Dangaus ir dangaus dievybių simboliai – tai viena seniausių ir universaliausių žmogaus pasaulėvokos išraiškų. Dar prieš pradedant rašyti istoriją, mūsų protėviai stebėjo dangų kaip gyvą, nuolat judantį, pasikartojantį reiškinį, kuris teikė šviesą, ritmą, tvarką ir gyvybę. Ne žemė, o dangus jiems atrodė esantis aktyvus, gyvas – saulė riedėdavo per padangę, mėnulis augdavo ir nykdavo, žvaigždės švytėdavo ir keisdavo savo padėtį metų eigoje.
Šios dangaus jėgos ne tik formavo kasdienybę – jos įkvėpė simbolinį mąstymą, kuris iki šiol išlikęs liaudies mene, dainose, kryždirbystėje, verpstėse, šventėse ir apeigose. Straipsnyje tyrinėsime, kaip šie simboliai – apskritimai, ratai, kryžiai, saulės ir mėnulio ženklai – tapo gilia dvasine sistema, atspindinčia dangaus dievybių įtaką žmogui ir pasaulio tvarkai.
Dangaus ir dangaus dievybių simboliai
Senovės žmogaus akimis žvelgiant, ne žemė, o dangus buvo tas, kuris juda. Dangus atrodė kaip dinamiškas reiškinys, o žemė – kaip nejudanti ir stabili. Būtent dangaus skliaute žmogus regėjo judančius, lengvai pastebimus kūnus: saulę, kuri kas rytą patekėdavo ir vakare pradingdavo, kad kitą dieną vėl sugrįžtų; mėnulį, nuolat keičiantį savo fazes – nuo siauro pjautuvo iki pilnaties; ryto žvaigždę, šiaurinę žvaigždę, vakaro žvaigždę – visus šiuos kūnus, kurie danguje judėdavo paslaptingai ir ritmingai.
Šie dangaus kūnai, priklausantys dangaus elementui, simboliniuose vaizdiniuose buvo atvaizduojami apskritimu arba ratu. Šiai „ratų“ simbolių šeimai taip pat priklauso svastikos, kryžiai ir spiralės. Vienas iš ryškiausių šios grupės ženklų – kryžius apskritime – išraiškingai perteikia dangaus dinamiką. Judėjimą pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn, geriausiai perteikia riedanti spiralė – ji simbolizuoja dangaus kūnų nuolatinį grįžimą ir pasikartojimą. Manoma, kad šių judančių figūrų vaizdavimas turėjo magišką tikslą – skatinti jų amžiną judėjimą.
Dangus senajam žmogui darė dvejopą įspūdį: viena vertus, tai buvo nekintantis, reguliarus ritmas; kita vertus – jėgos šaltinis, galintis daryti įtaką gyvybei žemėje. Ši dangiška jėga pasireiškė gamtoje, gyvūnuose ir pačiame žmoguje.
Vyriškieji gyvūnai – elnias, jautis, ožys, avinas, eržilas, gulbinas, gaidys ir kiti paukščiai – dažnai sutinkami liaudies ir priešistoriniame mene – siejami su apskritimo simboliais. Tačiau jų dieviškumas glūdėjo ne tik jų lytinėje prigimtyje. Šie gyvūnai dažniausiai turėjo dangaus spalvas: baltą, sidabrinę arba auksinę. Iki šiol folklore gyvuoja baltasis žirgas, baltas ar auksinis gaidys. Jų balsai taip pat turėjo sakralią reikšmę: jaučio mykimas siejosi su griaustiniu – dangaus dievo balsu, o pranašiškas gaidžio giedojimas – su gamtos pabudimu arba orų pokyčiais.
Tuo tarpu gyvatės, žalčiai, rupūžės ir kiti ropliai simboliniame mene buvo laikomi gyvybės įsikūnijimu. Juose slypėjo gyvybinė energija, libido principas. Buvo tikima, kad jie stipriai veikia tiek žmonių, tiek gyvūnų gyvybės raidą.
