Dievas, kalantis šviesos ratą

Dievas baltų mitologijoje – tai šviesos, dangaus ir derliaus globėjas, kurio žingsnius lydėjo žirgų žvengimas, rugių šnaresys ir žmonių pagarba. Jo pėdsakai išliko liaudies dainose, patarlėse, mituose ir šventėse. Šis senasis dievybės vaizdinys ne tik formavo baltų pasaulėžiūrą, bet ir įprasmino metų laikų kaitą, gyvenimo ciklus ir žmogaus ryšį su gamta. Pažvelkime į šviesos dievą, kurio vardu ilgainiui pradėtas vadinti ir krikščionių Dievas.

Dievas, kalantis šviesos ratą

Vyriausias indoeuropiečių panteono dievas buvo Die­vas. Po krikšto šiuo žodžiu imta vadinti krikščionių dievą. Vardas Dievas, prancūzų kalbininko A. Meillet teigimu, yra indoeuropietiškas par exellence, nes to žodžio šaknis ran­dama beveik kiekvienoje indoeuropiečių kalboje. Iš lygina­mosios indoeuropiečių mitologijos matyti, kad Dievas buvo Dangaus šviesos dievas, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir daugybės dievas, teisingas, tyras ir išmintingas, augalijos augimo skatintojas ir jos globėjas. Lietuvių ir latvių patarlės mini jį kaip teisėją, sutarčių globėją, tyrą, teisingą ir nepik­tą. Sakoma: „Kas Dievo žadėta, bus ištesėta”, „Su Dievu nesibarsi, nesiginčysi, provos nekelsi”. Tačiau baltų tauto­sakoje ryškiausiai išliko Dievo, kaip šviesos ir dienos globė­jo bei augalijos skatintojo, funkcijos, nes jomis jis nesusiliejo su krikščionių dievo funkcijomis.

Kardinolo Valenti 1604 m. pranešime apie latvių pago­nybę Dangaus dievas minimas kaip „aukščiausiasis dievas”. Tebo Dėvės yra latvių Debess dievs, Dangaus dievas. Anks­tesnių šaltinių dievų sąraše šio dievo vardas yra pačioje pra­džioje. 1522 m. Voluinės metraštyje, kur minimi Mindaugo dievai, sakoma: pervomu Nunadeevi…“ (čia greičiausiai minimas Dievas). Prūsų dievų 1530 m. sąraše pirmasis mi­nimas Occopirmus „deus coeli et terrae” (Dangaus ir že­mės dievas) suprantamas kaip „visų pirmasis” (uka „pir­mas”). Tai patvirtina lietuvių ir latvių dainose išlikęs Dievų dievaitis, arba Didysis dievaitis. Lietuvių Sekminių dainoje sakoma: „Didysis dievaitis tedovanoja raktus, tenupina vaini­kus. Tegu sujungia, priglaudžia, rakteliais rausia”. Daino­se kreipiamasi į Dievą kaip į „didį sėjužėlį”: „Oi tu Dievužėli, didis sėjužėli, dovanok pėdelį, o atstumk vargelį. Užaugink javelius ant pūstų laukelių, išbarstyk sėkleles ant žalių lankelių. Dainoje toliau kalbama apie javų ar pašaro aukojimą Dievui sėjužėliui:

Pašersiu žirgelį,
O ir avinėlį,
Atnešiu glėbelį
Dievui dovanėlę.

Latvių mitologinėse dainose Dievas pasirodo kaip jau­nas gražus vyras su sidabro apsiaustu, kepure; jo drabužiai papuošti kabučiais. Diržas ir kalavijas – pagrindiniai atribu­tai; jis panašus į karalių. Tai patvirtina geležies amžiaus ku­nigaikščių kapai (pvz., IV ir V a. Sūduvos Šveicarijos kapi­nyno ir Taurapilio, Utenos r., kapai). Dievas turi žirgus si­dabro pakinktais, aukso balnais, jo pilis ant kalno (dangaus), su trejais sidabriniais vartais, įvairiais ūkiniais pastatais: pir­timi, sodu, pievomis ir medžiais. Nuo šio kalno Dievas joja raitas arba važiuoja aukso ar vario karieta arba rogėmis, lai­kydamas aukso vadeles su aukso kutais. Žemėn leidžiasi lė­tai, atsargiai, kad nenukrėstų rasos lašelių, nesustabdytų žel­menų augimo, nesutrukdytų artojų ir sėjėjų darbo. Jis pa­kyla virš rugių, sutrypia piktžoles. Dainose taip pat minimas dirbantis: ruošia dirvą, sėja rugius ar miežius iš sidabro sė­tuvėlės, net medžioja ir daro alų. Dievas, kaip minėjome, yra augalijos augimo skatintojas ir saugotojas.

J. Meletius, XVI a. pradžioje rašęs apie sūduvių tikėji­mus, šalia kitų prūsų dievų mini Schwaytestix, Suaixtix kaip Šviesos dievą, kurį maldaudavo siųsti šviesą javams, žolei ir gyvuliams. Šis sūduvių dievas Žvaigždys (?) galėjo būti ar­timas lietuvių ir latvių Dievui arba kita jo išraiška.

