Kalnai, ant kurių gimė laisvė – taip galėtume pavadinti Lietuvos piliakalnius, stovinčius mūsų žemėje jau tūkstančius metų. Tai ne tik gamtos dariniai ar istoriniai paminklai – tai gyvieji tautos atminties žymekliai, menantys kovas, aukas, pasiaukojimą ir bendrą siekį išlikti. Deja, šie tylūs Lietuvos praeities liudytojai vis dažniau lieka užmiršti – tiek žmonių, tiek mokslo. Straipsnyje kviečiama iš naujo pažvelgti į piliakalnius – jų kilmę, raidą, kultūrinę ir strateginę reikšmę – ir suprasti, kodėl svarbu juos pažinti, tyrinėti bei išsaugoti.
Kalnai, ant kurių gimė laisvė
Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuomi mes kalti esam stiprybei mūsų garbingų prosenių bei pražilusiems musų piliakalniams.
J. Basanavičius.
Piliakalniais lietuviai vadina „kalnus, kalnelius“ turinčius žymes, jog juos lietė žmogaus ranka, suteikusi jiems tą ar kitą išvaizdą. Jie be skaičiaus išmėtyti po visą etnografinės Lietuvos plotą; vienur jų mažiau, kitur daugiau. Įvairūs piliakalniai sudaro typingų Lietuvos vaizdelių ypatybes. Kartais jie būna maži, nežymus, kartais aukšti ir platūs, bet įvairios išvazdos. Piliakalniai daugiau kitų archajologinių krašto paminklų suteikia medžiagos šalies praeities pažinimui.
Tai gyvieji Lietuvos praeities vaizdai!
Dėja! dabar piliakalniai užmiršti, retai kieno jie dėmesį į save kreipia, retai juos lanko jaunuomenė, o dar rečiau tyrinėtojas mokslininkas.
Jau ištisi amžiai, kaip jie nustojo savo reikšmės kultūriniame šalies gyvenime, amžiai kaip tyli nebyliais… Tyli tie, kurie apie mūsų praeitį gali daugiau pasakyti negu gražiai parašyti istorijos tomai.
Žmonės piliakalnius geriau už inteligentus žino ir kartais, nors ir jungia su jais padavimus apie gyvenimą juose įvairių piktų dvasių, raganų, nors užmiršo del ko ir kada jie supilti, bet vistik savotiškai juos myli ir gerbia, skaito juos ar nesvietiškų milžinų ar galingųjų svetimšalių švedų ir prancūzu padarais. Įvairūs jų pavadinimai: piliakalnis, pilis, pilikė, pilaitė, pilale, papilė, papiliakalnis jau sako apie tų kalnų gausumą ir apie tai, kad jie yra žinomi mūsų žmonėms.
Piliakalnių pagerbimui žmonės stato jų viršūnėse kryžius, įrengia šventas vietas-kapines, net vadina juos kartais „Šventakalniais“
Dažniausiai gi apylinkės kaimuose pasakojama gražių padavimų apie užburtas piliakalnyj pilis, karžygius narsuolius, skaisčias karalaites, brangenybes bei lobius.
Bet nepaisant to, kad žmonės piliakalnius žino ir įvertina, mokslininkai gi atydžiai nors ir retai jų ieško ir juos tyrinėja, tačiau dar didelis jų skaičius lieka visuomenei nežinomas, kartais nežinomos ir jų paslaptys, todel kiek plačiau priminsiu mūsų senovės mylėtojams tuos mūs šalies senovės paminklus.
Mūsų žmonės piliakalniams dave pavadinimus, kilusius iš veiksmažodžio „pilti“, skaito juos supiltais iš pamatų ir apskritai abibendrina įvairios reikšmės senovės žemės statybos paminklus. Žmonės retai atskiria piliakalnius, tarnavusius žiloj senovėj vien tik gyvenimui nuo vėlesniųjų laikų piliakalnių, buvusių šalies tvirtovių pilių ir sargybų kalnais, buvusių miestų vietomis, kalnų supiltų įvairių įvykių atminimui, tikybinių ir kitų apeigų pylimų, laidojimo pylimų, fortifikacinių paskutinių šimtmečių sustiprinimų likusių nuo švedų ir prancūzų karų laikų. Negausingoje mūsų specialiai piliakalniams pašvęstoj literatūroje terminas „piliakalnis“ reiškia apgyvendintą senovėje sodybą įvairiai pritaikintą savo gyventojų bei visos šalies gynimui. Kalbėdamas šiame straipsnyj apie piliakalnius, kaip apie savotiškos senovės paminklus, aš ir laikysiuos aukščiau priimto paaiškinimo.
Bendrai piliakalnius sudaro aprėžti įvairio dydžio žemės plotai, kaip tai: atskiri naturalūs kalnai, kiek apdirbti ir pritaikinti gyvenimui, žemės plotai atskirti nuo lauko pusės grioviu ar pylimu, siauru ragu iškyšuliu, stačiu krantu, dauba ir slėniu, pylimai, kuriais būna papildytos
naturalių kalnų aukštumos ir retai kada būna žemės plotai lygumoj atskirti nuo jos pylimais.
