Kur slypi senovė, ten slypi ir mūsų tautos širdis. Tarp plačių laukų, tyliai ošiančių kalvų ir akmenų, žyminčių protėvių pėdsakus, glūdi nematomi, bet gyvi dvasios ženklai. Kiekvienas piliakalnis, senkapis ar išskirtinis akmuo pasakoja istoriją, kurią verta išgirsti. Jie – ne tik žemės reljefas, bet ir mūsų kolektyvinės atminties saugotojai. Tik pažinę šiuos senovės ženklus, galime suprasti, kas esame ir iš kur atėjome. Kviečiame sustoti, pasiklausyti ir įsiklausyti į tai, ką tyliai kalba senovė.
Kur slypi senovė – mūsų laukų paslaptys
Platūs mūsų laukai yra mums brangūs ne tik dėl to, kad teikia įvairių gėrybių, bet ir tą dvasinę paramą, kuria jie neretai pastiprina mūsų liūdinčią sielą. Tokią dvasinę bei moralinę paramą teikia mums ne didžiavimasis medžiagiškomis laukų vertybėmis, bet tais brangiais lietuvio širdžiai mūsų laukuose paslėptais turtais, kuriuos mes vadiname kultūriniais. Kultūrinėmis vertybėmis laikomi tokie daiktai, kurie, dažnai būdami visai menkos medžiagiškos vertės, žmonių yra branginami todėl, kad iš jų pažinome aukščiausius tautos gyvenimo idealus ir kuriuo laiku bei kuriais būdais tie idealai buvo tautos siekiami. Tokiais kultūriniais turtais, kuriais daugiau negu medžiagiška savo gerove didžiuojasi kiekviena tauta, yra įvairios senoviškos liekanos.
Visuose kraštuose įvairios senoviškos liekanos yra atidžiai renkamos ir saugiai laikomos. Joms gražiausi rūmai — muziejai yra statomi. Kiekvienas to krašto pilietis didžiuojasi jomis, pažįsta ir gerbia jas. Ir juo daugiau tauta tokių kultūrinių turtų yra sukrovusi, juo aukščiau iškyla jos vardas ir reikšmė pasaulyje.
Nedidelė ir neturtinga senovės Graikija, palikusi pasauliui daug kultūrinių vertybių, ir šiandien yra aukštai vertinama ir gerbiama. Jos padaryta pasaulio gyvenimui įtaka dar ir dabar gyvai jaučiama gyvenime ir kiekvienas kultūringas žmogus savo prievole laiko pažinti to krašto istoriją.
Kiekviena tauta, kad ir siekia bendrų visam pasauliui kilnių gyvenimo idealų, bet dėl ypatingų savo gyvenimo sąlygų turi ir daug ypatingų savumų, kuriuos įvairiais savo kūriniais pareiškia ir todėl sudaro atskirą kultūrinį vienetą.
Seniai jau kalbama apie senovės graikų, romėnų ir kitų tautų kultūras. Tik ilgai nebuvo nieko girdėti apie lietuvių tautos kultūrą. Lietuvių tautos gyvenimo keli paskutinieji šimtmečiai nebuvo palankūs jos vardui bei kultūriniam jos įvertinimui kilti. Atrodė, kad ir tautos vardas greitai išnyks, kaip išnyko daugio kitų tautų. Tačiau atlikti lietuvių senovėje kultūriniai žygiai nežlugo. Gyvi šitų žygių palikimai — įvairios senoviškos liekanos išlaikė tautos gyvybę, prikėlė ją iš naujo ir paskatino ją naujiems kultūros žygiams naujose gyvenimo sąlygose — laisvoje Lietuvos valstybėje.
Dėkingi tokiems senųjų laikų palikimams ir mes, kaip ir kitos tautos, rūpinamės jais. Jiems saugoti statomi Kaune majestotingi rūmai — Vytauto Didžiojo muziejus, steigiami muziejai įvairiuose kituose miestuose, stengiamės juos pažinti, jais didžiuojamės. Bet ne visi mūsų kultūriniai turtai pateko į muziejus ir gal daugis jų niekumet nepateks. Daug jų lieka tose vietose, kur mūsų senoliai, kovodami dėl savo kultūrinio kilimo, paliko, o tokios vietos, keičiantis laikams, įvairioms gyvenimo sąlygoms, taip pat keitėsi. Ir mūsų dienomis daug kultūrinių turtų jau yra plačiuose mūsų laukuose, visai nuošaliai nuo dabartinių gyvenamųjų vietų. Čia jie maža teturi mūsų globos, mat, įpratę kasdien juos matyti, o kartais nesuprasdami jų reikšmės, mes visai nesirūpiname jais. Daug jų piktos gamtos naikinama, o daug ir nesusipratėlių žmonių ardoma. Nors ir daug dar turime brangių senoviškų palikimų, kad ir kiek jų bežūtų, jų gal dar liktų, bet toks jų nežinojimas visai nėra pateisinamas ir nedaro mums garbės. Imdami iš praeities stiprybės, sukruskime saugoti tuos stiprybės šaltinius mūsų laukuose, o tam geriau juos pažinkime.