Daug patarlių rodo Dievo sėjėjo ir laukų derlingumo glo­bėjo vaidmenį. Prisiminkime lietuviškas patarles, pvz.: „So­tins Dievas”, „Dievas paskalsins”, „Dievas sėja ir pjauna”, „Duok, Dievuli, pievoj karklyną, putroj kunkulą”, „Ką Die­vas sodina, tą ir laisto”, „Dievas sutvėrė rugį, kvietį, avižą”. Rugys siejamas su Dievu, todėl rugius sėja šviesią dieną šva­riai, baltai apsirengęs sėjėjas. Sakoma: „Dievo laukai nenu­ganomi” (nes jie Dievo, stebuklingai žali). Dievas turi savo darže daržinę, kurią jis „atidaro” (viskas pradeda augti, žaliuoti). Sakoma: „Atidarė Dievas savo daržinę”. Ši patarlė žinoma ir Žemaitijoje, ir Aukštaitijoje. Dievas kuria tvartus ir gražius, normalius gyvulius. Tuo tarpu velnio (Vėlino) kūriniai yra juodi, bjaurūs, defor­muoti. Štai kaip sekama vienoje sakmėje: „Dievas tvėrė tvar­tus, o velnias visokius gyvulius lipdė: juodus, negražius, su neperskeltom nagom ir juokęsis iš Dievo sakydamas: „Ką gi tu, Dieve, varysi į tuos savo tvartus, kad nė kokių gyvulių neturi?” Daugiau velnias, baloje tupėdamas, užsnūdo. Die­vas tuo tarpu sukūręs muses ir užleidęs ant tų jo gyvulių. Tie visi į Dievo vartus subėgę ir atsimainę – palikę gražūs, margi, su perskeltom nagom”.

Baltų mitologijai būdingas Dievo ir Laimos bendravimas ir kai kurių jų funkcijų susiliejimas. Latvių mitologinėse dai­nose Dievas ir Laima kartu tariasi ir sprendžia žmogaus gy­venimo ir dienos ilgumą. Joninių išvakarėse Laima ir Dievas pasirodo drauge:

Laima gaja, auzu lauku,
Ausu skarų meteliti;
Dievins gaja rudzu lauku,
Rudzu rogu cepuriti.

(Laima ėjo avižų lauku, apsisupusi avižų varpų skara; Die­vulis ėjo rugių lauku, užsidėjęs rugių varpų kepurytę.)

Svarbiausia Senosios Europos deivė Laima, indoeuropie­čiams atėjus į Pabaltijį, neprarado savo vaidmens. Dievas perėmė iš jos lėmimo ir dalijimo funkcijas. Šitai atsispindi patarlėse: „Dievo valia, Dievo ir dalia”, „Dievas duoda, Dievas atima”, „Dievas ką lemia, tą žmogus ir turi”, „Dievas leidžia (kuria) žmogų, skiria dalį”, „Be Dievo valios nesura­si dalios”, „Be Dievo valios plaukas nuo galvos nenukris”, „Dalydamas Dzievas dalias, mani užmiršo”.

Tas pats kartojasi ir mitologinėse dainose: „Tai Dievo duo­ta, Laimužės lemta, Kad per laukelį bernužis auga” (iš Rėzos rinkinio, 1825 m.). Arba kaip šioje latvių dainoje:

Dievam dieniai aizgaja,
Ar Laiminu runajot,
Kam būs mirt, kam dzivot
Šia balta saulite.

(Ir praėjo Dievui dienelė
Su Laimele bekalbant,
Kam reiks mirt, kam gyvent
Po šia šviesia (balta) saulele).

Latvių mitologinėse dainose vietoj Dievo Laima „pūrus sėja iš sidabro sietuvėlės”. Be to, ji joja ant Dievo žirgo. Vienoje dainoje Laimai patariama: „Laimele, Laime­le, neik pėsčia, imk žirgelį sidabro pasagėlėmis – tu josi per žemę spinduliuodama”.

Bėgant amžiams susikūrė dievų pora su specifiškai baltiš­kais bruožais – Laima ir Dievas. Juos galime vadinti aukš­čiausiais baltų dievais, analogiškais graikų Herai ir Dzeusui, tačiau toli gražu neidentiškais. Graikų Dzeusas, kuriame su­sijungė Perkūno ir Dievo ypatybės, yra žymiai smarkesnis už baltiškąjį Dievą, iš tikrųjų jis panašesnis į Perkūną. Herą jis apgaulės būdu sau laimėjo ir, kad paklustų jam moteriškasis pasaulis, išprievartavo bent tris šimtus kitų deivių ir nimfų. Baltiškasis Dievas Laimos jėga neėmė, tik palaipsniui atsidū­rė greta vienas kito ir supanašėjo: Laima pradėjo net žirgais jodinėti ir spinduliuoti bei lemti ne tik žmonių gyvenimo il­gumą, sėkmes ir nesėkmes, bet ir šviesią dienelę.

