Apeiginiai Lietuvos piliakalniai

Apeiginiai Lietuvos piliakalniai – tai ne tik iš žemės supiltos kalvos, bet ir gyvi mūsų protėvių tikėjimo, dvasinio gyvenimo ir apeigų liudytojai. Skirtingai nei gynybiniai ar gyvenamieji piliakalniai, šie – skirti aukoms, maldoms ir mirusiųjų pagerbimui. Iš pelenų, anglių, gyvūnų kaulų, molinių indų šukių ir kitų radinių galima spręsti apie sudėtingą senovės lietuvių pasaulėžiūrą bei tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Šios šventvietės, apgaubtos paslaptimis ir legendomis, šiandien mums leidžia pažvelgti į seniausius mūsų kultūros klodus ir primena apie laikus, kai tikėjimas ir gamta buvo neatsiejami.

Apeiginiai Lietuvos piliakalniai

Lietuvą — piliakalnių kraštas. Retai kurioje Lietuvos apy­linkėje jų nerandame. O kiek su jais rišama įvairių istorinių atsiminimų, liaudies tradicijų ir padavimų? Kiek įdomių praeities paslapčių slepia savyje aukštos piliakalnių viršūnės?

Tačiau dar nedaug Lietuvos piliakalnių yra tiksliau ištirta. Musų žinios apie juos remiasi dažniausiai tik išorinės jų išvaiz­dos pažinimu. 

Gerai įsižiūrėję į Lietuvos pilkalnių žemėlapį, pastebime dvi ryškesnes jų grupės — Žemaičių ir Aukštaičių. Nedidelė pirmosios grupės piliakalnių dalis atrodo paskirstyta taip, kad galėtų tarnauti krašto gynimo reikalams. Ypačiai tai galima pasakyti apie vėlesniųjų laikų Žemaičių piliakalnių dalį. Ta­čiau Aukštaičių piliakalniai yra po visą kraštą be tvarkos išmė­tyti, kad sunku yra susekti bet koks jų statymo planas.

Iš tokio netvarkingo piliakalnių išmėtymo nesunku padaryti išvadą, kad jie buvo statomi vien tik strategiškais arba poli­tiškais sumetimais. Jie yra atsiradę įvairiais laikais, įvairus yra buvęs jų, paskyrimas ir įrengimas. Laikams besikeičiant, senieji piliakalniai buvo apleidžiami ir statomi nauji, pritaikinti laiko rekalavimams ir pasikeitusioms gyvenimo sąlygoms. Jau kroni­kininkas Strijkovskis pažymi, kad XVI amžiuje buvo daug apleistų ir medžiais apaugusių piliakalnių.

Mano 1933 metais atlikti Aukštaičių piliakalnių tyrinėjimai parodę, kad ankstyvesnieji spėliojimai apie įvairų Lietuvos pi­liakalnių paskyrimą yra tikri; vieni iš jų yra pastatyti gynimosi sumetimais, — tokia nuomonė buvo susidariusi apie visus Lie­tuvos piliakalnius, — o kiti yra buvę piliakalniai — sodybos ir apeiginiai piliakalniai. Tiesa, įrengimų bei priemonių gintis turi jie beveik visi, bet tai ypačiai ryškiai matome tik gynimosi reikalams skirtuose. 

Įdomu pastebėti; kad mūsų liaudis savo tradicijose ir pa­davimuose nevienodą piliakalnių paskyrimą dažnai pažymi. Ji, be bendro piliakalniu vardo, kažkuriuos iš jų vadina pili­mis, pilaitėmis arba pilalemis, o kitus — šventkalniais (Jurgai­čių. pil.). Neveltui todėl ant vienų piliakalnių statomi kryžiai (Jurgaičių pil., Meškuičių valsč., Šiaulių apskr.) ir koplytėlės, o ant kitų įrengiamos kapinės (Apuolės pil. XVI—XVII amž. kapinės), kurios vienur kitur (Papilėje) dar ir dabar tebenaudo­jamos. Liaudies padavimai net nurodo vardus piliakalniuose palaidotų milžinų (Džuginėnų — Džiugas; Florijoniškių — Čužas).  