Įvairių turime savo krašte kultūrinių turtų. Per visą laiką, kol gyveno Lietuvoje žmonės, jie dirbo, kovojo dėl savo būvio, dėl savo šviesesnės ateities ir tuo būdu krovė mums kultūrinių turtų. Mūsų krašte žmogus yra apsigyvenęs jau tais tolimais laikais, kada ištirpo paskutiniojo ledynmečio ledai ir klimato sąlygos buvo palankios apsigyventi. Kada tas įvyko, tikslių žinių neturime, bet spėjama, kad žmogus mūsų krašte jau galėjo gyventi prieš 15 — 20 tūkstančių metų.
Paprasta buvo šių pirmųjų mūsų krašto gyventojų būklė. Ilgus tūkstantmečius gyveno jie laukinių žmonių gyvenimu. Žemdirbystės tuomet dar nežinojo, mito iš žvejybos ir medžioklės, ir, ieškodami geresnių vietų, nedidelėmis šeimynomis ir gentimis klajojo po visą kraštą, sustodami ilgesniam laikui kur nors prie ežerų ir upių — svarbiausių jų mitybos šaltinių. Savo paprastus įrankius, ginklus ir įvairius padargus gamindavo iš akmens, rago, kaulo ir medžio. Paprasti tai buvo įrankiai, dažniausiai įvairios išvaizdos titnago skaidiniai, kuriuos vartodavo peiliams, yloms, strėlių galūnėms. Gyventi iškasdavo žemėje rūsius, kuriuos iš viršaus uždengdavo žabų stogu, viduryje to rūsio saugodavo ugniakurį. Mokėjo padaryti molinius puodus, kartais jų sieneles dar gražiais ornamentais pagražindavo. Retkarčiais, Kristaus gimimo laikais, į Lietuvą patekdavo ir kai kurių vario ir bronzos bei žalvario ginklų ir pagražinimų, stiklo karolių, o vėliau ir geležies dirbinių. Tais laikais kituose kraštuose jau buvo iškilusi metalų kultūra, bet Lietuvos gyvento jai, gyvendami toli nuo naujų kultūrų centrų, dar ilgai pirmykščių gyvenimu gyveno.
Tokia tai buvo pirmykščio Lietuvos gyventojo būklė, tuo laiku, kurį mes, bendrai, ankstyvesniąją akmens gadyne bei neolitu vadiname.
Maža beliko pėdsakų tų tolimų praeities laikų, labai paprasti jie, bet ir jie turi būti pažinti tiksliau ir saugojami, nes tai vienintelė medžiaga pirmųjų mūsų krašto žmonių gyvenimui ir jų pastangoms kurti šviesesnę ateitį pažinti.
Dažnai paupiuose ir paežerėse, vėjui viršutinį žemės klodą nudraskius, smėlio laukuose aptinkame žemės paviršiuje daug neolito laikų gyvenimo liekanų: titnaginių skaldinių, molinių puodų šukių, ugniaviečių liekanų ir akmenų krūvelių, likusių nuo anų laikų laidojimų. Kai kada pavienių neolito laikų laidojimų aptinkame ir skyrium mūsų laukuose. Daug kam ariant laukus tekdavo plūgu užkliūti už pasislėpusios žemėje akmenų krūvos. Susidomėję jais ir išardę pastebėdavo, kad iš tų akmenų buvo sudedami kaip ir rūseliai ar „sklepeliai“, kuriuose stovėdavo molinis puodas su pelenais, anglimis ir degintų kaulų trupiniais. Jau tais tolimais laikais mirusieji buvo laidojami su ypatingomis apeigomis. Mirusiųjų kūnai buvo deginami, o deginimo liekanos surenkamos į puodą, kurį ir pastatydavo į akmenų sukrautą rūselį.
Dažnai randame mūsų laukuose tų laikų gražiai apdirbtų akmeninių kirvukų, plaktukų ir kaltų, mūsų žmonių „Perkūno” kirveliais vadinamų. Nes, užmiršę tikrą šitų žmonių dirbinių praeitį, žmonės ilgai tikėjo, kad jie paties dievo Perkūno audrų metu yra svaidomi. Tikėdami į tokį stebuklingą jų atsiradimą, kaimiečiai dar ir šiandien juos vartoja žmonėms ir gyvuliams gydyti.