Dievas buvo metų laikų dievybė, neatskiriama nuo sau­lės šviesos – jaunos, stiprios ir silpnos. Žiemą jis gimsta su žiemos saule, o vasaros pradžioje, kai pati trumpiausia nak­tis, su saule triumfuoja (dabartinės Joninės). Ikikrikščioniš­kose baltų šventyklose Dievas greičiausiai buvo garbinamas įvairiais metų laikais, turbūt skirtingo pavidalo, panašiai kaip šiaurės vakarų slavų trijulė Jarovitas-Rujevitas-Sventovitas, žinoma iš XI ir XII a. šaltinių. Šviesos stebėjimą ir garbinimą liudija vyriausiojo kunigo žynio Krivės XIV—XVII a. aprašy­mai. Minima, jog jis prižiūrėjo, kad sėjos pradžioje būtų garbinama naujoji šviesa, žvejojant – pilnoji, o nuimant der­lių – senoji šviesa.
Žirgas yra pagrindinė Dievo inkarnacija. Dievas ir žirgas neatskiriami. Žirgas traukia Dievo ratus per kalną, t. y. per dangų jis traukia dienos šviesą ir metų laikus. Žirgas yra laikas. Latvių mitologinėse dainose Dievo žirgas pasirodo su skambančiomis sidabro kamanėlėmis, aukso balnu ir bal­no kilpomis, sidabrinėmis pasagėlėmis. Atrodo, kad žirgas ir dangaus šviesa yra vienas ir tas pats:

Es atradu uz celina
Dievą jatu kumelinu:
Caur segliem saule lėca,
Caur iemauktu menestins,
Pavadinus galina
Auseklitis inaja.

(Atradau ant kelelio
Dievo jotą žirgelį:
Per balnelį saulė tekėjo,
Per kamanas mėnesėlis,
Pavadėlių galiukuose
Auseklytis ritinėjos.)

Mažosios Lietuvos dainose „Dievo žirgytis skrajoja virš debesėlių:

Užaugo didis medaitis, šakos iki debesėlių,
Užkopus ant debesėlių, sutikau bernytį
Jojantį ant Dievo žirgyčio…

Iš lietuviškų mįslių irgi matyti, kad Dievas ir žirgas yra vienas ir tas pats:

Toli žirgas žvengia,
Arti kamanos skamba.
Atsakymas: Dievaitis.

Kitas Dievo šventas gyvulys – jautis, kuriuo ariama. Į jį kreipiamasi mažybine lytimi: „jautukas”. Yra posakis: „Kaip Dievo jautukas”, taikomas gražiam, sveikam, geram jaučiui. Dievo jautukas yra idealus, dangiškas jautis. Lietuvių liau­dies mene šv. Izidorius, pakeitęs Dievą, aria su jautukais. Galbūt tai Dievo rudens pavidalas. Šventas Jurgis labai aiš­kiai pakeitė Dievo pavasarinį pavidalą, o šventas Jonas Krikš­tytojas – vasaros pavidalą.

Švento Jono vardas gyvai išlaikė Jurginių, Sekminių ir Joninių papročius. Šitos ikikrikščioniškos pavasario ir va­saros šventės, kurios laikui bėgant sutapo su krikščioniš­komis šventėmis, yra pats svarbiausias šaltinis baltiškojo-lietuviškojo Dievo vaizdui ir veiklai atkurti. Mūsų protė­viai ne stebėjo, bet dalyvavo ritualinėje vasaros ir žiemos, gėrio ir blogio, gyvybės ir mirties dramoje. Veiksmas prasideda žiemą, tarp dabartinių Kalėdų ir Naujųjų metų, ir tęsiasi iki dabartinių Joninių, ilgiausios dienos ir trumpiau­sios nakties birželio pabaigoje. Žiema – saulės gimimas, pavasaris – saulės augimas ir želmenų žėlimas, vasara – saulės triumfas.

Žiemą saulė gimsta: ją iš naujo nukala dangaus kalvis Kalvelis (toliau Dangaus Kalvis). Kalėdinėse dainose pasiro­do elnias devynragis kaip nauja saulė, ištirpdo ledus. Kai kuriuose dainų variantuose ant elnio ragelių „kalveliai kala, sliesorėliai lieja aukso kupką” (suprask „aukso puodelį” – sau­lę, nes saulė buvo įsivaizduojama skysto pavidalo):

Atbėgo elnis devyniaragis,
Oi kalėda, devyniaragis.
Vai ir atbėgo, vandenin žiūri.
Vandenin žiūri, ragelius skaito.
Ant mano galvelės devyni rageliai.
Devyni rageliai, dešimta šakelė.
Ant tos šakelės kalveliai kala,
Kalveliai kala, sliesorėliai lieja.
Oi, jūs kalveliai, mano broleliai,
Jūs man nuliekit aukselio kupką,
Aš palaistysiu žalią rūtelę.