Tokių skirtingų mūsų liaudies tradicijų ir padavimų apie piliakalnius pagrindų reikia ieškoti mūsų tolimos praeities is­torijoje; liaudis, kad ir ne visur vienodai tiksliai, nesąmoningai atsimena įvairų piliakalnių paskyrimą. Tai patvirtina kai kurių apeiginių Lietuvos piliakalnių tyrinėjimai, kurie mums yra ypa­čiai svarbūs dėl to, kad juose galime tikėtis rasti duomenų seno­vės lietuvių dvasiniam ir religiniam gyvenimui pažinti. Žinoma, platus ir tikslus jų tyrinėjimų įvertinimas, palieka ateičiai; iš dabar turimų duomenų galime tik padaryti vieną antrą pastabą apie senovės lietuvių religiją (iki šiol apie ją buvo sprendžiama tik iš kronikininkų pastabų ir folkloro).

Kad senovės lietuviai tikrai yra turėję sakralines vietoves, apie tai kalba ne vienas istorijas šaltinis. Tačiau jų pobūdis mums ir šiandien labai mažai žinomas; net senovėje garsios romuvos vieta iki šiol nėra surasta.

Kiek plačiau žinomų alkakalnių arba alkų paskyrimas šiandien mums taip pat tebėra neaiškus. Tik liaudies padavimai ir tradicijos taria juos kulto reikalams senovėje tarnavus. Alka­kalniai yra natūralios kalvos, be jokių dirbtinumo žymių. Tik viename Padyvyčio (Kvėdarnos valsč., Tauragės apsk.) alkakalny L. Krzyvickis pastebėjo dirbtinai nulygintus šlaitus. Bet kokių medžiaginės kultūros liekanų juose taip pat nerasta. Visai kitaip atrodo apeiginiai, piliakalniai. Jau iš jų paviršiaus išvaizdos ir juose randamų kultūrinių liekanų galime spėti, kad jie yra tarnavę senovės lietuvių religijos reikalams. Pirmas tokius piliakalnius pastebėjo J. Radziukynas. L. Krzyvickis, žinomas daugelio Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas, pastėbėjo sakralinį alkakalnių paskyrimą, bet apeiginiu piliakalnių neišskiria, nors jis pats pirmas tokį piliakalnį (Moškėnų pil., Rokiškio valsč.) ir tyrinėjo. Prof. A. Spicinas, susipažinęs su Moškėnų piliakalnio tyrinėjimo duomenimis, pirmas priskyrė jį prie apeiginių, vadinamųjų Djakovo tipo piliakalnių, šis Maskvos apylinkės piliakalnis, tyrinėtas archeologo. B. Sizovo 1889 m., buvo pirmas pripažintas apeiginiu, nes jo inventorius aiškiai skyrėsi nuo gynimosi piliakalnių (šiuose paprastai, randama sugadinti ir vartojimui netinką daiktai arba jų dalys), jame buvo rastą daug gyvulių ir žvėrių kaulų, įvairių akmens, kaulo, geležies, bronzos ir keramikos dirbinių. Šie radiniai priskiriami pirmiesiems geležies gadynės amžiams, nors jų tarpe buvo ir labai ryškių IV—VIII a. po Kristaus daiktų.

Vėlesnieji daugelio vidurinės Rusijos piliakalnių tyrinėji­mai apeiginį Djakovo piliakalnio pobūdį patvirtino ir leido nustatyti net bendras tokių piliakalnių žymes. Juose randame storus pelenų ir anglių klodus, daug sveikų ir brangių daiktų, puodų šukių, kaulų ir skaldytų akmenų, kurių visai nerandame gy­nimosi piliakalniuose. Jie dažniausia yra apsupti pylimais; kurie sudaryti iš pelenų ir puraus kultūrinio juodžemio. Žymiai rečiau randame deginto molio pylimus. Be to, pylimuose ran­dame tokius pat daiktus, kaip ir pačiuose piliakalniuose. Dau­gumas apeiginių piliakalnių, yra nedideli ir gan dažnai pasitaiko. Tačiau jie taip pat nevienodai įrengti. Prof. A. Spicinas pastebėjo, kad Okos aukštupy randamu piliakalnių pelenų klodai yra plonesni, jų pylimai sudaryti iš deginto molio arba tik apdeginti iš paviršiaus. Toks skirtumas davė progos vidurinės Rusijos piliakalnius padalyti į dvi grupes — Rytų ir Vakarų. Rytinę piliakalnių grupę kartu su garsiuoju Djakovo piliakalniu prof. Spicinas priskiria. Suomiams, o vakarų, kartu su Okos aukštupio piliakalniais, — lietuviams. Šią prof. Spicino mintį vėliau pa­tvirtino Baltgudijos piliakalnių tyrinėjimai, iš kurių beveik 70% yra lietuviški.

