Nuotrauka: „Pasvalys”. Autorius: Kazys Lukšys XX a. 3 deš. – XX a. 4 deš. © Lietuvos nacionalinis muziejus
Mūsų žemė
Kiek senovinių įvairių amžių ir erų daiktų atsitinka rasti Lietuvos žemėje! O kas dar joje paslėpta, žmogui nežinoma. Archeolagai, remdamiesi mokslu ir jo daviniais, žemes sudėtimi sprendžia. Tačiau stigdami atsidėjusių tam darbui žmonių, nesurankiojame ju, tų mokovų išspręstųjų ir įvertintųjų žemėj išlikusių senovės liekanų. Nebent netylomis valstiečiu iš kalvos smėlį keliui taisyti beimant ar savo laukus beariant, šulni bekasant tenka ko nė ko nuostabesnio rasti. Randami pinigai, žmogaus rankikauliai su užmarintomis žalvario apyrankėmis, akmeniniai plaktukai, ramsčiai, kaklų papuošalai, durtuvėliai. Kaimietis žmogus ne labai nudžiugs radęs tokių daiktų, ir gal ilgai niekam apie savo radimą nepasakos, kaip kad dar per šį karą vienas žmogus, radęs lauke jam dar nematytą vokiečių kareivio revolveri, bijojo imt ir ilgai apie savo radinį niekam nepranešė. Tokia jau žmonių psichika. Tačiau ją ištobulinti galima, tiktai reikia pamilti archeologijos sritis ir atsidėti tam darbui. Painformuosi kaimietį, suteiksi jam reikiamų žinių, atidengsi jo protui senovės liekmenų taupymo reikšmę žmogus rastą „liekanėlį“ taip sunaudos, kaip prieš tai jis buvo mokytas. Jei nežinojimas, tai rastieji kur giliai žemėse pinigai žmogui turi svarbos tik tam kartui. Žiūrėk, atsiranda kokis dvarininkas, pamoka radėjui brangiau einamaisiais pinigais, ir žmogelis, lengvai įgijęs dar lengviau kur prie butelio atsisėdęs juos praleidžia. Visoki kiti rasti „niekučiai” vaikams žaisti pavedami akmeninis plaktukas moliui pliekti naudojamas; durtuvas – kiaulėms durti. Žvilgterėkim kur, kas, kaip, keno buvo rasta, kasdienį žeminiukui savo darbą będirbant.
Pasvalio apskritį imu tuo tarpu. Šio apskrities viduriniame režy yra žymus kalvų skaičius. Kiekvienas toks kalnelis turi savo vardą Koplyčkalnis, Pašilio kalnas, Piliakalnis, Vaisgenis, Katmilžiai, Mascionkalnis, Bulbekalnis, Raudonkalnis, Jonkalnis ir k. Atskirai kiekvienas jie turi savosios praeities padavimų. Vienas jų įžymus, kitas dar įžymesnis. Vienoj kalvoj verdenė ir žiemą neužšąla kitoj mirėlių kaulų krūvos, kitoj – perkūnspenių vieta. Iš vienų kalnelių mūsų laikais buvo leista vieškeliams žvirgždus imti, kiti visai uždrausta kasinėti. Kartais ir visai lygios vietos pasižymi archeologinių palaikų koncentruote.
Iš rytų pusės pro šią apylinkę eina gipso plotai: Pumpėnai, Pasvalys, Vabalininko valsčiaus kraštu, Krinčinas, Pabiržė, Brunavos vakariniu pakraščių prię Nemunėlio upės taip ir toliau į Kuršą Saločių, Vaškų, Seimelio, Lauksodžio, Joniškėlio, Grūžių, Linkuvos, Pakruojaus, Klovainių, Pušaloto apylinkės sudaro tą sritį, apie kurią čia kalbama. Žemė kone visur čionai vienoda: tas vienodumas siekia Paneveži ir Šiaulius. Naujausis šios srities podirvio sluoksnisu juodžemė vietomis su riebiu moliu ar melsva šlyna maišyta. Yra durpiniuotų pelkių. Bet jų maža. Upių ir upelių vagų ruožuose neplačiai yra smiltiniuotų žemių. Tačiau kilnojamųjų smėlių neatsitinka. Ežerų ežerelių berods nė vieno nėra. Kalvų čiabuvių vadinamų kalneliais, kaip jau esu sakęs, kone kiekviename žingsny rasi. Nors žemė visai kitokia moliu ar šlynu, maišyta juodžemė, bet kalvos dažniausia smėlyniuotos sudėties pobūdžio. Yra požeminių ir išorinių (paviršinių) šaltinių, žmonesė vadinamų verdenėmis. Jų, yra ne tik slėniuose lomose, bet taip pat kalvose. Požemių vanduo irgi vienur kitur pastebiamas, surandamas. Nebuvėlių kapai Joniškėlio valšč., kur 1912-13 metais buvo rusų žinovų tyrinėta ir spręsta, jog iš po žemių prasiversias vanduo į viršumą, paviršį. Dabar svarbu suvokti, kas iš archeologinių palaikų slepiasi tokios sudėties žemėje. Imu atskirus, laiko įvykius.
