Paskutinioji žemaičių kova
Paskutinioji žemaičių kova. Sunkios kovos dar Lietuvą laukia. Sunki jos padėtis. Iš kelių pusių priešų apsupta, iš kitų draugų ji neranda. Tačiau nepasiduoda, nes nerasdama paspirties už savo sienų, ieško jų ne svetur, bet savyje. Ne visados suranda, bet turi surasti. Suras. Nes tokia padėtis Lietuvai ne pirmiena: iš daug keblesnės, sunkesnės ir pavojingesnės padėties ne kartą jai tekdavo laimingai išeiti, pavykdavo laimėti tuomet, kuomet viena palikta vien iš savęs reikalingas pajėgas sėmė. Štai prisiminkime, kas buvo su žemaičiais gale keturioliktojo amžiaus.
Dvi galingos pajėgos ruošėsi mirtinoms kautynėms. Vytautas Didysis, Lietuvos Kunigaikštis, ir amžinieji Lietuvos priešai kryžiuočiai su kalavijininkais Livonijos ordenu. Vytautas ruošės, bet dar nesijautė ganėtinai stiprus imtynėms. Ir jo kardas dar nesiekė žemaičių, kurie vieni sau palikti, jau skaitėsi ordenui priklausomi. Reikėjo ar pasiduoti ar vien savo pajėgomis pasitikėti. Jie išsirinko paskutinįjį kelią ir laimėjo. Nors priešas daug kartų už juos buvęs gausingesnis, kur geriau apginkluotas ir apšarvuotas, kur geriau įgudęs karo gudrybių.
Tas priešas – kryžiuočiai.
Keturioliktojo amžiaus gale kryžiuočiai jau senai buvo pamiršę savo pralaimėjimą prie Durbės ežero. Jie jau senai buvo numalšinę paskutinįjį senprūsų sukilimą, Mančio vedamą. Jie pasistūmė ligi pat Nemuno, ligi pat žemaičių sienų, geležiniais grandiniais bando juos suspaudę iš žiemių ir pietų: iš žiemių kalavijuočiai, iš pietų kryžiuočiai. Dvi vieno kūno dalys, galingi žemaičių priešai.
Toji kova vokiečiams sėkmingai ėjo. Jau pusiau buvo išnykę prūsai, kurių visas kraštas buvęs užkariautas. Pasidavė galutinai žiemiuose latviai. Kuršiai atsitraukė nuo jūros krantų toliau į žemaičius ir ten su jais vienon tauton susiliejo, dalinai jiems savo vietas užleidę. Ir tik keletas kuršių kaimų ties Kelme, ties Kražiais ir kai kur kitur, tik Kelmių Stabakalnis dar primindavo, jog čia nesenai dar gyventa ir kitos tautos. Dabar abidvi sudarė viena tautą, kuriai tekdavo nešti nuolatiniai priešų smūgiai. Nes žūt būt per jų kūną, per jų žemę nutarė jungtis kryžiuočiai su kalavijuočiais, žemaičių krašto atkirsti. Jiems maža jau buvo to siaurojo ruožo, kur ėjo nuo Klaipėdos pro Palangą į Liepojų, juros krantu. Jiems reikėję platesnio, mažiau pavojingo kelio. Tą kelią galėjo duoti vieni žemaičiai, bet jie kaip tik jo duoti nenorėjo. Ir kovėsi nelygioj kovoj.
Greit teko jiems apleisti Nemuno krantus. Ir žemaičių – lietuvių Nemunas virto vokišku Memeliu. Ties Kaunu, Raudondvariu, Veliuona ir kitose vietose nuo žemaičių puolimų Nemuną – Memeli saugojo vokiečių pilys – Marienburgas, Marienverderis ir kitos. Jau virto visa Nemuno žemuma grynai vokiečių kraštu. Tačiau jos neišsižadėjo žemaičiai.
Nuo Nemuno atsitraukę atsiskyrė nuo vokiečių plačiu ruožtu slėpingų girių, didžiulių pelkių raistų, daugybė upių ir upelių Jūra su Akmena, Šešuva ir kitais jų prieupiais, Mituva iki pat Dabiros. Tos patogios gamtos kliūtys neleisdavo didelel kariuomenei veržtis į žemaičius, suskaidydavo priešų pajėgas mažesniais būriais. Su jais gi lengva buvo kautis.
Tik ir tomis gamtos kliūtimis nepilnai pasitikėjo Žemaičiai. Užėmę nedidelį dar priešo nukariautą plotą, jie pasistengė jį kiek galima geriau apsaugoti, sustiprinti. Tos žemaičių tvirtovės centrą sudarė Paršpylis, žiemių Paršežero kampe, kiek į pietus nuo Varnių, kur žemėlapiai rodo aukštumą 175. Iš vienos pusės ją dengė ežeras, iš kitos pelkės. Be to, iš šiaurės pelkėta Sietuvos upelė, kuri jungė Paršežerį su Lūksto ežeru. Priešams tai buvo nepereinama upė. Bet žemaičiams ji tarnavo didžiausio pavojaus metu. Kuomet pavykdavo priešams iš visų pusų apgulti Paršpilį, kuomet neužtekdavo gynėjams sveikų rankų kautis ir maisto, tuomet Sietuva gelbėjo. Nes jos dugne ėjo slaptasis kelias priešams nežinomas – Kulgrinda. Jis yra ir dabar, žinoma tik artimiausios apylinkės žinonėms.
