Kregūdės šaltiniai

Kregūdės šaltiniai

Kregūdės šaltiniai Kavarsko tufų šaltiniai, Šv. Jono šaltinis, – šaltinis Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, Kavarske. Šventvietė. 1985 m. paskelbtas saugomu gamtos paveldo objektu. Ši versmė vaizduojama ir Kavarsko herbe.

Šaltinis išteka sufoziniame cirke, kuris yra Šventosios upės slėnio dešiniojo šlaito viršutinėje dalyje. Šioje šaltinio įduboje ir jos pakraščiais, nuolat sunkiasi kalcio druskų prisotinti atitekantys vandenys, susidaro sąlygos formuotis tufams, dar vadinamiems gėlavandeniais karbonatais. Kalcio junginių prisodrintas vanduo – pagrindinis veiksnys, lemiantis tufų susidarymą.

Šaltinio absoliutinis aukštis apie 73–75 m. Šaltinio plotą (dugną) sudaro žvirgždas ir gargždas su smėliu ir nedideliais (iki 10 cm skersmens) rieduliais. Šaltinis yra krintantis, vandens išeiga artima sluoksninei su atskiromis nedidelėmis tėkmėmis (jų yra 4-6), besijungiančiomis į didesnius srautus vagelėmis. Išsiliejimo vieta pastovi – sufozinio cirko dugnas, beveik stačiakampis, 14 m pločio ir 21 m ilgio. Šis dugnas yra „įsipjovęs“ į šlaitą viršutinėje dalyje 3–4 m. Šaltinio vanduo surenkamas į žemiau (taip pat slėnio šlaite) įrengtą talpų betoninį baseiną, iš kurio nuteka upokšniu į Šventąją.

Šaltinio vanduo bespalvis, beskonis. Tai gėlas, kietas, hidrokarbonato magninis kalcio vanduo. Lyginant su gėlo geriamojo vandens kokybės standartais (didžiausiomis leidžiamomis komponentų koncentracijomis), jis turi 1,18 karto didesnį bendrąjį kietumą. Sprendžiant iš didoko NO₃^– kiekio (21 mg/l), į šaltinio vandenį pakliūva šiek tiek organinių azoto junginių iš Kavarsko miesto teritorijoje esančių taršos židinių.

Kregūdės šaltinių istorija

Nuo seno tikima suakmenėjusių klinčių šaltinio vandens gydomąja galia, manoma, kad jis suteikia energijos, stiprybės, gydo žaizdas. Į šaltinį vanduo suteka septyniais upeliais, šaltinio vandeniui sutekėti įrengtas akmeninis šulinėlis. Vandenį žmonės geria, juo prausiasi. Prie šaltinio yra šv. Jonui skirtas koplytstulpis. Šaltinį dažnai lanko vietos gyventojai ir atvykstantys žmonės, ypač gausiai per šv. Jono atlaidus, prie jo vyksta poezijos šventės. 

2012 m. rekonstruota šaltinio aplinka: sutvarkyti takai, tvenkinys, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, lietaus kanalizacija, apšvietimas, suoliukai, vieta mobiliai renginių scenai.

Legendos ir padavimai apie Hregūdės šaltinius

Pagoniškoji Kavarsko šaltinio legenda byloja, jog senovėje čia stovėjo medinė pilis, kurioje gyveno kunigaikštis Kavaris. Stipruolis dėl dažnų kovų su svetimšaliais buvo praradęs regėjimą, tačiau jėgų turėjo su kaupu. Sykį pilį apsupo kalavijuočiai. Nesiryždami kautis su narsiais pilėnais, svetimšaliai juos apsupo – pasmerkė mirti iš bado ir troškulio. Kai nusilpę žmonės iš tiesų ėmė vaduotis mirtimi, Kavaris įsmeigė į žemę savo kalaviją ir pareiškė, kad tas, kam pavyks jį ištraukti, prasiveržęs pro užpuolikus privalės iš šalia tekančios Šventosios atnešti vandens. Daugeliui pilėnų nedrįstant liestis prie kalavijo, jį ištraukė jaunuolis, kurio mylimoji ką tik mirė iš troškulio. Iš žemės ištryško versmė. Jos vandens atsigėrę pilėnai įgavo neįtikimų galių, todėl lengvai nugalėjo pilį apgulusius priešus. Negana to, versmės vandeniu nusiprausęs Kavarispraregėjo. Kaip ši versmė tapo šv. Jono šaltiniu, tiksliai nežinoma. Tačiau jau seniai manyta, kad šaltinio vanduo išskirtinių gydomųjų savybių įgyja būtent Joninių naktį.

Informacija apie Krėgūdės šaltinius literatūroje:

1784 m. Kavarsko parapijos aprašyme „ypač skaidraus vandens“ šaltiniai jau minimi: „Kryniczne wody bar[d]zo czyste zgory, naktorey iest Plebania zbudowana wynikaią“ (LVIA SA). XIX a. pabaigoje S. Didžiulis Kavarsko „Klebonijos versmę“ vadino šventąja (Anykščiai). 1909 m. kun. B. Smigielskis rašė, jog „gerbiamas yra šaltinis tyro vandens, kurį vadina šventjoniniu: liaudies minios šv. Jono dienoje susirinkusios, į vidurius ir iš viršaus juomi naudojamos, apturi savo kentėjimų palengvinimą“ (Smigielskis B., 1909). Kavarską, kaip „šventesnę“ vietą, XX a. pradžioje pasižadėdavo aplankyti ligoniai, jeigu išgysią (LTA).

„Vanduo pakankamai šaltas ir tinka gerai gėrimui. Vietinio kunigo rūpesniu šaltinis yra sutvarkytas. Vanduo nuleidžiamas tam tikromis rinomis, kurios pritaikintos žmonėms atsigerti. Čia pat yra įtaisytas ir fontanas. Žmonės vandenį vartoja akims gydyti. Vieni čia pat prausias, kiti į namus nešas prausti akims. Kiti žmonės fontaną stebuklingu vandeniu vadina ir pridaro nemažo juoko“ (U. S. Šablevičius, prieš Antrąjį karą -L T R 3378/2236).

„Šv. Jono šaltinio vanduo praeityje buvo populiarus, kaip turintis gydomųjų savybių. Jis sroveno įrengtais mediniais latakais, prie skersinio latako palei keliuką buvo grandinėlėmis pritvirtinti puodeliai. Todėl ir moterys, ir vyrai šio vandens noriai atsigerdavo, juo plaudavo skaudamas akis, rankas, kojas, mergaitės prausdavosi, kad pagražėtų, o iš tolimesnių vietovių atvykusieji jo parsiveždavo buteliais ir į namus. Ypač daug žmonių prie šito šaltinio susiburdavo Joninių ir kitų švenčių metu. 1989-04-18 apžiūrint šaltinį, vienas kavarskietis papasakojo, kad 1988 metų vasarą matęs prie šio šaltinio suklupusį maldai senuką. Užkalbinus, jis sakėsi čia atvažiavęs iš Biržų, kad pasisemtų į bakelį jo akims pagelbstinčio vandens“ (U. A. Linčius – LGP; Geotopai).

V. Vaitkevičius „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija” 2006 m. p. 490-491