Piliakalniai dažniausiai esti nupiauto konuso ir piramidos, kalvos išvaizdos, nuo kelių iki keliasdešimts metrų aukštumos.
Piliakalnių paviršius būna įvairaus dydžio, plotai nuo kelių iki 200 – 300 metrų ilgio ir 40-50 met. pločio, nors tokių piliakalnių yra labai mažai, be to jie būna apskritūs, apvalūs, kampuoti ir belyčiai. Piliakalnių paviršius būna lygus ar įvairiai išlenktas ir nukreiptas į kurią nors pusę, kas buvo tikybiniams bei ypatingoms apeigoms paskirtų piliakalnių ypatybė.
Kartais piliakalnių paviršiaus galuose yra dar papildomieji pylimai nedidelio kūgio pavidalė. Gal tie papildomieji pylimai buvo pamatu įrengimui juose sustiprinimo priemonių.
Kartais piliakalnio paviršius susideda iš kelių, viena nuo kito atskirtų lygių žemės plotų bei eina keliais laiptais – terasomis. Piliakalniai, liudijantieji apie gyvenimą juose, žymūs dar ir piliakalnio žemės paviršiaus „kultūriniu sluoksnių“, dažniausiai juodžemiu, bei kita žemės rūšimi, maišyta su anglimis, pelenais ir įvairiomis gyvenimo atmatomis, o kartais keistai sudėtais akmenimis.
Be šių bendrų žymių piliakalniai turi ir kitų žymių, kurios juos skiria kits nuo kito didumu, išvaizda, statymo technika, gyvenimui ir gynimui pritaikinimo būdu, kas priguli nuo topografijos vietos ypatybių ir piliakalnio statymo laiko, del ko žemiau pateikiu kelias mintis apie šių mūsų savotiškų šalies senovės paminklų evoliuciją.
Žmonių sprendimas, kad piliakalniai yra supilti iš pamatų, atatinka kai kuriems mūsų seniausiems piliakalniams, kurie mokslininkų yra prilyginami prie aptinkamų Airijoje piliakalnių, vadinamų „czanoges“ ir laikomų seniausiais dar akmens kultūros gadynės statybos paminklais, labai artimais gyvenamųjų ant puolių vandenyje trobesių statybai. Pirmykščios kultūros vietų nuo pavojaus apsaugojimui žmonės pradėjo vartoti kai kurias gynimo priemones, kad tuo būdu padarius tą vietą sunkiau priešui prieinamą, per ilgą gi laiką, kur nors paslėptoj vietoje pelkėje ar ežere netoli kranto padarydavo tai vietai iš medžio, žemės ir akmens nedidelę salą, kartais sujungus ją su krantu siauru piltu taku..
Įsižiūrėjus į kai kuriuos mūsų piliakalnius, mes į tuos matom daug panašumo gerai pažintus Airijos piliakalnius, kas duoda galimybės ir šiuos mūsų piliakalnius laikyti visų kitų mūsų piliakalnių prototipais, kurių išsivystymas, kaip ir bendrai visos mūsų šalies kultūros, ėjo savarankišku evoliucijos keliu. Dar geriau rodo senesniųjų piliakalnių paslaptį ir aiškina jų reikšmę, randami ant piliakalnių ir tie jų akmens kultūros gadynės padarai.
Senesnieji piliakalniai, aptinkami Lietuvoje tarp pelkių, ežerų, šlapiose žemumose neaukštų apskritų ar pailgų kalnelių pavidale, kartais dar su matomais ar paslėptais takais, jungiančiais juos su krantu ir žinomais tik vietiniams gyventojams. Jie esti daug žemesni už artimus apylinkės kalnus, slepiasi medžių ar krūmų tankumyne. Kartais juos dar atmena žmonės, kad jie esą pilti, vadino pilikėmis, pilaliais, bet dažniausiai jie yra jau užmiršti ir tik keista tų kalnelių padėtis rodo, kad tai žmogaus rankos darbas, rastieji gi juose daiktai liudija, kad šie piliakalniai buvo pirmais pratimais organizuoti mūsų pirmykščios kultūros gynimą.
Besiplečiant toliau kultūrai ir stiprėjant bendruomenių organizacijai, senovės Lietuvos gyventojai paliko sekančiam aukštesniam kultūros laipsniui savo statybos paminklus piliakalnius, kuriose matyti narsus tų pirmųjų bendruomenių mėginimas vesti platesnį ir atvirą gyvenimą, įrengiant vietą lygumuose, atskiruose atvirai stovinčiuose kalnuose, kuriuos jau sugebėjo pritaikinti ir gyvenimui, nukasus kalnų šonus ar apvedus juos pylimais, kai kada prie pamato, dažniausiai gi viršūnėje. To laiko piliakalniai dažniausiai ir yra tie atskirai arti vandenų stovintieji kalnai su keistu įlenktu paviršiu balno išvaizdos.
