Legendiniai akmenys: kas tie stabakūliai?

Legendiniai akmenys nuo seno žadino žmonių vaizduotę ir kėlė pagarbą. Lietuvoje jie vadinami stabakūliais – paslaptingais, stačiai pastatytais akmenimis, apie kuriuos sklando legendos, kad tai suakmenėję žmonės. Šie senoviniai paminklai ne tik liudija mūsų protėvių tikėjimus, bet ir turi išliekamąją kultūrinę bei mokslinę vertę.

Legendiniai akmenys: kas tie stabakūliai?

Stabakūliais žemaičiai vadino ilgus, stačiom pa­statytus akmenis (kūlius), apie kuriuos kalbama, kad jie suakmenėję žmonės esą ir todėl kai kur jiems ypatinga pagarba yra teikiama. Nors panašios iš­vaizdos akmenų aptinkame ne tik Žemaičiuose, bet ir kitose Lietuvos vietose, tačiau jie ten neturi tokio charakteringo pavadinimo ir todėl šios rūšies akme­nims bendra prasme gali ir tiks tas savotiškas, bet tinkąs jų paskirčiai žemaičių pavadinimas.

Deja, mažai jau beliko stabakūlių Lietuvoje. Kur tik apie juos pasiteirausi, gausi patirti, kad kai kurie jau seniai yra paimti iš vietos ir trobesių pa­matams padėti, kiti iš senos vietos į naują perkelti ir greitai visai buvo užmiršti ir be pėdsakų žuvo, o kai kur visai be tikslo yra sunaikinti. Taip be pėd­sakų išnyko daug šių įdomių, senoviškų paminklų, kuriems ieškoti, pažinti ir apsaugoti kituose kraš­tuose net atskiros moksliškos draugijos yra sudarytos.

Kas tai per senoviški paminklai yra mūsų sta­bakūliai, kokią jie turi mokslinę bei kultūrinę vertę ir kodėl jie taip yra branginami, kad mūsų dar gyvi išlikę stabakūliai turi būti rūpestingai globojami ir saugojami nuo išnykimo, apie tai ir pakalbėsime.

Mūsų stabakūliai yra iš tos senoviškų paminklų grupės, kuri bendrojoje archeologijoje yra vadinama mengyrais. Panašios išvaizdos akmenų yra daug aptikta Prancūzijoje, Bretonuos krašte, kur jie se­nobine čiobūvių bretonų kalba yra pavadinti mengy­rais, t. y., aukštais akmenimis. Aptikę vėliau pana­šios išvaizdos akmenų ir kituose kraštuose, moksli­ninkai pavadino juos senu bretonišku vardu.

Iš tikrųjų Bretonijos stabakūliai bei mengyrai yra verti aukštų akmenų pavadinimo. Čia jų aptikta yra labai daug, daugis jų turi 7 — 10 m aukščio, o vie­nas iš jų turi net 20 m aukščio. Daugis Bretonijos mengyrų yra natūralūs, smaili akmenys, bet daug jų yra žmogaus rankomis apdirbti. Visi jie yra pa­statyti stačiom, sudarant iš jų eiles, ratus bei kito­kios išvaizdos figūras, bet daug aptinkama ir pa­vieniui.

Ilgai mokslininkai įvairiai spėliojo apie šiuos keistus akmenis, ir tik ne per seniausiai jų paslaptis yra visiškai paaiškėjusi. Atidžiau tyrinėjant įvairias senoviškas liekanas, pasirodė, kad mengyrų yra įvairiuose pasaulio kraštuose. Visur jie yra vienodo stulpo pavidalo ir nors dažnai skiriasi savo didu­mu bei kai kuriomis kitomis smulkmenomis, bet visur yra statomi stačiom ir visur apie juos pasto­viai yra kalbama, kad jie esą suakmenėję žmonės, kad žmonės įvairiais savo nusikaltimais yra užtraukę ant savęs dievų rūstybę, ir šie už tą pavertę juos į akmenis.

Tikslus ir atidus mengyrų — stabakūlių įvai­riuose kraštuose pažinimas paaiškino pagaliau ir jų slepiamą praeities paslaptį.

Nors Lietuvos mengyrai — stabakūliai nėra to­kie aukšti, kaip garsūs Bretonijos mengyrai, bet ir mūsų stabakūlių tarpe aptinkame jų net 3 m aukščio, tačiau dažniausiai jie turi 1 — 1,5 m aukščio. Savo išvaizda jie visai yra panašūs į pagarsėjusius Breto­nijos mengyrus ir kaip kituose kraštuose yra pagar­sėję pasakojamais apie juos padavimais. Štai kai kurie Lietuvos mengyrai — stabakūliai.

