Pirminiai pasaulio suvokimo vaizdiniai

Pirminiai pasaulio suvokimo vaizdiniai atskleidžia ne tik seniausią žmogaus patirtį ir pasaulio supratimo būdą, bet ir pamatinius mąstymo bei ženklų sistemų pagrindus, kurie suformavo visą vėlesnę kultūros raidą. Aptariant šią temą, svarbu tiksliai nusakyti, apie kokį laikotarpį ir kokius sąmonės tipus kalbame: tai ne vien biologinė rūšis Homo sapiens, bet ir specifinis pasaulio modeliavimas, susiformavęs po neolito revoliucijos, kai žmogus pirmą kartą įsisąmonino save kaip veikėją, galintį keisti gamtinę tikrovę.

Šių vaizdinių analizė leidžia atskleisti, kaip pirmykštis žmogus struktūrizavo visatą, kokiais principais grindė erdvės, laiko, socialinių santykių ir sakralumo sampratą, kokie ženklų kompleksai, pavyzdžiui, pasaulio medis ar dvejetinių priešpriešų sistema, tapo universaliais žinojimo ir pasaulio valdymo įrankiais. Tai ne tik kultūros istorijos, bet ir kolektyvinio sąmoningumo, kosmologijos bei semiotinės tvarkos pradmenys, iš kurių išaugo vėlesnė mitologija, mokslas, religija ir menas.

Pirminiai pasaulio suvokimo vaizdiniai

Formuluojant šią temą būtina tiksliai apibrėžti keletą dalykų. Visų pirma kalbėsime apie žmogaus (Homo sapiens) pasaulio vaizdinius. Atsižvelgiant į pastarųjų metų tyrimus apie biologines kalbos prielaidas, antrinių ženklų sistemų elementų atsiradimą ir hominidų raidos etapus (dar iki Homo sapiens atsiradimo), taip pat apie aukštesniųjų primatų ir delfinų pasaulio suvokimą, svarbu aiškiai pabrėžti: čia kalbama būtent apie žmogų.

Antra, būtina patikslinti, ką šiuo atveju reiškia „pirmykštis“. Čia pirmykščiais pasaulio vaizdiniais laikomos tos pasaulio modelių formos, kurios susiformavo kaip visuma po neolito revoliucijos. Tai laikotarpis, kai žmogaus sąveika su gamta sustiprėjo: buvo prijaukinti gyvūnai, pradėta žemdirbystė, atsirado puodų gamyba, audimas, ir žmogus suprato, kad jo kryptinga veikla sukelia tam tikrus pokyčius. Nors šie pokyčiai vis dar suvokiami ciklinėse gamtos schemose, juose jau slypi būsimos evoliucinio mąstymo užuomazgos.

Ši veiksmų grandinė — veiksmas → pokytis (nauja būsena) → į naują būseną atsižvelgiantis veiksmas — padėjo žmogui suvokti grįžtamojo ryšio mechanizmą ir vėliau nulėmė vystymosi idėjos atsiradimą bei kelio į noosferos kūrimą pradžią.

Viršutinė „pirmykščio“ laikotarpio riba laikoma epocha, tiesiai prieš didžiųjų civilizacijų — Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros regiono, Indijos ir Kinijos — susiformavimą. Tuo metu jau galime kalbėti ne tik apie rašto atsiradimą, bet ir apie mokslo užuomazgas, susijusias su šiuolaikinės mokslo tradicijos ištakomis, bei apie scientizmo pasaulėžiūrą ir kultūrinę atmosferą.

Tačiau šios chronologinės ribos nereiškia, kad negalima kreiptis ir į senesnius (pvz., vėlyvojo paleolito) ar vėlesnius (pavyzdžiui, senųjų Artimųjų Rytų, Antikos ir pan.) šaltinius.

Dar vienas svarbus patikslinimas susijęs su žodžio „pasaulis“ samprata. Čia pasaulis suprantamas kaip žmogaus ir jo aplinkos sąveika. Šia prasme pasaulis nėra tik pasyvi informacijos saugykla — tai žmogaus apdorotos informacijos rezultatas tiek apie jį patį, tiek apie aplinką. Pasaulio suvokimas reikalauja suprasti jį kaip prasmingą pranešimą, o tai veda prie žmogaus ir gamtos komunikacijos idėjos.

Toliau bus svarstomas toks variantas, kuriame gamta pateikiama ne tik kaip pirminių jutiminių duomenų rezultatas (pojūčių organų darbas), bet kaip antrinės, ženkliniais kodais atliktos šių duomenų interpretacijos produktas. Kitaip tariant, pasaulio vaizdiniai yra pasaulio modeliai, įgyvendinami įvairiomis semiotinėmis formomis — nė viena jų nėra visiškai savarankiška, nes visos yra susietos su viena bendra ženklų sistema.