1933 m. Aukštaičių piliakalnių tyrinėjimai davė naujų duomenų spręsti apie pačios etnografinės Lietuvos apeiginius piliakalnius ir nustatyti jų ryšius su tokiais pat lietuvių piliakal­niais Baltgudijoje bei suomių apeiginiais Djakovo tipo pilia­kalniais.

Pirmiausia Velykuškių piliakalnis. Jis yra apie 1,5 km. į šiaurę, nuo Velykuškių kaimo (Dusetų valsč.), pieti­niame Sartų ežero, Bradesių įlankos krante. Piliakalnis — 45 m. ilgio ir 25 m. pločio, viršūnėje kalva. Rytų ir pietų pusėje jis turi 4 m., o šiaurės ir vakarų pusėje staiga leidžiasi į ežerą ir turi 22 m., aukščio. Visas piliakalnis jau seniai ariamas.

Jo kultūrinis sluoksnis viršūnėje yra sudarytas iš anglių, pelenų ir smėlio mišinio. Pietinėje dalyje jis turi apie 60 — 70 cm. storumo, o šiaurinėje mažėja ir ties piliakalnio viduriu vi­sai pranyksta. Kultūriniame piliakalnio viršūnės klode buvo rasta daug gyvulių žvėrių ir paukščių skeletų ir sveikų kaulų, daug molinių puodų šukių, kaulinių vilyčių galų, ylų, adatų, adiklių, keletas akmens kirvukų ir du gėležies daiktai. Visi šie radiniai buvo netvarkingai išmėtyti po visą kultūrinį sluoksnį. Toks sluoksnio konglomeratas buvo sudarytas iš mirusiųjų deginimo liekanų. Pačioje piliakalnio viršūnėje aiškiau pastebėta 15 lavonų deginimo liekanų. Atrodo, kad lavonai buvo deginami ant 5—10 cm. storumo ir apie 1,5 m. diametro molio arba smėlio klodų. Ant jų buvo randami aiškesni anglies gabalai ir degintų kaulų trupiniai, tarp kurių rasta ir nesudegusių žmonių dantų. Matyti, kad lavonams sudegus, ugniavietė buvo užmetama akme­nimis, ant kurių jokių deginimo žymių nerasta. Kultūriniame kapų sluoksnyje tarp akmenų ir jų viršuj rasti netvarkingai su­mesti nedeginti kaulai, puodų šukės, įvairus daiktai ir geležies rūdos bei spalvoto šlyno gabalai.

Ypačiai įdomus vieno kapo įrengimas, kuris buvo rastas 10—15 cm. gilumoje, šiauriniame piliakalnio viršūnės kultūrinio sluoksnio plote. Kapą sudarė 1 m. diametro ir 30 cm. gilumo molyje išplūkta duobę, kurioje ant suanglėjusių malkų gulėjo dviejų degintų lavonų griaučių liekanos. Vienas iš lavonų, matyti, yra buvęs padėtas aukštielninkas, o kitas kniūpsčias. Jų kaukuolės yra pridengtos akmenimis (po vieną ant kiekvienos). Prie dešiniųjų griaučių gulėjo ornamentais papuošta puodo šukė ir spalvoto šlyno gabalas, o prie kairiųjų — geležinis meškeries vašelis, du spalvoto šlyno ir vienas geležies rūdos gabalas. Duobės dugne, be to, buvo rasta suanglėjusių audinių liekanų, smulkių spalvoto šlyno gabalų ir degintų kviečių grūdų.  

Piliakalnio pašlaičių kasinėjimas parodė, kad jis buvo apsuptas 4 griovių ir 3 pylimų, kurie buvo pripildyti tos pat me­džiagos, kaip ir piliakalnio viršūnė. Šių griovių ir pylimų iš paviršiaus jau nebuvo galima pastebėti. Įrengti jie, kaip parodė tyrinėjimai, greičiausia dviem laikotarpiais. Vakarinėje pilia­kalnio dalyje grioviai yrą gilesni, o šiaurinėje pamažu darosi seklesni; pasiekę statų ir aukštą piliakalnio šlaitą, prie ežero, jie visiškai išnyksta. Tais grioviais vanduo nutekėdavo į ežerą, dėl ko šlaite dar ir dabar matyti įlinkimas.

