Kalevelis – senovės baltų dangaus kalvis, mitinis šviesos kūrėjas, nukalantis saulę ir pakabinantis ją danguje. Jo kūjo dūžiai praskleidžia tamsą, o iš žiežirbų gimsta diena. Tai ne tik meistras, bet ir karys – kovojantis su slibinais, išlaisvinantis šviesą ir grąžinantis pasauliui tvarką. Nuo senųjų sakmių iki istorinių kronikų, Kalevelio vardas skamba kaip amžinos kovos tarp šviesos ir tamsos simbolis.
Kalevelis – dievų pasaulio kalvis
Nuostabus dangaus meistras Kalvis Kalvaitis vandenų pakraštyje arba danguje kala saulę arba žiedą, arba karūną, arba „aukso kupką” (puodelį), kad po nakties ar žiemos vėl galėtų pasirodyti saulė. Taip pat kala karūną Aušrinei, sidabro diržą ir aukso pentinus Dievo sūneliams. Kai jis kala debesyse, sidabro žiežirbos krinta žemyn į vandenį, latvių mitologinėse dainose – į Dauguvą. Kalvis turi didelį kūjį. Iš misionieriaus J. Prahiškio 1431 m. aprašymo sužinome, kad lietuviai garbinę didžiulį geležinį kūjį, kuriuo saulė buvo išlaisvinama iš vergijos. Vergija čia suprastina kaip žiemos jėgos, iš kurių saulę po žiemos reikia išgelbėti. Saulės užtemimo metu buvo tikima, jog Saulę praryja slibinas arba vilkolakis. Kalvelis kariauja su pabaisa, išlaisvina saulę ir pakabina ją danguje.
Lietuvių Kalvelis (anksčiau Kalevelis) istorijos šaltiniuose atsirado XIII a.: minimas Voluinės metraštyje ryšium su Mindaugo krikšto nuvertinimu 1252 metais, taip pat Malalos kronikoje 1261 metais. Kronikose jo vardas rašomas ne Kalevelis, bet iškreipta forma Teliavel ir sakoma, kad „Teliavel kala saulę ir padeda ją ant dangaus”. Nėra abejonės, kad Teliavelis (užrašyta Teliaveli naudininko linksniu) yra iškraipytas teonimas Kalevelis (tai buvo jau Būgos 1909 m. išaiškinta: slavai suminkštino kal- kel- ir palatalizavo lietuvišką k į slavišką t).
Kalevelis giminiuojasi su suomių epo vardu Kalevala bei su jo herojumi kalviu llmarinen, kurio vardas sudarytas iš ilma (dangus) ir priesagos -ri, sugestijonuončios „meistrą, kuris tveria dangų”. Žodį Kalevelis galėjo perimti suomių giminės jau žalvario amžiuje, perimdamos šimtus kitų baltų kalbų skolinių.
Analogiškos dangaus kalvio mitinės figūros randamos daugelyje indoeuropiečių mitologijų, liudijančių bendrą šio dievo kilmę, tačiau ne ankstyvesnę negu metalurgijos pradžia, t. y. apie 4 tūkstantmečio pabaigą. Romėnų ir graikų mitologijose stebuklingi kalviai, susiję su ugnimi, yra Vulkanas ir Hefaistas. Jie turėjo būti panašūs į Kalevelį. Lenkų istorikas Dlugoszas XV a. pradžioje, kalbėdamas apie lietuvių pagonybę, mini, kad lietuviai gerbė dievą Vulkaną. Vadinasi, Kalevelis jam buvo Vulkanas. Slavų dangaus kalvį Scarotgą XIII a. glosatorius identifikavo su graikų Hefaistu. Panašus dievas yra žinomas germanų tautose: Volundr, Velant. Dar daugiau panašumo su Kaleveliu galime pastebėti lygindami jį su indų Indra ir iranėnų Vrthragna. Pastarieji yra dievai kariai, kariaujantys su slibinu vrtra. Jie taip pat yra nuostabūs meistrai, kurie nukala saulę ir pakabina ją danguje. Be to, jie gali keisti savo pavidalą į vėją, bulių su auksiniais ragais, šerną ir sakalą-vanagą Varagną (ital.). Vėtros sukelto vėjo sūkurio baltai ir slavai bijojo daugiau negu bet ko kito, kadangi buvo manoma, kad sūkuryje slėpėsi pabaisa-slibinas. Indų vrtra ir lietuvių vėtra, atrodo, priklauso tai pačiai šeimai mitologine prasme. Iš šitokių ryšių galime spręsti, kad baltų priešistorinių laikų Kalevelis buvo panašus į Indrą ir Vrthragną, dievą karį, kariaujantį su blogio simboliu (slibinu) ir atstatantį tvarką danguje.
Artimi ryšiai galimi įžiūrėti su Indros ir Vrthragnos pasivertimu į sakalą. Nors tiesioginis ryšys tarp Kalevelio ir sakalo nėra įrodomas, tačiau sakalas lietuvių dainose yra išlikęs kaip nepaprastas paukštis, antgamtiškas, su aukso plunksnelėmis, nepažeidžiamas. „Sakalas, tai-gražus paukštis…”, jis išskiriamas iš kitų. Galima spėti, kad sakalas yra buvęs Kalevelio išraiška. Slavų Svarogas asocijuojasi su feniksu, ugniniu paukščiu, plg. Lenkų rarog, ukrainiečių jarog,čekų ir slovakų raroh, rusų div ir simurg. Šis paukštis kvėpuoja ugnimi ir klykia baisiu balsu.
Lietuvių tautosakoje nuostabųjį Dangaus kalvį lyginant su Perkūnu ar Vėlinu, išliko tik reminiscencijos. Kaip ir šioje etiologiškoje sakmėje:
„Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada visur buvo tamsu, naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų” (Pakruojis, LTR 4238/502).
M. Gimbutienė „Dangaus kalvis” // Senovės lietuvių Deivės ir Dievai 2002 m., p. 114-116