Tie piliakalniai siekia pirmųjų Kristui gimus amžių ir buvo tada jau gan tankiai apgyventi, jų gyventojai kai kur buvo užlaikę akmens kultūrą. Tie piliakalniai įdomūs savo kultūriniu sluoksniu, kur svarbiausią reikšmę lošė akmenys, kurie sudėti į įvairio pavidalo ir dydžio krūvas bei jais išgrįstos įvairio dydžio plokštelės.
Tų aukštesnės kultūros piliakalnių reikšmė krašto gynimui prieš užpludusius pietų Lietuvą V ir VI amžiuose gotus, prie mažo bendro politinio tautos susiorganizavimo dar nėra galimybės išaiškinti ir laukia dar ilgų bandymų ir tyrinėjimų.
Toks chronologinis mūsų piliakalnių paskirstimas, paremtas vien tik ju topografinėmis vietos ypatybėmis, nėra galutinas, nes kai kurie piliakalnių buvo apgyventi daug vėliau ir turėjo reikšmės ir šalies gynime prie naujos aukštesnės politinės ir padėties ir tik tikslus grynai mokslinis piliakalnių tyrinėjimas duos galymybės nuspręsti jų tikrą vertę ir laikotarpį. Pirmykščio Lietuvos gyventojo sąmoningos minties evoliucija, pamažu besivystanti visame jo gyvenime, negalėjo šokti toli pirmyn ir piliakalnių statyme bei vietų parinkime, jų kitokiame įrengime gyvenimui ir gynimuisi, bet turėjo plėtotis kartu su bendros šalies kultūros evolicija.
Nuo VI iki VIII-IX amžiaus piliakalnių statyba ir įrengimas mažai pasikeitė, nes prasidėję ramūs laikai nevertė rūpintis ir savo gynimusi, bet nuo VIII amžiaus ir vėliau, kada Lietuvą pradėjo lankyti užmario svečiai normanų vikingai ir artimesnieji rytų ir pietų kaimynai mozurai ir kiti slavai, lietuviai vėl ėmėsi organizuoti savo nepriklausomybės gynimą, bet jau ne atskiroms šeimynoms bei gentims, o didesniems žemės plotams ir platesnei visuomenes bendruomenei.
Nuo to laiko ir pradėjo po Lietuvą augti vienas prie kito piliakalniai.
Bet dar politiniai neorganizuotiems į vieną valstybę lietuviams, o išsiskirsčiusiems į daugel atskirų sričių – kunigaikštysčių, ir piliakalnių statymas ėjo tik savo kunigaikštystės sienų gynimui. Įsižiūrėjus į išmėtytus po visą Lietuvą, rodos, betvarkėje piliakalnius, matoma jų įrengime politinio šalies gyvenimo įtaka.
Didesnieji srities piliakalniai, kuriuose buvo valdymo centras, kur gal buvo vyriausioji šventykla ir gyvendavo patsai krašto valdovas, skiriasi ir savo didumu, kartais 100 mt. ir daugiau ilgio ir 20-30 met. pločio, kiti gi piliakalniai mažesni, kelių metrų diametre, apsupa centrinį piliakalnį. Kai kurie jų irgi gal buvo apgyventi, taip ir statyti iš naujo kunigaikštystės sienose, buvo tų piliakalnių priemiesčiais ir pilde viriausiojo piliakalnio gynime už tvorų pareigas, kur gyveno kunigaikščio pavaldiniai bajorai. Tų bajorų pareiga buvo saugoti vyriasiąją būstinę nuo netikėtų priešo puolimų.
Tie mažesnieji piliakalniai žmonių vadinami „papiliais”, „papiliakalniais”, „sargų vietomis“, „žvalgų kalnais” labai tiktų pavadinti „sargybų kalnais” bei „piliakalniais“.
Šios gadynės piliakalnių statyme jau matyti aukštesnė technika, taip pat ir aukštesnė mintis sunaudoti piliakalnių įrengimui įvairias vietų ypatybes bei pačios gamtos vietą prirengti gynimuisi. Piliakalniams rinkdavo vietas, kurios sudarydavo kliūtis prie jų prieiti, todėl statydavo juos arti ežerų, upių, pelkių siauruose pusiausaliuose, kur jie buvo sunkiai prieinamais dėliai iš trijų pusių apsupančio vandens.
Šių ir vėlesniųjų laikų piliakalniai ir yra arba atskirtuose grioviais pusiausaliuose iškyšuliuose, kaip tai Paderonių, Veliuonos, arba aukštumose, kur geresniam gynimuisi dar buvo supiltos atskiros kalvos, piliakalniai, kaip tai Maisėjūnų piliakalnis.
