Kai akmuo kalbėjo žmogui: protėvių atminties vietos

Kai akmuo kalbėjo žmogui, jis nekalbėjo balsu – jo kalba buvo gili, archajiška, išgirstama ne ausimis, bet siela. Senovės lietuvis suprato akmenį kaip gyvą būtybę, kaip ženklą, kuriame apsigyvena dievybė ar prabyla neregima jėga. Šventi akmenys stovėjo ant kalvų, slėnių, miškų tankmėse ar šalia upių – jie buvo pažymėtos vietos, kur žmogus galėjo kreiptis į aukštesnes galias: aukoti, melstis, dėkoti ar prašyti.

Kai kurie šie akmenys buvo deivių sosto vietos, kur jos, pasirodžius mėnesienai, verpė žmogaus likimą, sėdėdamos paupiuose ant lygiai nušlifuotų paviršių. Kiti buvo Perkūnui ar vaisingumo dievams skirti aukurai – prie jų degdavo ugnis, dėdavosi aukos, būdavo pilama gėrimų. Ne vienas kalnas ar kalva, tokie kaip Rambynas, tapo šventovėmis be sienų, kur žmogus atverdavo širdį žemei, dangui ir dievams.

Šis straipsnis – kelionė į senąją pasaulėjautą, kur kiekvienas kalnas turėjo vardą, kiekvienas akmuo – paskirtį, o gamta buvo neatskiriama nuo šventumo. Tai bandymas išgirsti akmenų kalbą dar kartą – taip, kaip ją girdėjo mūsų protėviai.

Kai akmuo kalbėjo žmogui: protėvių atminties vietos

Kalnų gerbimas siejamas su Perkūno ir ugnies kultu: ant kalnų buvusi deginama Perkūnui pašvęsta (amžina?) ugnis. Vienas toks kalnas, minimas kronikose, buvęs Žemaičiuose ant Nevėžio kranto. Oliveras iš Paderbomo (miręs apie 1227 m.) pamini, kad senprūsiai garbinę kalnus, kalvas ir klonius („montes, colles et valles“). Žinoma, tokiems bendro pobūdžio posakiams daug reikšmės skirti netenka. Daugelį šventų kalnų mini Praetorius. Kalnai, kurie buvo ger­biami, kaip šventyklos ir ant kurių, gal būt, buvo aukojama, vadinami „alkakalniais“.

Visą eilę tokių kalnų ar kalvų nurodo Ed. Sturms: Die Alkstatten in Litauen (Contributions of Baltic University No 3, Hamburg 1946, p. 13—20). Tokie kalnai dažnai vadinami „Perkūnkalniu“, „Šventokalniu“, „Velniokalniu“, rečiau „dievaičio“, „laumės“ ar „kauko“ kalnu. Dažnai ant tokių kalnų randame vieną ar daugiau didelių akmenų, jų krūsnis arba iš akmenų pada­rytus grendimus bei pylimus (Sturms t.p. 19—20).

Daugiausia ir patikimų žinių turime apie Rambyno kalną ir jo viršūnėje buvusį didelį akmenį. Jau kryžuočių į Lietuvą siunčiami šnipai, kurių uždavinys buvo surasti tinkamus kariuomenei žygiuoti kelius, savo vadinamuose „Wegeberichten“ XIV a gale dukart mini, kad prie ar ant Rambyno kalno buvęs šventas miškas. Apie šio kalno gerbimą turime tokių žinių.

Hennebergeris 1595 m. rašė: „Kalną priešais Ra­gainę, kitapus Nemuno, jie laiko šventu. Kai moterys nori į jį kopti, tai turi būti švarios ir pasipuošusios; jeigu gi jos koptų būdamos nešvarios, basos ir nepasipuošusios, tai tada susirgtų„. Pisanskis 1769 m. taip sako: „Įvedus krikščio­nystę, viešas kalno gerbimas pasiliovė, tačiau dėlto dar ne­galėjo būti sunaikinti visi stabmeldiškų prietarų pėdsakai. Dar ilgą laiką tas kalnas buvo gerbiamas, kaip šventas, ir net po to, kai aukojimas buvo uždraustas, lietuviai dar ilgą laiką lankydavo tą kalną, ten melsdavosi, o vandenį, kurį rasdavo susirinkusį kalno viršūnėje, jie gerdavo arba juo plaudavosi” (De montibus regni Prussiae p. 19).