Apskritimo ar rato vaizdinys – vienas iš dominuojančių simbolių Europos tautų mene – lietuvių liaudies ir priešistorės mene išsiskiria ypatingu stiliaus turtingumu. Čia nerasi sunkaus vežimo rato – jis vaizduojamas kaip lengvas, grakštus žiedas. Sudėtingesnėse kompozicijose jis skleidžia spindulius, augalų ūglius ar geometrines figūras. Apskritimai, ratai ir žvaigždės su segmentais dažnai tarpusavyje sujungiami, išdėstomi simetriškai, sukuriant harmoningas, gyvas struktūras. Tarp šios simbolių šeimos ypač išryškėja saulės, mėnulio ir žvaigždės ženklai.
Tokie dangaus kūnai kaip saulė, mėnulis ir žvaigždės nuo seno žmogui atrodė turintys stiprias, savarankiškas jėgas. Jie juda savo takais, išgyvena gimimą, virsmą ir amžiną judėjimą. Šie kūnai buvo suvokiami kaip gyvi – turintys gyvybinę galią, prilygstančią žmogaus ar gyvūno prigimčiai.
Tokia gyvybinga dangaus kūnų samprata įkvėpė jų įasmeninimą folklore. Senosiose lietuvių saulės dainose aiškiai juntamas saulės judėjimo ritmas, jos sukimasis. Mintyse ji susiejama su ratu. Lietuviškai saulė vadinama ridolėle – tai „riedanti“, „besisukanti“ saulė. Senieji rateliai – apvalaus šokio dainos – grįstos pasikartojančiais priedainiais, kurie tarsi įkūnija pačios saulės judesį:
Kas tar teka per dvarelį?
Saula ridolėla.
Saulala, saulala!
Saulala ridolėla!
Kų tar neša tekfedama?
Saula ridolėla.
Saulala, saulala!
Saulala ridolėla!
Latvių kalboje, priklausančioje tai pačiai baltų kalbų šeimai, saulės dainose pasikartoja priedainiai ligo (nuo līgot – „linguoti“) ir rota (nuo rotat – „riedėti“, „suktis“).
Pirmykščiai žmonės ypač atidžiai stebėdavo pavasario saulėtekį. Ypatingą reikšmę turėjo birželio 24-oji – Rasų rytas, kai saulė, anot jų, ne tik tekėdavo, bet ir… šokdavo. Tąnakt, laukdami aušros, žmonės beveik nemiegodavo, kad nepraleistų pirmųjų „šokančios saulės“ spindulių. Buvo tikima, kad saulė pakyla, akimirkai nusileidžia ir vėl pakyla, spindėdama įvairiomis spalvomis. Latvių dainose apie Rasas sakoma: „Saulė šoka sidabriniame kalne, apsiavusi sidabriniais bateliais.“ Lietuviai tikėjo, kad tą rytą saulė ne tik šoka, bet ir pasipuošia vainiku iš raudonų papartynų žiedų.
Birželio 24-ąją lietuviai pina vainikus, simbolizuojančius saulės pergalę ir gyvybinių jėgų prisikėlimą. Net tokios jaunimo pramogos kaip supimasis per Velykas turėjo gilesnę prasmę – tai buvo saulės judėjimo, jos jėgos išraiška. Panašiai senovės Indijoje Mahavratos šventės metu supynės turėjo sakralinę prasmę – kunigas netgi kreipdavosi į supynes sakydamas: „Tu esi saulė.“
Panašūs pavasario švenčių ir saulės dinamikos motyvai randami slavų, germanų, graikų, iranėnų ir indų tautų tradicijose. Pavasario šventės – tai džiaugsmo šventės, kuriose džiaugsmas išreiškiamas per sukimąsi, šokinėjimą ar supimąsi. Šis judėjimas mene perteikiamas ratais, koncentriniais apskritimais ir vainikais. Liaudies mene ir folklore matome saulės poveikį – jos gyvybingą judėjimą, formų įvairovę, spalvų kaitą ir jų dermę.
Latvių liaudies daina pasakoja:
Vakarop saulė leidžias,
Ir puošia žalius miško viršūnes:
Liepai dovanoja auksinę karūną,
Ąžuolui – sidabrinį vainiką,
O kiekvienai ganyklai – auksinį žiedą.