Kalėdų dainose Kalėdos atvažiuoja su ratais, „geležies ra­tais, šilko botagais”, nors visai nesuprantama, kodėl Kalė­dos važiuoja ratais ir kas tos Kalėdos:

Vai atvažiuoja šventos Kalėdos,
Vai tai Kalėdos, do kalėdzienė.
Per aukštus kalnus, per žemus klonis,
Vai tai Kalėdos, do kalėdzienė.
Geležies ratai, šilko botagai.
Vai tai Kalėdos, do kalėdzienė.

Tas, kuris ratuose atvažiuoja, yra pats Dievas žiemos sau­lės pavidalo, istoriniais laikais išnykęs ir pakeistas Kalėda.

Šiaurės vakarų slavai turėjo dievą Svarožicą, minimą XI a. šaltiniuose. Jis turėjo atskirą šventyklą. Iš patroniminės ly­ties (Svarožic, Svarogo – dangaus kalvio sūnus) galima spėti, kad šis dievas atstovavo žiemos ir naujos saulės išraiškai. Lietuviai ir visi kiti baltai irgi galėjo turėti atskirą vardą gims­tančios saulės įvaizdžiui. Deja, jis nėra išlikęs nei istoriniuose šaltiniuose, nei tautosakoje.
Berniukas, gimęs švento Jurgio dieną, balandžio 23, iki XX a. Lietuvoje buvo laikomas jaunu dievaičiu ir buvo visos bendruomenės mylimas, puošiamas, tarytum pavasario sau­lės kūdikis. Švenčių metu toks berniukas buvo atvedamas nuogas į sodus, sprogstant pumpurams. Jam buvo nešamos dovanos ir jį vedžiodavo aplink sodą ir aplink laukus, kad grūdai derėtų. Šitokie papročiai – aiški ikikrikščioniško pa­vasarinio Dievo reminiscencija. Krikščioniškais laikais jo šventė sutapo su Šv. Jurgio diena, o Jurgis perėmė Dievo funkcijas. Jurgis „atrakina žemę, žolė pradeda želti, žaliuo­ti”. Per jurgines dainuojama:

Jurgi, gerus vakaras,
Paimk raktus,
Atrakink žemę,
Išleisk žolelę,
Žolelę šilkinę,
Raselę meduotą, –
Žolele bus dėl arklelių,
Raselė – dėl veršelių.

Sūduviai šį pavasario Dievą, kuris „leidžia žolę ir lapus”, vadino Pergrubiu. Meletijaus XVI a. kronikoje sakoma, kad per jurgines buvo gerbiamas dievas Pergrubis, kuriam buvo aukojama: „Aukojama Pergrubiui, gėlių, augalų ir visų sėk­lų Dievui”.

Jurgio dieną baltų, slavų, germanų ir kt. kraštuose buvo išrenkamas gražus jaunuolis, aprengiamas žaliai ir išpuošiamas gėlėmis, o ant galvos uždedamas apeiginis pyragas. Toks „žaliasis Jurgis” (suprask: Pergrubis atgimstančios gamtos ar­ba Dievas) išeina iš kaimo į laukus ir eina tris kartus aplink juos laimindamas. Jo garbei Lietuvoje buvo giedamos gies­mės, kuriose minimas Didysis Dievaitis:

Didysis mūsų,
Dievaiti mūsų,
Čiuta rūta,
Čiutela rūtela, mūsų,
Dovanok raktus,
Nupink Vainikus…

„Didįjį Dievą” mini M. Stryjkowskis 1582 m. kronikoje (Kronika polska, litewska žmudzka…). Jam buvo aukojami balti gaidžiai tarp gegužės 25 ir birželio 25 dienos. Jo šven­tės metu moterys ir merginos pievose ir kaimo gatvėse šok­davusios ratelius susiėmusios rankomis, nuolat kartodamos „Lado, lado, lado, Didis mūsų Dieve”. Lado, be abejo­nės, yra buvęs ritualinėse giesmėse kartojamas refrenas, ne dievas Lado, kaip yra manęs Stryjkowskis.

Šv. Jurgio diena – arklių ir kitų gyvulių šventė. Arkliai puošiami žalumynais ir gėlėmis, karčiai pinami į kasas, mau­domi ir laistomi švęstu vandeniu bažnyčios šventoriuje. Tą dieną arkliai išskirtinai gerai maitinami ir jiems suteikiama laisvė bėgioti po pievas ir laukus. Rytinėse Lietuvos dalyse ir Gudijoje (t. y. suslavintose lietuvių žemėse) ligi XX a. pra­džios buvo išlikę papročiai per jurgines apeiti arklius ir vi­sus kitus gyvulius tris kartus, nešant duoną, druską ir šv. Jur­gio paveikslą. Tai daroma kalbant maldas, atsigręžus į rytus. Šv. Jurgis maldaujamas globoti ir saugoti gyvulius nuo blo­gio. Pas lietuvių kaimynus prūsus, nadruvius ir skalvius yra buvęs toks pat paprotys, aprašytas Pretorijaus apie 1690 metus: pirmąkart išgenant gyvulius, šeimininkas, išvaręs gy­vulius iš tvartų į priedaržę, apeina tris kartus aplink juos, kalbėdamas maldelę, prašydamas, kad Dievas saugotų bandą. Paskiau šaukiasi šv. Jurgio, kad jis savo medžioklinius šunis, t. y. vilkus, meškas ir lapes, nuo jo gyvulių gintų ir neleistų jiems kenkti. Įdomu, kad prieš 300 metų buvo kartu kreipiamasi ir į Dievą, ir į Jurgį.

