Evoliucija – tai ne tik biologinis procesas, bet ir dvasinis kelias, vedantis mus į gilesnį pasaulio, savęs ir gyvybės tinklo supratimą. Mūsų kosminių ir žmogiškųjų ištakų suvokimas giliai ir subtiliai formuoja mūsų santykį su pasauliu. Tad pasiruoškite – keliausime per nuostabų evoliucijos pasaulį, temą, kuri nuo seno turėjo gilias religines ir dvasines implikacijas.
Tai – pasakojimas ne apie abstrakčius gamtos dėsnius, o apie šokį, kuriame dalyvauja visa gyvybė: nuo pirmųjų bakterijų iki mūsų. Šokį, kuriame bendradarbiavimas yra ne silpnumo ženklas, o esminė išlikimo ir augimo sąlyga. Tai istorija apie Gają – gyvą, kvėpuojančią, sąmoningą planetą, kurioje kiekviena ląstelė, kiekvienas gyvūnas, kiekvienas žmogus yra viena gijos atkarpa sudėtingame gyvybės audinyje.
Šio pasakojimo tikslas – pažadinti atmintį, išplėsti suvokimą ir atverti širdį. Nes evoliucija nėra tik tai, kas buvo. Tai – tai, kas vyksta dabar. Ir tai, ką mes pasirinksime tęsti.
Evoliucija. Ką kiekvienas pagonis turėtų žinoti apie ją
Mūsų kosminių ir žmogiškųjų ištakų suvokimas giliai ir subtiliai formuoja mūsų santykį su pasauliu. Tad pasiruoškite – keliausime per nuostabų evoliucijos pasaulį, temą, kuri nuo seno turėjo gilias religines ir dvasines implikacijas.
Daugelis mūsų užaugome girdėdami dvi pagrindines kilmės istorijas – biblinę kūrimo versiją ir Darvino evoliucijos teoriją. O gal net abi. Tačiau iš pagoniškos perspektyvos nė viena iš jų nėra visiškai tenkinanti ar „tikra“ – ta prasme, kad geriausiai paaiškintų pasaulį, kuriame gyvename.
Biblinėje istorijoje (tariamai) vyriškas Dievas sukuria pasaulį vien žodžiu, tarsi paliepimu. Šis procesas yra be kūno, visiškai atskirtas nuo prakaituoto, kruvino gimdymo – būdo, kuriuo moterys kuria gyvybę. Dievo įstatymas yra primestas gamtai, o jo taisyklės – mums. Žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, ir tarp mūsų bei gyvūnų atsiranda didžiulė dvasinė ir egzistencinė praraja. Augalai, gyvūnai ir žmonės esą buvo sukurti galutinėmis, nekintančiomis formomis, kurios nuo to laiko nepasikeitė.
Žinoma, toks požiūris neatskleidžia viso Biblija grindžiamo teologinio paveldo. Krikščionybėje, judaizme, islame ir kitose didžiosiose religijose esama krypčių, kurios šlovina kūriniją ir moko pasaulį suvokti kaip tarpusavio ryšių visumą. Pavyzdžiui, galima paminėti Matthew Fox pastangas kuriant kūrimu grįstą dvasingumą ar Arthur Waskow veiklą plėtojant žemės centrą iškeliantį žydišką ritualą.
Darvino laikais evoliucijos teorija buvo griaunanti ir ereziška priešprieša paprastam, pažodiniam biblinio pasakojimo supratimui. Pirmiausia, ji teigė, kad pasaulis yra gerokai senesnis nei nurodo Biblija. Antra, žmonės, gyvūnai, augalai, bakterijos ir visos kitos būtybės yra gyvybės tęstinumo dalis. Žmogus nėra kažkas atskira. Mes esame gyvūnai, kilę iš tų pačių gamtinių procesų, kaip ir visi kiti gyvybės pavidalai.
Žemės dvasiniam suvokimui toks požiūris – tai didelis žingsnis pirmyn nuo pažodinio Biblijos aiškinimo. Evoliucija atgaivino visatą kaip dinamišką reiškinį, atvėrė ją kaip nuolat augantį, besikeičiantį ir tarpusavyje susijusį santykių tinklą.
