Nuotrauka: Alantos apylinkės. Tolumoje Verpeto kalnas dar kitaip Blindos kalnu vadinamas . © Donatas Greičiūnas
Mes pripratom prie to, kad mus istorijos mokina iš knygų. Apie savo praeitį sužinome mokyklos suole sėdėdami tarp keturių sienų, iš mokytojo lūpų gaudydami žinias apie mūsų senovę. Tačiau kiekvienas papratęs mąstyti suaugęs žmogus daug apie Lietuvos senovę gautų sužinoti nė vienos knygos neimdamas rankon, vien žiūrėdamas to, kas iš tos senovės aplink jį užsiliko.
Mūsų kalboj, padavimuose, papročiuose, dainose girdime giliausios senovės aidus. Dar daugiau užsiliko negyvų nekrutamų praeities liekanų. Po kelių šimtų metų kas norės geriau pažinti dabartinį mūsų gyvenimą, negalės tenkintis vien tais aprašymais, kuriuos ras knygose, jis turės tyrinėti tai, kas nuo mūsų darbo ligi to laiko užsiliks: mūsų gyvenamų vietų griuvėsius, darbo ir gynimosi įrankius, rūbus ir t. t. Ir jau šiandien mes daug medžiagos tam tyrinėjimui duodame. Taip ir mūsų protėviai, gyvendami, dirbdami, kovodami, paliko daug savo gyvenimo, darbo ir kovų palaikų; ir juos rasdami, pažindami, gauname kartu pažinti ir tų prabočių gyvenimą, kitaip sakant savo krašto istoriją. Bet ne vien žmonės, – pati mūsų žemė turi savo istoriją. Nors didelių atmainų pačioje žemėje dėl savo trumpo gyvenimo pastebėti negalime, tačiau ir čia šiokių tokių atmainų akimis pamatome. Jau nekalbant apie tas žemės paviršiaus atmainas, kurios iš žemės darbo eina. Pavyzdžiui, naikindami miškus, nuardami kalvas, prakasdami perkasus žmonės visai, atmainė senovės žemės išvaizdą. Yra dar tokių lengvai pastebimų atmainų, pačios gamtos daromų: upės maino savo tėkmę, jūrų krantai keliasi aukštyn ar slepiasi vandenyse, iš vandenynų gelmių iškyla naujos salos ir kalnai ugnikalniai, tam tikrais laikotarpiais pasikartoją žemės drebėjimai iš naujo piešia žemės paviršių, kur nors iš po viršutinių žemės sluoksnių prasiveržia ištirpintos ir per ilgiausius amžius besislėpusios nematomoj gilumoj naugės ir t. t. Kitaip sakant, ir dabar savo akimis galime pastebėti žemės gyvenimą. Bet tasai gyvenimas tęsėsi tūkstančių tūkstančius metų… Nuolat ištikdavo atmainos, ir tų atmainų liekanos dabar randamos ir tiriamos. Ir visa žemė ir mūsų Lietuva turi todėl savo istoriją. Norint tą istoriją bent kiek pažinti, reikia tik žiūrėti atsidėjus aplinkui, reikia geriau ištirti tai, ką kiekvienas žmogus Lietuvos laukuose pastebėti gali.
Kas nepažysta tos dideliausios daugybės akmenų, kurie užklodami mūsų laukus tiek vargo ūkininkui daro. Rink ar nerink juos, o jie kaip grybai vėl iš žemės iškyla ir vėl žmones kankina. Atrodo, lyg jie auga, lyg jie gyvi. Akmenų daugybė, o akmens uolų, kurių skeveldas jie sudaro, Lietuvoj nerasi. Tai iš kur jie atsirado? Ilgai galvojo žmonės, kol suprato, jog tie akmenys buvo atnešti dideliausių ledynų, kurie giliausioj senovėj, kada čia Lietuvoj ir žmonės gal dar negyveno, užklojo storiausiu sluoksniu visą mūsų kraštą. Ledynams ištirpus užsiliko akmenys iš Suomijos ir Skandinavijos atnešti, užsiliko smėlynai, užsiliko nuo jų pelkės ir ežerai. Štai tie akmens ir atveria mums vieną Lietuvos žemės istorijos lapą.
Štai kitur, Trakų apskrityje, paliai dešinį Nemuno krantą iš žemės gilumos veržiasi sūrūs šaltiniai. Birštonas, Nemunaičiai, Stakliškės ir kitos vietos tais šaltiniais del jų gydymos savybės plačiai išgarsėjo. Iš kur gi ta druska tenai atsirado? Matyt, žemės gilumoj yra druskos sluoksnių, pro kuriuos prasimušdamas vanduo sugeria druską ir neša ją į žemės paviršių. Bet tie sluoksniai galėjo susidaryti tik tuomet, kuomet čia buvo jūra, kuri vėliau dalinai atslūgo, dalinai išdžiūvo, o druskos sluoksniai neištirpo, bet žemės paviršiuje užsiliko. Vėliau viršuj to sluoksnio klojosi kiti, ir druska atsirado gilumoj. Štai vienas įrodymų, kad čia, kur dabar artojas ramiai aria lauką, kadaise bangavo jūros jūrelės. Kitur randame jūrų gyvūnėlių, spusnių, kaušelių, kaip, pav., Ventos pakrantėj netoli Papilės miestelio. Jei čia jūros nebūtų buvę, tad tu suakmenėjusių jūros gyventojų liekanų čia neatsirastų. Taip žiūrėdami vien tai, ką matome aplink save, galėsime pažinti Lietuvos žemės istoriją, tuos laikus, kada čia jūrų būta, ar tuos, kada visas paviršius vien ledų sukaltas buvo ar tuos pagaliau laikus, kada čia dausų kraštų šilumą turėjome, kada augo dideliausios palmos ir paparčių medžiai, dabar jau visai Lietuvoje išnykę.