Ryškus ikikrikščioniškų laikų palikimas yra išskirtinai gau­sus aukojimas šv. Jurgiui. Per jurgines į bažnyčią neša viso­kius valgius, ypač kiaušinius ir pieno produktus, sudeda jų kalnus prie šv. Jurgio altoriaus arba paveikslo. Kai kur tuos aukoms skirtus valgius pirma apnešdavo savo lauko ežias, ir tik tada eidavo aukoti šv. Jurgiui į bažnyčią. XIX a. per jurgi­nes kepdavo du kepaliukus duonos ir kiekviename įkepda­vo po penkis kiaušinius. Tas bandutes pernešdavo per lau­ką net dvylika kartų. Vieną kepaliuką įkasdavo žemėn, o kitą suvalgydavo – tada vilkai avių nenešioją ir karvės visus metus būnančios sveikos.

Latvių mitologinėse dainose ir istoriniuose šaltiniuose šis atrakinantis žemę ir atskleidžiantis žolę bei lapus pavasario Dievas ir arklių globėjas išliko senu vardu Ūsinš, Ūsinis. Dainose Ūsinis paleidžia žolę ir lapus, žirgai laimingi. Jam aukojami gaidžiai. Pora dainų pavyzdžių:

Nac, Ūsin nac, Ūsių!
Šen mes tevjaugaidijam:
Zirgi gaida zafas žales.
Puisi jautru zingešanu.

(Ateik, Ūsini, ateik!
Seniai mes jau tavęs laukiame
Žirgai laukia žalios žolės
Berneliai linksmų dainų.)

Per kalninu Ūsiųsjaja
Ar akmin kumelinu.
Tas atneš kokiem lapas
Žemei zaįu abotinu.

(Per kalnelį Ūsinis jojo
Ant širmo žirgelio.
Jis atnešė medžiams lapus,
Žemei – žalius obuolius.)

Tumsa nokti, zala zale
Laukia laida kumelini.
Nu, Ūsin, tava vaĮa
Nu tavai rocina.

(Tamsioj nakty, žalioj žolėj
Laukan išleidau žirgelį.
Ūsini, dabar tavo valioj,
Dabar viskas tavo rankoj.)
(Dainos paimtos iš Biezais, 1976)

Kitose dainose kalbama apie gaidžio aukojimą Ūsiniui:

Ūšių amgaili kavų
Deviniem cekuliem,
Lai aug mieži, lai aug rudzi,
Lai kumeti barojas.

(Ūsiniui pjoviau (nukoviau) gaidį
Devyniom skiauterėlėm,
Teauga miežiai, teauga rugiai,
Tekunta žirgeliai.)

Ūsin am gaili kavų
Paša svetku ritina;
Lai tas man žirgus gana
So garo v ašarinu.

(Ūsiniui gaidį pjoviau
Pačiame šventės vytelyje;
Lai jis man žirgus gano
Per visą vasarėlę.)

Šitos ir daugelis kitų latvių dainų suteikia medžiagos pa­vasarinio dievo Ūsinio charakteriui ir veiklai pajusti. Šitokia informacija paaiškina, kas iš tikrųjų buvo šv. Jurgis.

XIX a. epinės tradicijos išlaikė tuos pačius motyvus kaip dainos: geras ūkininkas ir Lietuvoje, ir Latvijoje pjauna gai­dį per Šv. Jurgį. Gaidys apnešamas aplink kiekvieną arklį, tada pjaunamas ant avižų ir tos avižos duodamos arkliams ėsti. Krauju apšlakstomi visi gyvuliai tvarte. Arba gaidys pjau­namas ant arklidės slenksčio ir jo kraujas turi įsisunkti į slenkstį. Arkliai tada nebus raiši.
Toliau kalbėsime apie triumfuojančios saulės dienas bir­želio mėnesį – Sekmines ir Jonines, kada gamta klesti, nak­tis trumpa, piktosios žiemos jėgos galutinai pasitraukia.

Joninės iš tikrųjų prasideda per Sekmines. Tai birželio šventė. Birželis pirmas paskleidžia gležną, jauną, žalią spal­vą. Ji – atsinaujinimo jėga. Kartu su berželiu per Sekmines atsinaujina visas kaimas – švarinamasi, dabinamasi, dažo­mi namai, o tada puošiamasi žalumynais – beržo šakomis, vainikais. Karvės apvainikuojamos ir ryte paplakamos ber­žine rykštele.