Iš viršaus savo vandeniu tą kelią užpildama, Sietuva neišduodavo priešams savo paslapties. Tik nakties metu ji tyliai praleisdavo į Paršpilį žmones – gynėjus ir maistą. Galop, dar toliau į šiaurę, tarp Lukšto ir Biržulio ežero, ant Varnelės stovėjo Varniai, kurie irgi turėję iš šiaurės tą kraštą nuo priešų pridengti.
Į vakarus nuo Paršpilio, atskirtos nuo jos pelkėmis stovėjo kalvos piliakalniai – sargyvietės. Jos turėjusios laiku perspėti apie besiartinantį pavojų, turėjusios kiek galint ilgiau sustabdyti priešą, kol Paršpilės gynėjai gynimui pasirengs.
Į vasaros vakarus Tverai senovės gardas, senovės pilis, aptverta pilis. Ji atsiremdavo į didžiasias, neišeinamas Plungės Rietavos Medingėnų girias, kurios didžiausiuoju plotu traukės į šiaurę nuo Kvedarnos – Tverių linijos. Ir ten puolimo laukti nebereikėję, kad tik Tverai sulaikytų priešą, kad neduotų jam iš šiaurės apeiti Paršpilės Varnių liniją.
Iš rytų daugiau kelių šian kraštan ėjo, bet ir čia jis nebuvęs visai prieinamas. Jau pats Medviegalis, tasai žemaičių aukščiausias kalnas, ką vienas reiškęs! Iš senų senovės jis buvęs vienu svarbiausių jų žemaičių gynėju, ir tuomei irgi jam svarbi rolė teko. Jis gynė žemaičių tvirtovę nuo visokių klastingų žygių iš rytų, iš žiemos rytų. Ir, matyti, galingas jis buvo, matyti, priešams sunkiai prieinamas, jeigu po pat pakalne buvo prisiglaudžiusi senovės žemaičių tikybos šventykla – šventoji giria Ašvavintė tarp Mediegalio ir Ašvos upelio vakaruose ji prieidavo veik ligi kitos tokios pat šventovės — Dievičio ežero; rytuose veik ligi kitos šventosios girios – Šventaragio ties Pašyliais.
Rytų žemaičių gynimo liniją sudarė Skaudvilė, Viduklė, Nemakščiai, Kelmė, su kiek labiau į vakarus pasidavusiais Kražiais. Prie Kražių irgi buvo pilis. Bet ne paprastas piliakalnis, tik pilis – tvirtovė, kokias žemaičiai iš kryžiuočių išmoko statyti.
Štai kokia buvo toji paskutinioji žemaičių tvirtovė. Nedidelė plotu, bet stipri pasiryžimu savo šalį ginti.
Ir čia neduodavo ramumo kryžiuočiai. Slaptai siuntė savo žvalgus šnipus tų pilių stiprumui ištirti, keliams sužinoti, nustatyti, kur teks kariuomenei tiltai statyti, pilymams per pelkes pilti. Iššnipinėti ar užteks kariuomenei maisto, arkliams pašaro. Reikalui esant būt kariuomenės vadovais. Ėjo, slinko, kaip žalčiai, viską išnaikydavo, viską pranešdavo. Ir tik išėję visą kelią vėl grįždavo, bet jau su priešo kariuomene.
Tačiau nelengva šiai kryžiuočių kariuomenei buvo. Kiekviename žingsnyje jie sutikdavo išardytus pylimus, sudegintus tiltus. Giriose nuolatos jai kelią užkirsdavo, pakirsti medžiai krisdavo ant jų galvų, netikėti lankų šūviai iš girių tankmės paleisti daug tos kariuomenės išžudydavo dar jai savo tikslo nepasiekus. Bet ir čia nelengvas darbas laukė.
Kiekviena pilis gynėsi ligi paskutiniųjų, ilgam laikui sustabdydavo puolikus. Tiems gi kaip tik reikėjo skubėti kiekvieną dieną galėjo atlydis ištirpdytl ledus ir sniegą ir užpilti visus kelius. Be to, maisto ir pašaro trūkumas darėsi nepakenčiamas, Viską ką tik žemaičiai turėjo savo kaimuose, jie patys prieš ateisiant kryžiuočiams išnaikindavo, suslėpdavo. Ir neretai badas priversdavo trauktis kryžiuočius, jau paėmusius vieną kitą pilį.
Tokia kova tęsėsi metus. Iš apmaudo kryžiuočiai griežė dantis, vis naujus ir naujus būrius siuntė, bet to kieto žemaičių riešuto sugraušti negalėjo. Ir vis taip pat kietas jiems buvo. Kiekviena gi užtesimo kovos valanda vis stiprinio Vytauto Didžiojo pajėgas, vis silpnino kryžiuočius.
Ir galop, 1410 m., atėjo valanda, kuomet kryžiuočiai ir žemaičiai kuone kartu iškeliavo į tolimą kelionę: vieni, kad kartu su kitais savo sėbrais rengtų mirtingą Lietuvai smūgį; kiti, kad po Vytauto vėliava Grunvaldo laukuose atkeršytų žiauriems kryžiuočiams už šimtametes nelaimes. Ir atkeršijo.
Tuomet tik vėl virto Memelis Nemunu, išnyko Marienverderai su Marienburgais, ir vėl prie Nemuno krantų suskambėjo laisva žemaičių daina.
V. Biržiška „Paskutinioji zemaičių kova” // Karys 1922 m., nr. 15, p. 174-175.