Grioviai ir pylimai, taip pat visas kultūriniu sluoksniu pa­dengtas laukas, turėjo būti skiriami mirusiems deginti. Ištir­tuose griovių plotuose buvo rasta 22 ryškios ugniavietės lavonams deginti. Kai kuriose iš jų rasta žymiai daugiau akmenų, kaip piliakalnio viršūnėje. Rastas inventorius griovių kapuose vėlesniojo laikotarpio (IV—VI š. p. Kr. g.). Čia buvo rasti geležiniai peiliai, ietys, kaltai, bronziniai papuošalai, sidabro apy­rankė ir sidabrinės antkaklės dalis. 

Iš tokių Velykuškių piliakalnio įrengimų, galime, spėti, kad jis, nežiūrint sustiprinimų (griovių ir pylimų), buvo ne gynimosi, bet laidojimo reikalams statytas. Net jo grioviai ilgainiui la­vonų deginimui buvo panaudoti ir deginimo liekanomis užpilti.

Jį, vadinas, reikia laikyti, apeiginiu, laidojimui skirtu pi­liakalniu — nekropoliu.

Tiesa, kun. J. Žiogas jau anksčiau buvo, pastebėjęs (Niurvėnų pil., Drūkšių valsč.,) senovišką nedegintų lavonų laidojimą piliakalny. Tačiau, kad tas piliakalnis būtų buvęs tik laidojimui skirtas, pasakyti nebuvo galima. Taip pat nenustatyta ir nekrokultinis senovės lietuvių piliakalnių paskyrimas Baltgudijoj, nors kai kuriose iš jų rastos molyje išplūk­tos ugniaviečių duobės, panašios į Velykuškių. Kapinės, žino­ma, dažnai buvo įrengiamos ir aiškiai gynimosi reikalams skirtuose piliakalniuose. Padavimai apie palaidotus piliakalniuose milžinus be nebus neaiškūs atsiminimai iš tų laikų, kada mi­rusieji buvo laidojamai tik tam tyčia padarytuose piliakalniuose.

Galima dar spėlioti, kad senovės lietuviai savo apeigines nekrokulto vietas yra rago arba raguvos vardu vadinę. Tokiam spėliojimui pagrindą duoda kai kurių vietovių pavadinimai (Ra­guva, Šventragiai, Alkaragiai, Ožragiai), kuriose paprastai yra ir senoviškos kapinės, yra Lietuvoje ir piliakalnių, kurie, Ra­guvomis vadinami (Skomantų kaime, Švėkšnos valsč.; Judagonių kaime, Lekėčių valsč., Šakių apsk). Reikėtų, žinoma, tokius piliakalnius pirmiausia ištirti, kad galima būtų tikrai nustatyti ir jų nekrokultinį pobūdį.

Atrodo, kad Velykuškių piliakalnio radiniai ir mirusiųjų deginimo liekanos remia tą pažiūrą, jog senovės lietuviai, tikėję pomirtinį gyvenimą ir savo mirusius tautiečius aprūpindavę įvairiais reikalingais įrankiais. Žinoma, dabar iš tų iškasenų galime geriau pažinti jų medžiaginę kultūrą ir religinę arba nekrokultinę pasaulėžiūrą. Iš jų galima spėti, kad jau paskutiniaisiais prieš Kr. g. ir pirmaisiais mūsų eros amžiais lietuviai gyveno atskiromis sodybomis, sėdavo kviečius ir linus, augindavo įvairius naminius gyvulius, medžiodavo žvėris ir paukščius, žve­jodavo, mokėjo įvairių amatų ir geležies apdirbimo technikos. Amatai, matyti, buvo vyrų dalykas, o moterims likdavo namų ruoša ir audinių gamyba. Trobos buvo statomos iš rąstų, o ply­šiai tarp jų užtaisomi moliu. Gyveno atskiromis bendruomenė­mis ir palaikė prekybinius santykius su kitais kraštais.