Vienas berželis išsirenkamas miške, išpuošiamas ir iškil­mingai įnešamas į kaimą. Maždaug prieš šimtą metų berže­lio išrinkimas, puošimas, nukirtimas ir atnešimas į kaimą bu­vo svarbus ritualas, kuriame dalyvaudavo visi. Iš išlikusių tikėjimų ir papročių galime rekonstruoti šitokią šio ritualo eigą: 1) jauno, gražaus medelio išrinkimas; 2) dekoravimas: šakos surišamos vainiku, nuleidžiant jas taip, kad atrodytų, jog tas vainikas yra medžio žiedas; arba vainikai pinami iš įvairiausių žalumynų bei gėlių ir uždedami ant berželio; 3) švenčiama, valgomi apeiginiai valgiai ir jaunimas pina vai­nikus; 4) apeiginis medelio nukirtimas; 5) medelis nešamas į kaimą. Toliau vyksta giesmės ir šokiai, būrimai iš lapų, žie­dų, vainikų. Ritualas baigiasi medelio sunaikinimu. Šitie pa­pročiai žinomi ne tik lietuvių, bet ir gudų bei kitų suslavin­tų baltų.

Ką tik išsiskleidęs berželis sklidinas mistiškosios augimo galios. Šita galia plinta į visą augaliją – į laukus, į žiedus. Berželis nešamas į laukus tam, kad rugiai, miežiai, avižos augtų, klestėtų taip, kaip berželis. Berželis įmetamas į rugių lauką todėl, kad rugiai prisiimtų berželio magiškosios ga­lios. Berželis įmetamas į vandenį todėl, kad vanduo išlaiky­tų reikiamą drėgmę per vasarą. Berželis apnešamas triskart apie kaimą, kad žmonės ir gyvuliai būtų sveiki ir laimingi. Piemenys puošia karves beržų šakelėmis, kad karvės duotų daug pieno. Pagaliau berželis įmetamas į ugnį, sudegina­mas ar sulaužomas. Arba tik viena šakelė įmetama į laužą. Kodėl? Tai ritualinis augalijos galios aukojimas, kad ji vėl iš naujo atgimtų kitą pavasarį. Kai kur kaimyniniuose slavų kraštuose (iš tikrųjų srityse, kur anksčiau gyventa baltų) bu­vo aukojamas ne medelis, bet medinė skulptūra, vadinama Ivan, apvyniota gėlėmis. Vakare Ivan įmetamas į vandenį. Iš tokių papročių matyti, kad senovėje medelis ir antropomorfinis augalijos Dievas buvo vienas ir tas pats: berželis buvo Dievo inkarnacija.

Per Sekmines jau žalia žalia, rugiai plaukia, banguoja kaip jūra, linai kaip šilkas, o lino žiedas kaip dangaus mė­lynė. O gėlių gėlių, pievų gėlelių – mėlynų, baltų, raudo­nų! Žiedų jėga sklinda per laukus, o šventas vanduo lais­tomas ant laukų, kad tikrai būtų apsisaugota nuo piktųjų jėgų. Rugiuose, miežiuose, avižose pasirodo Laima ir Die­vas. Jie lanko javus, stebi, kiek užaugo. Latvių dainose lau­kus laiminantis Sekminių Dievas dar tebevadinamas Dieviris, bet dažnai ir Janu, mažybine lytimi Janitis: „Imk, Janiti, širmą žirgą, apjok mano rugių lauką! Išmink smilgas, išmink piktžoles. Tai auga mano rugeliai…” Rugiai, kvie­čiai, avižos sveikinami. Klausiama, ar Dievas ir Laima padėjo jiems augti. Dainuojama daugybė rugelių lankymo dainų.

Tos pačios palaimintos augalijos augimo jėgos kupinos visos žolelės, o vaistažolės turi ypatingą galią. Joninių išva­karėse „kupoliaujama” – renkamos vaistinės žolelės, riša­mos į puokštę, į kupolę, kuri per Jonines iškeliama aukštai ant ilgos karties kaip pergalės simbolis. Kupoliavimo daino­se minimas Jonas (Dievas):

Oi tata, kupalia graži,
Tai kur tu buvai, oi tat a?
Oi tata, laukely buvau,
Rugių daboti, oi tata.
Oi tata, dai ko rugeliai
Už vis gražesni, oi tata?
Oi tata, Jono rugeliai
Už vis gražesni, oi tata.

Arba:

Kupolėle, kas tave skynė,
Kupolėle, švento Jono?
Kupolėle, ar gražiai skynė?
Kupolėle, su kuo surisi?..
Kupolėle, ar gražiai rovė?..
Kupolėle, švento Jono.
Kupolėle, su kuo parvežė?
Kupolėle, švento Jono.
Kupolėle, su sesiais žirgais,
Kupolėle, švento Jono.
Kupolėle, vai kur padėjo,
Kupolėli, švento Jono?
Kupolėle, už vario vartų,
Kupolėle, švento Jono…

Vaistažolių kupoles reikia laikyti namuose per visus me­tus iki kito Jono; jos apsaugo nuo ligų ir piktų akių. Ir gyvu­lius reikia apiberti Jono žolėmis (vaistažolėmis), tada ir jiems per metus nieko bloga neatsitiks.