Pats Darvinas buvo puikus stebėtojas, dar gerokai prieš suformuluojant permakultūros principus įkūnijęs vieną pagrindinių jos idėjų – „apgalvotas ir ilgas stebėjimas“. Keliaudamas po tolimiausius pasaulio kampelius, jis nuolat tyrinėjo aplinkinius augalus, gyvūnus, paukščius ir drįso klausti: „Įdomu…“ – „Įdomu, kaip tas vėžlys tapo tokiu, koks yra; kaip atsirado skirtumai tarp tų panašių augalų; kokios jėgos nulėmė to paukščio snapo formą.“
Jis pasiūlė mintį, kad aplinkos spaudimas ir ribojimai atrenka tuos individus, kurie dėl savo genetinių savybių yra geriausiai prisitaikę konkrečioje aplinkoje. Tokie individai sėkmingiausiai konkuruoja dėl maisto ir kitų ribotų išteklių, todėl turi daugiau galimybių išgyventi ir daugintis – o kartu perduoti tolesnėms kartoms savo prisitaikymus. Jo evoliucijos ir natūralios atrankos teorija buvo puikus santykinio mąstymo pavyzdys: ji neapsiribojo vien individais ar rūšimis kaip atskiromis, izoliuotomis būtybėmis, bet apėmė visą sąveikų, mainų ir poveikių tinklą gyvų bendruomenių visumoje.
Tačiau tuo pat metu, kai Darvinas tyrinėjo ir rašė, industrinis kapitalizmas augo, stiprėjo ir ieškojo ideologijos, galinčios pateisinti žiaurų turtingųjų išnaudojimą vargšų atžvilgiu. Taip gimė „socialinis darvinizmas“ – supaprastinta Darvino teorijos versija, kuri natūralią atranką pavertė šūkiu „išlieka stipriausias“. Geriausieji laimi, vadinasi – jie ir yra vertingiausi, todėl nusipelnė savo atlygio. O „pralaimėjusieji“ pagal šią logiką yra silpni, netinkamai prisitaikę ir nusipelnę savo išnykimo. Sakyti, kad nugalėtojai yra kažką skolingi pralaimėjusiesiems, reiškė kištis į gamtos tvarką ir esą rizikuoti susilpninti visą rūšį.
Toks Darvino teorijos iškraipymas tapo sekuliaria senų religinių išrinktųjų doktrinų forma. Tai taip pat buvo idealus pasiteisinimas negailestingam kapitalizmui – tiek XIX amžiuje, tiek Reigano ir Bušo eroje. Konkurencija paskelbiama pagrindine pažangos jėga gamtoje, ir, savaime suprantama, – žmogaus visuomenėje. Vertingesni ilgainiui iškyla į viršų, ir tai esą naudinga visai rūšiai ir visumai. Sėkmė tampa savaime suprantamu pateisinimu: tai, kas naudinga didžiosioms tarptautinėms korporacijoms, yra naudinga ir JAV.
Tačiau egzistuoja ir kitoks požiūris į evoliuciją – artimesnis žemės dvasiniam pasaulėvaizdžiui. Galėtume jį vadinti Gajos evoliucija, remdamiesi Gajos teorija, kurią sukūrė Jamesas Lovelockas ir Lynnas Margulis. Gajos evoliucija nėra priešprieša Darvinui, greičiau – žvilgsnio krypties pokytis nuo individo prie ekosistemos, prie visumos. Žemė veikia tarsi gyvas organizmas, o biosfera – pasaulinė gyvybės bendruomenė – keičia aplinką taip pat, kaip ir aplinka keičia ją.
Riešutmedis evoliucionuoja ne kaip atskira rūšis, o kaip dalis visos girios, kartu su tampriai susijusiu gyvenimu – tpušimis, mėlynėmis, samanų paklote, mikoriziniais grybais po žeme ir kerpėmis medžių lajose, kur peri paukščiai. Nė viena iš šių būtybių nesikeičia viena – jos kartu evoliucionuoja kaip Miško-Būtybė, tarpusavio priklausomybių šokyje, kuriame konkurencija ir bendradarbiavimas eina greta.