Daugiausia ir pilniausiai išsivystė organizuotas piliakalnių statymas pirmais istoriniais kultūrinio Lietuvos plėtojimosi laikais XIII ir XIV amžiuose, kai Lietuvą be perstogės plūdo palaiminti šventajam žygiui, Kristaus mokslui nešti, kryžiuočiai. Bendro tautai pavojaus nujutimas privertė pakeisti ir politinę šalies organizaciją, privertė atskiras kunigaikštystes sujungti į vieną politinę vienetą Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, taip pat ir pakeisti senovės karišką organizaciją, būtent įrengiant didesnių dalių karių kadrą, tobulinant piliakalnių paruošimą bei prirengimą ir organizuojant visos šalies gynimo reikalą, kaip naujos plačios valstybės ribų, taip lygiai ir strateginių kelių iš tos pusės, iš kur gręsė didesnis pavojus.
Visa Lietuva tapo pilna tų „castra et propugnacula”, didelių ir mažų tvirtovių pilių. Ačiu toms pilims, pasiryžimui ir organizacijai lietuviai apsigynė nuo labiau kariškai išsilavinusių ir galingesnių kryžiuočių ir išvengė savo vientaučių prūsų likimo.
Apie pilių gausybę Lietuvoje ne kartą liudyja ir patys kryžiuočiai, kurie savo metraščiuose dažnai mini: Pilany (1253 m.), Pilten (1309 m.), Jurpilen, Merkenpilen, Parsepil. Šie vietų ir miestų pavadinimai yra artimi dabartiniams mūsų Piliakalniams, Pilonams, Pilipiams, Piliškiams, kurie yra prisiglaudę prie aukštų užmirštų piliakalnių.
Gerai pritaikinti piliakalniai sudarydavo ištisas grandines ir turėjo artimus tarp savęs ryšius, nes kartais buvo statomi per 1,5 – 4 ir kiek daugiau kilometrų vienas nuo kito. Piliakalnių viršūnėse nuolat budėdavo sargyba, atidžiai žiūrinti į priešo pusę. Pastebėjus priešą, pirmojoje pilyje sukurdavo ugnį, kurią tuojau pasekdavo antra, trečia ir tolimesnės pilys.
Per kelias valandas šis telegrafas aplėkdavo visą šalį. Šauksmas: „Tėvynė pavojuje!” kėlė visus. Gaude trimitai, šaukė vyrus į karą. Kas sveikas skubėdavo su ginklu ant piliakalnių į pilis, kur su savo narsiais. karvedžiais jau pasiruošę sutikdavo priešą. Senieji, moterys, vaikai, kas tik netilpo pilių sienų priedangoj, nelaukdami priešo pasigailėjimo, bėgdavo su manta į tamsias girias, nepereinamas pelkes, kur ir slėpdavos, kartais tam tyčia įrengtuose kalnuose – piliakalniuose, kurie ir šiandieną dar yra vadinami: „Bobų kalnais” ir „Moteraičiais“.
Daug turėjo darbo piliakalnio gynėjai, įrengiant savo tvirtovę ir stiprinant ją įvairiomis sustiprinimo priemonėmis, kai kur gi tai patobulinant senus, tai statant ir, visai naujus piliakalnius.
Pirmoji piliakalnio sustiprinimo ypatybė, tai jo pylimo aukštis ir šonų nuolaidumas. Senesnieji piliakalniai daug žemesni ir su nuolaidais šonais 45° staigumo, naujieji gi kartais siekė keliasdešimts metrų aukščio su 75° ir daugiau šonų staigumo. Ir dabar kai kurie piliakalniai be kopečių būna beveik neprieinami, o jau ką sakyti apie sunkiai apsišarvavusius kryžiuočius, kuriems toks piliakalnių šonų staigumas buvo beveik nepergalima kliūtis.
Antras piliakalnių gynimo tobulinimas buvo jų sustiprinimas pagalbiniais gynimo įrengimais pylimais ir grioviais, kurie buvo taisomi kai kada aplinkui piliakalnį, o kai kada vien tik iš labiau prieinamos priešui pusės. Pylimai buvo daromi piliakalnio paviršiaus pakraščiais, ar per vidurį šonuose, ar prie pamato ir buvo vedami viena ar keliomis eilėmis.
Pylimai buvo apkasti grioviais; juo aukštesni buvo pylimai, juo griovys buvo gilesnis. Kai kuriuos griovius, reikalui esant, galima buvo užlieti vandeniu, kad padaryti piliakalnius sunkiau prieinamais.
Be virš minėtų piliakalnių įrengimų karų su kryžiuočiais laike, jų tyrinėtojus stebina dar vienas papildomasis piliakalnių gynimui įrengimas: tai mažai dar literatūroje žinomi ir patirti slapti brastai „kulgrindai”, kurie jungdavo piliakalnį, pastatytą kur nors pelkėse, su sausuma ar su kitu artimesniu piliakalniu. Kartais kelių kilometrų ilgio, siauri ir vingiuoti, akmenimis (kuliais) grįsti keliai, paslėpti po vandeniu ir žole, gerai žinomi piliakalnių gynėjams, visai nebuvo prieinami ir žinomi priešui. Šių slaptųjų kelių liekanos žinomos Sietuvos dugne tarp Paršežero su Paršpylim ir Biržulio ežeru.
