Nuotrauka: Siesarties ežeras iš Šeštadienio salos 2024-ųjų vasarą. © Donatas Greičiūnas
Tylioje, malonioje mėnulio šviesoje lyg sapno matymas ežeras atrodo, lyg kas ne mūsų pasaulio… prisimena seniau girdėtos apie jį pasakos. Lyg lauki, bene išplauks kur nors gražioji vandeninė. Lyg kas nematoma būtų šalia mūsų.
Ežerų atsiradimas ir nykimas
Sūrūs jūros vandenys teplauna vakarinį Lietuvos pakraštį; išskyrus Kuršmares ir Aistmares, jie niekur giliau sausumon neįsiterpia. Užtat gėlieji ežerų ir kiti stovintieji vandenys, kad ir ne visur lygiai yra išsimėtę po visą mūsų kraštą, bet, seniau kur kas daugiau, ligi šiol tebeužima maždaug 4,5 tūkst. kv. km. Bus jie, daugiausia, dar ledynų gadynės palikti. Tai gadynei baigiantis, ledynų plotas vis labiau traukėsi į šiaurę, dabartinių Gudų žemumoje palikdamas vandens daugybes, kurios padarė milžiną Pripečio ežerą mares. Gėlasis Pripetmarės vanduo, Dniepro upe nutekėdamas į pietus Juodosiosna marėsna, o mūsų krašto ir mūsų kaimynų upėmis į vasaros vakarus Baltijon, paliko mums didelių dideliausius ežerus ir plačias, dažnai neįžengiamas pelkes. Savo ežerais ir pelkėmis Lietuva įeina tan Paežerių plotan, kurs durdamasis su Baltijos jūra ir Šiauriniu Lediniuotuoju vandenynu, pietuose su Pynos-Pripečio garsiuoju 8 milijonų dešimtinių pelkynu, traukiasi nuo Suomijos ir šiaurinių Rusijos Arkangelsko ir Olonecko gubernijų per platųjį jūrių pakraštį (Petrapilio, Naugardo, Pleskavos, Vitebsko gub., toliau per Igauniją ir Latviją) ligi mūsų krašto ir, už Prūsų sienos, baigiasi pajūrio pelkėmis ir Mozūrų ežerais.
Nėra abejojimo, jog mūsų bočiams pradedant savo istorijos gyvenimą, ežerų ir pelkių plotas Lietuvoje tebebuvo daug kartų didesnis, negu mūsų metu; daugiau buvo vandenų ir šlapžemio, negu sausų vietų. Senovės Prūsuose, sakysime, kryžiuočiai XIII a. buvo radę per 2 tūkstančiu ežerų, kurių XIX a. pradžioje beliko 150 vakaruose ir 300 rytuose. Girių giriomis seniau apklotoji žemė vis labiau nusidengia ir džiūsta. Ežerai palengvėle užauga pelkėmis, žolėmis ir samanomis, kurios, atsiguldamos jųjų dugne, pūva ir virsta durpėmis. Nekartą taip pat ežeran įtekanti upė suneša smilčių ir dumblo ir tuo būdu naikina ežerą. Tuo būdu daugybė ežerų jau yra virtusių ar aiškiai tebevirsta pelkėmis. Vienus kitus ežerus patys žmonės tebeatmena buvus platesnius ir gilesnius, negu dabar kad yra. Gruzdžių par. (Šiaulių aps.) žmonės pasakoja apie tenykščias balas, jos pirma ežeras buvusios. Apie kitus yra užsilikusių padavimų, jog jie «keliavę»; kitaip pasakius, žmonės tebeprisimena, jog ežeras yra susisiaurinęs, lyg savo vietą pamainęs. Pelkių viduryje dažnai tebesti kartais gilokų ežerėlių, arba ir visai nemažų ežerų; šitokios pelkės, greičiausia, ir bus seniau ežerai buvusios; kai kurios jųjų ligi šiol «ežerėliais» tebesivadina. Didieji ežerai bedžiūdami skyla į du, kartais ir daugiau mažesnių ežerų, kurie jungiasi su kits kitu pelkėtu, vis labiau džiūvančiu plotu, arba iš ežero gelmių aikštėn besiverčiančiu upeliu (pav., Seinų aps. Metelių ir Obelios ež., Telšių aps. Lukšto ir Paršežeris). Mūsų metu vis dažniau atsitinka, jog naudodami ežerus įvairiems savo reikalams, patys žmonės juos naikina. Kartais ežero savininkas nuleidžia jį versdamas pieva, arba norėdamas žuvis išgaudyti ar kita ką prasimanęs. Lydos aps. prieš 20-30 metų upėmis ir ežerais beleisdami Nemunan didžiausius sielius, vis labiau draskė ir stūmė į šalis jų krantus, kolei pats didžiausias ir giliausias, bet labiausiai naudotas Dūbės ežeras (Dubičių sodž. apyl Konevos valsč.), per daug išsiplėtęs, vandens nebeteko ir išdžiūvo; du kitu ežeru baigia džiūti. Daug ežerų panašiu būdu yra išnykusių. Seni žmonės, kurie ir kurių tėvai ar tėvų tėvai paežerėse gimė, augo ir seno, su širdgėla mato naikinant ežerus, nuliūdę tik kartoja mums senų gadynių pasakojimus apie išnykusius ežerus. Tik sodžių ir dvarų vardai visoki Paežeriai, Paežerės, Pažeriai, Ežerėnai, Ežeriūnai, rodo kartais, jog ten ežerų būta…
Ir vis dėlto, nežiūrint, ežerų nykimą ir naikinimą, Lietuva tebeturi daugiau kaip 2 tūkstančiu ežerų, kurių Kauno gub. yra arti 800 (40%), Suvalkų – ligi 500 (25%), Vilniaus per 400 (20-22%); kiti ežerai (13-15%) randasi gretimose Gardino ir Minsko gub., taip pat ir Mažojoje Lietuvoje. Taigi Lietuva, kaip ir Suomija, teisingai gali būti praminta |tūkstanties ežerų šalimi|.
Ežerų padavimai
Apie daugybę mūsų upių ir ypačiai ežerų pasakoja žmonės, jog jie esą atėję ar nusileidę iš debesų. Tatai pasakoja pavyzdžiui, apie šiuos ežerus: Telšių aps. Biržulio (apie Anapoli), Stervės (apie Pavandeni), Lukšto (apie Varnius), Telšių ir Raseinių aps. Paršežerį (apie Paežeri), Dievyčio (Padievyčio sodoj), Šiaulių aps. Šiaulių miesto ežerą, Vilkaviškio aps. Alvito, Vištyčio, Kalvarijos aps. Rymiečio (Rudaminos par.), Seinų aps. Dusės (Metelių par.), ir kitus.