Individai ir rūšys išlieka tuomet, kai jų veikla naudinga ir jiems patiems, ir visumai. Tuomet evoliucija tampa istorija apie tai, kaip pati planeta tampa gyva.
Žinoma, mokslininkai labai atsargiai vengia daryti išvadą, kad ši gyvoji planeta turi sąmonę ar savimonę. Sąmonė nėra būtina siekiant paaiškinti gyvybės ir evoliucijos procesus – tai tampa painia ir perteklinė teorijos dalimi. Tačiau, nepriklausomai nuo to, ar priskiriame Gajai sąmonę ar ne, mes vis tiek galime jos gyvybės istoriją priimti su nuostaba ir pagarba.
Tačiau Raganoms, Pagonims ir panašiems dvasiniams ieškotojams, kurie jau seniai atsitraukė nuo akademinio „padorumo“ ribų, nėra jokios reputacijos, kurią reikėtų saugoti. Todėl mes esame laisvi patirti Gają ne vien kaip mechaniškai gyvą sistemą, bet kaip sąmoningą būtybę, kaip begalinę sąmonės jūrą, kurioje plūduriuojame – visada bendraujančią, visada esančią.
Toliau pateikiu savo pačios Gajos atgimimo istorijos sintezę, išreikšdama padėką Jamesui Lovelockui, Lynn Margulis ir Elisabet Sahtouris bei jos nuostabiai knygai EarthDance: Living Systems in Evolution.
Pradžia
Prieš Pradžią…
Sūkuringoje dujų, šviesos ir karščio spiralėje šoko ir sukosi mažytė dulkelė – Gajos sėkla. Ji tvinksėjo ir pulsavo elektrine aistra, traukė prie savęs kitas dulkes, kitas sėklas, kol kartu jos tapo rutuliu, besisukančiu spindesio lęšyje, kuris turėjo tapti Saule.
Šokėjos ištiesė rankas, išsuko sijonus, stumdėsi, trenkėsi viena į kitą ir susiliejo. Vis augdamos, vis greičiau besisukdamos ir besisukančios, jos buvo traukiamos viena prie kitos neįveikiama gravitacijos aistra – kartais susidurdavo liepsnojančioje mirtyje, kartais – jungdavosi poravimosi ekstazėje, kol galiausiai planetos sustingo savo orbitose, sukdamosi aplink ugninę Saulę.
Gaija buvo įkaitusi – jos paviršius sproginėjo ugnies fontanais ir upėmis, jos veidą talžė uolų sviediniai, palikdami kraterių randus ir sėdami ledo bei gyvybės pirmtakų chemijos sėklas. Lėtai, labai lėtai, ji ėmė vėsti.
Jos paviršiuje energijos paketai, įkalinti materijos formoje, jungėsi ir persijungė. Ledas tirpo į pirmapradžius vandenynus, glostančius uolėtas pakrantes. Žaibai trenkė. Bangos ritosi krantan ir atgal, o energijos sriuba vėl ir vėl buvo verdama, vėsinama, džiovinama ir mirkoma. Susiformavo burbuliukai – plonos membranos, kurios apgaubė kristalines, sustingusios energijos gijas, sutvarkytas radikaliai nauju būdu: taip, kad perduotų informaciją, kad galėtų perteikti nurodymus, kaip atkurti save.
Dviguba DNR spiralė buvo pirmasis didysis gyvybės kūrybinis šuolis – tas, kuris atvėrė kelią visiems kitiems. Taip gimė gyvybė.
Protėvių dovana
Gyvybė Žemėje dar buvo palyginti nauja. Iš pradžių jūras užpildė paprastos, vienaląstės būtybės, gyvenančios keisdamos aplink jas esančios energijos struktūrą – jos skaidė dideles molekules, sudėtingus šokančios energijos ir formos darinius, į mažesnius, o išlaisvintą energiją naudojo judėjimui ir šokiui. Jos dauginosi be galo gausiai, mainėsi DNR fragmentais, glaudėsi viena prie kitos ir dainavo šalia esančioms bakterijoms „Ei, ei, ei, gražuole… tavo genai mane veda iš proto!“ Jos sudarė vieną gyvybės visumą, vieną pasaulinį genų baseiną, vieną planetinį informacijos ir eksperimentų šulinį.