Paskutiniais laikais išsiplėtojo ir pati piliakalnių statybos technika. Piliakalnių statymui minkštą žemę sustiprindavo, apdengus pylimus velėnomis ir akmenimis, molio gi pylimus apdėdavo medžių sluoksniais, degindavo ir tuo būdu piliakalnius darė tiek pastoviais, kad nei amžiai, nei begailėstingos žmonių rankos jų neįveikia ir kai kurie tų piliakalnių ir šiandien stovi savo pirmykščioj grožybėj (Maisėjūnų ir kt.).
Taip įrengti piliakalniai, visas priemones sėkmingesniam jų apgynimui sunaudoję, dar buvo viršuje aptverti tvora iš aukštų ir storų ąžuolinių rąstų su smailiomis viršūnėmis; už tvoros, piliakalnio viduryje, buvo statomi gyvenamieji trobesiai, dažniausiai iš medžio, ir tik XIV amžiuje Lietuvoje atsiranda pirmosios mūro pilys. Čia gyvendavo vadai, kariai, kartais gal šiaip gyventojai, bet dauguma jų spietėsi pilies pašalėj, sudarydami kaimus ir miestus, kuriuose gyvendavo pirkliai ir įvairūs amatininkai. Arti pilies buvo įrengiama ir šventykla.
Tie maži Lietuvos piliakalnių tyrinėjimai, atlikti kartais pripuolamai, čia pažymėtais pavyzdžiais liudija apie stebėtiną milžinišką senovės lietuvių karinę ir politinę organizaciją, kuri besiplėtodama pasibaigė laimėjimu, savo amžino priešo Žalgirio kovoje 1410 metais liepos 15 nugalėjimu, po kurio kryžiuočiai jau nebeįstengė iš naujo Lietuvos pulti ir todėl jos gyvenimui atsidaro nauji keliai ramiam kultūriniam darbui.
Nuo to laiko nustojo reikšmės ir piliakalniai ir juos pradeda užmiršti. Žmonės jau neieško piliakalnių prieglaudos ir savo naujoms gyvenimo vietoms renka patogesnių vietą, kartais kiek toliau nuo piliakalnių. XVI amžiaus lenkų istorikas Stryjkovskis rašo apie daugybę Lietuvos pilia kalnių, kurie jau tuomet buvo visai apleisti.
Kiek dar buvo įvertinami piliakalniai, kaipo fortifikacinė karinė statyba ir XVII amžiuj švedų lenkų lietuvių karų laike, kai gynimui jau išsidirbo naujas piliakalnių tipas, iškeltų į aukštus viršunių kalnus, kad geriau apsaugoti gynėjus nuo naujų toli šaunomųjų karo pabūklų pavojaus, apvestų aplinkui keliomis pylimų ir griovių eilėmis, kad piliakalnius tuo padaryti sunkiai įveikiamais artimoms grumtinėms, atakoms ir gyvoms priešo pajėgoms. Dar mažiau turėjo reikšmės piliakalniai prancūzų rusų kare XIX amžiuj, bet žmonės atmena tai bevadindami piliakalnius „švedkalniais” ir „prancūzų kalnais”. Tačiau šiais pavadinimais žmonės vadina ir nenaudojamus nei švedų nei prancūzų kalnus vėlesnieji atsiminimai užmuša senesniuosius.
Kiek apibrėžęs piliakalnių ir jų įrengimo vystimąsi, kas gali šiek tiek nurodyti ir jų statymo laiką jau iš paviršutinio piliakalnių apžiūrėjimo, priminsiu čia dar vieną jų skirtumą topografinę piliakalnių padėtį, kuri taip skiriasi įvairiomis piliakalnių statymo gadynėmis.
Piliakalniai, keliais metrais aukštesni artimųjų kalnų, apvesti keliomis pylimų ir griovių eilėmis, sako apie naujus laikus, kada karo veiksmuose pradėjo vartoti toli svaidančius, paraku šaunamuosius ginklus: bombardas, patrankas, šautuvus. Ankstybesnieji piliakalniai kitaip atrodo: jie beveik visuomet kiek žemiau artimesniųjų kalnų, daug prasčiau įrengti, atatikdavo tų laikų vartojamam ginklui arti svaidančiam lankų vylyčias ir kt. Tas skirtumas piliakalnių statyme atsirado dar XIV amžiaus pabaigoje ir vėliau, kai išsiplėtojo naujos rūšies ginklai, ir ankstybesnieji piliakalniai, statyti žemiau artimųjų kalnų, buvo lengvai įveikiami.
Ši mūsų piliakalnių evoliucija, kuri metasi į akis arčiau juos iš paviršiaus pažinus, patvirtinama ir jų moksliniais tyrinėjimais, atliktais nors mažame maštabe..