Liaudies ir priešistoriniame mene saulė vaizduojama įvairiomis formomis: spinduliuojančia saule, vainiku, ratu ar apskritimu. Tai nėra realistiniai dangaus vaizdai – tai dinaminės dangaus jėgos, pasaulio gyvybės judėjimo atspindys. Tokia saulės samprata – poetiška ir simboliška. Mūsų protėviai taip įpratę buvo matyti saulę ir ratą savo mene, kad šias formas pradėjo matyti visur gamtoje. Todėl ramunės ir rožės tapo saulės gėlėmis. Ramunė lietuviškai vadinama saulute – mažąja saule, arba ratilu – ratu, aureole.
Liaudies dainose minimos ir gėlės, ir saulė:
„Ratile, ratileli, ratilio…“
O obelis su devyniais šakų vainikais – tarsi pačios saulės spinduliai.
Mėnulio kintanti forma nuo seno buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl šis dangaus kūnas susilaukė tokios gilios pagarbos. Ypač didelį dėmesį žmogus skyrė jaunam mėnuliui – jo pasirodymas danguje buvo suvokiamas kaip naujo ciklo pradžia, atgimimo ženklas. Senieji papročiai ir prietarai liudija, jog jaunatis turėjo stiprią įtaką augalų ir gyvūnų gyvybei. Kaip ir periodiškas saulės tekėjimas, taip ir mėnulio išnykimas bei sugrįžimas – ypač jaunaties pavidalu – atnešdavo gerovę, šviesą ir sveikatą.
Buvo tikima, kad gėles sodinti reikia būtent jaunatyje arba per pilnatį – mėnulio augimo fazė skatino ir augalų augimą. Šis dangaus kūnas buvo laikomas gyvybinių jėgų nešėju, lemiančiu natūralius gamtos ritmus.
Folklore iki šiol išliko daugybė maldų ir užkalbėjimų skirtų jaunam mėnuliui. Jose jaunatį žmonės vadino „dangaus dievaičiu“ arba „karalaičiu“ – šviesiuoju, dieviškuoju dangaus valdovu. Viena tokių maldų skamba taip:
Mėnuli, mėnuli, mėnuliuk,
Šviesusis dangaus Dievaiti!
Jam duok ratą – man sveikatą,
Jam duok pilnatį – man Perkūno karalystę!
Tokiose maldose atsiskleidžia ne tik poetinė kalba, bet ir gili pasaulėžiūra, kurioje dangaus kūnai – gyvi, galingi veikėjai, darantys įtaką žmogaus sveikatai, likimui ir viso pasaulio pusiausvyrai.
Ši liaudies malda, skirta jaunam mėnuliui, atskleidžia gilų mūsų protėvių ryšį su dangaus kūnais. Jaunas mėnulis čia vadinamas „karaliuku“, šviesos nešėju ir gerovės laidininku. Tokie įvaizdžiai – tai ne vien poetinė išraiška, bet ir mitinė pasaulėžiūra, kurioje kiekvienas dangaus judesys turėjo įtakos žmogaus gyvenimui ir visatos pusiausvyrai.
Ratas, saulė ir mėnulis nuolat kartojasi Europos priešistoriniame mene – tai esminiai simboliai, per kuriuos perteikiama kosminė tvarka ir pasaulio cikliškumas. Jau nuo neolito laikų, t. y. nuo žemdirbystės aušros, šie ženklai pradėti vaizduoti moliniuose induose – jie rodo, kaip giliai simbolinė sistema siekia mūsų kultūrinę praeitį.
Baltų priešistorinis menas – ypač turtingas saulės, mėnulio, rato, kryžiaus bei svastikos motyvais. Jie puošia ne tik buities daiktus, bet ir sakralinius statinius – kapų sampilus ir pilkapius. Lietuvoje tokie simboliai siejami su laikotarpiu nuo 1200 m. pr. Kr. iki maždaug VI a. po Kr.