Tačiau po kurio laiko gyvybė pasiekė krizę. Pradėjo trūkti maisto. Nebebuvo pakankamai sudėtingų molekulių visai gyvybei palaikyti – ji ėmė badauti ir nykti.
Tačiau gyvybė visada buvo kūrybinga, išradinga. Tos paprastos, vienaląstės būtybės jau tuomet eksperimentavo su įvairiomis formomis. Kai kurios tapo ilgomis, liaunomis, banguojančiomis, plaukiančiomis. Kai kurios – apvaliomis ir storomis. Vienos prisitaikė prie karščio, kitos – prie šalčio. Ir visada – mainai genais, formų kaita, transformacijos. Nors Žemėje dar nebuvo jokio proto, gyvybė sukūrė kažką tokio nuostabaus, tokio išradingo, kad tai pakeitė ne tik gyvybės prigimtį, bet ir pačią atmosferą.
Gyvybė išrado mandalą – nuostabią molekulę, tarsi raštuotą gėlę, turinčią magišką savybę. Kai į šio rašto širdį pataikydavo saulės fotonas, molekulė imdavo virpėti, drebėti ir sukelti reakcijų grandinę, kuri surinkdavo saulės energiją ir pavertė anglies dvideginį bei vandenį maistu. Chlorofilas ir fotosintezės procesas buvo kitas didysis gyvybės išradimas, ir gimė žalieji padarai – saulės derliaus rinkėjai.
Žalieji padarai užtvindė jūras ir pakrančių plyšius, paskleidė gyvybės bangą per uolas ir smėlį. Gyvybė klestėjo kaip niekad anksčiau.
Tačiau iškilo viena problema. Tas stebuklingas procesas, kuris naudojo saulės šviesą maistui kurti, skleidė atliekinę medžiagą – toksiškas dujas, kurios degino ir naikino viską, prie ko prisiliesdavo. O kai gyvybė augo – šimtus milijonų, milijardą, du milijardus metų – šios dujos užteršė visą orą taip, kad gyvybė nebegalėjo išvengti jų mirtino prisilietimo.
Bet gyvybė nenustojo kurti ir ieškoti. Kai kurios mažytės būtybės įsikniso į purvą, kad pasislėptų nuo toksinių dujų. Kai kurios jungėsi į spiečius, kad apsisaugotų. Ir kai kurios aptiko dar vieną stebuklą: kad, apvertus vieną fotosintezės judesį, galima sukurti naują procesą – tokį, kuris geba naudoti tas toksiškas dujas, kurias mes vadiname deguonimi, kad sudegintų maistą ir paverstų jį energija.
Taip gimė kvėpuotojai – tie, kurie maitinasi saulės derliaus rinkėjais, degindami jų kūnus kaip kurą gyvybei. Degindami maistą, kvėpuotojai išskiria anglies dvideginį, kurį žaliosios būtybės, padedamos saulės, vėl paverčia maistu. O žaliosios būtybės išskiria deguonį, kurį kvėpuotojai naudoja maistui deginti.
Gaija ėmė kvėpuoti – perduodama kvėpavimą nuo raudono prie žalio ir atgal, toliau kaupti deguonį, toliau save keisti.
Ir po milijonų metų kvėpuotojai paėmė chlorofilo mandalą, pakeitė jos širdyje esantį atomą geležimi – ir sukūrė hemoglobiną, kuris dabar plaukioja mūsų raudonųjų kraujo kūnelių ląstelėse.
Ir taip ratas užsidarė – Žemė įkvepia ir iškvepia, raudona virsta žalia, ir vėl raudona.
O oras, kurį dabar kvėpuojame, yra ankstyvųjų protėvių dovana. Su kiekvienu įkvėpimu mes įkvepiame jų kūrybiškumo vaisius. Su kiekvienu iškvėpimu – grąžiname duoklę.