Atrastieji piliakalniuose daiktai duoda galimybės nustatyti be didelių klaidų jų statymo bei juose gyvenimo laiką ir piliakalnių reikšmę kultūriniame tautos gyvenime bei pačių gyventojų būdą. Vieni piliakalnių savo daiktais siekia III amžiaus Kristui gimus ir anksčiau, kiti VI – VII amžiaus, bet dauguma XIII – XIV amžių ir mažiau XVII.
Vienur platūs mokslo tyrinėjimai, kitur vien tik atydus piliakalnių apžiūrėjimas ir jų išorinių ypatybių pastebėjimas, išaiškino piliakalnių reikšmę, kaipo senovės šalies tvirtovių ir patvirtino metraščių davinius, kad nežiūrint taip sumaningo taktinio bei strateginio piliakalnių pritaikinimo, nežiūrint gynėjų narsumo bei pasiryžimo, dažnai jie ar del pergalių kautynėse, del išdavimo ar patiems lietuviams juos apleidžiant, buvo sudeginami visi mediniai pilies triobėsiai. Praėjus kai kuriam laikui, net kartais tais pačiais metais, sustiprinus pylimą, pilys ir triobėsiai vėl buvo atstatyti ir apgyventi ir vėl jie laukė to paties likimo. Tai liūdija rasti piliakalniuose kartais keli anglių ir pelenų sluoksniai t. y. kultūriniai sluoksniai, perskirti žemės sluoksniais.
Platus moksliniai piliakalnių tyrinėjimai sako ir apie kultūros vystymąsi – visoje šalyje. Taip, padėkim, kai del savo geografinės padėties, kuršiai, ar tos tautos, kurios vėliau jų apgyventose vietose gyveno, žemaičiai gyvendami arčiau judėjimo kelio — jūros, jau žinojo naugių padarus, aukštaičiai ir tie, kurių vietas jie užėmė nors ir gyveno bendruomenėmis sąmoningai įrengtuose piliakalniuose, bet atskirti nuo jos ir žemaičių nepereinamomis giriomis ir pelkėmis mažai žengė pirmyn kultūros gyvenime ir užlaikė iki VI – VII amžiaus Kristui gimus akmens ir kaulo kultūrą.
Kokia garsi ir garbinga piliakalnių praeitis!
Bet dabar jie tyli ramiai… Nekyla jų viršūnėse aukštų bokštų ir sienų, nepamatysi piliakalniuose apsišarvavusių barzdočių sargybinių; neužgirsi iš jų viršūnių šaukiančio trimito balso.
Liūdnas likimas laukia piliakalnius! Kai kada pliki, kai kada apauge medžiais bei krūmais glaudžiasi jie prie, aukštesnių kalnų, bet plaujami sriaunų upių bangomis, draskomi audromis ir žmonių rankomis, kartais be gailesčio plėšiami, nyksta mūsų piliakalniai iš dienos į dieną.
Seniai piliakalnius, įvertino ir pažino kaipo praeities kultūros paminklus, mūsų kaimynų rusų, lenkų ir vokiečių mokslininkai. Jų archaijologinioj literatūroj mūs piliakalniai gan dažnai minimi kaipo savotiški ir ypatingi Lietuvos praeities paminklai. Bet mažai pažįstam piliakalnius mes, patys lietuviai, ir reikėtų skubėti pažinti juos arčiau, įsigilinti į piliakalnių praeitį suprasti jų amžių paslaptis. Daug darbo, daug pajėgų reikalinga, kad pažinti tuos savotiškus Lietuvos praeities paminklus. Kokių gražių vaizdų iš amžinų lietuvių kovų už šalies laisvę parodytų piliakalniai, pažinus juos arčiau ir atidžiai nagrinėjant jų reikšmę kovose su gudais, lenkais, kryžiuočiais. Gal aiškiau parodytų mums piliakalniai ir mūsų santykius su mūsų giliausios senovės draugais suomiais.
Kaip pasikeistų ir pasipildytų naujais daviniais mūsų istorijos lapai, jei atsirastų daugiau mylinčių savo senovę ir tyrinėjančių mūsų piliakalnius!
Etnografinėse Lietuvos ribose piliakalnių, turi būti, yra gal daugiau tūkstančio, o literatūroje žinoma ne daugiau dviejų trijų šimtų ir tai tos žinios kartais netikusios, pasenusios, nustojusios savo reikšmės. Nauji tyrinėjimai ir nauji daviniai parodytų naujų paslapčių.
Yra darbo pažintį piliakalniai dar ir šių dienų šalies kultūros židiniuose seniausiuose mūsų miestuose: Kaune, Vilniuje, Ukmergėj ir kitur, kur dar ir šiandieną riogso gyvieji praeities vaizdai — aukšti piliakalniai: senųjų garsių dienų ir darbų atminimui, jaunosios kartos pamokymui. To darbo yra ir visur, tik jie stovi užmiršti prie miestelių, kaimų, laukuos, miškuos, balose.