Kapų architektūroje dangaus simboliai įgauna žemės formą – akmenų ar žemių vainikai sudaromi apskritimų, ratų ar koncentrinių žiedų pavidalu. Tokios formos neatsitiktinės – jos primena ratą, palaipsniui plečiamą per pasikartojančias pakopas. Šis kartojimas – pagrindinis folkloro ir liaudies meno principas. Bronzos amžiuje statyti pilkapiai dažnai turėjo kelis žemių terasų sluoksnius, primenančius stogo ar piramidės laiptus.
Tai buvo ne vien kapavietės – tai šventos vietos, kuriose išraiškingomis žemės formomis atkartotas dangaus judėjimas. Ratas, kylantis į dangų ar grimztantis į žemę, perteikė saulės ir mėnulio amžiną ciklą – šviesos, mirties ir atgimimo pasikartojimą.
Visoje Europoje rasta daugybė priešistorinių ir ankstyvųjų istorinių laikotarpių kapinių paminklų, kurių simbolika atspindi vieningą, to paties pobūdžio ženklų sistemą. Skandinavijos uolų raižiniuose randami vaizdai su gausybe ratų, koncentrinių žiedų ir aukštų stelų (akmeninių stulpų), kurių viršuje pavaizduoti ratai. Kartais didžiuliai ratai ar žiedai pakelti vyrų figūrų rankose – tai tarsi dieviškos jėgos pakylėjimo ar dangaus simbolio iškėlimo scena.
Pietų Europoje – ypač Völkerwanderung laikotarpiu (tautų kraustymosi metu) – IV–VII a. po Kr., Ispanijoje ir pietų Prancūzijoje, taip pat Britų salose bei Skandinavijoje, randami paminklai su tais pačiais motyvais: ratais, žiedais, rozetėmis, kryžiais, augalų simboliais, paukščiais ar gyvūnais. Škotijos ir Airijos akmens paminkluose (V–X a. po Kr.), artimuose lietuvių kryžių simbolikai, dažnai išraižytos vyrų gyvūnų figūros, gyvatės, žuvys, stilizuotos ietys, šalia dviejų susijungusių koncentrinių apskritimų, rato, saulės ar kryžiaus.
Švedijoje, ypač Gotos saloje (Gotlande), išliko daugybė paminklų – akmeninių kryžių, apsuptų ratu. Juose išraižyti kryžiai, rozetės, žvaigždės ar apskritimai, o kai kurie jų datuojami dar pirmaisiais mūsų eros amžiais. Analogų randama ir vėlesniuose Gotlando mediniuose kryžiuose, kur taip pat matyti ratas, apjuosiantis kryžiaus skersines – tarsi tęstinė senojo simbolio gyvybė.
Vokietijoje, kaip ir Skandinavijoje, rasti žemi ir gana masyvūs akmeniniai paminklai, dažnai kryžių formos, apsupti apskritimu. Dėl netikslumo datavimo atžvilgiu sunku nustatyti jų laikotarpį, tačiau stiliai leidžia juos sieti su įvairiais priešistoriniais ir istoriniais etapais. Čia dažniausiai aptinkami simboliai: ratai, rozetės ir paukščiai.
Visos vakarų ir šiaurės Europos priešistorinės ir ankstyvosios istorinės kultūros paliko labai panašius paminklus – tai akmeniniai kryžiai su vainikais arba akmenys, dekoruoti koncentriniais apskritimais, spiralėmis, ratais ar rozetėmis. Tokie paminklai stovėdavo ant kapų, prie kryžkelių ar laukų pakraščiuose – ten, kur įvykdavo netikėta mirtis. Nors juos nuo lietuviškų atskiria šimtmečiai ir dideli atstumai, simbolinė jų kalba išlieka artima.
Be to, visoje Europoje – nuo Prancūzijos vakaruose iki Uralo kalnų rytuose – Bronzos ir ypač Geležies amžiuje paplitę pusmėnulio formos pakabučiai iš bronzos, sidabro ar aukso. Jie, kaip ir ratas ar žiedas, buvo suvokiami kaip dangaus ciklų, atgimimo ir moteriškosios energijos simboliai.
Parengta pagal M. Gimbutienės knygą „Ancient simbolism in Lithuanian folk art” 1958 m. Parengė Donatas Greičiūnas