Mūsų žinios apie pirmykščius pasaulio vaizdinius gaunamos iš daugybės šaltinių: nuo paleoantropologijos ir biologijos duomenų iki etnografinių tyrimų apie šiuolaikines archajiškas bendruomenes (pavyzdžiui, Australijos aborigenus), taip pat iš pirmykščių vaizdinių likučių šiuolaikinio žmogaus sąmonėje, iš kalbos, sapnų, meno kūrybos ir kitų sferų, kuriose galima aptikti ar rekonstruoti archetipines struktūras.

Kosmologinės pasaulio aprašymo schemos.
„Kosmologinis“ priešpriešinamas „istoriniam“

Laikotarpį, kuriame dominavo pirmykščiai pasaulio vaizdiniai, galima vadinti kosmologiniu arba mitopoetiniu. Šio etapo tekstų turinys (semiotine prasme) pagrįstas kovos tarp kosminės tvarkos pradmens ir chaotiškos, griaunamosios jėgos motyvu, pasaulio kūrimo etapų išdėstymu ir suvokimu, kad pasaulį ir jo priešpriešas aiškina mitas. Mitas čia suprantamas ne tik kaip pasakojimų rinkinys, bet — svarbiausia — kaip ypatingas mąstymo būdas, kuris tiek chronologiškai, tiek iš esmės priešinamas istoriniam bei gamtamoksliniam mąstymo tipui (žr. [Lévi-Strauss, Eliade, Frankfort ir kt.]).

Kosmologinė schema — tai esminis pasaulio suvokimo modelis pirmykštėje mąstysenoje. Apie ją geriausiai galima spręsti iš vėlesnių, labiau išplėtotų pavyzdžių, tokių kaip: Heliopolio pasaulio sukūrimo versija senovės Egipte, šumerų ir babiloniečių mitai, Senasis Testamentas, „Rigveda“ (X, 129), „Popol Vuh“ (majų kūrimo mitas), „Vyresnioji Eda“ („Voluspa“), Sibiro tautų, senovės kinų, polineziečių variantai ir pan.

Daugelis šių tekstų struktūriškai dalijami į dvi dalis. Pirmoji pasakoja apie tai, „kas buvo prieš pradžią“ – iki kūrimo akto: tai chaoso aprašymas, dažnai grindžiamas viską neigiančiomis formulėmis, pvz.: „Tada nebuvo nei to, kas yra, nei to, kas nėra; nei dangaus, nei žemės; nei dienos, nei nakties; nei gyvenimo, nei mirties…“ arba „Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, ir tamsa buvo virš bedugnės…“

Antroji teksto dalis, priešingai, išreiškia pozityvias tezes apie pasaulio kūrimo procesą — nuo visuotinio ir kosminio link konkretesnio ir žmogiško. Įprastai tai apima tokią seką: chaoso atskyrimas nuo kosmoso, dangaus nuo žemės, vandens nuo sausumos; Saulės ir Mėnulio, žvaigždžių, vėjų atsiradimas; kraštovaizdžio elementų (kalnų, akmenų, augalų — ypač monokultūrų arba augalų, naudojamų haliucinogenams ar svaigalams gaminti), gyvūnų kūrimas; žmogaus atsiradimas (pirmapradžio žmogaus, kultūrinio herojaus, tradicijos įkūrėjo); socialinės hierarchijos ir institucijų atsiradimas, kultūrinės tvarkos įtvirtinimas ir pan.

Tokiems tekstams būdingi šie struktūriniai bruožai:

1. Tekstas dažnai pateikiamas kaip atsakymas (ar atsakymų serija) į klausimą.
2. Teksto dalys suskirstytos pagal įvykių seką — kūrimo veiksmus, kurie atspindi laiko tarpsnių seką nuo pradžios.
3. Aprašoma nuosekli erdvės organizacija (judėjimas nuo išorės į vidų).
4. Kiekvienas kūrimo etapas pereinamas per gimdymo (atsiradimo) veiksmą.
5. Nuo kosmologinio ir dieviškojo pereinama prie „istorinio“ ir žmogiškojo — dažnai tai vaizduojama kaip nusileidimas nuo „aukso amžiaus“ prie „geležies amžiaus“, kuris yra pats nuodėmingiausias.
6. Dėl to paskutinysis kosmologinės sekos elementas sutampa su pirmuoju istorinio (ar bent kvaziistorinio) lygmens nariu.
7. Neretai pateikiamos ir socialinio elgesio normos, ypač santuokos taisyklės ir giminystės struktūros, skirtos konkrečios bendruomenės nariams.