Nanke, aplankęs Rambyno kalną 1794 m., rašė: „Iki mūsų laikų yra užsilikę pėdsakai kadaise tai vietai rodomos pa­garbos. Dar ir dabar tenykščiai gyventojai, atvykę į šią vietą po sunkios ligos (kurios metu, matyt, buvo padarę atitinkamą apžadą — pagiję aplankyti Rambyną), aukodami meta keletą pfenigų, keliaraiščius ir panašius menkniekius„. Tettau ir Temme, 1837 m, išleistame prūsų ir lietuviu sakmių rin­kiny, rašė: „Čia buvo švenčiausia vieta, kokią senieji lietuviai turėjo. Todėl iki pat pastarųjų laikų atvykdavo lietuviai iki Rambyno ir ten aukodavo, ypač jaunavedžiai, norėdami susi­laukti prieaugliaus namuose ir derliaus laukuose“ (p. 162).

Rambyno kalno viršūnėje gulėjo didelis akmuo, kurį liau­dis irgi gerbė. Kai vokietis malūnininkas norėjo tą akmenį susprogdinti ir iš jo padaryti girnas, nei vienas lietuvis ir už didelį atlyginimą nesiėmė to šventvagiško darbo. Iš toliau atvežti darbininkai akmenį besprogdindami susižeidę, paga­liau iš jo padarytos girnos ir patį malūnininką sumalę, — taip šventas akmuo nubaudęs visus savo išniekintojus. Apie tą akmenį jau paminėtas Pisanskis rašė: „Kalno viršū­nėje jie aukodavo dievams. Tam tikslui tarnavo nepapra­stai didelis akmuo. Jis buvo plokščias, jo viršus nupoliruo­tas ir gulėjo jis pačioje kalno viršūnėje“. Nanke tą aukų akmenį („Opferstein“, kaip jis vadina) išmatavo ir rado, kad jo apimtis turi 15 mastų. Kalno viršūnė buvusi apaugusi ėglio krūmais. —

Nėra abejojimo, kad Rambyno akmuo buvo žmonių gerbiamas, tačiau trūksta duomenų, kurie neabejo­jamai patvirtintų, jog stabmeldystės laikais ant to akmens būdavo daromos kruvinos aukos. Dėl tam tikrų daiktų, kaip pinigai, drabužiai ar maistas dėjimo, abejoti netenka, — taip visur daroma prie gerbiamų akmenų, medžių ar šaltinių.

Tokių gerbiamų akmenų yra ir daugiau Karalius Zigman­tas Augustas XVI a. viename laiške Vilniaus vyskupui Maciejauskui rašė, kad tamsi žemaičių liaudis garbina kaip die­vus tarp kitko ir akmenis. Remdamasis 1583 m. šaltiniu, St. Rostovskis rašė, kad žemaičiai, taip pat, kaip ir prūsai, garbindavę didelius uolų blokus, kuriuos jie vadinę Akmo. „Akmenis kaip dievus garbina“ (saxa pro diis culta), — rašo tas pats autorius, — vadindami „Atmeschenes (padėjimo, numetimo?) Viete“, kur nuliedavo gėrimų liekanas aukoms (1618 m. šaltinis).

Jėzuitų pranešime 1605 m sakoma apie žemaičius: „Kitur yra dideli iš žemės iškasti akmenys, lygiu paviršiumi (plg. Rambyno akmenį), kurie laikomi šiaudais apkloti klėtyse, juos vadina Deyves ir garbina, kaip grūdų ir gyvulių saugotojus.“ Pagal tą patį šaltinį, esą kaimiečių, kurie garbiną tam tikrą akmenį, nes jame jie matą klojimo, vaisingumo ir namų gerovės dievą.