Nors ilgai gyveno tokiu paprastu gyvenimu pirmieji Lietuvos gyventojai, tačiau pamažu ir jie žengė pirmyn. Neolito pabaigoje pažino jie žemdirbystę, o tas privertė juos gyventi pastoviai ilgesnį laiką vienoje vietoje, rūpintis daugiau savo sodybos saugumu. Parinkę sodyboms kurį nors vandenų ar pelkių apsuptą kalną, žmonės įrengdavo jame savo gyvenamuosius trobesius, dar visai panašius į senesnius gyvenamus rūsius, o kad kalną padarytų dar saugesnį, jį atskirdavo nuo lauko grioviu ar medinių rąstų tvora. Kartais tokius kalnus ar salas supildavo iš naujo. Tai buvo pirmieji mūsų krašto piliakalniai.
Kokios tautos gyveno per tą laiką Lietuvoje, pasakyti sunku, bet pastebėta, kad per tą ilgą laiką Lietuvos gyventojai nekartą keitėsi savo tautine sudėtimi ir tik apytikriai spėjama, kad Kristaus gimimo laikais Lietuvoje gyveno suomių giminės tautos: estai, lybiai, ar kurios kitos. Nuo Kristaus gimimo laikų Lietuvoje prasideda naujas gyvenimas.
Maždaug I—III šimtm. Kristui gimus netobula neolito kultūra Lietuvoje staiga keičiama aukšta geležies kultūra. Lietuvoje atsiranda daug geležies ginklų ir žalvarinių papuošalų. Kas per priežastis buvo tokio staigaus kultūros pakilimo, spėti sunku, bet manoma, kad to priežastis buvo tautinių gyventojų keitimasis. Senesnieji krašto gyventojai — suomių giminės tautos buvo užkariauti naujos, aukštesnės kultūros tautos. Toji tauta buvusi lietuvių bei aisčių giminės. Yra davinių manyti, kad iš pradžios lietuvių ir kitų giminingų jiems tautų senoliai gyveno toliau į rytus ir pietus nuo dabartinių savo vietų.
Senojoje savo tėvynėje jie aukštai iškėlė savo kultūrą ir ilgai ten gyveno ir tik vėliau slavų stumiami turėjo brautis į svetimas žemes, dabartines savo vietas. Čia jie lengvai užkariavo kultūriškai atsilikusias tautas ir patys jų vietoje įsikūrė. Tokį spėliojimą patvirtina daugis davinių, iš kurių svarbiausias bus tas, kad nuo pažymėto kultūrų keitimosi laiko Lietuvoje vėliau pastebima viena kas kartą tobulėjanti kultūra, kuri tęsiasi iki istorinių laikų, kada pirmą kartą lietuvių ir kitų giminingų jiems tautų vardus aptinkame pastebėtus istorijoje. Šiam ankstyvesnios geležies kultūros gadynės arba aisčių laikotarpiui priklauso daugis įvairių senoviškų liekanų, kurių daugiausiai dar lieka mūsų laukuose ir sudaro brangiausius jų kultūrinius turtus.
Įvairūs tie kultūriniai turtai ir todėl įvairų mūsų senolių gyvenimą parodo. Juose geriau negu rašytoje istorijoje mes galime pastebėti visus tautos pergyventus vargus, nelaimes, pergalėjimus ir džiaugsmus.
Pirmiausiai, ko griebėsi aisčiai naujai užkariautame krašte, tai saugumo. Tam reikalui pradėjo statyti stiprias pilis. Pilims panaudodavo ir senus piliakalnius, sodybas ir daug naujų supildavo. Apžiūrėję tinkamesnį kalną, aisčiai nukąsdavo stačiau jo šlaitus, supildavo ant viršūnių galų ir kraštų pylimus — volus. Arba parinkę kur prie vandenų kranto iškyšulį, atskirdavo jo dalį nuo lauko pusės grioviu ir pylimu, o taip pat ir iškyšulio šlaitus statesnius darė. Įrengę kalną, jame statydavo aukštus stebėjimo bokštus, įvairius trobesius ir aptverdavo jį dar medinių rąstų siena. Tarp tokių didesniųjų pilių gintis įrengdavo dar daug mažesnių piliukių pilaičių ryšiams palaikyti.