Paskutinė minėta ypatybė — giminystės schemų reikšmė — reikalauja ypatingo paaiškinimo. Giminystės ryšiai, aktualūs net ir pačioms archajiškiausioms žmonių bendruomenėms, atsispindi padavimuose, kalboje, socialinio elgesio normose (įskaitant jų laiko ir erdvės matmenis) ir t. t. Šios schemos, kaip ir vedybų taisyklės, turėtų būti suprantamos kaip biologinės kolektyvo tąsos (per palikuonis) ir lytinių ryšių reguliavimo problemos reinterpretacija socialiniais terminais.

Šiomis schemomis grindžiamos socialinės struktūros nulemia ištisą spektrą kolektyvui svarbių faktų: gyvenviečių organizaciją, amžiaus grupių sudarymą, šventes, ekonomines, religines-teisines, politines funkcijas, kalbos ypatumus ir t. t. Jos ne tik nurodo genealoginius ryšius, bet ir tarnauja kaip elgesio modelis bendruomenės nariams. Ryšiai tokiose struktūrose tarsi žymi komunikacijos kanalus visuomenėje ir garantuoja jos stabilumą.

Šiuo požiūriu vedybų taisyklės iš tikrųjų atspindi vieną svarbiausių visuotinio kultūrinių vertybių apsikeitimo (švapos) procesų aspektų — be jo negali egzistuoti nė viena bendruomenė.

Svarbu pabrėžti, kad pirmykštėje sąmonėje socialiniai faktai suvokiami vienu metu ir kaip daiktai, ir kaip vaizdiniai. Pats komunikacijos aktas čia visada įgyvendinamas per ženklų sistemas. Todėl kosmologinio laikotarpio tekstų pagrindą sudaro trijų tipų schemos:

1. Kosmologinės schemos;
2. Giminystės ir vedybinių ryšių schemos;
3. Mito-istorinės tradicijos schemos.

Pastarosios dažniausiai apima mitus ir tai, kas sąlyginai vadinama „istoriniais“ pasakojimais. Nors šiuolaikiniam tyrėjui skirtumas tarp mito ir „istorinio“ pasakojimo gali atrodyti neaiškus, pirmykščiai žmonės jį suvokia gana aiškiai. Pagal pirmykštę logiką, „istoriniai“ pasakojimai siejami su:

1. žmonių, panašių į pačius tradicijos nešiotojus, dalyvavimu įvykiuose;
2. įvykiais, kurie dar apimami kolektyvinės atminties (pasakotojo, tėvų kartos, genealoginių schemų atmintimi).

Įdomu, kad gretimų genčių „istoriniai“ pasakojimai pirmykštėje tradicijoje laikomi vykusiais mitologiniu (ne „istoriniu“) laiku. Esminė šių pasakojimų ypatybė — tai, kad visa, kas praeityje yra už kolektyvinės atminties ribų, egzistuoja nediferencijuotai viename laiko lygmenyje, be atstumo pojūčio tarp artimesnių ar tolesnių įvykių.

Šių pasakojimų aktualumas patvirtinamas tuo, kad jie dažnai pateikiami kaip etimologiniai paaiškinimai esminių objektų, vietovardžių ar svarbiausių socialinių normų kilmei toje bendruomenėje.

Kadangi mitopoetinėje mąstysenoje dominuoja veiksmo operatyvumas (kaip tai atsirado? kaip įvyko? kodėl?), pasaulio vaizdas neišvengiamai susiejamas su kosmologinėmis schemomis ir „istoriniais“ pasakojimais, kurie veikia kaip precedentas — modelis pakartojimui vien dėl to, kad tai vyko „pradžios laikais“.

Todėl „istoriniai“ pasakojimai (kaip ir genealoginės, giminystės bei vedybinės schemos) kartu sudaro savotišką kolektyvo laiko spektrą — nuo protėvių praeityje iki palikuonių ateityje. Taigi mitas, kaip ir mitologizuotas „istorinis“ pasakojimas, turi dvejopą funkciją:

• diakroninę – tai pasakojimas apie praeitį,
• sinchroninę – tai priemonė dabarties (o kartais ir ateities) paaiškinimui.