Praetorius XVII a. gale rašė: „Prieš keletą metų buvo laikomas šventu vienas didelis akmuo, esąs pušyne netoli Gumbinės ar Biserkiemio, — ant jo apylinkės gyventojai aukodavo pinigus, drabužius, vilnas.“

Simonas Grunau, kurio negalima pilnai pasitikėti, jau apie 1521 m. rašė apie vieną pajūry esantį akmenį, ant kurio žvejai dievaičiui Kurkui aukodavę dalį savo laimikio.

Apie „deivių akmenis“ įdomų straipsnį parašė Jucevi­čius 1836 m. („Tygodnik Petersburski“ Nr. 17), kurio voki­škas vertimas buvo atspausdintas dienrašty „Das Ausland” 1839 m. Nr. 279. Tie, kaip jis vadina, „Dejwa Akminau” buvę dviejų aršinų aukščio, lygiai nutašyti, simetriškai sustatyti ir aplink juos buvęs apkastas griovis.

Tokius akmenis lietuviai statydavę tose vietose, kurios buvę pašvęstos „deivėms valdytojams“. Jų buvę septynios, jos verpdavę ir ausdavę žmogaus likimą, „mirties marškinių“ pavidale. Tos deivės mėgdavę vaikščioti pagal upes ir upelius, joms pa­švęstose vietose kiekvienas lietuvis turėdavęs savo akmenį, ant kurių aukodavę: ūkininkai grūdus ir varpas, mergaitės linus ir pan. Deivės mėgdavę mėnesienos naktis, tada jos ateidavę į paupius, atsisėsdavę ant joms pašvęstų akmenų ir dirbdavę savo darbus. Žmonės galėdavę jas matyti, bet turė­davę pagarbiai užsilaikyti, kitaip susilaukdavę skaudžios bausmės. Tokius deivių akmenis galima dar esą matyti visoje Vilniaus gub. ir Žemaitijoje, tačiau jie darosi vis retesni, nes gyventojai, nebežinodami jų reikšmės, sunaudoja statybai.

Šiaip ar taip, akmenų gerbimas yra neabejotinas, ypač vakarinėje krašto dalyje. Žemaičiuose ir Prūsuose. Pasak M. Brenšteino, Žemaitijoje koplytėlės su šventųjų stovylomis dažnai esančios pastatytos ant akmenų, kurie legendų yra siejami su kadaise buvusiais stabmeldiškais altoriais. Di­deli arba turį ypatingą pavidalą ir „pėduoti akmenys“, ant kurių velnias ar šventieji (Marija) palikę savo kojų įspaudus, daug kur gerbiami net iki pastarųjų laikų. Vienas toks ak­muo su „Marijos pėda“ yra Žaslių apyl., ant jo Žolinėje deda iš žalumynų nupintus vainikus — Narušėliu kaimo lauke gulįs didelis akmuo, nuostabios formos, iš tolo atrodąs kaip moteriškės liemuo.

Pagal žmonių tikėjimą, tas akmuo turįs galios suteikti vaisingumo bevaikėms moterims — jos krei­piasi ten su prašymais ir aukomis, kurias deda ant to ak­mens. Tenai gyvenanti geros dievaitės dvasia, jei aukos pra­dingsta, tai ji jas pasiima. Girdėjau, kad kituose apskrityse irgi esą akmenų, kuriuos liaudis gerbia dėliai padavimų, susijusių su jais. (J. Witort, „Lud“ V, 1899, p. 206),

Štai vienas tos rūšies padavimas, užrašytas Seimaties k. Tauragnų v. 1938 m. „Akmeny „Velnio pėda” vardu yra duobelė, pėda, kurią velnias įspaudęs. Po lietaus ji pilna vandens. Moterys, grįždamos iš lauko karves pamilžusios, šieną grėbusios ar rugius pjovusios, užsuka prie Velnio pė­dos, pasitrina sopamas vietas ir išgyja. Ta pėda palikusi nuo tada, kai velnias vijęs švedų kariuomenę, — atsistojęs ant akmens ir palikęs paminklą ligi pasaulio pabaigos.“