Trumpiausios nakties metu birželio 21/22 (vėliau nukel­ta į Šv. Jono naktį birželio 23/24) auksinis rūkas dengia pa­partyną. Lygiai 12 valandą nakties pražysta papartis. Pasi­rodo raudona šviesa. Jei pamatysi žiedą, tapsi šviesa, regėsi užkastus lobius. Bet kas neieško paparčio žiedo, niekad ir nesuras. Tik drąsuoliams, pasiryžėliams kovoti su ragano­mis lemta pajusti tą laimės šviesą.

Ne tik papartis, bet ir Dievo medis diemedis pražysta Šv. Jono naktį:

Šv. Jono naktį diemedis pražydo.
Čiulba ant kviečio paukšteliai.
(Kauno aps., užrašyta 1934 m., I, LTR).

Dainose kalbama apie saulės medžius obelį, gluosnį, laz­dyną – tai vis Dievo šeimos medžiai su sidabro ir aukso la­pais ir šakomis. Ant jų saulės dukros kabina vainikus (saules).

Saulėgrįža šitaip vaizdžiai aprašoma lietuvių mįslėje:

Ąžuolas, ąžuolaitis,
Šimtašakis, šimtalapis,
Ant viršūnės saulė teka.

Medis ir jo viršūnėje saulė – ne tik saulėgrįžos, bet ir gyvybės simbolis. Tai gyvybės medis, vienas iš būdingiausių ir dažniausių lietuvių liaudies meno simbolių, paveldėtų iš priešistorinių laikų. Lietuvių stogastulpiai yra medžiai su spin­duliuojančia iš geležies nukalta saule viršuje. Stogastulpiai iš trijų aukštų su proporcingai mažėjančiais piramidiniais stogeliais primena liaudies dainų egleles trimis – devynio­mis šakelėmis, dešimta viršūnėle. Net kryžiai lietuvių mene yra spinduliuojančios saulės iš augalinių motyvų. Kryžmose – sprogstantys pumpurai ar atsivėrę žiedai. Jie užpildo kryžmų tuštumas. Ir čia jungiasi augalo ir saulės galia. Kartais auga­liniai motyvai geležinėse kryžių viršūnėse ir antkapiniuose paminkluose geometrizuojami, ir tada lapai ir žiedai virsta įvijomis. Kai kurių saulės spinduliai yra virtę žalčiukais-gyvačiukais. Čia vėl pastebime energijos dvigubinimą: saulės energijos sujungimą su gyvate-žalčiu. Šis motyvas lietuvių žemėje galėjo egzistuoti per visus priešistorinius laikus, nes tikėjimas, kad gyvatė semiasi energijos iš saulės, yra paveldėtas iš Senosios Europos. Kai kuriose geležinėse kryžių vir­šūnėse yra įpintas antropomorfinis motyvas. Tai abstrakti figūra, tarytum laiminantis Dievas su iškeltomis ran­komis, kurios yra ne penkiapirštės žmogaus rankos, bet tri­lapiai žiedai. Vietoj galvos yra ratas arba kryželis. Tokios figūros kartojasi kiekvienoje kryžmoje arba yra tik viena fi­gūra pačiame kryžiaus viduryje. Šis abstraktus antropomor­finis pavidalas, įpintas į pačią saulę, ar tik nebus lietuviško­jo Dievo, augalijos globėjo, simbolis ar bent jo pasąmoninis atskambis.

Gyvybės medžiai virš stogo kraigo, dažnai tarp žirgų gal­vų (dėl to vad. „žirgeliai”), namų gerovės saugotojai ir gyvy­binės jėgos užtikrintojai, labai būdingi lietuvių liaudies me­nui iki XX a. pradžios, turėję turėti tūkstantmetinę tradiciją. Ankstyvesnieji motyvai buvo gyvatės ir ragai ar jaučio kaukolės bei paukščiai, žinomi nuo neolito laikų Eu­ropoje. Išaugus žirgo reikšmei indoeuropiečių religijos įtakoje, ragai ir gyvatės virto žirgo galvomis. Mažosios Lietu­vos žirgeliai švelniai išlenktais kaklais ir galvomis dar pri­mena lankstų gyvatės-žalčio kūną.