Apie Vištyčio ežerą yra užrašyta tokia pasaka: Šis ežeras senovėje turėjęs Vištainio vardą. Jis atėjęs nuo Mėlynųjų marių; pasak vienų, iš debesų nusileidęs, pasak gi kitų iš žemės išplaukęs. Kada jis atėjęs, niekas nežino. Jam atėjus, jo vardo ilgai nežinoję, o vanduo vis tik ūžęs ir čypsėjęs. Vieną kartą atėjusios mergaitės ant ežero skalbtų, o beskalbiant paežerėje vis čypsėję. «Bet čia čypsi ir čypsi, kaip vištytis», tarusi viena mergaitė. Ežero vardą ištarusi, pati apakusi, o vanduo nustojęs užęs ir čypsėjęs.
Šiaulių ežeras iš kažin kur atlėkęs oru viršum miesto. Kažin kam prisisapnavę, jog, niekam jo vardo neatspėjus, jis nukrisiąs ant miesto. Žmonės buvę didelės baimės apimti, besimeldę per kiauras dienas ir naktis, darydavę procesijas po miestą, bet vardo atspėti vis netesėdavę. Senė žydė kartu su kitais meldžiusis ir verkusi. Beraudodama ir visaip maldaudama, ėmusi ir pavadinusi jį Bitinėliu. Sulyg tuo žodžiu ežeras ir nusileidęs šalia miesto: žydė jį pavadinusi jo tikruoju vardu.
Rudaminos parapijoje dabartinėje Keistutiškėje pievoje, aplink piliakalnį, senoje gadynėje buvęs ežerėlis. Vieną kartą mergaitės ganiusios jaučius paežerėje ir dainavusios; tik štai vanduo prie jų ir besiartinąs. Išsigandusios kuo greičiausiai ginusios jaučius namo ir užpakaly pačios tekinos bėgusios, o vanduo vis arčiau ir arčiau ūžęs, lyg norėdamas jas paskandinti. Viena jųjų, už kitas drąsesnė, atsigrįžusi į besivejantį ežerėlį ir paklaususi: «Kažin kur tas šventas vandenėlis aprims?» Čia ir sustojęs ežerėlis, 4 varstai nuo piliakalnio; jo vardas, mat, Rymiečio (Rymių) buvęs.
Dievyčio ežeras buvo kadai daug didesnis ir užėmė nepradžiūvusias ligi šiol gretimąsias Ežervyčio pelkes. Pasak žmonių, Ežervytis ir tebuvęs dabartinis Dievyčio ežeras, šiojo gi dabartinis guolis bebuvęs sausas. Vieną kartą žmonėms šieną begrėbiant, kažin iš kur atėjęs juokingas neužauga. Žmonės ėmę tyčiotis: „Tai milžinas atsibaldė!” Žmogelis rimtai juos perspėjęs: „Nesijuokite, vyrai, tik bėkite!” Tik štai kažin kaip baisiausiai sutrinkę, ežero vandenys pakilę ir nusileidę kaip tik savo dabartinėn vieton.
Ir mūsų metu tebelaukia kiti Lukšto ežerą pakilsiant ir nusileisiant Stervės ežeran, o tai ir, neduok Dieve, ant Varnių miestelio. Gaisrui per Petrines Varniuose pakilus, sako, kitiems jau pasirodęs ežeras bekyląs ir jie bėgioję, lyg proto netekę šaukdami: „Ežeras pakilo! ežeras pakilo!” Nenuostabu, jog vienas dvarininkas, kuris norėjęs nuleisti Girdeždutos kalno ežerėli, sapne išgirdęs balsą-perspėjimą, kad to nedarytų, nes vanduo visus Žemaičius užliesiąs.
Ir dar kitokių ypatybių, kartais teisingai pastebėtų, tik pasakiškai nusakytų, o kartais ir išsvajotų, žmonės priskiria savo krašto ežerėliams. Taip, dabar jau išnykęs Skersabalio ežeras (Mariampolės aps. Skersabalio kaime, tarp Igliaukos ir Prienų) išdžiūdavęs, lyg žmones perspėdamas svarbiems politikos atsitikimams įvykstant; pavyzdžiui, 1830-31 m. (sukilimas), 1854-1855 (Krymo karas) ir t. t. Prūsuose ir pas mus kai kurie ežerai kartais kraujais paplūsdavę. Iš tikrųjų dėl kai kurių ežerų dugno ir oro ypatybių vanduo gauna rausvos, o tai ir tamsiai raudonos spalvos. Šitoji įdėmi ežerų ypatybė, greičiausia, ir bus davusi progos Eglės žalčių karalienės pasakai gimti, kurioje jūra-ežeras nužudytojo žalčio-karaliaus kraujais paplūdęs raudonas atliūliuoja.
Apie Naruti (Naročių ež. Švenčionių aps.) rašo, jog 1847 m. jis išgelbėjęs aplinkinius gyventojus nuo bado mirties. Tais metais Lietuvoje neužderėjus, jis vasarą per 10 dienų audrų sukeliamomis didžiausiomis vilnimis išmesdavęs kasdien daugybę skanių aukšlių – vieną dieną vienan, o kitą kitan krantan. Tuo būdu visi apylinkės gyventojai prisikrovę vežimus žuvų, išdžiovinę ir, kai žiemą tolesnių vietų gyventojai badą kentėję bei mirte mirę, šie žuvimis išmitę. Vietos gyventojai ligi šiol tat prisimena ir geru žodžiu pagerbia savo dėdežerį.
Pelkėse, ežeruose skendą varpai, kurie audrai užėjus, baisiai ūžią (Šiaulių ežere ir kit.), skendusios senovės vaidilutės, kurios nenorėjusios priimti krikščionių tikybos (Karalienės liūnas-Ukmergės aps. Anykščių par., už pusvarsčio nuo Puntuko akmenio), skendusios ir bažnyčios, net ištisi miestai (Raigardo pelkės ant Nemuno kranto – Gardino aps. tarp Druskininkų ir Ožių; reikia atskirti nuo Raigardo ežero ir miesto Lomžos gub., Suvalkų gub. ir Prūsų pasienyje). Pasakoja taip pat apie nuskandintus senovės lietuvių tikybos indus, dievaičių stovylas ir t.t. (Dievyčio ežere), 1812-ujų metų prancūzų ir kitokius turtus (žaliajame Kryžiuočių ežere Vilniaus apylinkėje už Verkių), tikrus ir pramanytus pavandeninius pylimus-kulgrindas (Švenčionių aps. Naručio ež., Kalvarijos aps. Daukšių par. Amalvo ež., Telšių aps. Lietuvos švedtiltį tarp Lukšto ir Paršežerio ir kt.) ir t.t.
Taip mylėdami ir gerbdami savo ežerus, matydami juose tiek visokių nepaprastų, nuostabių ypatybių, kai kuriuos jųjų lietuviai senovėje ir šventaisiais skaitė: Seinų aps. Šventežerį (Šventežerio par.), Lydos aps. jau išnykusi Dūbės ež., Trakų aps. Daugų, Žaslių (paežerėje buvusi Pajautos kunigaikštės stovyla – stulpas), Vilniaus aps. Pasperio (Kernavės apyl, kur buvęs kunigaikštis Spėra palaidotas), Žemaičiuose Dievyčio ir kt. Šitokiuose ežeruose, rašo, niekas nežvejojęs, jei bent badui ištikus ar priešininkams apsupus. Lyg senovės tikybos pagarbos palikimų tebėra užsilikusių pasakojimų apie gyvenančias ežeruose laumes, raganas, vandenines, vokes ir kitokias «piktąsias dvasias», su kuriomis kryžiumi tegalima esą kovoti.