Lavonai buvo deginami, prisilaikant tam tikrų apeigų. Tai patvirtina keletos kapų įrengimas ir jų inventorius. Visos kapų ugniavietės lavonams sudegus buvo užmetamos akmenimis. Mat, — taip, tur būt, tada tikėta, — sielą reikią greičiau išva­duoti iš jai netinkamos buveinės; lavonui suliepsnojus ir pavir­tus pelenais, siela jau galėjo būti laikoma laisva. O kad lavono liekanos nekiltų kartum su siela, jos ir buvo prislegiamos akmeni­mis. Mirusiems reikalingi daiktai turėjo būti dedami viršum ugniavietės sumestų akmenų. Tie daiktai galėjo būti ne vien tik sveiki, bet ir sugadinti. Tai matyti ypačiai iš keramikos ra­dinių, pav., molinių indų šukių, kurių buvo rasta apie tris tūks­tančius. Jos, išskyrus trejetą aiškiai vieno suirusio puodo šukių krūvelių, buvo atskirų puodų ir išmėtytos po visą piliakalnį. Šį reiškinį, tur būt, būtų galima išaiškinti tuo įsitikimu, kad vė­lės yra dvasios, šešėliai, kuriems ir daiktai reikalingi tik šešė­lių pavidale. Tuo pačiu sumetimu į kapus buvo dedami gyvulių, žvėrių, paukščių ir žuvų kaulai, kurių ypačiai daug rasta. Ži­noma, galima manyti, kad dalis tų kaulų čia atsirado ir kaipo mirusiųjų garbei keltų šermenų liekanos.

Lavonų dažymo pėdsakų randame neolitų ir bronzas gady­nės kapuose (Okos aukštupy ir Dniepro srities kapinėse). Spė­jama, kad dažymas turėjo tikslą atbaidyti nuo lavonų piktąsias dvasias, kurios norėjo pasisavinti mirusiojo vėlę. Tokią prasmę galėjo turėti ir spalvoti šlyno gabalai, kurie buvo dedami į mi­rusiųjų kapus. (Dažams trinti piliakalnyje rasta akmenų su lygintu paviršium). Geležis ir šiandien dar turi mistinės reikšmės. Mat, seniau žmonės bus pažinę tik meteorų geležį, kurią laikė dievų sviestą į savo priešus — piktąsias dvasias. Nuo pik­tųjų dvasių apsiginti geležiniai daiktai arba jos rūdos gabalai galėjo būti reikalingi ir mirusiųjų vėlėms, todėl jie ir į kapus, buvo dedami. Velykuškių piliakalny rasti natūralios pelkių ge­ležies rūdos gabalai yra randami ir šioje apylinkėje. 

Kapuose rasta ir šernų iltys bei lokių dantys, kurie galėjo pažymėti, mirusiųjų drąsą, bet taip pat turėjo ir amuletų prasmę.

Įdomu dar čia pastebėti, kad Velykuškių piliakalny randame poromis palaidotus lavonus. Tai galėtų paremti tą pažiūrą, jog senovėje, mirus vyrui, turėjo mirti, ir jo žmona, juoba, kad prie tokių poromis palaidotų lavonų rastas inventorius kaip tik atitinka skirtingus vyrų ir moterų darbus. Tačiau šis klausimas iki, šiol lieka dar neišspręstas. Prof. Žilinskis, pav., yra linkęs abejus šalia gulėjusius griaučius greičiau priskirti vyrams, nors dėl didelio jų sužalojimo atsisako griežtai tvirtinti.

Apie Velykuškių piliakalnį reikia dar ir tai pasakyti, kad ne visos degintų lavonų liekanos buvo paliekamos vietoje. Daugelio piliakalnių viršūnėj sudegintų lavonų liekanos grei­čiausia buvo pilamos į griovius arba net į Polumskių pelkę (geologo dr. Pakucko tyrinėjimų daviniais tų pelkių anglių ir suodžių sluoksnis vietomis turi 4 m. storumo). Ar tik ne iš to bus kilęs padavimas, kad, užsidegus ant piliakalnio buvusiems dvaro rūmams, tarnai nešę iš jų įvairius indus — „polumiskus“, nuo ko ir pačios pelkės yra gavusios Polumskių — „Polumiskių“ vardą.

Visai kitoks Bradesių arba (kartais vadinamas) Tilteliomiškio piliakalnis. Jis yra kitame ežero krante, apie 0,5 km. nuo Velykūškių piliakalnio. Liaudies padavimai abu juos yra su­jungę. Pasakojama, kad nuo Velykuškių piliakalnio į Bradesių buvęs tiltas per Sartų ežerą, tuo tiltu ponas važinėdavęs į Tilteliomiškį linksmintis („ulioti“). Pačiame Bradesių piliakalny nerasta jokių dirbtinumo žymių. Kad šią natūralią kalvą žmo­nės piliakalniu vadina ir laiko — tokių piliakalniais pramintų ir padavimais pažymėtų kalvu turime Aukštaičiuose ir daugiau. Todėl galima spėti ir jį apeiginiu piliakalniu buvus. Bet jis ga­lėjo būti skiriamas linksmoms šventėms ir apeiginiams žaidimams. Jam dėl to gal geriau tiktų linksmakalnio vardas.

