Baltų religijos ištakos glūdi dar senajame akmens amžiuje, kai žmogus neatskyrė savęs nuo gamtos, o gyvūnas ar medis buvo ne tik naudos šaltinis, bet ir dvasinis bendražygis. Tuometinis pasaulis buvo matomas per mitų prizmę – kiekvienas elnias, kiekviena plunksna ar žvėries pėda turėjo sakralinę reikšmę. Iš to kyla ir pirmieji…
Peržiūrėti daugiau
Dangaus ir dangaus dievybių simboliai – tai viena seniausių ir universaliausių žmogaus pasaulėvokos išraiškų. Dar prieš pradedant rašyti istoriją, mūsų protėviai stebėjo dangų kaip gyvą, nuolat judantį, pasikartojantį reiškinį, kuris teikė šviesą, ritmą, tvarką ir gyvybę. Ne žemė, o dangus jiems atrodė esantis aktyvus, gyvas – saulė riedėdavo per padangę,…
Peržiūrėti daugiau
Senovės lietuvių simbolika – tai dvasinis palikimas, kuris per liaudies meną, buitinius daiktus ir sakralinius ženklus byloja apie mūsų protėvių pasaulėvaizdį, gyvenseną ir tikėjimą. Ji slypi ne tik stogastulpiuose ir kryžiuose, bet ir kasdieninės apyvokos daiktuose – verpstėse, kraičio skryniose, rankšluostinėse, margučiuose ir net sodybų stogų puošyboje. Šie ženklai –…
Peržiūrėti daugiau
Akmenų paslaptys byloja apie laikus, kai žmonės dar kalbėjosi su dievais per akmenį. „Pėduoti“ ir „dubenėti“ rieduliai, aptinkami ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tarsi saugo senųjų tikėjimų atminimą. Kadaise tai galėjo būti tik akmens amžiaus dirbtuvių likučiai, tačiau laikui bėgant jie tapo šventais, stebuklais apipintais paminklais. Ką iš…
Peržiūrėti daugiau
Rytų Lietuva – tai šventa mūsų protėvių žemė, kur kiekvienas piliakalnis, kiekvienas dūmuose skendintis kaimas alsuoja dvasia senųjų laikų. Tai kraštas, kur dar aidi verpstės šnabždesys, kur bažnyčia, seniau dievų šventove buvusi, gilyn į žemę nugrimzdo, o iš jos gelmių šventadienį lyg varpai prabyla… Čia gyvena žmonės, kurių rankos mena…
Peržiūrėti daugiau
Kur slypi senovė, ten slypi ir mūsų tautos širdis. Tarp plačių laukų, tyliai ošiančių kalvų ir akmenų, žyminčių protėvių pėdsakus, glūdi nematomi, bet gyvi dvasios ženklai. Kiekvienas piliakalnis, senkapis ar išskirtinis akmuo pasakoja istoriją, kurią verta išgirsti. Jie – ne tik žemės reljefas, bet ir mūsų kolektyvinės atminties saugotojai. Tik…
Peržiūrėti daugiau
Kur stūkso Mokas, ten žemė alsuoja senove. Ten glūdi ne tik akmuo, bet ir mūsų atmintis, perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Mokai — tai nebylūs metraštininkai, liudijantys apie laikus, kai akmenys turėjo vardus, šeimas, o žmonės su jais kalbėjosi, tikėdamiesi išminties, vaisingumo ar pagalbos. Jie —…
Peržiūrėti daugiau
Aukurai senajame baltų pasaulyje buvo ne šiaip akmenys – tai šventi tarpininkai tarp žmogaus ir dievų, tarp žemės ir dangaus. Prie jų degė ugnys, liejosi kraujo ar alaus lašai, o dūmuose kilo maldos, prašymai, padėkos. Apeiginiai akmenys, išsibarstę po miškus, laukus ir giraites, pasakoja apie gilias tikėjimo šaknis, kuriose pinasi…
Peržiūrėti daugiau
Dievų šventyklos – tai senovės baltų šventvietės, kuriose vyko apeigos, degė amžinoji ugnis, o žyniai ir krivės palaikė ryšį su dievybėmis. Nors šios šventovės buvo medinės ir retai išliko fizinėmis savo formomis, archeologiniai radiniai ir istoriniai šaltiniai liudija apie išvystytą religinę architektūrą. Nuo Perkūno šventyklos Vilniuje iki šventų kalvų ir…
Peržiūrėti daugiau
Alkos kalnai – tai senovės baltų šventvietės, menančios laikus, kai gamta buvo dieviškumo šaltinis, o ugnis – ryšys su protėviais ir dievais. Šios vietos, pasklidusios po dabartinę Lietuvą ir Latviją, liudija sudėtingą ir turtingą religinį pasaulėvaizdį, kuriame svarbų vaidmenį atliko aukos, mirusiųjų pagerbimas ir griežtai saugomi šventi miškai. Archeologiniai radiniai,…
Peržiūrėti daugiau
Kalnai, ant kurių gimė laisvė – taip galėtume pavadinti Lietuvos piliakalnius, stovinčius mūsų žemėje jau tūkstančius metų. Tai ne tik gamtos dariniai ar istoriniai paminklai – tai gyvieji tautos atminties žymekliai, menantys kovas, aukas, pasiaukojimą ir bendrą siekį išlikti. Deja, šie tylūs Lietuvos praeities liudytojai vis dažniau lieka užmiršti –…
Peržiūrėti daugiau
Pėduoti akmenys – tarsi laiko įspaustos legendos, slepiančios pagoniškų apeigų pėdsakus ir dvasinių kovų aidus. Kadaise laikyti dievų buveinėmis, vėliau prakeikti kaip „velnio ženklai“, šie akmenys iki šiol kelia pagarbą, baimę ir smalsumą. Kas iš tiesų įspausta jų paviršiuje – šimtmečių senumo mitai ar praeities tiesos? Pėduoti akmenys: nuo dievų…
Peržiūrėti daugiau