Nebe pasaka, tik tikras, kad ir retas, įdomus atsitikimas užrašytas yra apie Saločių ežerą, netoli minėtojo Raigardo ir Druskininkų (Gardino aps.). Šis ežeras jungėsi nedidžiu upeliu su Lotės ežeru, iš kurio išplaukia Nemunan įtekąs (prie Druskininkų) Ratnyčios upelis. Pavasari 1841 m Saločių ežeras ėmė ir pratrūko nauju, 14 varstų lataku tiesiog Ratnyčion. Vandenų daugybės naikino visa pakeliui – kelius, medžius, trobeles, o Ratnyčios miestely sugriovė net žydų sinagogą ir 18 namelių. Visas ežeras ištekėjo Nemunu, o jo vietoje beliko požemis-šaltinis, iš kurio išteka upelis. Dar tais pačiais ežero išnykimo metais jo dugnas buvo apartas ir užsėtas
Žymiausi ežerai
Lietuvos ežerai vasaros rytuose yra tai betarpė Vidpiečių ežerų ir Kuršo padauguvio tąsa. Prasidėję Ežerėnų aps., jie traukiasi ypačiai Aukštaičių briaunomis per Kauno gub. žiemos rytus (Ežerėnų ir Ukmergės aps.), Vilniaus gub. vasaros rytus (Švenčionių, Vilniaus ir Trakų aps.), Suvalkų gub. pietinę dalį (Kalvarijos, Vilkaviškio ir ypačiai Seinų, Suvalkų, kiek ir Augustavo aps.). Vakaruose, kaip žinome, jie remiasi Mozūrų ežerais Prūsuose. To ploto vasaros vakaruose (Kauno gub. Panevėžio, Šiaulių, Kauno, Raseinių aps. ir Suvalkų gub. Mariampolės, Naumiesčio aps., Vilkaviškio šiaurėje) ir žiemos rytuose (Vilniaus gub. Disnos, Vileikos, Ašmenos, Lydos aps., Gardino gub. Slanimo, Gardino aps.) randasi labiau pelkėtos, negu ežeringos žemės. Pačiuose vakaruose, ypačiai į vakarus nuo Ventos upės – Žemaičių kalvose (Telšių ir iš dalies Raseinių aps.) traukiasi pajūrio ežerai, kurie šiaurėje siekiasi su vakariniais Kuršo ežerais, o žiemos vakaruose baigiasi Prūsų panemunės ir Kuršių pamario pelkėmis. Daugiausia ežerų turi teisingai pramintas Ežerėnų apskritys (lig 500), paskui Seinų (lig 150) ir Trakų aps. (lig 125); lig 100 ir daugiau – Švenčionių, Ukmergės, Telšių, Suvalkų aps., lig 50 – Vilniaus, Šiauliu, Raseinių, Kalvarijos aps.
Kai kurie Lietuvos ežerai yra gana dideli ligi 20, 30, net 40 kv. v. (20 – 45 kv. km.); kiti yra gan ilgi, lig 10 – 13 varstų (10 – 15 km.) ir dažniausia siauri, 1/2-1/2 V. (1/2 – 1/2 km.); yra ir gilių, ligi 20 – 30 sieksnių (40 – 65 m.).
Vilniaus gub. ir net visoje Lietuvoje didžiausias bus Naručio (Naroč) ežeras Švenčionių aps. (Vileikos aps. sienoje), netoli Kabilninkų, seniau Medylu vadinamo miestelio. Šis ežeras turi 16, pasak kitų net 23 v. (17 – 24 km.) ilgumo, ligi 12 ar 15 v. (13 – 16 km.) platumo, apie 50 v. (53 km.) aplinkui. Nuo salos, kurioje seniau, sako, buvę kažin koki rūmai, Medylo ežero linkui ėjo platus (ketvertu arklių pravažiuojamas) ir aukštas (1 sieksnio 2 m. aukštumo), ilgokas (ligi 2 v. – 2 km. ilgumo) pavandeninis „Velnio pylimas”, kurio likučiai ligi šiol tebėra atsekami. Anapus miestelio yra taip pat didokas, kad ir už aną mažesnis, Medylo ežeras (12 v. ilg.), kurio saloje tebėra matyti Radvilų kunigaikščių rūmų griuvėsiai. Aplink Narutį yra ir daugiau didesnių ir mažesnių ežerų (Švenčionių ir gretimajame Vileikos aps.), kurių žymiausias nuo jo vakaruose įsigręžęs žuvingas Svyrių ež. (11 v ilgio) ties Svyrių miest. (Švenčionių aps.). Trakų aps. Daugų miest. ežeras turi 312 v ilgum ir apie 30 s. (64 m.) gilumo; tai, sako, esąs vienas giliausių Europos ežerų.
Savo plačiu garsu ne tik šiuos, bet ir kitus Lietuvos ežerus yra pralenkęs Naujųjų Trakų ež. Vietos gyventojų visaip vadinamas (Galvė, Skaistė. Bražuolė) 6 v. (7 km.) ilgumo ir ligi 2 v. (km.) platumo, kai kur 25 s. (53 m.) gilumo, jis iš visų pusių apglėbia šį nedidelį apskričio miestą. Jis turi arti 40 krūmais žaliuojančių salų, kurių 12 yra didesnių. Nors miestas ir jo apylinkė yra sugudėjusi, didžiuma šių salų, kaip ir pats ežeras, tebeturi grynai lietuviškus vardus. Papilės saloje teberiogso didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmų griuvėsiai. Puikūs, žavėjantieji iš ežero vandenų išsikišusiomis salomis vaizdai ir garsios XIV-XV a. praeities palikimai traukte traukia į save žiūrėtojus, kurių nemaža iš netolimo Vilniaus ir iš kur kitur kas vasara čionai apsilanko. Šis ežeras taip pat plačiai yra žinomas del savo žuvų, ypačiai puikių sieliavų rūšių.
Savo gražumu garsus yra ir ne per didelis, Lietuvos dainiaus Mickevičiaus eilėmis atvaizdintas, Švytės ež. gretimoje Minsko gub. (Naugardėlio aps.) Suvalkų gub. didžiausias yra žuvingas Vygrių ežeras Suvalkų aps. (Augustavo aps. sienoje, čia pat ir Seinų aps.), daugiau kaip 38 kv. v. (43 kv. km.) ploto, garsus savo sieliavomis, vašilais, karpėmis ir kitomis žuvimis. Pylimu su krantu sujungtoje saloje antroje XVII a. pusėje ir ypačiai XVIII a. įsikūrė kamenduliai-vienuoliai, kurie, valdydami keliasdešimt kaimų ir daugiau per 30 ežerų (dabartinį Suvalkų ir Seinų, iš dalies ir Augustavo aps. ežeringą plotą, nuo Prūsų sienos ligi Nemuno), sukūrė šiame pakraštyje tvarkingesnę žvejybą, našesnį žemės ūkį ir pramonę. Paminėtini taip pat Augustavo miesto ežerai (Saino, Netės, Baltasis), kurie kartu su kitais ežerais ir upėmis įeina Augustavo perkaso eilion; Vištyčio ežeras (Vilkaviškio aps.), 15/2 kv. v. (18 kv. km.) ploto, kuris greičiau turi būti skaitomas Mažosios Lietuvos ežeru, nes jos plotan kuone visas įeina, gi Didžiajai Lietuvai šonu teprieina; Seinų aps. žuvingi Duses, Metelių, Obelios ežerai (Metelių apylinkėje); Kalvarijos aps. Žuvintų ež. (Daukšių apyl.) ir kiti.