Buvusių, bet jau nustojusių savo reikšmės garsių senovėj pilių bei miestų, kaip tai Kernavos, Airiogalos, Galdingos, Apulės ir kitų apylinkėse reikalinga daryti per kelerius metus ieškojimai ir tyrinėjimai, retkarčiais reikalinga aplankyti tas vietas, sekti daiktus, kaip pripuolamai rastus, taip ir kasinėjant, rinkti ir sekti kiekvieną kitą senovėj gyvenamą žymę. Visa tai parodys tikrą piliakalnių reikšmę, iš pelenų atgims senieji vaizdai.
Yra dar garsių miestų ir pilių, kurių dabar ir vietos nežinom, kur jie buvo ir kuriems labai tiktų dažnai žmonių vartojami užburtų pilių pavadinimai. Taip, padėkim, Mindaugo laikais žinomos pilys Voruta ir Lotavija, kryžiuočių nekartą minimi Onkaim, Putenicka ir daug kitų, kurie nežiūrint darytų pastangų surasti jų buvusias vietas, dar lieka nesurastos.
Šių „užburtų pilių“ ieškojimui nereikalinga būti specialistu archaijologu. Darbas gali but atliktas kiekvienu senovės mylėtoju, geriau pažinusiam krašto praeitį ir įpratusiam piliakalnių tyrinėjimo darbą. Užtenka žinoti spėjamą sritį, kur galėjo būti tie miestai ir pilys, surasti ir apžiūrėti visus piliakalnius, atkreipti dėmesio į jų geografinę padėtį, didumą, apsaugos priemonių įrengimą, ir jų apylinkėj kitų senovės paminklų garsumą. Sužinoti kas ir kada piliakalniuose buvo rasta, pačiam asmeniškai apklausinėti apie juos gyventojus ir parinkti visus, kartais ir nežymius daiktus, nors vien tik molines šukes. Labai brangūs radiniai rastieji ieškomų miestų ir pilių piliakalnių pinigai.
Nors piliakalnių pažinimo darbas ir paprastas, bet jis negali būti atliktas be apie plačius mokslinius piliakalnių tyrinėjimus, o priminsiu tik tai, kas padaryti kiekvienam senovės mylėtojui, kurio daviniai taip pat turi reikšmės ir vispusiškam piliakalnių tyrinėjimui. Tas darbas tai prirengiamųjų piliakalnių tyrinėjimų vedimas, jų mokslinis žvalgimas.
Piliakalniai savo didumu ir tipinga išvaizda kartais iš tolo metasi į akis ir gerai žinomi apylinkės gyventojams, bet kartais pačiam jų nepastebėjus, reikia apklausinėti vietos gyventojus, ar nėra apylinkėj piltų kalnų, priminus jiems kelis piliakalnių pavadinimus, kilusius iš veiksmažodžio „pilti“, nes kartais, vadinant juos pilike, papile vietos žmonės nesupranta pavadinimo „piliakalnis“. Užmiršus gyventojams pavadinimą „piliakalnis, reik atminti apie švedkalnių, prancūzų kalnus, turinčius padavimus apie buvusius juose, bet įgriuvusius ar užkastus miestus, pilis, bažnyčias, namus, užburtus kalnuose milžinus, valdovus, karalaites, paslėptas brangenybes, gyvenusius čia ponus, didikus, plėšikus. Paklausti apie pagerbtus kalnus ir kas per priežastis, kad juose įrengtos kapinės, pastatyti kryžiai, ar nėra kalnų turinčių kartais kokį nors pavadinimą ir t. t.
Ten, kur piliakalniai nepriprastos mums kalnų išvaizdos, bet kokiu nors būdu apriboti plotai, ar šiaip jau nugriuvusieji bei žmonių išarti ir užmiršti, gali būti rasti tik spėliojant ir atydžiai apžiūrinėjant laukus, kalnus, vandenų ir daubų krantus. Daug aptinkama ir kaimų vadinimų Piliakalniai, Pilonai, Pilėnai, Papiliai ir t.t., rodančių, kad čia yra būta piliakalnių.
Susipažinimas su piliakalniu pradedama bendru piliakalnio ir apylinkės apžiūrėjimu iš aukščiausios jo vietos, iš kur gaunamas charakteringas įspūdis ir kartu jo geografinės bei topografinės padėties pažinimas, kas reikia tuojau ir pažymėti. Tyrinėjant įvairius senovės paminklus, būtinai reikalingos papraščiausios, bet tikros artimųjų apylinkių schemos, kame reik užrašyti visus vietų pavadinimus. Bendros piliakalnio padėties schemoje geistina pažymėti artimesniųjų senovės paminklų vietos, esančios iki 7 kil, atstume nuo tyrinėjamo piliakalnio, kas mokslininkų skaitoma kultūrinės piliakalnio įtakos į gyventojus ribomis.
Toliau eina smulkesnis piliakalnio apžiūrėjimas ir visų jo ypatybių aprašymas, kas gal ir sunkiau yra atliekamu, nes čia reikia vengti ilgu aprašymų ir duoti tikrą piliakalnio vaizdą, kas po kelių pratimų teisingai sekas.