Ir ši pusiausvyra palaikoma taip tobulai, kad deguonies ore visada tiek, kiek reikia gyvybei palaikyti. Jeigu jo būtų vos keliais procentais daugiau, kiekviena kibirkštis galėtų įžiebti gaisrą, kuris uždegtų visą atmosferą. Jei būtų vos keliais procentais mažiau – neužsidegtų jokia ugnis, ir mes negalėtume gyventi.
Bendradarbiavimas ir sudėtingumas
Kvėpuotojai įnešė į gyvybės šokį kažką naujo. Saulės derliaus rinkėjai plūduriavo tarsi įsčiose – jūroje, kupinoje visų elementų, kurių jiems reikėjo maistui gaminti. Energija, kurios reikėjo, tiesiog liejosi iš saulės. Gyvenimas buvo lengvas – tereikėjo būti ir priimti.
Bet kvėpuotojai turėjo ieškoti maisto – iš saulės derliaus rinkėjų lavonų arba gyvų būtybių. Jie turėjo būti judresni, agresyvesni: persekioti, praryti, įsiskverbti – tik tada jie galėjo suvirškinti ir ištirpdyti savo grobį.
Kartais agresyvus kvėpuotojas įsiskverbdavo į kitą gyvybės formą, kuri neištirpdavo. Arba prarydavo kažką, ko nepajėgdavo suvirškinti. Ir vietoj to, kad sunaikintų vienas kitą, šios gyvybės susijungdavo ir ėmė palaikyti viena kitą.
Kvėpuotojas galėjo efektyviau gaminti maistą kitai, maisto ieškančiai bakterijai. Saulės derliaus rinkėjas ir kvėpuotojas galėjo susivienyti, kad išnaudotų visas įmanomas energijos rūšis.
Ilga, rangymuisi pritaikyta būtybė galėjo įsikurti didesnėje ląstelėje ir mainais į maistą suteikti judrumą. Šimtas ar net tūkstantis mažų būtybių galėjo susivienyti į vieną didesnę, sudėdami savo kristalinių DNR bibliotekų instrukcijas į vieną bendrą centrą.
Ir gimė nauja gyvybės forma – vis dar vienaląstė, bet tūkstantį kartų didesnė ir daug sudėtingesnė nei visa, kas buvo anksčiau. Gimė eukariotai – ląstelės su branduoliu, kurios tapo visų sudėtingesnių būtybių protėviais.
Ši nauja kolektyvinė gyvybės forma atvėrė milžiniškas galimybes. Du milijardus metų bakterijos buvo vienintelis gyvybės modelis – o dabar gyvybė ėmė drąsiai eksperimentuoti ir keistis.
Vienas pirmųjų eksperimentų buvo seksas. Bakterijos jau buvo išradusios paprastą seksualumo formą – genų mainus, tarsi pasaulinį apkalbų tinklą. Tokie mainai leido joms kisti ir evoliucionuoti. Tačiau dauginimasis vis dar buvo paprastas – ląstelė tiesiog nukopijuodavo save ir atskirdavo identišką kopiją.
Eukariotai turėjo centrą – branduolį, kuriame laikėsi visų genetinių žinių biblioteka, sudėliota į porinius DNR chromosomų rinkinius. Jie išmoko šias poras padalyti – „išmaišyti kaladę prieš dalijant“. Ir kiekvienas pusinis genų rinkinys galėjo susijungti su kitu, iš kito individo atėjusiu pusiniu rinkiniu. Taip gimė lytinė reprodukcija. Ir ji tapo be galo populiari.
Šios naujos ląstelės ėmė plėtoti bendradarbiavimą – formuoti kolonijas. Kai kurios išmoko imti mineralus iš jūros vandens ir sukti įmantrius, kristalinius rutulius. Kai kurios atrado šaknų šakojimosi modelius ar lapų plokštumų išskleidimą. Kitos sukūrė pirmuosius tikrus daugiąslius kūnus, sujungtus nervų kanalais – ryšių takais.