Kauno gub. gausiausia ir daugiausia ežerų yra Ežerėnų aps. rytinėje dalyje. Drukšių (Dirsvietės) ež. arti 14 v. (15 km.) ilgumo, 9 v. (92 km.) platumo, turi ne mažiau, kaip 40 kv. v. (45 kv. km.) ploto, o kai rodo iš visų pusių ji apsupusios pelkės, tyrumai, raistai, seniau turėjo būti daug didesnis. Be Grykaniškės ir kitų pusiausalių, jis turi dar kelias salas, kurių vienoje, Pilės saloje, tebėra matyti kelių sieksnių aukštumo pylimai. Ši piliakalni taria kiti vėliau buvus didžiųjų kunigaikščių rūmus (XIV, XV a.). Dar toliau į rytus traukiasi eilė ežerų, kurių didžiausias Dirvietos ež. palei Braslavo miestelį; kitur tuo vardu (Braslavo) jį ir vadina. Jis turi ilgumo ligi 9,5 v. (10 km.), ploto ligi 32 kv. v. (36,5 kv. km.); kad ir turi jis Bonos karalienės pusiausalį, bet nei pakrantėmis, nei salose nieko žymėtina neturi, taip pat ir gražių vaizdų. Tarp Dirvietos ir Snūdų (6 v. ilgumo, 8 salos) ežerų traukiasi 8 sujungti su jais ir tarp savęs ežerai (Nevietos, Tynos-Cnos, Nespyžės, Nedravės, Patekio, Vaisianų, Balaičių ir Strustų), kurie kartu su aniedviem sudaro daugiau per 100 kv. v. (115 kv. km.) ežeryną. Į vakarus nuo Drukšių traukiasi taip pat eilė ežerų, kurių didžiausias Disnos (apie Dukštą), turis 9 v. (91/2 km.) ilgumo, 20 kv. v. (221/2 kv. km.) ploto; toliau eina Tauragno (Tauragnų par.), 11 v. (11,5 km) ilgumo, Sartų (tarp Dusetų ir Kriaunų), 13 v. (14 km.) ilgumo ir, kaip ir Tauragno, labai siauras, nes neturis nė 1 v. (km.) platumo, ir kiti. Ukmergės apskrityje Rubikų ež. (apie Anykščius) arti 15 v. (16 km.) aplinkui, puikioje apylinkėje, turi 14 salų, kurių Didžiulė apaugusi yra gražiu šileliu. Šiaulių aps. Rekijavo (Karpiu) ež. (Šiaulių miesto apylinkėje), arti 12 v. (12,5 km.) aplinkui. Telšių aps. yra keletas ežerų didesnių už kitus, žymesnių praeities atsiminimais ar puikiais reginiais. Žuvingas Platelių miestelio ež., tenai Virkšta vadinamas, turi arti 10 kv. v. (10,5 kv. km.) ploto. Pilies saloje ir pusiausalyje jis tebeturi dar senovės rūmų griuvėsius ir, apsuptas kalnais ir žaliuojančiomis giriomis, daro žavėjantį reginį. Apie ji sako: «platus, platus Platelių ežeras». Apylinkėje dar yra mažesnių ežerų. Toliau apie pačius Telšius matomas yra 3,5 v. (km.) ilgumo Mastis (Mastupis), apie kurio atsiradimą žmonės tebeturi įvairių padavimų. Dar toliau į pietus, Varnių miestelio apylinkėse, eina žemaičių kadai ginamoji ežerų siena (nelyginant dabartinieji Prūsų mozūrų ežerai,: Biržulio 6 v. ilgumo, gintaringas Lukšto tiek pat ilgas, čia pat, tik jau Raseinių aps., 2 v. ilgumo Paršežeris ir kiti. Pačioje šiaurėje, tiesa, nebe Žemaičiuose, tik seniau jiems priklaususioje, dabar latvių gyvenamoje Paurupės srityje yra didžiulis Liepojos ež. (35 kv. v. 40 kv. km.).
Mažojoje Lietuvoje, išskyrus Vištyti, nėra žymėtinų ežerų. Kiek toliau, kad ir ne lietuvių gyvenamajame plote, bet su Lietuvos ežerais ankštai yra surišta Mozūrų (Sudavų) ežerų «vandenų gatvė». Didžiausi jųjų (Maurų 88 kv. v. 100 kv. km., Leciaus 22 kv. v. 25,5 kv. km., Spirdinos 105 kv. v. 129 kv. km.), išsišakoję dar keliais mažesniais ežerais, traukiasi per senovės Sudavų šalį nuo Ungurės ligi Jonbarko miestų pietų linkui; sujungti su kits kitu perkasais, jie daro vandens kelią 85 v. (84,5 km.) ilgumo. Sustiprinti tam tikromis tvirtovėmis ir tvirtovėlėmis, jie puikiai gina Prūsus nuo rytų pusės. Į vakarus nuo jų eina per Rytinius Prūsus daugybė kartais ilgokų ežerų, kurie baigiasi jau įėję į Vakarinius Prūsus garsiu senovėje Druskos (Truso) ežeru (palei Aistmarę, prie pat Elbingos miesto); ant jo stovėjęs senprūsių turtingas Truso miestas, kuris varęs plačią prekybą su artimomis ir tolimomis šalimis. Į rytus nuo «ežerų gatvės» traukiasi nemaža ežerų ir ežerėlių, kurie Raigardo (Prūsų, Suvalkų ir Lomžos sienų sandūryje) ir Vištyčio ežerais įeina Didžiosios Lietuvos (Suvalkijos) sienon; palei ežerą tebesantį Raigardo miestą Traidenis, Lietuvos kunigaikštis, sako, dar XIII a. įkūręs.
