Perkūnas – tai ne tik griausmo garsas danguje ar žaibas audros metu. Tai viena galingiausių ir gerbiamiausių baltų mitologijos dievybių – teisingumo sergėtojas, senovės lietuvių pasaulėvaizdžio ašis. Jo vardas buvo tariamas su baime ir pagarba, dažnai slepiamas po mažybinėmis ar simbolinėmis formomis. Perkūnas – tai nepermaldaujamas jėgos, vyriškumo, vaisingumo ir tvarkos simbolis, kurio galia išreikšta per griaustinį, žaibus, šventuosius ąžuolus ir mitinius padarus. Šio dievo kultas siekia gilias priešistorines šaknis, o jo atspindžių pilna lietuvių tautosakoje, dainose, papročiuose ir net mūsų kalboje.
Perkūnas: ąžuolo ir griausmo dievas
Perkūnas yra viena iš ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Tai teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas, ir jo bijoma. Be reikalo negalima minėti jo vardo. Jį gali ištarti tik vyresni žmonės ir pagarbiai, paprastai mažybine ar malonine forma – Perkūnėlis. Kadangi jo vardas buvo tabu, vartojama daug antrinių: Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Burzgulis, Trinkulis, Barškutis, Tarškutis, Tarškulis, Trenktinis, Dryžulis, Šarkutis, Akeninis kalvis ir kt. Perkūno jėgą išreiškia griausmas, jo gyvuliai – bulius ir ožys, jo medis – ąžuolas.
Antropomorfiniu pavidalu Perkūnas buvo įsivaizduojamas kaip stiprus vyras su vario barzda, su kirviu rankoje. Per akmeninį kalną (dangų) jis lekia ugniniu dviračiu, ožiu ir žirgais kinkyta karietą. Jo ratai skelia kibirkštis. Ligi XX a. Lietuvos kaime Perkūno dieviškumas buvo pripažįstamas audrai artėjant ir griaudžiant. Sakoma: „Dievulis barasi” arba „Dievulis važinėja„, „akmenys vežime bilda, arkliai skelia pasagomis žaibus, iš po ratų lekia ugnys” (Ignalina, ltr, 3715). Mįslėse minimas Perkūno zoomorfinis pakaitalas: „Eina jautis baubdamas, dangų ragais rėždamas„, arba „Eina ožys rėkdamas, ragu dangų drėksdamas” (LT, v, 465). Perkūno vardas dažnas pasakose, tikėjimuose, dainose, keiksmažodžiuose („Kad tave Perkūnas trenktų” ir kt.).
Griausmo dievas minimas nuo XIII a. beveik visuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose užsimenama apie senąją lietuvių religiją. XIII a. vidurio Voluinės kronikoje, 1252 ir 1258 m., vietoj Perkūno minimas Diveriks (rusų kalboje naudininko linksniu Diveriksu ir kilmininko linksniu Diviriksa) turbūt buvo Perkūno epitetas: Dievų Rikis arba Rykužis, „dievų užveizda„, „tvarkytojas„, nuo veiksmažodžio rykauti, „valdyti, tvarkyti, rikiuoti„. Šitoks epitetas gerai atitinka smarkų dievą, tvarkos saugotoją. Kad jis tvarkė kitus dievus, matyti iš mitologinės dainos „Mėnuo Saulužę vedė…„, kurioje Perkūnas neištikimą Mėnulį (kadangi jis pametė Saulužę ir pamylėjo Aušrinę) kardu perdalijo.
Perkūno nutrenktas nekaltas žmogus buvo tarytum Dievo išrinktasis. Kad žmonės troško būti paliesti Perkūno, iliustruoja toks nutikimas Mažojoje Lietuvoje, Pretorijaus aprašytas veikale „Preussische Schaubūhne„. 1652 m. trys keleiviai – senas ir šlubas žemaitis, Mikelė Užupys ir svečias iš Lenkijos – buvo užklupti didelės audros. Kai aplink visur liko vien pelenai, gyvas likęs senasis žemaitis pradėjo aimanuoti, kodėl Perkūnas jo nenutrenkė. Pamatęs balno pelenus, ėmė jų ir suvalgė saują. Tai reiškė apsisaugojimą nuo ligų visam gyvenimui, numatymo dovaną bei galią ugnį valdyti. Žmogaus ir gyvulių nutrenkimas buvo laikomas auka Perkūnui. Tam tikru metu jis tiesiog reikalauja aukų.