Aprašant piliakalnio išvaizdą turi būt pastebėta ar jis apskritas, pailgas, apvalus, keturkampis ar kitoks; piliakalnio dydis, ilgis ir plotis prie pamato, jo paviršiaus aukštis, ilgis ir plotis bei nurodyti kokį plotą užima piliakalnis prie pamato ir jo paviršius, Geistina matuoti matais, bet jei negalima tai, nors žingsniais. Reik kreipti dėmesio į šonų nuolaidumus ir kur ėjo takas viršūnę, pažymėti kokios išvaizdos piliakalnio paviršius, ar lygus ir nelygus, ar nėra buvusios statybos žymių: akmenų, buvusių šulinių, duobių ar kitų įrengimų senovėje ir dabartiniu laiku iškastų įvairiems reikalams, ar nėra pylimų ir kur jie randasi, pažymima dabartinė piliakalnio padėtis, ar jis apaugęs mišku, ar ariamas, kas yra pagadinta gamtos ir žmonių ranka.
Pastebėti piliakalnio apsigynimo įrengimą, ar yra ir kaip eina grioviai aplinkui ar tik iš kurios nors pusės pylimai, slaptieji brąstai, keliai, jų padėtis, dydis, išvaizda. Ar nematoma kur piliakalnių duobėse ar apgriuvimuose kokia medžiaga buvo vartojama juo statybai ir iš kur ji imta, kaip eina žemės sluoksniai, ar nėra piliakalnyj pelenų, anglių, deginto molio sluoksnių, kokia jų padėtis, kaip jie eina.
Visus piliakalnio padėties aprašymus reikalinga atvaizduoti fotografijomis, piešiniais ir įvairiais brėžiniais; piliakalnių planas ir skersavaizdis.
Daugumoj piliakalnių paviršiuje aptinkama taip vadinamas kultūrinis sluoksnis, kuriame randasi žmogaus gyvenimo pėdsakai ir pažymės ar vien tik juodžemio sluoksniu ar kitos juodos žemės rūšimi su pelenų ir anglių priemaiša ir randamais jame senovės padarais iš naugio ir kaulo, molinių puodų šukėmis. Kartais kultūrinis sluogsnis jau būna nuplautas ir jo visai nėra, kartais gi yra nusliaužęs į pakalnę. Reikalinga paieškoti kultūrinio sluoksnio žymių, pastebėti, kur jis randasi.
Kaip paviršiuje, taip ir šonuose prie piliakalnio apačios renkami visi senovės padarai, kaip iš naugio, taip ir iš kaulo, akmens ir dažniausiai aptinkamos molinių puodų šukės, kurias reikia rinkti visas, nes nesant kitų žmogaus rankų padarų kultūrinis piliakalnio gyventojų laipsnis galima nustatyti tik šukėmis pamatuojant. Nesant daiktų paviršiuje, naudinga kelis kartus pravesti ilgu peiliu per viršutinius žemės sluoksnius, ar nebus daiktų žemėje. Reikalinga apžiūrėti artimiausioji piliakalnio apylinkė ir apklausinėti ar nebuvo kur rasti senovės padarai ir kokie, tai visa pažymėti bendroj schemoj ir aprašyti pačius daiktus.
Neturi būti užmiršta ir liaudies pažiūra į piliakalnį, nors remti ja kokias nors išvadas labai abejotina, bet reikalinga užrašyti visus padavimus apie piliakalnį paprasta sodiečių kalba. Tie padavimai gali būt svarbi medžiaga mokslininkams, kalbotyrams ir folklioristams, kurie gal rastų išblaškytą tarppiliakalnių mūsų tautos eposą, kuriuo taip gyriesi suomiai, turėdami savo „Kalevala”.
Nurodyti ar piliakalnis jau tyrinėtas, kieno, kokie tyrinėjimo rezultatai nurodyti žinomą literatūrą, kurioj minimas piliakalnis.
Aptikus vieną piliakalnį stengtis sužinoti apie kitus artimesnius ir paieškoti kokie yra tarp jų ryšiai.
Kelių tiksliai aprašytų vienos apylinkės piliakalnių palyginimas duos galimybės spręsti ir apie jų reikšmę šalies gynimo organizacijoje. Reikėtų daugiau pažinti mūsų piliakalnius, kad jų dabartinės padėties aprašymais kiek nors suteikti medžiagos ateinantiems mus praeities tyrinėtojams, kurie, mums piliakalniais nesusirūpinus, pamatytų jų daug mažiau, negu mes matom.
Literatūros apie piliakalnius lietuvių kalboje mažai. Valstybės Archaijologijos Komisijos archyvuose ir mūsų muzėjuos žinių apie piliakalnius taip pat nedaug ir mes žinom savo šalies praeitį vien tik iš sausų istorijos lapų, įkaltų mums dar mokyklose. Gyvieji istorijos vaizdai, esantieji arti, pašonėj užmirštami, nyksta ir žuna.
P. Tarasenka „Piliakalniai” // Mūsų Žinynas – 1923 m., nr. 13, p. 87-100