Dar ežerai
Be šiųjų žymiausiųjų ežerų, kai kurie kiti ežerai yra taip pat gerai žinomi Lietuvoje ar šiaip jau užu savo parapijos ribų. Vilniaus gub. Disnos aps. palei Ežerėnų aps. sieną yra keletas nemažų ežerų, kurių tarpe pažymėtini Aukšlės ir Perbradės apie Ikažnės miestelį (čia yra dar ir nesugudėjusių lietuvių), netoli Braslavo, ir Ūgarių (Bohin) netoli Vydžių. Vileikos aps. Mestyrio ež. ties pačiu Naručiu, kuris Švenčionių aps., be Medylo ir Svyrių, savo apylinkėse turi dar apydidžius Vyšniavo (apie Svirių ež.), Didž. ir Maž. Švagždų ež. Švenčionių aps. vasaros vakaruose Krėtuono ir Žeimėnų (apie Kaltinėnus), Lušos, Dringių, Balošės (apie Palušę ir Linkmenis), Eisetos (apie Silgudiškio stoti), Stirnų (apie Labanorą); kiti jųjų yra 7-10 v. ilgumo, bet platumo teturi 1-3 v. Šiaurinėje Vilniaus aps. pusėje ir ypačiai palei Švenčionių aps. Malėtų (Siesarčio, Lakaju), Inturkės (Giluotis), Dubingių (saloje Radvilų rūmų griuvėsiai), Giedraičių (Kiemanto, kurio saloje Giedraičių rūmų griuvėsiai), asperio (Kernavės apyl.), Žaliasis, arba Kryžiuočių (Balsis už Vilniaus Verkių), kur bene bus buvę kryžiuočiai sumušti. Trakų aps., be minėtųjų Trakų ir Daugų bei vieno kito kiek ilgesnio Ilgių ežero, jei bent Žaslių ežeras reikėtų paminėti del surišto su juo Pajautos padavimo; visi kiti ežerai neišsiskiria nei savo didumu, nei kitu kuo.
Suvalkų gub. Augustavo aps. pažymėtini dar Servų ež. Seinų aps. pasienyje; Suvalkų aps. – Raspudos (apie Pylypavą), Vižainio, Selmentų (apie Cipliniškius), Egliavos ir Šiurpilių, kurių dviejų apylinkėje yra senovės tvirtovės pylimų likučiai (Elenėvos vals.); Seinų aps. – Galadusės (Lazdijų valsč.), Rymiečio (Sventažerio vals., ties Rudamina Kalvarijos aps.), Pasernikių (Seirijų valsč.), Galstas, Veisiejų, Ančos (Veisiejų valsč.); Kalvarijos aps. Simno, Gilutis (Simno valsč.), Zaltytis-Naujienos, Raudonių (apie Kalvariją), Amalvo (Daukšių par.); Vilkaviškio aps. Alvito, Paežerių ež. (Paežerių valsč.)
Kauno gub. Ežerėnų apskr. išskirtini dar Apsos (apie Apsos miest.), Obuolių (apie Pelikus), Apardų (apie Rimšę), Vydžių (apie Vydžius) Dykšnykštis (apie Disnos ež.), Ladžių (apie Salaką), Dukšto (apie Dukšto miest.), Smalvos, Sventas, Samava (apie Smalvos miest), Asa ir Asydė (Ežerėnuose), Avilių (apie Avilius), Čičirių (apie Antazavę), Dusėtų (apie Dusėtus), Natygala pelkėse tarp Panemunėlio ir Pandėlio, Obelių (apie Obelius), Čėdasų (apie Čėdasus). Ukmergės aps. vasaros rytuose – Salų ir Jauras (tarp Simonių ir Panemunėlio), Svėdasų (apie Svėdasus), Alaušos (apie Sudeikius), Vyžuonų, Viešintų ir kitų miestelių, Senas (apie Raguvėlę). Panevėžio aps. didesnis už kitus tėra Biržių ež. ir tai susidaręs iš dviejų upių užutvankos; jo saloje yra Tiškevičių grapų rūmai su knygynu ir retenybių rinkiniu. Šiaulių aps. -Šiaulių miesto, Kairių (apie Šiaulius), Dirvėnų (apie Kuršėnus). Kauno aps. – Paviršulis (apie Vosyliškį). Raseinių aps. – Gaštvinis (apie Tytavėnus, kurių apylinkėje yra ir mažesnių ežerų). Telšių aps. Plinkšių (apie Sėdą), Tausalė (nuo Telšių į šiaurę), Stervė (apie Pavandenį).
Be šių didžiausių, didelių ar šiaip jau šiuo ar tuo žymesnių už kitus ežerų, kurių šimtas čionai yra surašyta, lieka dar galybių galybės šiokių ir tokių ežerų, tvenkinių, kūdrų, lygiais ar aukštais, giriomis apaugusiais ar plikais krantais, bet dažniausia liūdnai-maloniais reginiais «bedugniu», «kreivųjų», «akmeniu», «dumblinių», «dumblių», «vilkaičių», «meškinių», «briedinių», «elninių», «žebrinių», «gervinių», «žaltinių», «tetervinių», «ešerinių», «skaistinių», «ratelių», «paukšteliu», «krepšelių», taip pat «bevardžių» ir stačiai «ežerėlių» ir daugybės kitų vardų, kuriais žmonės stengiasi iškelti šias ar tas jų ypatybes. Kiti ežerai turi net po kelis vardus. Paprastai, mat, vietos žmonės vadina ežerą tam tikru vardu, o pašaliečiai suteikia jam vietos pavadinimo vardą, pvz., Galvės – Trakų, Virkštos – Platelių, Mastupio – Telšių. Kiti kad ir turi lietuviškus pavadinimus, bet šie vardai svetimtaučių nekartą esti iškreipiami ar pakeičiami kitais. Tikriems Lietuvos ežerų vardams sužinoti ir surinkti, reikia rinkti ežerų ir jų gelmių vardai ir siųsti Lietuvių Mokslo Draugijai Vilniun, taip pat ir įvairūs apie ežerus pasakojimai ir padavimai.
Trakų ežeras
Apie Trakų ežerą ir miestą rašo Lietuvos istorininkas Balinskis: „Trakų vieta taip yra graži ir maloni (romantinga), jog jeigu ji būtų Pietų arba Vakarų Europoje, daugybė keleivių plauktų čia lankytis, o gyventojai pralobtų del to žmonių domėjimosi; ne viena knyga, kurioje būtų aprašomas šis puikus kampelis, ne vienas vaizdas, kuriame būtų reiškiamas įstabus didžiųjų pilių griuvėsių paveikslas, duotų darbo gabių rašytojų plunksnai ir žymių dailininkų įnagiui. Įstabiai gražus ežeras aplieja miestelį; vien sausa sąsmauka teleidžia nuo Vilniaus vieškelio jin įvažiuoti, šiaip jau viena vienintelė Karaimų gatvė, del gyvenančių joje karaimų taip praminta, padaro nedidelį pusiausalį ir kuone visą miestą. Nuo kalno, kuriame prieš kelis amžius stovėjo (Senoji) Pilis, kurios pamatų tik ženklai tėra susiekiami, tas sto pats tebėra užsilikęs žavėjąs mus reginys. Nuo čionai atsidengia visas ežeras, kurio mėlyname paviršiuje žiba dvylika smaragdo žalumos didesniųjų salų. Vienoje juju, pačioje didžiausioje (Papilės) saloje iš vandens gelmių išsikiša senovės pilies puikiausi Lietuvoje griuvėsiai. Senasis padavimas taria ežerą Galvės vardą dėl to gavus, jog pavasarį leisdamas ledus, jis kasmet sau galvą aukai pasiimąs skandindamas žmogų, gyvulį ar paukštį. Ir iš tikrųjų jis yra labai gilus, ypačiai palei Papilės salą, kur kaip tik puikiausių sieliavų sužvejoja. Žvejai pasakoja taip, jog žvejodami jie kasmet užkliūną kažin kokią grandinę, kuri esanti prie pilies mūro vandenyje prikalta, o prie grandinės prikalta esanti Kęstučio turtų dėžė; kai kada grandinė iškelianti ją viršun, bet ji jokiu būdu nesanti pagaunama”.