Perkūno paliesti kalnai ir ąžuolynai buvo laikomi šventais. Perkūno trenktas medis ar akmuo apsaugos nuo pikto ir ligų, ypač nuo drugio, išgąsčio ir nervų ligų, turinčių ryšį su Vėlinu, mirties dievu. Ankstyvesniais istoriniais laikais ir proistorėje šventi ąžuolai ir jais apaugę kalneliai buvo aptveriami ir apkasami grioviu. Šitokios apsaugotos vietos buvo Perkūno šventyklos. Kad ąžuolas buvo Perkūno buveinė, byloja išlikę tikėjimai ir daugelis istorinių šaltinių. XV a. pradžioje misionierius Jeronimas Prahiškis liudijo, kad „juo aukštesni medžiai, juo didesnėje pagarboje būdavę laikomi. Miško viduryje augęs ąžuolas buvusi galingojo dievo buveinė„.
Misionierius Jeronimas, jo paties pasakojimu, viešai užmušė ir sudegino garbinamuosius žalčius, išgriovė ugnies aukurus, kirto garbinamuosius miškus. Kai vienas miškas buvo iškirstas ir tas jo viduryje augęs senasis ąžuolas įveiktas, Jeronimas norėjo iškirsti ir kitus šventuosius miškus. Tada didelis būrys verkšlenančių moterų nuvykusios pas Vytautą ir skundusios, kad tas naujosios religijos skelbėjas norįs jų dievams atimti būstinę, iš kur gaudavę lietų ir gerą orą. Dabar žmonės nebežiną, kur ieškoti dievo, kuriam nebebūsią buveinės. Vytautui buvo pareikšta, kad žmonės greičiau išeisią iš savo tėvynės, apleistą namus, negu išsižadėsią savo senosios tikybos. Didysis kunigaikštis buvo prašomas sustabdyti tolesnį miškų kirtimą. Sujaudintas Vytautas, kaip E. S. Piccolomini pasakoja, liepęs Jeronimui iš to krašto pasitraukti.
Ąžuolai nebuvo kertami. Dar XVIII a. buvo tikima, kad kas kirviu šį šventą medį palies, bus pats tuo pačiu kirviu paliestas. Daug kur iki XX a. tebeaugo neliečiami didžiuliai ąžuolai, jie net buvo vadinami dievaičiais. Pvz., netoli Krėvos, ties Markenentos dvaru, prie Klevos upelės esančiame ąžuolyne, šalia priešistorinio kapinyno, augęs labai didelis ąžuolas, vadintas „Dievaičiu” (mini Rykovas, 1913). Tad iki XX a. pradžios ąžuolas tebebuvo gerbiamas kaip dievo Perkūno inkarnacija, turinti dievo galią. Perkūnas ir ąžuolas buvo tas pats. Ąžuole glūdi šventa Perkūno ugnis.
Iš Pretorijaus XVII a. aprašymo žinome, kad šventoji ugnis, prižiūrima žynių, dievų garbei degė visą laiką. Jei ji užgesdavo, reikėdavo įžiebti iš ąžuolo, trinant medį pilkais, t. y. Perkūno akmens spalvos, akmenimis (Mannhardt 1936: 535). Dlugoszas „Lenkijos istorijoje” (1455-1480) mini, kad užgesus šventajai ugniai vaidilos ir vaidilutės turėdavę mirti.
Indoeuropiečių kalbose Perkūno vardas yra susijęs su ąžuolo arba ąžuolyno pavadinimais. Žodžiai su šaknimis per-, par- susiję su ąžuolo, ąžuolyno ar kalno viršūnės pavadinimais: hetitų perunas ir sanskrito parvatas reiškia „kalno viršūnė„, keltų herc, hercynia silva, ąžuolija, lotynų quercus iš perkwus – ąžuolas. Sanskrito Parjanayh reiškia griausmas ir debesis. Šių šaknų kartojimasis ir reikšmė rodo, kad ryšys tarp Perkūno ir ąžuolo yra labai senas ir paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės.
Visai kaip šen. Indų Rigvedos Parjanyah, kuris yra debesis ir griausmas, Perkūnas siunčia lietų ir rasą žemei apvaisinti, arba jis kaip bulius ar ožys siunčia savo sėkleles – in- seminuoja žemę. Pirmasis griaustinis pavasarį žemę sukrato, supurto, prikelia. Tik tada viskas atbunda, pradeda želti, nes nugalėtos piktosios žiemos jėgos. Žaibai išvalo žemę ir vandenį. Iki XX a. buvo tikima, kad tik po pirmo griausmo galima maudytis.
Perkūno vaisingumo galių, kaip ir bulius ir ožys, turi kai kurie paukščiai, pirmiausia balandis-karvelis. Karveliai ar balandžiai dainose „neša ąžuolo sėkleles”:
Skrido, skrido du pilki karveliai, rūtele, žalioji.
Nešė, nešė ąžuolo sėkleles, rūtele, žalioji.
Benešant, beskrendant sėklelės iškrito, rūtele, žalioji.
Vai ir užaugo du ąžuolėliai, rūtele, žalioji.