Joninių išvakarių simboliai – laužai ir vainikai. Vakare ant kalnų užkuriamos ugnys. Šv. Jono ugnies negalima at­nešti, ji turi būti čia pat uždegta, įskelta. Tai šviesos dievo ugnis. Ji apšviečia laukus ir gina bręstančius javus nuo ken­kėjų, nuo užbūrimų, laiduoja derlių. Šia ugnimi atnauji­namos namų židinio ugnys. Joninių ugnies anglys ne išme­tamos, o nešamos į javų laukus ir dirvas, kad saugotų der­lių. Per laužavietes pervaromi gyvuliai, kad būtų sveiki. Jei epidemija užpuldavo gyvulius, visą bandą varydavo per lau­žą. Ir dar ne viskas: jaunimas šokinėja per ugnį. Šokinėja susikibę poromis. Kuriems gerai sekasi peršokti, bus gerai, seksis, gal net susituoks. Kuriems nepavyksta peršokti, ne­pavyks vesti ar ištekėti per tuos metus. Vainikus, saulės ir žiedų simbolius mergaitės ir berniukai meta į vandenį ir žiūri, kur jie nuplauks. Jei susidurs mergelės ir bernelio vainikai, iš jų bus laiminga pora. Joninių naktis – jaunimo naktis. Buriama ir spėjama apie vedybas. Mergaitės meta vainikus per galvą į medį: iš kelinto karto vainikas užsikabins ant me­džio šakos, už tiek metų mergaitė ištekės. Kai kuriose ryti­nės Lietuvos vietose yra likęs paprotys inscenizuoti vestu­ves. Išrenka jaunikį ir nuotaką. Jei per Joninių naktį ta pora bus laiminga, gražiai bendraus, tai bus geras metų derlius, jei susipyks, tai įvyks kokia nelaimė ar bus blogas vasarojus. Šitokios vestuvės – labai senų laikų aidas. Jomis buvo nori­ma užtikrinti žemės derlių.

Jono naktį galima matyti tris saules užtenkant: vieną ru­gių, antrą – miežių, o trečią – tyro sidabrėlio. Saulytė tą stebuklingą rytą pasipuoš kaip nuotaka vainiku, nupintu iš raudonų paparčio žiedų, ir ant sidabrinio kalno šoks sidab­ro kurpelėmis (iš latvių mitologinių dainų). Jaunimas šią ste­buklingą naktį neina gulti, kad rytą pamatytų, kaip Saulytė ritinėjas.
Išvakarėse Jonas atjoja ant žirgo. Jojant žemė griaudžia, o nulipant nuo žirgo skamba pentinai, kaip toje latvių dai­noje:

Visu gudu Janitisjaja
Nu atjaja šovakar.
Ribej žeme atjajot,
Skanei pieši nolecot.

(Visus metus Jonytis jojo
Ir atjojo šįvakar.
Griaudė žemė jam jojant,
Skambėjo pentinai nulipant.)

Iš kitų dainų sužinome, kad Jonas apsisiautęs apsiaustu iki kelių, aukso pentinais, o rankose laiko aukso kankles, aukso arba vario ragą ir vario būgną. Jonytis kartais sėdi ąžuole aukso kanklėmis kankliuodamas arba matomas kal­no viršūnėje su vario ragu. Pacituosime:

Put, Janlti, vara tauri
Kalnina stavedams,
Lai ceįas janabemi
No malinu molinam.

(Pūsk, Joneli, vario ragą
Ant kalnelio stovėdamas,
Tegu kelias Jono vaikai
Nuo krabo iki krašto).

Šitoks Jonas ant žirgo, apsisiautęs karališku apsiaustu, ap­siavęs batais su aukso pentinais ir su aukso kanklėmis ar ragu rankose, yra, aišku, ne Jonas, bet priešistorinis baltiš­kasis Dievas.
Joninių kulminacinis taškas – Dievo (Jono) vestuvės su Saulyte (latvių Saules meita). Čia vėl pasinaudosime turtin­gomis latvių mitologinėmis dainomis. Dainoje sakoma: „Jo­ninės – šventa diena, švenčiausia iš visų dienų. Per Jonines Dievo sūnus (arba Dievas, arba Jonas) veda Saulės dukrą. Jono nuotaka spinduliuoja auksu sidabru. Ji sėdi auk­so krėslelyje:

Janisam pavaicaju,
Kur Janisa ligavina.
Baltabola kalnia,
Zeltitai kreslina.

(Paklausiau Jonelio,
Kur jo nuotaka.
Aukso krėslelyje.)

Arba ji spindi paparčių krūme, o jos krūtys pilnos sidabrėlio („Kas tur spid, kas tur vis papardišu krumina? Jana sieva žales laša, pillas krūtis sudrabina”. Pačiame Joninių vakare Jonui įvedama žmona. Jiems paruošta dobilų lo­va, ramunėlių pagalvėlė, rožių paklodės. Ši didžioji šventė baigiama puota. Pats Jonelis alų daro, saldų saldų, gardų gardų, ir pats daug išgeria.
Tokios vestuvių inscenizacijos per Sekmines ir Jonines buvo rengiamos iki XX amžiaus. Tai Dievo ir Saulytės vestu­vių prisiminimas ir dievų vestuvių įtakos perkėlimas į žmo­nių pasaulį.

M. Gimbutienė „Dievas” // Senovės lietuvių Deivės ir Dievai 2002 m., p. 83-107