Pėduoti akmenys – tarsi laiko įspaustos legendos, slepiančios pagoniškų apeigų pėdsakus ir dvasinių kovų aidus. Kadaise laikyti dievų buveinėmis, vėliau prakeikti kaip „velnio ženklai“, šie akmenys iki šiol kelia pagarbą, baimę ir smalsumą. Kas iš tiesų įspausta jų paviršiuje – šimtmečių senumo mitai ar praeities tiesos?
Pėduoti akmenys: nuo dievų iki velnių
„Pėduoti akmenys”, t. y., tokie akmenys, kuriuose yra negilių, pailgų, panašių į žmogaus pėdą įdubimų. Jų Lietuvoje aptinkame dviejų rūšių. Vieni iš jų vadinami ,,dievo”, kiti „velnio” pėdomis. Destis, kieno yra „pėda“, įvairios ir pagarbos tokie akmenys yra sulaukę. Akmenys su „dievo“ pėdomis laikomi stebuklingais ir pagarboje, o akmenys su „velnio“ pėdomis yra apleisti, paniekinti, dažnai net tyčiomis yra teršiami, o kai kur geri krikščionys jų net lankyti vengia. Tačiau toks pėduotų akmenų surūšiavimas ir „velnio” pėdomis pažymėtų akmenių paniekinimas nėra teisingas. Visi tie pėduoti akmenys, būdami labai įdomūs ir brangūs senoviški paminklai, vienodai turi būti branginami ir gerbiami.
Kad tas taip, kad ir paniekinti, „velnio” pėdomis atžymėti, akmenys dabar jau kitaip turi būti vertinami, tai pažinę anksčiau „dievo“ pėdomis pažymėtų akmenų praeitį, dabar pažinsime ir priešingų jiems „velnio” pėdomis pažymėtų akmenų praeitį.
Mūsų liaudis, rūšiuodama akmenų įdubimus — „pėdas“ į „Dievo“ (krikščionių) bei „dievų” (stabmeldžių) ir „velnio“ pėdas apie pastarąsias šiaip kalba.
Panevėžio apskr., Krakėnavos valsč., Bakainių km. yra kalnas „velnio kalnu“ (Skaistkalnio alkakalnis) vadinamas. Mat, prie to kalno yra akmuo, kuriame velnio koja yra įminta. Pravažiuojant žmonėms pro tą akmenį, visuomet labai baidosi arkliai. Tada sumanę žmonės tą akmenį sudaužyti. Bet kaip jį bedaužę, nieko padaryti negalėję. Mat, velnias to padaryti neleidęs.
Panevėžio apskr., Ramygalos v., Žvirblių km., lauke guli nemažas akmuo. To akmens paviršiuje yra daug apvalių, negilių įdubimų „velnio kulnimis“ vadinamų. Pasakojama, kad ties tuo akmenimi dažnai vaidenasi. Visuomet čia velnias krikščionį žmogų kuriuo nors būdu prigaunąs. Štai, kad ir toks atsitikimas. Vienas žmogus pro tą akmenį į namus ėjo. Priėjus tą akmenį, pavijo žmogų kažin koks ponas, pora gerų arklių bevažiuojantis. Sulaikė tas ponas žmogų ir pasiūlė jį pavežti. Atsisėdo žmogus į pono vežimą. Kaip šoks arkliai, sudundėjo ratai, tik vėjas ausyse švilpia, nebuvo matyti nei dangaus, nei žemės. Kiek laiko tokiu velnišku greitumu važiavo žmogus, neatmena, tik atsipeikėjo, kai ponas jam sako:
— Dabar jau lipk, atvažiavome!
Iššoko iš vežimo žmogus ir žiūri, kad jis ne pono vežime o ant „velnio“ kulnių akmens sėdėjo ir nuo jo nušoko.
Biržų apskr., Pušaloto v., Dikonių km. yra akmuo su „velnio” pėda. Pasakojama, kad po tuo akmenimi velnias yra paslėpęs pinigus ir jų vietai pažymėti įmynęs akmenyje savo koją. Žmonės daug kartų matę tuos pinigus degant, bandė juos išimti, bet atrasti jų negalėjo.
Yra ir daugiau panašių akmenų, „velnio” pėdomis pažymėtų, bet apie visus juos beveik visur vienodai pasakojama, kad šalia jų vaidenasi, kad po jais velniai yra pinigų užkasę, kad ant jų velniai stovėję ar šokę ir todėl tas „pėdas” įmynę. Labai įdomiu padavimu reikia laikyti šį pasakojimą apie „velnio“ pėda pažymėtą akmenį, esantį dabar jau Baltarusijos teritorijoje,
Ašmenos apskr., Trobų mst. apylinkėje. Čia ne kartą audrų metu matę žmonės, kad iš po akmens velnias keldavosi ir savo raudoną liežuvį, galvą iškėlęs, rodydavo. Kai tik velnias liežuvį parodo, tai perkūnas tuojau į jį trenkia, bet į velnią pataikyti negalėjo, o akmenį į kelius gabalus suskaldė.
Taip pasakoja apie „velnio” pėdas ant akmenų liaudis. Bet tie pasakojimai kad ir pažymi charakteringą jų savumą — kad ties jais velnias įvairiais būdais stengiasi sugundyti krikščionį žmogų, bet tikros jų paslapties dar neparodo.