Ne per toliausiai nuo Velykuškių ir Bradesių piliakalnių yra dar ir trečias, būtent, Pakačinės arba Dembų. Piliakalnis — be­veik apskrita kalva, kurios viršūnė, turi 35 m. diametro. Jo šlaitai gan statūs ir turi 12 m. aukščio. Pirmieji šio piliakalnio tyrinėjimai parodė, kad jo viršūnės vidurys yra tuščias, o kultūrinis sluoksnis randamas tik pakraščiuose. Jį sudaro pu­rūs vienos šviesiai pilkos spalvos pelenai, kurie prie vakarinio krašto sudaro 1,5 m. gilumos klodą. Tik vienoje vietoje pelenuose buvo rastas suanglėjęs 15 cm. rasto gabalas. Be to, kul­tūriniame sluoksnyje rasti keli akmeniniai kirvukai, sveiki kau­liniai daiktai — ylos ir adikliai, molinių indų šukės ir daug nedegintų žvėrių, gyvulių ir paukščių kaulų.

Iš vienodų pelenų klodų galima spėti, kad jie nėra čia su­nešioti iš kitų vietų, bet susidarę nuo ilgo ir nuolatinio laužų deginimo. 

Savo radinių kultūra jis yra artimas Velykuškių piliakal­niui, bent ankstyvesniuoju (greičiausią prieš mūsų erą) tos kul­tūros laikotarpiu. Bet jų įrengimas yra nevienodas. Pakačinės piliakalnis yra greičiau panašus į anksčiau pastebėtus suomių apeiginius Djakovo tipo pilkalnius (bendra tarp jų yra storas pėlenų sluoksnis, nors jame rasti daiktai yra senesni už pasta­rųjų piliakalnių iškasenas).

Djakovo tipo piliakalnių paskirtis, nežiūrint didelio tokių piliakalnių tyrinėjimų skaičiaus, dar nėra visiškai aiškiai nu­statyta. Spėjama tik, kad jie galėjo būti naudojami kaip animistinės paskirties šventyklos. Galimas daiktas, kad tokia mal­dykla yra buvęs ir Pakačinės piliakalnis. Tokį spėliojimą, ro­dos, galėtų patvirtinti ir liaudies padavimai, kuriuose pasakoja­ma apie dieną ir naktį rūkusius dūmus, iš kurių žmonės spėdavę orą, apie piliakalnyje, užkastą auksą ir brangenybes. Tai, gal būt, iškraipyti senovės maldavimų ir aukų atsiminimai. Tokia piliakalnio, kaipo šventyklos, paskirtis galėtų, gal būt, išaiškinti ir nesudegusių kaulų ir kitokių daiktų atsiradi­mą. Į nuolat degantį laužą galėjo būti metamos žmonių aukos (akmeniniai kirvukai, kauliniai daiktai, medžioklės grobio dalys), amžinoji ugnis galėjo būti nelabai stipri ir įmestieji daik­tai likdavo nesugadinti, pelenuose paskendę.

Be šių, kiek plačiau aprašytų, reikia dar paminėti Moškėnų ir Vozgelių piliakalnius. Pirmasis yra Rokiškio valsčiuje. Jį 1912 m. tyrinėjo L. Krzyvickis. Piliakalnis — natūrali, 55 m. ilgio ir 30 m. pločio viršūnėje kalva. Nuolaidžiais jo šlaitais eina trys grioviai ir du pylimai. Kultūrinis jo sluoksnis viršū­nėje (20—30 cm. gilumo) sudarytas iš puraus juodžemio. Piliakalnio pakraščiuose jis turi apie 1 m. storio, o vidury yra plonesnis. Jame buvo rasta įvairių akmeninių, kaulinių ir geležinių daiktų, molinių indų šukių ir žvėrių bei gyvulių kaulų. Po kultūriniu sluoksniu rasti akmeniniai grindinėliai. Jų išvaizda yra netaisyklinga, tik vienoje vietoje buvo rastas iš trijų akmenų eilių sudėtas konusas, šalia kurio iš dviejų pusių ėjo du lenkti akmenų grindiniai. Jų paskyrimas nėra aiškus. Moškėnų piliakalnio kultūros pabaiga yra VI—VIII a. po Kristaus gimimo.