Akmenyse matomi užburtų žmonių pavidalai, net keletas draugėje. Tokiais yra „Mokų šeima“ netoli Tauragnų ežero. Apie Moką yra toks padavimas:

„Senovėje tas kraštas buvo apgyventas pagonių. Ir tuo laiku ten gyvenęs žmogus, vadinamas Moku, laikui bėgant pradėjo tame krašte iš pietų pusės plisti krikščionybė. Mokas, būdamas įsitikinęs savo tikėjime pagonis ir nenorėdamas pa­siduoti naujajai religijai, sumanė bėgti toliau, kur dar nėra krikščionybės. Vieną tokią tai dieną Mokas, pasiėmęs žmoną ir sūnų, iškeliavo šiaurės link, Jiems beeinant kelią pastojo didelis ir ilgas ežeras Tauragnas. Kas daryti tada jiems Nu­sprendė plaukti skersai ežerą. Tėvas su sūnumi mokėjo gerai plaukti, bet žmona, matyt, nelabai. Prieš pradedant plaukti, vyras pasakęs žmonai: „Tu tik kai plauksi, neatsigręžk atgal, ba išsigąsi pamačius toli kraštą ir nuskęsi.“

Ilgai nieko ne­laukdami ir išplaukė. Įplaukus į vidurį ežero, jo žmona Mokienė neišpildė vyro prašymo ir jai parūpo atsigręžti, apsidairyti, kas liko užpakalyje. Kai tik ji atsigręžė, tuoj išsigando, matydama aplink save didelius vandens plotus, — pradėjo skęsti ir nuskendo. Tėvas su sūnumi išplaukė lai­mingai ir, paėję nuo ežero apie vieną kilometrą, atsisėdo. Atsisėdus pradėjo tėvas gailiai verkti žmonos, o sūnus mo­tinos, ir taip verkė, kad net pavirto į akmenis. Ir dabar toj vietoj tebestovi ir tais pačiais vardais tebevadinami. Tau­ragnų ežero dugne taip pat yra didelis akmuo kuri žmonės vadina nuskendusią Mokiene.“ (J. Balys, Lietuvių liaudies sakmės l, Kaunas 1940, p. 226 t. N r. 503. Kitas variantas ten pat Nr. 504.)

Akmenų gerbimas yra labai primityvus religinis reiškinys, tad tuo pačiu labai senas ir universalus, Akmenų gerbimą randame ne tik beveik visose indoeuropiečių tautose, bet ir semituose, taip pat pirmykščių Afrikos ir Amerikos tautelių tarpe. Galimas dalykas, kad indoeuropiečiai akmenis gerbė jau tada, kai dar visi vienoje vietoje ir kaip viena tauta te­begyveno. Tačiau ir vėliau, religinėms pažiūroms gerokai pakitėjus, akmenų gerbimas nebuvo visai pamirštas. Tatai rodo tokie dievų vardai, kaip romėnų Jupiter Lapis ir graikų . Todėl jei lietuviai, šalia kitų gamtos rei­škinių ir dievų, iki pat vėlyvųjų laikų vis dar gerbdavo ak­menis, tatai dar visiškai nereiškia jų religinių pažiūrų nėišsivystymo, bet tik konservatizmą.

Kodėl akmenis imta gerbti? Pirmykščiam žmogui, matyt, darė ypatingo įspūdžio akmenys, kurie atkreipė jo dėmesį savo didumu, ypatinga forma ar spalva, tad jiems tapo priskirtos negamtiškos jėgos ar pagaliau jie buvo laikomi kokios nors dievystės gyvenamąja vieta. Lietuviuose akmenų gerbimas ypač siejamas su žmonių ir laukų vaisingumu.

J. Balys „Tikėjimai” // Lietuvių tautosakos skaitymai II t. p. 20-25