Netoli Varėnos, pakelyje į Valkinykus, yra ma­žas kaimas, vardu Akmuo. Tame kaime yra plačiai pagarsėjęs stebuklingas akmuo. Akmuo turi stulpo pavidalą, apie 1,5 m. aukščio ir yra pastatytas sta­čiom. Akmens viršūnėje yra iškaltas kryželis. Vie­tinių gyventojų tas akmuo yra labai gerbiamas, lai­komas stebuklingu, nuo įvairių ligų gydomu ir todėl jį lanko daug žmonių. Dešimtame penktadienyje po Velykų čia yra atlaidai, į kuriuos susirenka tūks­tančiai žmonių. Nors visi jie lanko laikomas per atlaidus netoli nuo akmens esamoje koplyčioje pamaldas, bet nemažai žmonių lanko ir akmenį. Mel­džiasi ties juo, deda prie jo aukų: linų ryšelių, prijuos­čių, gėlių, smulkių pinigėlių ir kitų.

Daug įvairių pa­davimų yra kalbama apie tą stebuklingąjį akmenį, bet ypač įdomus yra tas, kuriame pasakojama, kad tas akmuo yra užkeikta mergaitė.

Ši mergaitė tėvų buvo verčiama tekėti už nemy­limo vyro. Važiuojant jaunavedžiams į bažnyčia, mergaitė pradėjo keikti savo likimą, sakydama, kad geriau šaltu akmenimi pavirstų, nekaip su nemy­limu vyru amžių gyventi. Kai tik taip išsitarė, tai tuojaus toje pačioje vietoje akmenimi pavirto. Pa­sakojama, kad seniau tos nelaimingos mergaitės kaspinai ir kasos akmenyje ilgai dar buvo žymu ir dažnai akmuo sunkiai sualsuodavo, o per jo šonus stambios ašaros varvėdavo. Verkdavo nelaimingoji mergaitė savo likimą.

Panevėžio apskr., Smilgių valsč., ties Naurašilių plv., prie vieškelio yra plačiai žinomas akmuo Mokolas. Tai laibas, stulpo pavidalo akmuo, apie 3 m. aukščio. Netoli jo stovi kitas panašus į Mokolą, bet žemesnis akmuo, Mokoliuku vadinamas.

Vieti­niai žmonės pasakoja, kad tuodu akmeniu, tai su­akmenėję žmonės. „Seniai Naurašilių palivarką nuo­mavo ūkininkas Mokolas. Vieną Velykų rytą Mokolas, nors buvo šventė, išėjo ravų kasti. Už nepagerbimą tokios didelės šventės, Dievas nubaudė jį — akmenimi pavertė. Žmona, nesulaukdama vy­ro pusryčių pareinant, siunčia su valgiais pas tėvą dukterį. Bet ši nuėjusi į lauką irgi virto akmenimi. Motina, nesulaukdama nei vyro nei dukters, siunčia sūnų. Sūnus nuėjęs į lauką irgi virsta akmenimi. Pagaliau, nieko nesulaukdama, eina į lauką ir pati motina. Bet ir ją Dievas baudžia, paversdamas akmenimi. Taip už Dievo šventės negerbimą buvo nubausta visa Mokolo šeimyną.“

Dalis tos šeimynos — akmenys Mokolienė ir Mokolaitė jau yra sunaikinta ir dabar dar tik yra likęs Mokolas ir jo sūnus. Pats Mokolas dar ir ste­buklus daro. Jis nieko nemokančius mokina. Daž­nai užgirdę iš vaikų į savo paklausimą atsakymą, kad ko nors nežino ar nemoka, tėvai siunčia savo vaikus pas Mokolą. „Nueik pas Mokolą, apeik tris kartus keliais akmenį, kalbėdamas „Sveika Marija“ ir pramoksi”.

Utenos apskr., Malėtų v., ties Levoniškių km. guli ilgas akmuo „akmenine boba“ vadinamas. Tai irgi mengyrų rūšies akmuo.

Ties garsiuoju Baublio ąžuolu, Tauragės apskr., Skaudvilės v., Bijotų dv. yra keletas nedidelių mengyrų — stabakūlių dar praėjusiame šimtmetyje iš įvairių Žemaičių vietų rašytojo D. Poškos surinktų. Žmonės, nors ir neaiškiai, bet dar atmena jų kilmę ir juos „akmeninėmis bobomis” vadina.

Tarasenka P. Akmenys vaikus moko // Jaunoji karta. – 1933, Nr. 32, p. 539-540.