Visose pilyse ir pilaitėse nuolat sargybos budėdavo ir, pastebėjusios priešą, sukurdavo pavojaus laužą. Tą ženklą kartodavo kitos pilaitės ir greitu laiku visas kraštas žinodavo apie gresiantį pavojų. Pamatę pavojaus ženklą, vyrai, griebę ginklą, į pilis skubėjo, o seniai, moterys ir vaikai, kurie visi negalėjo sutilpti pilyje, su savo manta bėgdavo į miškus, į pelkes, kur slėpdavosi sunkiai prieinamose vietose, dar ir šiandien „bobų kalnais” vadinamose.
Ypač praplito pilių ir pilaičių statyba kryžiuočių karų laikais. Visa Lietuva buvo jomis apstatyta ir jų bei pačių gynėjų ryžtumo ir drąsos dėka gyva išliko lietuvių tauta.
Nors ir atkakliai gindavosi lietuviai, bet dažnai priešininkai įveikdavo pilį, išžudydavo gynėjus, sudegindavo trobesius. Bet lietuviai greitai vėl atstatydavo savo pilis ir vėl atkakliai gindavosi. Dažnai piliakalniuose pastebime kelis anglių ir pelenų klodus ir pati dirva ant jų kartais yra visai juoda.
XIV šimtmečio pabaigoje, kada pradėjo karui vartoti toli paraku šaunamus ginklus, daugis senesniųjų piliakalnių nebetiko naujo kariavimo sąlygoms ir buvo apleisti. Pradėjo statyti naujus piliakalnius. Parinkdavo aukštesnį kalną, jį apsupdavo vienu, dviem, o kartais ir trimis pylimais. Kai kada pylimais apvesdavo ir visai lygius plotus. Už tų pylimų slėpdavosi gynėjai nuo pirmųjų patrankų ir šautuvų ugnies. Tokie naujesnių laikų piliakalniai dažnai „švedkalniais“ yra vadinami, nes dar ir švedai jais savo karų metu naudodavosi.
Daugiu prie gynimosi pilių — „papiliuose” ir „užpiliuose” — apsigyvendavo įvairių amatininkų, pirklių ir šiaip „piliečių“, kuriems trūkdavo vietos pačioje pilyje ir tuo būdu išaugo mūsų miestai ir miesteliai. Daug tokių mūsų miestų ir miestelių dar ir šiandieną savo senose vietose tebėra, bet daugis jų išnyko ir tik atminimas apie juos padavimuose, kad toje vietoje didelis miestas buvo ar vietos pavadinimas „senmiesčiu“, „miestaviete“, „miesteliške“ ir įvairios žmogaus gyvenimo liekanos liudija, kad toje vietoje iš tikrųjų senovėje buvo miestas.
Tokia yra mūsų piliakalnių praeitis ir nors daug yra pasakojama apie piliakalniuose paslėptus turtus, bet veltui mes tų turtų ieškotumėm. Paprasti tie turtai — anglis, molinės šukės, įvairūs surūdyję gelžgaliai mažai ką gali privilioti. Bet atsiranda lengvatikių, kurie, tikėdami pasakojimams, kasinėdami ieško tų užburtų turtų, naikina jas ir įvairūs senovės mėgėjai, ieškodami tuščio pasididžiavimo surinktais ir pas save laikomais senoviškais daiktais, ardo piliakalnius ir ūkininkai, išardami juos.
O mūsų piliakalniai sudaro brangų turtą, kol jie yra sveiki, kol nei ūkininko plūgas, nei mokslininko kastuvas, nei gamtos reiškiniai dar nėra jų sugadinę. Lietuva piliakalnių kraštas, jais mes galime didžiuotis, nes nė vienam krašte nėra jų tiek daug, tokių įvairių ir gražių apie juos pasakojamų padavimų, kaip Lietuvoje. Todėl saugokim piliakalnius, neleiskim niekam be tam tikro vyriausybės leidimo nei kasinėti, nei arti, nei kuriuo kitu būdu naikinti!
Gan dažnai ties piliakalniais bei skyrium nuo jų mūsų laukuose stovi irgi įdomūs, senoviški paminklai — alkakalniai, šventakalniai, alkvietės. Tai tokios vietos, kur mūsų senoliai rinkdavosi melstis dievams, jiems aukų aukoti. Tokiose vietose gyveno kriviai, vaidilos, vaidilutės, ir buvo kūrenama dievų garbei amžina ugnis. Mūsų žmonės dar atmena šitų senobinių šventyklų vietas, pasakoja, kad senovėje jose buvusios bažnyčios ir todėl jas „bažnytkalniais” vadina ir, pagerbdami tas vietas, stato ten kryžius ir koplyčias. Kai kada tokios vietos dar ir „velniokalniais”, „raganų kalnais”, perkūnkalniais, kaukokalniais ir kitais senoviško mūsų religinio kulto vardais yra vadinamos.