Galima būtų manyti, kad iš akmenų sukrautas konusas yra buvęs aukuras, tokių aukurų liekanų buvo rasta ir Djakovo tipo piliakalniuose Rusijoje. Bet kam iš tikrųjų buvo naudojamas Moškėnų piliakalnis, pasakyti sunku, nes jame rasta kasdieninės apyvokos daiktų ir trobesių tinko gabalų; iš to galima būtų pa­daryti išvadą, kad jis yra buvęs ne tik apeiginis, bet ir gyvena­mas. Liaudies padavimai sako, kad jame esanti užpilta bažnyčia (seniau čia per Sekmines įvykdavo tradiciniai susirinkimai), vadinasi, jie paremtų nuomonę, kad ir Moškėnų piliakalnis yra buvęs apeiginis.

Kitas į Moškėnų piliakalnį panašus, yra Vozgelių piliakalnis. Jis yra Dusetų valsč., Zarasų apsk. Tai atskira 37 m. aukščio, 60 m. ilgio ir 30 m. pločio viršūnėje kalva. Piliakalnio vir­šūne — natūrali molinė dirva. Kultūrinis sluoksnis pastebimas (juodos spalvos) dviems ruožais piliakalnio šlaituose. Viršuti­niame ruože kultūrinis sluoksnis sudarytas iš žemės, anglies ir pelenų mišinio. Jo dugne randame nedideles 0,5—0,7 m. dia­metre ir 20—30 cm. gilumo molyje plūktas duobeles. Jos, užpil­dytos pelenais, o jų dugne rastos vieno sutriuškinto puodo šukės. Vietomis įvairiame kultūrinio sluoksnio aukštyje, rastos 5—10 cm. storumo ir 1,5—2 m. diametro smėlio arba plūkto molio aikštelės, o ant jų — ugniaviečių liekanos. Vienoje vietoje buvo rasta nedidelė molyje išplūkta duobelė, apstatyta keliais 20—30 cm. diametro akmenimis ir visa pripildyta pelenų; šalia jos — keturių sutriuškintų molinių indų liekanos ir visa krūva kiautelių.

Be to, viršutiniame kultūriniame ruože rasta gana daug ak­mens, kaulo ir geležies daiktų, molinių indų šukių ir ypačiai daug gyvulių, žvėrių, paukščių kaulų, o vietomis ištisos kiautelių krūvos. Žemesniame kultūrinio ruožo sluoksnyje daiktų rasta la­bai mažai ir jis užpildo 4 m. pločio ir 1—1,5 m. gilumos grio­vį. Iškastieji daiktai siekia vėliausia VI—VIII am. po Kristaus gimimo; jų skaičiuje yra ir senesnių.

Tokia Vozgelių piliakalnio kultūrinio sluoksnio sudėtis ir jame rasti daiktai kalbėtų už apeiginę to piliakalnio paskirtį. Įdomūs visai maži moliniai puodeliai, — iš jų vienas turėjo vos 3 cm. diametro ir tiek pat aukščio — reiktų taip pat priskaityti prie apeiginių daiktų.

Padavimai apie Vozgelių piliakalnį sako, kad jame esanti nu­grimzdusi bažnyčia kurios durys užverstos dideliu akmeniu. Bet tiksliau nusakyti apeiginį jo paskyrimą yra sunku. Tačiau, savo kultūriniu sluoksniu ir inventoriumi jis daugiau panašus į Moškėnų piliakalnį, kaip į Velykuškių ir Pakačinės, nors juos visus reikia priskirti vienai, kad ir įvairių laikų kultūrai.

Tokiu būdu nedideliame Lietuvos plote randame kelis įvai­rioms apeigoms skirtus piliakalnius: piliakalnį — nekropolį (Velykuškiai); piliakalnį — linksmakalnį (Bradesiai); piliakal­nį — šventyklą: piliakalnį — spėjama animistinio paskyrimo (Pakačinė); neaiškaus animistinio paskyrimo piliakalnis (Moškėnai, Vozgeliai).