Ant tų ąžuolėlių aukso rasa krito
Merkinė, Velykų daina.
Stebuklingoji „aukso rasa” – didelė palaima. Tai Perkūno ir žemės susijungimas.
Gilė graikiškai vadinasi balanos, giminiškas žodis lietuvių balandžiui. Lotyniškai iuglans glandas reiškia Jupiterio Dzeuso gilė. Lietuvių gilė, gilelė taip pat reiškia glandą, lotyniškai glandula, testide, „midaus saldumo” (LKŽ). Žodis gilendra – vaisingumas, vešlumas, geras derlius ir laimė. Sakoma: „Šįmet gilendra gera ant miško„, t. y. daug gilių, riešutų, grybų, uogų. Kita vertus, balandis giminiuojasi su žodžiais valanduoti, baladotis, valdyti dundėti, daryti triukšmą.
Klausiama: „Kas ten dunda, kas ten balanduoja?” Semantinis ryšys tarp balandžio, gilės ir baladojančio (balanduojančio) Dundulio labai aiškus. Balandžio pajėgumas greitai daugintis atitiko Perkūno funkcijas. Nenuostabu, kad lietuvių kalboje balandėlis yra mylimo bernelio ar vyro dažnas epitetas. Panašiai į slavų golubok ir anglų honey. Karvelinis mėnuo anksčiau buvo kovo mėnuo. Po jo eina balandis (April). Šitie pavadinimai susiję su laiku, kai laukiama pirmojo griaustinio.
Mitinis paukštis kukis, minimas pasakose Kukutis ar dudutis (Upupa epops), turi dvišakę skiauterę. Dudutis dudena (ir paukštis, ir Perkūnas). Iš dainų galima spręsti, kad kukutis-dudutis pasižymi mitinėmis vaisingumo galiomis. Pvz., „Pamačiau kukutį viršuj medžio tupintį, šilkų lizdą vejantį, aukso puotą dedantį” (Raseiniai LKŽ, II: 794).
Perkūnas yra trenkiantis, baudžiantis dievas. Jis svaido kirvį į piktus, negerus žmones, ypač melagius ir sukčius, bet labiausiai jis taiko į velnią (anksčiau Vėliną), savo pagrindinį priešą. Perkūno kirvukas, kaip jo atributas, be abejonės, paveldėtas iš akmens amžiaus laikų. Lietuvių kalbos žodžių akmuo ir ašmuo kilmė ir prasmė yra ta pati. Sakoma „Perkūno akmuo„, t. y. Perkūno kirvis. Sanskrito kalboje ašmen ir šen. persų arba Avestos kalboje asman reiškia akmuo ir dangus (kadangi Perkūno akmuo, o ne šiaip akmuo). Semantinis ryšys tarp Perkūno kirvio ir dangaus egzistuoja ir germanų kalbose: hamarr yra griausmo dievo Thor/Donnar kirvis, o gotų kalboje himins ir šen. islandų kalboje himenn reiškia dangus.
Per daugelį tūkstančių metų Perkūno kirvukas buvo pagrindinis dievo ginklas prieš blogį, ligas, nevaisingumą, mirtį. Per kirvį persiduoda Perkūno galia. Liaudyje buvo gyvai tikima Perkūno „kulkas”, nukritusias iš dangaus. Jomis buvo laikomi nukritę belemnitai (meteoritai). Taip pat kalbama ir apie Perkūno strėles, slavų perunova strela. Tikėjimas, kad šis dievas šaudo strėlėmis iš lanko, irgi yra labai senas, nes priešistorinių laikų uolų ar menhirų įraižose šis dievas vaizduojamas su lanku ir strėlėmis. Šaudymas kulkomis iš šautuvo, parakas ir smala, apie kuriuos kalbama pasakose apie Perkūną ir velnią, yra vėlesnių laikų priedai.
Dar Basanavičiaus laikais buvo tikima, kad Perkūno kirvukas ar strėlė, paleista iš dangaus, eina gilyn į žemę septynis stuomenis ir kasmet iš žemės aukštyn vieną stuomenį pakyla. Šio šimtmečio pradžioje ūkininkai nešiodavosi Perkūno kirvukus ar kulkas, norėdami apsisaugoti nuo ligų ir apskritai nuo velnio, ypač siekdami žmonių bei gyvulių vaisingumo. Perkūno kirvukus dėdavo ant slenksčio, per kurį turėdavo peržengti jaunavedžių pora, jais trindavo karvių tešmenis, įdėdavo į kūdikių lopšius. Artinantis audrai, kirvį sukdavo ant piršto, kad apsisaugotų nuo nelaimės. Laukuose įbesdavo kirvį ašmenimis į viršų, kad apsaugotų laukus nuo krušos. Kirvukus suskaldydavo, sumaldavo ir sumaišę su vandeniu duodavo atsigerti gimdyvei, kad lengviau gimdytų. Vanduo, perpiltas pro skylę kotui įstatyti, turėjo gydomąją galią.
