Aukojimas Žemės dievybei – tai vienas seniausių ir svarbiausių lietuvių prigimtinės religijos apeiginių veiksmų, atspindintis giluminį protėvių ryšį su gamta, žeme ir jos gyvybės jėga. Mūsų protėviai tikėjo, kad visa, kas auga, dera ir gyvena, yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis pasaulis, kurį būtina gerbti, puoselėti ir nuolankiai pagerbti aukomis. Aukojimas nebuvo tik ritualinė prievolė – tai buvo dėkingumo išraiška, susitarimo su dievybėmis ženklas, o kartu – ir bendruomenės darnos, pasaulio tvarkos palaikymo aktas.
Šiame straipsnyje leidžiamės į kelionę į senovės lietuvių sakralų pasaulį – kur aukos Žemynai, Pergubriui, Perkūnui ar Lauksargiui ne tik įprasmino metų ratą, bet ir atskleidė žmogaus, gamtos bei dievų vienybę. Per apeigas, per aukas, per simbolinius veiksmus buvo siekiama atkurti pusiausvyrą tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio, kad derlius būtų gausus, mirusieji ramūs, o gyvenimas – darnoje su dieviškąja žemės gyvybe.
Aukojimas Žemės dievybei
Religija yra nuolat praktikuojama dvasinė veikla – joje, be šventųjų kanonų, išguldytų šventraščiuose, būtini ir ritualai. Archajiškieji įvairių tautų mitai teigia, kad visuomenėje ir gamtoje turi būti griežta tvarka. Ji ir palaikoma periodiškai kartojamais ritualais. Tai tam tikri veiksmai, iš kurių svarbiausi – aukojimai dievams.
Dvasinio gyvenimo gelme lietuvių protėviai tikrai neatsiliko nuo kitų Europos etnosų. Tik bėda, kad neturėdami rašto nepaliko šventųjų tekstų bei apeigų aprašymo. Visa tai dabar mitologams tenka sunkiai atkurti iš antrinių šaltinių. Kitataučių istoriografija apie baltiškuosius ritualus mažai ką sako. Ir suprantama, kodėl: neabejotinai sakralūs dalykai buvo slepiami nuo kitatikių, svetimšalių. O žinių apie baltų religiją iš jų pastebėjimų tik ir esame gavę – savojo rašto neturėta. Jos fragmentiškos, nesistemingos, atsitiktinės, fiksuotos vienos ar kitos šventės metu. Kiek daugiau duomenų yra iš prūsų religinės praktikos. Tik Renesanso laikotarpiu imta domėtis prigimtinės religijos esme, tačiau žynių luomas jau buvo seniausiai išnykęs.
Lietuviški žodžiai „auka” ir „aukojimas” kalbininkų siejami su graikų euche, reiškiančiu prašymą, įžadą, meldimą. „Aukuoti” lietuvių kalboje reiškia ne tik „siūbuoti”, „linguoti”, bet ir iškelti aukštyn. Taip per sėjos ar derliaus šventes pakeliamas aukojamas gyvulys. Per religines šventes bendruomenė, maldaudama dieviškų malonių, pasižada dievams aukoti, garbinti juos.
Apie seniausiųjų laikų aukojimus duomenų gali duoti archeologija. Tačiau gyventojų tankiui esant dar labai mažam, tokie radiniai yra labai reti. Akmens amžiaus religinės sistemos buvimą įrodo žynio palaidojimas Donkalnio saloje Biržulio ežere, datuojamas mezolitu.
Pradėję verstis žemdirbyste mūsų klimato juostoje labai anksti, II tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą viduryje, baltai neabejotinai turėjo ir dieviškųjų žemės globėjų įvaizdžius. Žemdirbių tautai labai svarbi yra santarvė su žemės derlumo dievais. Viena svarbiausių baltiškosios religijos deivių buvo Žemyna, augalų vešėjimo, žemės derlumo skatintoja. Istoriografiniuose šaltiniuose užfiksuota ir maldų šiai dievybei pavyzdžių: „Žemynėle, žiedekle, pakylėk mūsų rankų darbus!” O Žemynos vyras ar brolis Žemėpatis globodavęs atskiros šeimos dirbamos dirvos plotą. Panašią funkciją bus turėjęs ir M. Mažvydo minimas Lauksargis.
Trupučio žinių esama ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. XVI a. Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiamas Pergubrius. Apie tai žinoma iš „Sūduvių knygelės”, parašytos apie 1583-ius metus. Ši dievybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!”
Vykdavo ir vaišės, vadinamos pavasario sambariais. Apeigas pradėdavo vuršaitis – taip čia ir kitose Prūsijos kronikose įvardijamas vaidila. Jis turėdavo išgerti alaus iš plokščio medinio kaušelio keturių dievų – Pergrubio, Perkūno, Svaistiko ir Pilnyčio – garbei; tų dievų, kurie gali padėti javams gerai užaugti ir prinokti. Vuršaitis alų išgerdavo rituališkai – kaušelio neliesdamas rankomis, sukandęs jį dantimis. Tuščią turėdavo sviesti per petį. Tada vaišindavosi visi apeigų dalyviai. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms. Gerdavo saikingai ir tik per didžiąsias šventes.
Ritualai Žemynos garbei minimi XVI-XVII a. autorių – Jono Lasickio, Mikalojaus Daukšos, Danielio Kleino – raštuose. Deivei būdavo skiriama daug apeigų, jos garbei puotaujama, geriamas alus. Netgi per šermenis Žemynai numetami trys kąsneliai duonos ir trys kąsneliai mėsos, nuliejama tiek pat šaukštų viralo, linkint, kad deivė kitame pasaulyje arba dausose būtų maloninga. Mirusiųjų kultas apskritai būdingas žemdirbiškųjų etnosų religijoms. Todėl mirusieji prisimenami ir derliaus šventėje.
Dzūkai dar neseniai turėjo išlaikę „stalų kėlimo“, arba Dziedų, paprotį. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. Dziedai būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią. Bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir „saldzienė“ iš grikinių miltų. Lyg per šermenis… Prieš sėdant už stalo kuris iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės; ir net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo.
Stengtasi valgių turėti devynis – juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Graži ir prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio tarsi pasižada tęsti kartų darbą – auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.
L. Klimka „Aukojimas Žemės dievybei” // Lietuviškų tradicijų skrynelė 2013 m.