Švytės ežeras
Viena mūsų gadynės rašytoja vaizdinasi Mickevičiaus apdainuotą Švytės ežerą (Naugarduko aps.) žodžiais, kurie iš dalies tinka ir daugeliui kitų ežerų aprašyti: „Naugarduko aps. turi du už kitus didesniu ežeru, Švytės ir Kaldičių. Švytės ežeras yra visai apskritas ir turi arti 5 varstų aplinkui. Keista betgi, jokia upė jin nei įteka, nei išteka. Tačiau žmonės mano Švytę su Kaldičiais požemėmis susisiekiant, nors tarp jų yra nemažiau kaip 20 varstų ploto. Pasakoja net, jog tam dalykui patikrinti Švytėn įleidę kadai lydeką raudonu žiedu ir sužvejoję ją Kaldičių ežere. Ežeras aplinkui yra apsuptas senos, plačios girios, kurioje mišriai auga aržuolų, pušų, beržų, skroblų, liepų, alksnių ir t. t. Pirm kelių metų ežero dalį nuleido tam tikrais perkasais; nuo to laiko vandenį nuo kranto atskiria kai kur žolėmis apaugę lieknai. Tyrinėtojai sprendžia ežerą buvus kadai didesnį; vakarinėse ir rytinėse pakrantėse seklumoms esant, tenai sugulę šakų, lapų, dumblo, daugybės kritę gretimojo miško medžių sėklų ir tuo būdu pasidaręs žolingas pakrantės pylimas. Aukštesni, nuolat vilnių plaunami šiaurės ir pietų krantai, naikosi, sugriuva. Tuo keliu ežeras vienur didėja, kitur mažėja”.
„Dėl apylinkės girių žalumo ir nepaprastai permatomo vandens Švytė rodo mums puikų regini. Gražiausiai ežeras atrodo vakarą ir naktį. Saulei leidžiantis kyla ant ežero lengvas vėjelis ir kelia vandens paviršiuje vilnis, kurios lyg tykiai dūsaudamos pakrantėn atliūli. Dangaus vakaruose nyksta jau paskutinieji saulės spinduliai… Ir už juodosios girių juostos užteka palengvėle didelis, skaisčiai raudonas mėnuo. Šviesūs ruožai krenta ant ežero vilnių, prašviečia tamsias gelmes, aukso kibirkštimis žėri vandenyje. Gesta jau vakarinė rausvė. Vėjas nutyla. Aplink tylu, tylu visur, tik vilnys kai kada prie pat mūsų kojų lyg subanguoja. Tylioje, malonioje mėnulio šviesoje atrodo ežeras lyg sapno matymas, lyg kas ne mūsų pasaulio… O ir iš tikrųjų jokis pasaulio atbalsis čionai neprieina. Prisimena girdėtos Švytės pasakos, lyg lauki, žmogus, bene išplauks kur nors gražioji pasakos vandeninė. Ir rodosi, lyg kažin kas nematoma, tyliai galinga, būtų šalia mūsų” (J. Rodyte).
to
Vygrių ežeras
Vygrių ežeras plačiai pagarsėjo, XVII a. kamenduliams-vienuoliams tenai įsikūrus. Tačiau yra užsilikęs padavimas, jog dar XIV a. vieni kiti vienuoliai Vygrių saloje gyvenę ir lietuviuose tvirtinę krikščionybę. Lietuvoje krikščionybę įvedęs, Jogaila grįžęs Lenkų žemėn. Persikėlęs per Nemuną, jis važiavęs Kauno, Prienų ir Auglo (Uhol) giriomis. Pastaroje girioje jis nutaręs pamedžioti; tam visi jo palydovai-lietuvių ir lenkų didžiūnai ir ponai karštai pritarę, būdami karšti medžiotojai. Jie išsiskirstę po girią ir sekę žvėris. Kai kurie jųjų priėję didžiausią ežerą, kuriame buvo matyti sala, tik siaura, kelių dešimtų žingsnių ilgumo pelkėta sąsmauka tarp upės ir ežero šono tesijungiantį su sausapločiu. Sunku buvo sala prieiti, bet keli jųjų perbridę pelkes ir salon įėję. Tačiau gausus radinys atlyginęs jų žygį: saloje radę daugybę nematytų žvėrių ir žvėrelių, kurie ežerą perplaukę čionai susirinkę, atsilsio ir ėdesio ieškodami. Tuojau apsupę salą ir išbaidę žvėris sąsmaukon, kurioje Jogaila su bajorais stovėjęs. Daugybė taurų, briedžių, elnių, šernų kritę jų aukomis. Visiems besidžiaugiant medžioklės grobiniu, vieni kiti saloje apsilankiusių lenkų medžiotojų papasakoję karaliui, jog be žvėrių, matę tenai taip pat rūpestingai išdirbto sodnelio apsuptą trobelę ant kalno, kurioje gyvenę du lietuviu-vienuoliu; tik patys lietuviškai nemokėdami, su jais nesusipratę. Karalius užsigeidęs juodu pamatyti. Jam pastatę tiltelį, kuriuo jis įėjęs salon. Suėjęs su vienuoliais, lietuviškai su jais ilgai kalbėjęs ir žadėjęs juos aprūpinti, jei šie panorėtų salą apleisti. Tačiau vienuoliai prašę leisti jiems ir toliau joje gyventi, nes žvėrių jie mažiau biją, negu piktų žmonių, o maisto turį pakankamai. Karalius pataręs jiems draugų daugiau pririnki ir pasistatyti bažnyčią ir vienuolyną, o pats prižadėjęs sušelpti. Taip ir buvę padaryta. Tuo būdu maždaug tris šimtmečius dirbęs ir žmones krikščioninęs Vygrių vienuolynėlis, kol XVII a. pusėje tik tik pas mus atsiradę kamenduliai, apie jį išgirdę, čionai apsilankę, vietą pamėgę ir išsirūpinę valdžios leidimą saloje įsikurti. Apylinkės gyventojų padedami, jie supylė platų pylimą nuo salos ligi girios ir pasistatė tiltą per upę. Parsikvietė amatninkų iš Lietuvos ir Lenkijos, lietuviams jie įkūrė Burdiniškių, o lenkams Magdalenavo sodžių. Anie amatninkai ir pastatė jiems bažnyčią, vienuolyną ir kitus trobesius. Netrukus ištikusių marų laiku, kai vienuoliai daug žmonėms patarnavę, sudegus vienuolynui ir bažnyčiai, kamenduliai gavo iš valdžios dar daugiau žemės ploto, ežerų ir sodžių ir ne tik pasistatė naują vienuolyną ir bažnyčią, bet ir sukūrė platų, turtingą ūkį. 1794 m valdžia atėmė iš jų žemę, o 1800 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo atiduoti vyskupui Karpavičiui, patys gi kamenduliai Varšuvon išvažiavo.