Gyvena ir keičiasi pati žemė, keičiasi viskas, kas toje žemėje gyvuoja. Ir medžiai dabar ne tie, kurie prieš tūkstančius metų augo, o kiti, mūsų dar tebeatmenami, nyksta. Beveik visai pranyko maumedis, kuris tik Suvalkijos miškuose ar soduose dar vandams nyksta visai ąžuolas, savo vietą pušims ir eglėms užleisdamas.
Kur dabar tik bailūs kiškiai bėgioja, ne taip dar senai meškos, šernai, taurai medžiotojo širdį džiugino..
Taurų atmintis užsiliko vien tik kai kurių vietų pavadinimuose (Taurapilė, Tauragnai ir kit.) ir žmonių pavardėse, bet jų jau gyvieji žmonėse nebemato. Taip pat vien vardų ir pavardžių mūsų vaikai žinos apie šernus ir meškas, bet ir tie žvėrys savo laiku buvo pamainę kitu kurių vardus jau patys turėjom pramanyti, nes iš senovės jų neišliko, pavyzd. mamontą, kurio tik suakmenėjusias iltis ir dantis retkarčiais žemėse iškasa.
Vis delto daugiau randame apčiuopiamų žmonių palaikų – mūsų protėvių darbų ir vargų.
Kai kur užtinkame senovės pilių griuvėsius. Kitur randame pavandeninių ar pelkėmis išvestų akmeninių kelių. Randame po visą beveik Lietuvą išmėtytų piliakalnių senovės lietuvių tvirtovių ar tikybos vietovių. Ir visur užtinkame begalę visokių pylimų, dažniausiai žmonių švedkapiais vadinamų, nors tik maža dalelė švedų sukasta buvo, o daugiausia jie gilesnės senovės padarai. Visur ir tyčia iškasame ir pripuolamai užtinkame žemėse senovės pinigų, geležies ir žalvario ginklų, ir papuošimų, akmeninių kirvelių, peiliukų, strėlių, senovinių indų skeveldų ir t. t. Kur tik lauke užtinki kokias kapines, būk tikras, kad tenai rasi ir didesnių senovės palikimų, kapinių ir gyvenamų vietų iš tų laikų, kuomet visa Lietuva nepereinamomis giriomis augo, o žmonės jokių naugių – metalų nė nežinojo ir vien akmeninius įrankius tebevartojo.
Ir Lietuvoje daug yra vietų, kur vienos dešimtinės plote galime ištirti kuone visa Lietuvos istoriją, pradedant seniausia ir baigiant naujausia gadyne. Štai, už Kauno, prie dešinio Neries kranto, priešais Kleboniškių kaimą, yra kapinės su kryžiais, dvidešimtam ir devynioliktam amžiuje statytais. Čia pat, matyti, ir aštuonioliktame amžiuje laidota. Prie pat kapinių, smėlyne, randami šešioliktojo ir penkioliktojo amžiaus pinigai ir įrankiai. Kiek toliau, už poros dešimčių sieksnių vėl platus smėlynas, kur galima rasti geležies ginklų – durtuvų, pentinų, žalvario papuošalų gintaro ir stiklo karolių, kartais titnago strėlių, peiliukų ir puodų skeveldų. Čia nesenai buvo kapinės penkioliktojo ir keturioliktojo amžiaus, o gal dar ankstyvesnės. Randami daiktai atvaizduoja mūsų tų laikų lietuvių gyvenimą. Dar toliau vėl kitas smėlynas, kur jau nieko kito, be titnago, nerasi. Bet tas titnagas savotiškas matyt žmogaus rankos nutašytas tai strėlytės, dalelės peiliukų ir kitų akmens amžiaus įrankių. To titnago čia galima prirankioti keletą maišų ir tai dar visko neišrankiosi. Matyt, tai jau ne kapinės, bet akmens amžiaus gyvenama vieta. Matyt, čia dirbo ir vargo koks nors akmeninių įrankių amatininkas. Pagaliau prie kelio ant kalnelio riogso senoviškas piliakalnis, kurio viršūnėje jau didžiojo karo metu buvo įtaisytas blindažas. Štai vienoje vietoje gal kelių tūkstančių metų istorija. O kiek tokių vietų dar neištirtų ir net mokslininkams nežinomų Lietųvoje yra.
Tagi, norėdami su mūsų vidujine istorija arčiau susipažinti pirmių pirmiausia galime ir turime pažinti tai, kas mūsų žemėje yra paslėpta, kas mūsų laukuose randasi. Visa tai aikštėn iškelti tai dabartinės kartos uždavinys.
V. Biržiška „Lietuvos praeities liekanos laukuose” // Trimitas. – 1921 m., nr. 28, p. 23-27.