Galima dar būtų paminėti Mėlanų (Kriaunų valsč., Rokiš­kio apsk.) piliakalnį, kuris gali būti laikomas gyvenamuoju, o Maniuliškių (Antazavės valsč., Zarasų apsk.) ir Mičiūnų (Kriau­nų valsč.) — gynimosi piliakalniais. Galima manyti, kad daug apeiginių piliakalnių (pav., Maniuliškių) vėlesniais laikais bu­vo paversti gynimosi piliakalniais ir juose įrengti atitinkami sustiprinimai. Be abejo, ir kitose Lietuvos vietose šalia apeigi­nių stovi gynimosi piliakalniai. Nauji jų tyrinėjimai, žino­ma, iškels aikštėn dar ne vieną mūsų piliakalnių istorijos pas­laptį.

Nemažiau yra įdomus klausimas, kuriai tautai tie piliakalniai priklauso, kitaip sakant, kokios yra tautinės tų piliakalnių žymės. Jau anksčiau buvome pastebėję, kad suomių ir lietuvių piliakalniai yra turėję daug panašumų, bet sykiu vieni nuo antrų ir skyrėsi. Jų paplitimo ribas nustatyti padėjo Baltgudijos piliakalnių tyrinėjimai. Pastebėta, kad vakarinės Baltgudijos dalies piliakalniuose randama daugiausia „brūkšniuotos“ keramikos. Šie dirbiniai, dažniausia rankomis dirbtų molinių indų šukės, yra viena arba įvairiomis kryptimis (kartais gana giliai ) išraižyti. Tokie raižiniai — jų randame ir tyrinėtuose Aukštaičių piliakalniuose — yra priskiriami lietuviams. Tuo tarpu rytinėje ir šiaurinėje Baltgudijos dalyje pastebėta „tinkluota“ keramika, kuri jau priskiriama yra suomiams. Tose šu­kėse yra atspaustas retų mezginių arba audinių tinklas. Pana­šios šukės buvo rastos ir garsiajame Djakovo piliakalnyje. Baltgudijoj tiesa, pastebėta ir darytos, būtent, slaviškos kultūros keramikos.   

Šiais keramikos skirtumais pasiremdamas, A. Liaudanskis nustato tokias lietuvių piliakalnių ribas: nuo Oršos tokia riba eina į vakarus per visą Baltgudiją; pietuose praeina pro Mogilevą, Bychovą, Bobruiską ir Slucką; nuo Slucko pasuka į šiaurę ir per Baltgudiją ir Vilniją pasiekia dabartinę Lietuvą. Tiksliau nėra nustatyta tik jų šiaurinės ribos, nors Latvijoje taip pat pastebėta piliakalnių, kurių paviršiaus įrengimas ir kultūra yra panašus į lietuviškų. O taip pat nėra žinoma ir vakarinė jų ribą.

Tokios jų paplitimo ribos atitinka ir K. Būgos, kalbotyros duomenimis besiremiant, nustatytas senovės lietuvių gyvenamojo ploto sienas O be to dar pažymi, kad tame plote lietuviai jau nuo neolito laikų gyveno. Pagaliau kyla klausimas, kokiu būdu atsirado suomių ir lie­tuvių piliakalnių panašumas. Kaip šios skirtingos tautos galėjo sudaryti panašią dvasinę pasaulėžvalgą, kuria rėmėsi apeiginių piliakalnių statyba? Į šį kausimą taip pat atsako patys pilia­kalniai. Suomių ir lietuvių apeiginiuose piliakalniuose randa­mi maži moliniai apeiginiai puodukai retėja keliaujant į ry­tus, ir maždaug vidurinėj Volgos upės daly jie visai išnyksta. Už Volgos, Uralo kalnų srityje, apeiginiai piliakalniai turi visai kitokį pobūdį. Be to, pastebėta, kad lietuviu piliakalniai yra senesni už suomių. Iš šių ir kitų duomenų daroma išvada, kad suomiai, gyvenę lietuvių kaimynystėje, yra buvę dvasinėje ir iš dalies medžiaginėje lietuvių kultūros įtakoj. Apie tai kalba ir K. Būgos patiektieji kalbotyros duomenys.

Tokiu būdu tikraisiais apeiginių arba Djakovo tipo pilia­kalnių kūrėjais reikia laikyti senovės lietuvius, kurie jau prieš Kristaus gimimą turėjo ir savą religijos kultą, jis, atrodo, buvo ypačiai išplėtotas IV—VIII amžiuje po Kristaus, ir perduotas kaimynams suomiams.

P. Tarasenka „Apeiginiai Lietuvos piliakalniai” // Židinys. – 1934, t. 20 (Nr. 11), p. 409-418.