Ir maždaug prieš 580 milijonų metų gyvybė sprogo savo įvairovėje. Gyvybė užsiaugino kojas ir ėmė vaikščioti jūros dugnu ir pakrantėmis. Ji susuko įmantriais kriauklias, puošniais raštais, eksperimentavo su uodegomis, pelekais, plaukmenimis, segmentais, šarvais ir ūsais. Ir ši gausėjanti gyvybė tapo tokia keista, tokia džiuginančiai įvairi, kad pranoko viską, kas buvo po to.
Kol ištiko katastrofa. Galbūt nukrito meteoritas. Gal milžiniški ugnikalniai išpūtė į dangų dūmų ir pelenų skraistę, kuri pirmiausia užstojo saulę, o paskui smarkiai sušildė atmosferą. Kažkas pakeitė Žemės klimatą, ir didžiulės masinės išnykimo bangos metu žuvo apie 90 procentų visos gyvybės.
Tai, kas išliko, nebebuvo taip įvairu, nebebuvo taip išradinga. Bet gyvybė vėl ėmė ieškoti, bandyti įvairias variacijas keliuose pagrindiniuose modeliuose – ir dar kartą pradėjo augti ir vystytis. Jūros prisipildė, o sausuma buvo užkariauta. Dinozaurai klajojo po didžiules paparčių girias, o skraidantys ropliai plazdėjo dangaus skliautu.
Praėjus dar vienam milžiniškam laiko tarpsniui, į Žemę vėl trenkėsi meteoritas, palikdamas šimtą mylių pločio kraterį. Ir dinozaurai išnyko. Jų mažieji palikuonys – ropliai ir paukščiai – vis dar šliaužioja ir sklando.
Išgyveno mažas, kuklus, į šreko (primityvaus žinduolio) panašus padaras, ir iš jo kilo pelės ir elniai, tigrai ir mamutai, stumbrai, arkliai, beždžionės – ir mes.
Ir štai mes esame čia, su savo nykščiais ir didelėmis smegenimis – išradingi, kūrybingi, kartais agresyvūs, dalinai sąmoningi, dalinai akli – vis dar besimokantys pamokų, kurias mums paliko protėviai:
- Kad viskas keičiasi.
- Kad viskas tarpusavyje susiję.
- Kad išgyvename bendradarbiaudami, dalindamiesi ištekliais, sukaupta informacija.
- Kad pokyčiai gali ateiti staiga, katastrofiškai, ir kai tai įvyksta – mažieji išgyvena geriau nei milžinai.
- Kad susidūrus su didele krize, gyvybė geba kurti stebuklus.
- Kad mes nesame mažiau kūrybingi nei kristalai, išradę DNR, ir ne mažiau menininkai nei bakterijos, sukūrusios chlorofilą.
Tai ta istorija, kurią prisimenu, kai pasaulis atrodo niūrus ir imu abejoti, ar mums išvis įmanoma išgyventi. Arba kai jaučiu, kad Deivė ir visos vilties jėgos mus paliko. Tokiais momentais aš prisimenu…
Kad gyvybė savo esme yra galinga kūrybos ir virsmo jėga, ir ši jėga visada ras kelią.
Ir kai imu abejoti, man tereikia įkvėpti ir iškvėpti – ir priimti protėvių dovaną.
Evoliucijos pamokos
Ką mums pasakoja ši istorija?
Pirmoji pamoka – kad Visata yra nepaprastai kūrybinga, jautri ir nuolat besikeičianti.
Antroji pamoka – kad išgyvena ne patys žiauriausi ar konkurencingiausi, o tie, kurie efektyviausiai bendradarbiauja, bendrauja ir dalijasi ištekliais. Mūsų kūno ląstelės – tai kolektyvai. Atmosfera, kuria kvėpuojame, yra bendras, kolektyvinis pasiekimas. Prisitaikymas nėra apie vienos rūšies pergalę prieš kitą, bet apie visos sistemos vystymąsi kartu.
Konkurencija ir plėšrumas – svarbios šios sistemos dalys, bet jos nėra vienintelė varomoji jėga. Bendradarbiavimas ir konkurencija šoka tarpusavyje – tai yin ir yang harmonija, kurioje derinamas kintamumas ir atranka, jungimasis ir korekcija.