Kova su Vėlinu ankstesniais istoriniais ir priešistoriniais laikais buvo kosminių dimensijų. Vėtros – šios kovos išraiška. Sakoma: „Velniai vestuves kelia„. Vėtrų sukeltuose smėlio sūkuriuose sukdavosi pats Vėlinas slibino pavidalu. Aprašymuose ši pabaisa turi žvynuotą kūną, baisius nasrus ir kiaulės galvą arba atrodo kaip baisi žuvis su sparnais. Tautosakoje dviejų dievų kova išliko kaip amžina kova tarp Perkūno ir Vėlino, degraduoto į velnią (vokietuką, bukį, šilinį), kartais baisi, kartais juokinga. Velnias slapstosi, glaudžiasi tarp žmonių (nes nekaltų žmonių Perkūnas netrenkia) arba įlenda į didelių medžių drevę, iš kur išlenda kaip katinas ar kaip ožiukas.
Jei Perkūnas nutrenkia medį ar namus, tai dėl to, kad ten buvo pasislėpęs velnias. Perkūnas žiauriai įpyksta, jei velnias jį erzina rodydamas liežuvį ar atsukdamas pasturgalį. Pasakose dažnas motyvas apie medžiotojus ir velnius. Medžiotojas, pastebėjęs velnią, nušauna jį sidabrine kulka. Tada pasirodo rudabarzdis vyras (Perkūnas), irgi medžiotojas, vilkintis žaliu švarku, susijuosęs žalia juosta, su apšro krepšiu ant pečių ir dėkoja jam už velnio nušovimą. Pacituosime porą pavyzdžių iš Basanavičiaus užrašytų pasakų.
„Vienas medinčius, eidamas paupeliu, pamatęs bukį vandenyje besimaudant. Atsiminė jisai turįs sidabrinį guziką savo mandieroje, nes su sidabru, sako, galiam velnią nušauti. Tuojaus jis tą guziką išpjovęs, sulenkė biškį, kad lįstų į muškietą ir – kaip plumters! – bukutis dingte dingo, net smala išsiliejo. Eina sau medinčius tolyn, susitinka su dailiu augalotu vyru ruda barzda, taipogi medinčium. – Ačiū tau labai žemai, – sako rudabarzdis, o tai buvęs Perkūnas, – kad tu man tą velniapalaikį nušovei. Aš jau devintas metas jį vaikau ir negalėjau sugriebti.”
Daugelyje Perkūno ir velnio kovos aprašymų Perkūnas vaikosi velnią septynerius (ne devynerius) metus, o kai nutrenkia velnią, šis dingsta septyneriems metams, o po to vėl iškyla iš po velėnos.
Kitas pasakos variantas pasakoja, kad kartą, labai lyjant ir griaudžiant, vienas medžiotojas, sustojęs po medžiu, pamatė iš drevės lendantį katiną, kurį ir nušovė. „Tuoj griaustiniui apsistojus, oras išsiblaivė, ir medinčius einąs namo. Beeidamas sutikęs tokį senuką, tas jam sakąs: „Tai dėkui, kad tu tą mano neprietelių nušovei: aš jį atsivijau iš trečios karalystės, o vis negalėjau prisitaikyt užmušti. Tai dabar aš tau duosiu tris kulkas, tai tu su tom, kad ir kažin kas būtų stipriausias, didžiausias, pasidėk ant savo delno, papūsk ir tuoj to nebeliks„. Čia kalbama apie gerokai magiškesnį daiktą negu istorinių laikų šautuvas ir kulkos. Tai Perkūno jėga.
Besislapstantis velnias gali taip pasislėpti, jog Perkūnas jo nenutrenks – palįsti po velėna. Ožkabaliuose Basanavičius užrašė tokį pasakojimą:
„Pirmą kartą einant pavasarį į laukus artų, nereikia vagos per kiemą varyti, nes jeigu atgalios velėna užsiverčia, tai po ja velnias ir palenda, slėpdamasis nuo Perkūno. Šis dabar, jeigu norėdamas ir trenktų į velniapalaikį, bet jį po velėna esantį nutrenkti negali”.
Po velėna – jau požeminio dievo Vėlino karalystė; joje Perkūnas nebeturi galios.
Gėrio ir blogio kova (Perkūno ir velnio) paskutiniais šimtmečiais Lietuvoje pavaizduota liaudies meno krikščioniškuose veikaluose – šv. Jurgio kova su slibinu ir Mykolo Arkangelo kova su velniu.
M. Gimbutienė „Dangaus kalvis” // Senovės lietuvių Deivės ir Dievai 2002 m., p. 116-124