Dažnai senoviškų šventyklų vietose ar skyrium nuo jų mūsų laukuose aptinkame ir įvairius žmonių pažymėtus akmenis. Kai kurie iš jų yra įvairiais iškaltais ženklais: saulės, pasagos, „pėdos”, „dubens” ar kuriais kitais ženklais pažymėti, o apie daug akmenų tiek įvairių padavimų kalba: kad jie suakmenėję žmonės esą, kad jie patys iš vienos vietos į kitą keliaudavo, kitus gi velniai vilkdavo, pasakojama, kad kai kurie akmenys ligas išgydo, kiti įvairias nelaimes šalina, likimą nulemia, batus pasiuva ir daug kitų padavimų pasakoja žmonės apie esančius laukuose akmenis. Visi tokie akmenys tai irgi brangūs senoviški paminklai. Senovėje jie buvo pašvęsti įvairiems dievams ir buvo laikomi aukurais. Todėl, brangindami kiekvieną senovišką liekaną, turime branginti ir šiuos iš senovės pagerbtus akmenis.
Gyvenant ilgesnį laiką pastoviose sodybose ties piliakalniais ar atokiau nuo jų, mūsų senoliai netoli nuo savo gyvenamųjų vietų turėdavo kapines, kuriose su įvairiomis apeigomis laidodavo savo mirusius. Įvairios buvo laidojimo apeigos, ir todėl labai įvairūs yra ir patys laidojimai ir kapų sutvarkymas. Kartais lavonus degindavo ir į kapus užkasdavo tik deginimo liekanas kartu su sugadintais ir ugnyje degintais daiktais. Kartais laidodavo nedegintus lavonus kartu su mirusiojo mylimu arkliu, šunimi, ginklais, papuošalais ir verslo daiktais: ūkininką su pjautuvu, karį su ginklu, moterį su žirklėmis. Kapą įrengdavo duobėje ir lavoną iš viršaus žemėmis užpildavo ar akmenimis užkraudavo. Kartais lavoną padėdavo ant žemės ir virš jo supildavo pilkapį (kurganą), kurį iš viršaus ar aplinkui apdėdavo akmenimis arba iškasdavo aplinkui pylimo griovelį.
Daug mes turime savo laukuose senoviškų senkapių, jau vien tik jų įvairiais vardais pavadinimas: milžinkapiai, žinkapiai, kapmilžiai, maro kapai, švedų kapai, kuroniai, raganos, ragai, ožragiai, ėžaguliai ir kiti rodo jų įvairumą. Daugis senkapių vietų jokių orųjų žymių neturi ir apie jas sužinome ar iš vietos pavadinimo, ar visai atsitiktinai, ariant laukus, ar kasant griovius, ar kuriuos nors kitus žemės darbus dirbant aptinkame žemėje žmonių kaulų, o kartu su jais ir įvairių senoviškų daiktų — geležinių ginklų ir žalvarinių papuošalų.
Svarbūs senovės paminklai yra mūsų senkapiai, daug įdomios medžiagos praeičiai pažinti slepia jie savyje, ir joks kitas senoviškas paminklas negali taip aiškiai pasakyti, kaip gyventa mūsų senelių, kaip senkapiai. Tačiau ir joks kitas paminklas nėra taip greitai sunaikinamas, kaip senoviški laidojimai. Branginkime tuos senovės paminklus, pasistenkime kuo mažiausiai trukdyti garbingų mūsų senolių amžinos ramybės vietas. Juk jie verti yra pagarbos, nes jų pastangų, ryžtumo ir pasiaukojimo dėka mes šiandien galime didžiuotis laisvo lietuvio būviu. O jei reikalinga būtų praeičiai pažinti juos kasinėti, tai tą darbą tegul atlieka patyrusieji mokslininkai, o ne įvairūs senienų mėgėjai.
Dažnai aptinkame mūsų laukuose atskirų senoviškų daiktų ir pinigėlių. Tai irgi svarbi medžiaga praeities pažinimo mokslui, todėl kiekvienas, kad ir paprasčiausias senovės daiktelis, turi būti branginamas, negadinamas, neslepiamas kur nors namuose, o turi būti, kartu su pastabomis, kur ir kuriomis sąlygomis buvo rastas, atiduotas į kurį nors muziejų.
Tarasenka P. Mūsų laukų kultūriniai turtai // Jaunoji karta. – 1933, Nr. 25, p. 422-423; Nr. 27, p. 457-458.