Trečioji pamoka – įvairovės svarba, viena esminių Darvino įžvalgų. Gyvybė nevykdo atrankos vienam „tobuliausiam“ tipui, ji išsaugo įvairovę prisitaikiusių formų, turinčių skirtingą potencialą. Ši įvairovė, kartu su atsitiktinėmis genų mutacijomis, didina gyvybės atsparumą aplinkos pokyčiams. Liga, kuri pražudo vieną individą, gali visiškai neveikti kito. Atsiradus naujam maisto šaltiniui, tam tikrą genetinę variaciją turintys individai gali jį geriau išnaudoti. Įvairovė – kiekvienos rūšies paslėptas lobynas ir gyvybės draudimas. Todėl biologinės įvairovės nykimas kelia tokį nerimą aplinkosaugininkams.
Ketvirtoji pamoka – kad pokyčiai vyksta ne tik palaipsniui, bet ir per „šokinėjantį pusiausvyros tašką“, kai santykinio stabilumo laikotarpius staiga nutraukia krizės. Pokyčių upė dažniausiai teka lėtai, švelniomis pakopomis. Tačiau kartais ji neria žemyn – kaip per krioklį. Abi pokyčių formos galioja ir evoliucijai, ir gyvenimui. Žvelgdami į galimus ateities klimato pokyčius, nežinome – ar jų tempas bus pakankamai lėtas, kad visuomenė ir gyvūnija prisitaikytų, ar jie ištiks kaip griūtis, kuriai niekas negalės pasiruošti.
Jei šias pamokas perkeltume į žmonių visuomenę, jos galėtų virsti vertybių sistema, kurią būtų galima pavadinti „socialiniu gajizmu“ – priešingai nei socialinis darvinizmas.
Socialinis gajizmas pripažintų individualius poreikius ir savanaudiškumą, bet laikytų, kad jie geriausiai patenkinami per bendradarbiavimą ir abipusę pagalbą. Mūsų politikai galėtų remtis šia išmintimi palaikydami visuomenines programas: vaikų priežiūrą, švietimą, sveikatos apsaugą, – būdus dalytis ištekliais ir palaikyti bendrą gerovę. Mes suvoktume, kad sistema yra tik tiek stipri, kiek jos silpniausias narys.
Bibliotekos – žinių ir paveldėtų instrukcijų saugyklos – būtų šventos vietos. Žinodami savo tarpusavio ryšį su gamta ir tai, kad išsekusi sistema gali griūti staiga, mes veiktume ryžtingai: pereitume prie atsinaujinančios energijos, atsisakytume iškastinio kuro, saugotume gyvą atmosferą nuo kenksmingų chemikalų.
Kilus tarptautiniams konfliktams, mūsų saugumo šaltinis būtų bendradarbiavimas ir gebėjimas derėtis, o ne užkariavimas.
Gajos evoliucijos istorija pakeičia mūsų žvilgsnį į gamtą. Mes išmokstame matyti ne tik pavienį medį, bet visos girios raštą. Pagerbiame nematomus padarus – tiek požeminius, tiek sklandančius viršuje – ne mažiau nei tuos, kuriuos matome.
Imame ieškoti ryšių, o ne siekiame tapti izoliuotais individais.
Suprantame, kad įvairios, atsparios, sudėtingos sistemos turi didžiausią galimybę išlikti.
Ir suvokiame, kad tik tai, kas gera biosferai, iš tiesų yra gera ir Lietuvai – ar bet kuriai kitai tautai.
Ši istorija taip pat teikia viltį. Mūsų pačių ląstelėse slypi milžiniška kūrybinė galia. Atsparumas – tai gyvų būtybių prigimtis. Mes, turintys sudėtingas smegenis, turime vidinį gebėjimą evoliucionuoti taip, kad galėtume puoselėti ir palaikyti gyvenimo raštus aplink mus.
O jei šiuo gebėjimu nesinaudosime išmintingai – visada yra tos genais besimainančios bakterijos, kurios, gurkšnodamos mūsų atliekų kokteilius, per kitą milijardą metų… gali sugalvoti kažką visiškai naujo.
Pagal Starhawk knygą „The Earth Path. Grounding Your Spirit in the Rhythms of Nature”. Parengė Donatas Greičiūnas