Ne visuomet „velnio” pėdomis pažymėti akmenys buvo taip apleisti ir niekinami, kaip tas kai kur su jais dabar yra daroma. Pažino jie ir geresnių dienų. Ir „velnio“ ir „dievo“ pėdomis praminti įdubimai ant akmenų vienodai atsirado, kada ant tų akmenų dar žiloje senovėje, akmens gadynės laikais, žmonės netobulus savo įrankius: kirviukus, kaltus, plaktukus ilgai trindami vienoje vietoje lygindavo. Vėlesniais laikais daugis jų buvo užmiršti ir tik žemdirbystei praplitus vėl buvo aptikti. Pamiršę tikrą šitų įdubimų akmenyse atsiradimo priežastį, žmonės stebėdamiesi iš jų ir pradėjo juos laikyti stebuklingai atsiradusiais, pačių dievų įmintais. Todėl visur jie buvo dievybei pašvęsti ir dažniausiai aukurais laikomi.
Ilgai vienodoje pagarboje buvo laikomi visi pėduoti akmenys. Visi jie buvo pašvęsti laukus globojantiems dievams ir ant jų buvo dedamos kuklios ūkininkų aukos, gero derliaus nuo dievų maldaujant.
Tik XIV šimtmetyje įvykusis visuomenės sukrėtimas padalino mūsų pėduotus akmenis į geruosius ir bloguosius bei „dievo” ir „velnio”.
Šitų įvykiu buvo lietuvių krikštas — ir naujos, krikščioniškos pasaulėžiūros plėtimas. Kad ir naujais vardais pavadinti ir naujas religines apeigas priversti buvo pildyti, lietuviai ne iš karto pakeitė savo senoviškus, stabmeldiškus papročius. Ilgai tų papročių laikėsi ir daugyje atvejų juos su nauja religija siejo. Parinkdami savo laukams naujus globėjus, lietuviai jiems pašventė savo senoviškus aukurus — pėduotus akmenis, o daug kur dar ilgai senųjų laukų globėjų užtarimo maldavo.
Sunkią kovą teko pakelti krikščionių dvasininkams su tokiu atkakliu senoviškų tradicijų laikymusi. Įvairios priemonės naujai religijai išplėsti dvasininkų buvo vartojamos. Daugis senoviškų liekanų, su kuriomis buvo siejamos įvairios stabmeldiškos liaudies tradicijos, buvo sunaikintos, kitos naujų dvasininkų buvo savo globon paimtos ir naujai Dievybei pašvęstos, o kitos ir visai buvo apleistos ir ilgainiui visai buvo pamirštos. Draudžiant žmonėms lankyti senoviško kulto vietas ir pildyti su jais siejamas tradicijas, naujieji dvasininkai skelbė, kad tos vietos ir viskas, kas yra senoviška, yra krikščionybės priešininko, piktos ir tamsios būtybės — velnio.
Tokios dvasininkų naujos krikščioniškosios pasaulėžiūros platinimo įtakoje ir įvyko visų mūsų pėduotų akmenų padalinimas į „Dievo” ir „velnio”. Naujai Dievybei pašvęsti ir dvasininkų globojami pėduoti akmenys su „Dievo” pėdomis buvo laikomi pagarboje, o pėduoti akmenys su „velnio” pėdomis visaip buvo niekinami, ir juos buvo draudžiama lankyti.
Tokių religinių pasaulėžiūrų kovų įtakoje ir susidarė mūsų aukščiau pastebėti pėduotų akmenų padavimai. Galingas naujas dvasinis pasaulis, bet stiprus buvo ir senasis pasaulis. Pats dievas Perkūnas, kuris padavime sulyginamas su krikščioniškuoju Dievu, nes jis kovoja su senojo dvasinio pasaulio galiūnu — velniumi, negali jo nugalėti. Daug įvairių priemonių turi velniai, kad patrauktų pas save žmones. Jie valdo didelius turtus ir jais vilioja krikščionis, jiems įvairiu būdu kenkia.
Daug turime dar XVI — XVII šimtm. išlikusių dvasininkų nusiskundimų, kad lietuviai dar senoviškų religinių pažiūrų laikosi, velnius garbina. 1557 m. „Catechizmus Prasty Szadei” autorius prašo lietuvius, kad jie „visas velnuwas, deivis“ apleistų „Aithwarus” pamestų — „Dewap didžiap” pristotų.
Kitas dvasininkas kun. Sapūnas 1573 m. pastebi, kad lietuviai pas ,,welinio” — velnio akmenis ir kitas senosios religijos liekanas ieškojo išsigelbėjimo nuo „kokiogios lygos, akių, dantų, ieib kuragi sanara kūno”.
Kanaun. Daukša „Postilėje” 1575 m. irgi skundžiasi, kad lietuviai akmenis, medžius, gojus, kalnus garbindavo, nors jie ,,welinio — velnio“ yra.
Yra panašių ir vėlesniais laikais užrašytų pastabų, kad lietuviai dar laikosi senoviškų religinių pažiūrų ir tradicijų. Ir tik dar vėlesniais laikais lietuviai atprato garbinti senoviškus aukurus, akmenis ir, laikydami jų įdubimus „velnio” pėdomis, pradėjo juos niekinti.
Tad, apie tokį įdomų mūsų praeities bruožą pažymi mums dabar visų apleisti ir pamiršti pėduoti akmenys su „velnio” pėdomis ir todėl yra verti ne niekinimo, o globos ir kaip kitos senoviškos liekanos prideramos pagarbos.
Tarasenka P. “Velnio “ pėdos // Jaunoji karta. – 1934, Nr. 2, p. 21-22.