Jogailos apsilankymui pažymėti, sako, senoje Vygrių bažnyčioje kabėjęs paveikslas, kuriame buvusiu papieštu du nulenktomis galvomis vienuoliu, prašančiu karaliaus atiduoti jiems Vygrių salą, o karalius pakilęs nuo sosto ir kairiąja ranka skeptrą laikydamas, dešiniąja prie krūtinės spaudžiąs, tuo lyg rodydamas savo sutikimą.
Pelkės
Pelkių Lietuva tebeturi daugiau, negu kuris kitas kraštas. Rusų valstybėje, pavyzdžiui, bene vien tiktai Gudų šalis savo garsiosiomis Pynos pelkėmis ir šiaurinės Rusijos pakraštis bus ją tuo žvilgsniu pralenkę. Kaip jau žinome, nemaža pelkių atsiranda užaugant ežerams iš pradžių nendrėmis, meldais, viksvomis ir t. t., kurios padaro durpinę ežero dugno pakrančių padermę. Durpinės pelkės, apaugusios samanomis, spalgenomis, avietėmis, taip pat pušelėmis ir berželiais, vis labiau apsupa ir sutraukia ežero plotą, kol pagalios visai jį užtraukia. Daugely tačiau šitokiu būdu pas mus pasidariusių pelkių ligi šiol tebėra užsilikę viduryje maži, o kartais ir kiek didesni ežerai – akys (Kamanuose, Natygaloje ir kit.). Kita pelkių rūšis atsiranda savitu, nuo ežerų nepriklausomu būdu; tai šlapios pievos-raistai ir žolingi balokšniai. Pirmosios rūšies pelkėms vis labiau virstant naudingomis, žmonėms durpėmis, antroji rūšis duoda mums puikių, ypačiai paupiais, lankų. Vienų ir kitų pelkių pas mus kasmet nemaža pradžiūsta ar tai giriomis retėjant ir žemei dėl to nustojant drėgmės, ar tai patiems žmonėms grioviais ir perkasais vandenis iš jų nuleidžiant ir dirvomis jas paverčiant. Todėl tad nebeturime jau tokių neapmatomai didelių, veik vienan sueinančių pelkėtų plotų, kokių pirma turėjome; tik šen ir ten bėra išmėtytų, darbštaus arklo vis labiau įraižomų, siaurinamų ir skirstomų tyrulių, plynių, palių, liūnų ir kitokių pelkių-papelkių, kurių didžiausi neturi daugiau per 40-50 kv. v. Kitų jau senai pradžiūvusių ir išdirbtų vietų pelkėtą kilmę terodo įsikūrusių jose sodžių-kaimų vardai: Pelkininkai, Papelkiai, Užpelkiai, Balėnai, Pabaliai, Užuobaliai, Palaičiai, Užpaliai, Paplyniai, Paraisčiai, Purviai ir t. t. Nuo „pelkėtų laikų” išliko mūsų metu reikšmės nustoję, pelkėms-baloms pradžiūvus, keiksmai: „kad tu skersai žemės nueitum”, „kad tave bala”, „suk tave bala” ir kt.
Vilniaus gub. žymiausios pelkės yra nuo Gudų pusės giringose, drėgmės prisisunkusiose rytinėse ir pietinėse dalyse: Disnos aps. vasaros vakaruose (ežerų apylinkėse, Disnos paupy), Vileikos aps. nuo didžiųjų Naručio ir Medylo ežerų (Švenčionių aps.) į vasaros rytus ligi Disnos aps. ežerų. Švenčionių aps. tų dviejų, taip pat Svyrių ir artimųjų ežerų apylinkėse, Ašmenos aps. pietuose Beržunos ir Nemuno upyne, pagalios Lydos aps. žiemos rytuose (Nemuno, Ditvos, Rodunės, Kotrės paupiais), taip pat gretimajame Gardino gub. ir aps. Kotrės paupyje. Tuo tarpu kai Vilniaus gub. žiemos rytai yra labiau pakelti, negu vasaros vakarai, Suvalkų gub. pelkės eina pakraščiais (rytuose kai kur panemunėje, pietuose vidurinėje ežeringoje Augustavo aps. dalyje, vakaruose šen ten Prūsų pasieniais, taip pat šiaurėje panemunėje išsimėtę), ir ypačiai viduriu (labiausiai Mariampolės ir Kalvarijos aps.); dažniausiai čia jos esti vadinamos balomis, paliomis, raistais. Vidurinės pelkės prasideda šiaurėje apie Zapyškį (Mariampolės aps. prie Nemuno) Ažarėlio (Strukbalio) ir kitomis vis labiau nykstančiomis balomis. Seniau gal be kokio protarpio, ežerais tepraskiestos, ligi tolimųjų dabartinės Suvalkų gub. besitęsdamos, dabar jos nuolat nutrūksta ir nuo kita kitos atsiskiria pradžiūvusiais, kartais jau senai dirbamais plotais. Vakaruose jos užgauna Naumiesčio aps. rytus (tarp Zapyškio ir Lukšių), o į pietus traukiasi Mariampolės aps. per Kazlų Rūdą, Čystabūdą, Budką, Jestraki, Igliauką, toliau Kalvarijos aps. Daukšius su apylinke (didžiosios, durpiniais papaliais apsuptos, garsios savo padavimais Amalvo ir Žuvinto palios) ir Simną ligi didžiųjų Seinų aps. ežerų (Dusės, Malėtų ir t. t.). Anapus ežerų jos vėl atsiranda Juodosios Ančos paupy (Seinų aps.) ir ypačiai Augustavo apskr. mozūruose (tarp Augustavo ir Lipsko miestų).
Kauno gub. žymiausios, seniau vieno ploto pelkės eina taip pat pačiu viduriu nuo Kuršo sienos ligi Dubysos ir net Nemuno upių, Žemaičiuose – (Šiaulių, iš dalies Raseinių ir Kauno aps.). Pačios garsiosios juju – Tyruliai, kurių vieni tęsiasi pietuose nuo Šiaulių miesto (tarp Rekijavo ež. ir Šiaulėnų) ir prieina Sulikų pelkes, kiti gi šiaurėje nuo jo (tarp Šakynos ir Skaisgirių miestelių), vasaros vakaruose prisiartindami prie Kamanų (tarp Akmenės, Viekšnių ir Laižuvos miestelių. Vasarą seniau neįžengiamos, šios pelkės dabar yra jau kiek apdžiūvusios ir sumažėjusios; ligi šiol kiekviena juju tebeužima 30-40 kv. v. plotą. Pietuose jųjų dabar jau nutrūkusia tąsa galime skaityti padubysio (Šiaulių ir Raseinių aps.) raistus (seniau Gaštvinio ir kiti Raseinių aps. ežerai greičiausia bus buvę su Tyruliais vieną ežerpelkę bedarą). Kiek toliau nuo jųjų, bet taip pat tur būti kadai sujungtos su jomis buvo dabartinės Panevėžio aps. pietų pelkės (tarp Panevėžio, Upytės ir ypačiai Ramygalos ir Truskavos miest.) ir Ukmergės aps. vasaros vakaruose (apie Pagiris, Taujėnus, Raguvą, Troškūnus, Šimonis, Kupiškį). Ukmergės aps. pelkės prisiartina prie Ežerėnų aps. pakuršės pelkių, kurių viena (Raksala apie Kvietkus) šiaip jau nedidelė, kadai garsėjusi kaipo baisiausias vilkynas. Paminėtinos taip pat Raseinių aps. pasienio pelkės (tarp Tauragės ir Jurbarko), kaip antai – Laukesas.