Prieš 30 metų Ponkrelių kaime lauke (Joniškėlio valsč.) pusvarsty nuo Mūšos upės vienas ūkininkas plėše pavasari dirvona. Čia šlyninėj zemėj senėliau, žaliavo eglynas. Jam beariant žagrė išvertė iš žemės apie 100 vienodų sidabro pinigų, didesnių už rusų rublį skersmeny per visą spausdinamosios raidės ilgi. Rastųjų pinigų kraštai nevienodi, netaisyklingi. Vienoj pinigų pusėj aplink monetos pakraščiais atmušti šie žodžiai ir skaitmenys:
1650 PACUM: D: IN: DIEBYS: NOST:
Tos pačios pusės vidury, tarp raidžių, rusų rublio didumo ratas; tame rate į senovini Asirijos liūtą panašus atmuštas žvėris gyvulys su užriesta ties galva klaustuko lyties uodega. Antroj monetos pusėj rašyta:
CVVOL: A: L: IMP-MO: ARC: CIVIT
Pinigų vidury neaiškus žmogus geležinėse karo drapanose; jo kojų nėra. Apačio Lietuvos valstybės ženklo (vyties) panašumo kažin ką bemušąs (?) mano įsireżęs karžygys. Tų pinigų žmonėse dar yra išlikę, bet jau žymi jų dalis pranykusi.
Ne taip dar senai dvaro kumetis buvo išares ties Nebuvelių Kapais senesnių metų ir laikų pinigų, bet iš jo atėmė juos dvaro prievaizdas. To radimo vietoj ir šiandio šis tas galima užeiti. Man piemenaujaut prieš 8-9 metus netoliese Vaisgenio kalnely piemenys buvo radę 9 skatiko didumo ar nesidabro pinigėlius. Viename šit kas, kiek galima įskaityti, rašoma:
Vienoj pusėj –
1756 metai žemėliau I. O. dar žemiau A. M. ir tarpe raidžių trys vienodos karūnos.
Antrojo pinigo pusėj stovi ženklas 4; viršumi ženklo karūną, o apačioj sukryžiuotos dvi šakelės. Pinigas vokiško pfenigo didumo, tik dviem kartais plonesnis.
Tame kalnely buvo ir žalvario (bronzos) kaklo papuošalas rastas. Pažymėtina, kad kalvoje esama daugybės žmogaus kaukuolių ir įvairių kitų kaulų: smelis kalnely smulkiausias.
Apie Saločius, netoli vietos, vadinamos Skaradžius (Skaradis(, prieš 1905 metus buvo, beimdami iš Mūšos krantų žvirgždus, atradę aplūžusią Napoleono laikų armotą. Tuo tarpu kaip tik mes žinome, kad Napoleonas Bonapaṛtas, lankydamas rusus savo ekspedicija kelayo Saločių miestelio apylinkėmis Biržų link. Atsiminkime šiuos rastuosius pinigus ir žmonių pasakojimus: Tiesa daug kas dar mini Napoleono kelionę, jo veikmę. Ar tie rastieji pinigai, batų irgi Napoleono laikų? Ką tos monetos sako, kieno jos būtų buvę, nežinau, Tik vienas dalykas aišku, kad, Napoleonas Bonapartas gimė 1769 metais, mirė 1821 m. Tuo tarpu rastieji pinigai senesni: vienas 1650 metų, kitas 1756 metų.
1650 metų pinigų atsiradimu Rusuose viešpatavo kunigaikštis Aleksejus Michailovičas (1629–1676 m.) Iš istorijos padavimų žinome, kad prie jo pirmieji buvo išleisi rusiški vario pinigai. Tuo tarpu rastieji pinigai visi sidabro. Čia pinigų kokybė nesutinka, vieni vario, kiti sidabro. Toliau. Tuo meta Lietuvoje kunigaikščių buvo Jonas Kazimieras (1648-1668), prie kurio viešuose valstybės tvarkymo reikaluose (diplomatiniuose su kitomis valstybėmis raštuose), buvo lotynų kalba vartojama. Rastasis pinigas irgi lotynų kalbos – žodžiais aiškintas. Jis tur 270 metų.
Antrasis iškastasis pinigas 1756 metų. Maždaug tais metais rusuose buvo kunigaikščiais Povilas I (1754-1801) ir ankstėliau Petras III (1728 1762). Ar jie turėjo savo pinigus išleidę, ar ne nežinome, Lietuvoj tuo laiko tarpu valde kunigaikštis Fridrikas III Augustas (1733-1763 m.), kurio veikiausiai tie pinigai kaip tik bus buvę. Rastasis pingas turi 164 metus.
Kur, kada ir kaip tie pinigai rasti, žinome, bet kieno jie būtų, kas juos būtų vartojęs, prie kurių, ar Rusų, ar Lietuvos, ar Lenkų kunigaikščiu, aiškiai bent tuo tarpu pasakyti sunku ir negalima. Tikrų žinių surinkus, jei butų, patikrintų istorinių šaltinių, daug kas naujo atsidengtų mūsų akims ir Lietuvos istorijai. Daug kas paaiškėtų atskirai apie kiekvieną Lietuvos žemės apylinkę tautos istorijos ir geologijos mokslui šviesti, suradus tai, kas mokslininkų priskaitoma archeologijos sričiai – tam senovės praeities tyrimo mokslui.
Vaisgenis „Mūsų žemė – senovės liekanų lopšys” // Ateitis. – 1920 m., sąs. 4/5, p. 143-146.