reikiant tyrinėtos alkvietės, tačiau gana daug žinių alkviečių paskirčiai nuvokti duoda Paminklų Apsaugoje esančios bylos, kuriose suinventorizuoti ir trumpai aprašyti šios rūšies paminklai drauge su vietos žmonių padavimais.

„Alka“ — vieta, ku­rioje senovėje žmonės degindavę aukas. Ant Alkos kalnų įvairių švenčių proga (pvz., Kryžiaus dienomis) apylinkės žmonės renkasi pasimelsti. Daugumas alk­viečių ir dabar žmonių dar gerbiamos. Viename Platelių vls. esančiame Alkos kalne, senų žmonių pasakojimu, yra buvęs „maldų šulinys“, į kurį žmonės dė­davę visokias gėrybes dievų garbei. Apie Alkos kalną Račių km., Tirkšlių vls., Mažeikių apskr. pasakoja žmonės, kad senovėje, kada dar nebuvę bažnyčių, apy­linkės gyventojai ant šio kalniuko degindavę jaučius, ožius, avinus ir kt. ir čia atlikdavę maldos apeigas. Įdomų padavimą vietos žmonės pasakoja apie alką Kesių km., Akmenės vls., Mažeikių apskr. Toji aukštesnė vieta, apaugusi lapuo­tais, Agluonos ir Vadaksties upių santakoje vad. „Aglonos alkos kalnas“, kuria­me gyvenusi pana, vardu Aglona. Ji visą savo amžių kalne kūrenusi aukų ugnį. Kai pasenusi, užkūrusi didelę ugnį ir pati susideginusi. Gal tai kūno deginimo alkvietėje prisiminimas? Kai kuriose alkvietėse rasta ir konkrečių ugniaviečių pėdsakų: pvz., Dapšių alkakalnyje, Židikų vls., Mažeikių apskr. iškasta 1,5 m luobe, kurioje rasta pelenų, anglių, suakmenėjusių grūdų liekanų ir šukių.