Tačiau žymiausios pelkės yra Mažojoje Lietuvoje. Jų mažiau yra rytinėje dalyje: ant kairioje Šešupės kranto Kakšebalis ir dvi Dideji Plyni (Pilkalnio aps. tarp Būdviečių ir Širvintos miestelių), kiek toliau į pietus – Paklydimų balos (Stalupėnų aps. apie Trakėnus). Daug daugiau jų yra vakarinėje dalyje, pradėjus nuo Įstručio ir Labguvos aps. susisiekimo ir ypačiai kuone visu Kuršių pajūriu nuo Labguvos ligi Klaipėdos. Didžiausios jųjų – Labguvos, arba Didžiosios pelkės prie Lauknės upės (apie Lauknių kaimą Labguvos aps.) turi arti 108 kv. v. (125 kv. km.), o kitos yra mažesnės, Didžiosios Lietuvos pelkių didumo: Briedžiulių (apie Skirvytę Šilokarčiamos aps.) ant kairiojo ir Rupkalvių (apie Šilokarčiamą) ant dešiniojo Rusnės kranto, Aukštumalių (tarp Šilokarčiamos ir Kintų) ir kitos. Per seniau neįžengiamas pelkes dabar daug kur pratęsti plentai, iškasti perkasai vandeniui nuleisti, vietoj šen ten išmėtytų žvejų kaimelių ir vienasėdžių statosi žemdirbiai-naujakuriai, steigiama taip pat fabrikų durpėms sunaudoti, bažnyčių, mokyklų. Ypačiai žinomos yra nuo 70-jų praėjusio šimtmečio metų Rupkalvių pelkėse kuriamosios „Bismarko kolonijos”, kuriose gyvena arti 2 t. žmonių, tame skaičiuje arti 1,5 t. lietuvių. Naujakuriai valdžios žemę (pelkes papelkes) nuomoja prieinamomis sąlygomis ir neblogai gyvena. Sunkiausia yra įprasti į nesveiką orą, kuris platina reumatizmą, drugį ir tt.
Prieš tris šimtus metų visa Tilžės žemuma (panemunė: Tilžės, Pakalnės, Šilokarčiamos, iš dalies Ragainės ir Labguvos aps.) tebebuvo dar retai gyvenamas pelkių kraštas, kurį darbščiosios artojų kartų kartos ilgainiui pavertė vienu derlingiausių ir turtingiausių kraštų Prūsų valstybėje.
Strukbalis
Vienas įdomiausių pasakojimų apie ežerus ir pelkes bus apie Strukbali. Kadai toji vieta, kur seniau buvo ežeras, o dabar vis labiau džiovinamos (įleidžiamos Skirpstaujon-upėn, kuri įteka Nemunan) ežerėlio pelkės, kitaip Strukbaliu vadinamos (Mariampolės aps. tarp Zapyškio, Aleksoto ir Višakio Rūdos), priderėjusi kunigaikščiui Strukiui. Strukis drąsiai ir laimingai gynęs savo šalį nuo priešininkų. Sykį jis pamatęs pas juos nepaprastos grožės belaisvę, kuri jam širdin puolusi. Pasirinkęs šimtą drąsuolių, jis leidęsis giriomis Nemunopi, kame buvusi priešininko stovykla. Pakelėje užgirdęs, jog iš kitos pusės daugybės priešininkų puolą šalin, bet jis nesugrįžęs jos ginti, o ėjęs toliau savojo tikslo pasiekti. Jis taręs: „Eikim toliau, kiti teginie mūsų šali”. Tada žemė prasiskyrusi ir prarijusi jį ir jo karžygius; tą vietą užliejęs vanduo, ir pasidaręs ežeras. Strukis virtęs bevuodegiu lydekiu; nekartą jį matę ežero paviršium išplaukus, ant jo galvos kunigaikščio vainiką bespindint. Jo karžygiai virtę ešerais, lynais ir kitokiomis žuvimis. Visi jie ilgisi savo krašto, kiekvieną, kurs ateina paežerėn, griebią, idant papasakotų apie Lietuvą ir lietuvius, ir pasilaiką jį visam amžiui. Tiktai vienam siuvėjui Petriukui tepavykę iš ten pas savuosius grįžti. Siuvimo įrankiais (žirklėmis, adata, pirštuku ir kt.) maišelyje nešinas, sykį jis ėjęs žiemą užšalusiu ežeru. Į pusę nepriėjęs įlūžęs ir įkritęs Strukio ežeran; maišelis gi ant ledo likęs. Ežere matęs Petriukas kunigaikštį Struki ir jo karžygius; jie valdą atvykusius (nuskendusius) čionai 1812 m. prancūzus. Visi jie maitinasi žuvimis ir daržovėmis, bet gauną daug nesmagumo pritirti iš visokių vabalu, pelių ir šikšnosparnių. Gana linksmai kurį laiką praleidęs šioje pavandeninėje lietuvių valstybėje, Petriukas dėl to jok pasiilgęs savo šalies, išplaukęs paviršiun, pasiėmęs ant ledo tebegulinti savo maišelį ir sugrįžęs namo, kur visa papasakojęs. Nekartą mėginę čionai žvejoti, bet Strukis neleidęs žuvų paviršiun, ir žūklė nevykusi. Vienas žvejys pastebėjęs delto, jog šv. Jono išvakarėse žuvys pasirodydavusios vienai valandai; tai Strukis tuo laiku miegojęs. Pritykoję žvejai buvo prisižvejoję daugybių daugybes, bet Strukis tuo laiku pabudęs ir kad ir įkliuvęs tinkluosna, bet jas sudraskęs, žuvis paliuosavęs, apvertęs laivus ir visi žvejai su laivu ežere nuskendę. Tad aplinkiniai gyventojai bijoję Strukbaly žvejoti. Berods ir patsai Strukis atmainęs savo miego valandą, kurios niekas nesusekęs, tad ir žuvų paviršiuje beplaukiojančių nebematę.
Pirmoje XIX a. pusėje valdžia pradėjo jį džiovinti, bet iš pradžių žmonės bijojo eiti prie darbo, juo labiau, jog darbui tik prasidėjus kilo audra ir apvertė augančius paežerėj medžius. Žmonės išbėgiojo, supratę Strukį keršyti pradėjus. Vėlesni darbai gerokai pelkes išdžiovino, ir žmonės nustojo ežerėlio šalinęsi; Strukis, sako, giliau pasislėpęs ir paviršiun nebeišplaukiąs.