Ši neatskiriama diakronijos ir sinchronijos vienybė yra pamatinė pirmykščio pasaulio suvokimo savybė. Ji paaiškina ir tai, kaip pirmykštė sąmonė „skaito“ tokius tekstus:

• sintagmatinis teksto plėtojimas leidžia jį suvokti kaip mitą,
• paradigminis pasikartojančių motyvų rinkinys leidžia suprasti jo reikšmę, nes šis supratimas tėra taisyklių apie precedento ir dabartinio įvykio susiejimą išmanymas — gebėjimas nustatyti, ko simboliu yra šis įvykis.

Vadinasi, pirmykščiam žmogui visa, kas yra dabar, tėra pirmapradžio precedento išskleidimas — pradinės situacijos aktualizavimas naujomis kosminės tikrovės sąlygomis. Šiuo požiūriu visi mitiniai įvykiai — tai ankstesnio kūrimo akto pakartojimai (allos įvykiai), o visi mito herojai — skirtingos to paties demiurgo variacijos (allo herojai).

Taip kosmologiniame mite susidaro tankus, aiškus ir viską apimantis tapatinimų tinklas su perėjimų taisyklėmis (transformacijomis) nuo vieno įvykio prie kito, nuo vieno herojaus prie kito. Pirmykštė sąmonė yra maksimaliai orientuota į tapatumo uždavinio sprendimą, kuris remiasi dviem svarbiomis operacijomis:

1. Gebėjimu atpažinti įvykyje ir herojuje esminius (skiriamuosius) ir nereikšmingus (nesvarbius) požymius;
2. Gebėjimu „perversti“ arba perskaičiuoti vieną objektą į kitą.

Makrokosmo ir mikrokosmo tapatumas.
Erdvė ir laikas. Sakralumas. Ritualas

Kosmologinio laikotarpio mitopoetinė pasaulėžiūra remiasi makrokosmo ir mikrokosmo — gamtos ir žmogaus — tapatumu (ar bent jau ypatingu jų ryšiu ir tarpusavio priklausomybe). Žmogus šioje sistemoje yra viena iš galinių kosmologinės schemos hipostazių. Jo sudėtis, kūnas ir substancija galiausiai kyla iš kosminės medžiagos, kuri, susitelkusi, tapo stichijų bei gamtos objektų (pvz., kraštovaizdžio elementų) pagrindu.

Daugybėje mitopoetinių tekstų iš įvairiausių tradicijų galima rasti tapatinimų tarp kosminių (gamtinių) ir žmogaus elementų: kūnas — žemė, kraujas — vanduo, plaukai — augalai, kaulai — akmenys, akys — saulė, ausys — pasaulio kryptys, kvėpavimas (siela) — vėjas, galva — dangus, atskiros kūno dalys — skirtingos socialinės grupės ir pan. Šis tapatumo principas grindžia ne tik visos žemės ar kosminės erdvės modeliavimą, bet ir kitų sferų — būsto, buities daiktų, drabužių — struktūrą: jų dalys kalboje ir mąstyme tapatinamos su žmogaus kūno dalimis (pvz., kalno papėdė, stalo koja, taurės koja ir pan.). Panašūs atitikmenys randami ir kalboje, ir vaizdiniuose — tiek žodiniuose, tiek vaizdiniuose — žmogaus formos perkėlime į negyvą pasaulį.

Žmogaus visuomenė pirmykštėje pasaulėžiūroje taip pat suvokiama kaip sudėtinga sistema, turinti kosmologinę teleologiją. Todėl pirmykščiam sąmonės tipui visas pasaulis yra „kosmologizuotas“, nes viskas įtraukta į kosmoso sandarą, kuris mitopoetinėje visatoje laikomas aukščiausia vertybe. Aišku, pirmykščio žmogaus gyvenime egzistuoja kasdienybės, buities, „žemųjų“ reikalų lygmuo, tačiau ši profaniškoji gyvenimo pusė laikoma nereikšminga aukštesnių vertybių kontekste. Reikšminga, tikra yra tik tai, kas yra sakralizuota — pažymėta šventumo ženklu, tai, kas priklauso kosmosui, kildinama iš jo ir yra jam artima (žr. M. Eliade).

Tačiau bet kas gali būti sugrąžinta į sakralumo lauką. Ši universali visko sakralizacija ir kartu „buitiškumo“ neigimas yra viena esminių mitopoetinės pasaulio vizijos ypatybių.

Tik sakralizuotame pasaulyje yra žinomos jo organizacijos taisyklės: erdvės ir laiko struktūra, priežasties ir pasekmės ryšiai. Už šio pasaulio ribų glūdi chaosas, atsitiktinumų valdoma zona, kur nėra nei gyvybės, nei prasmės. Mitopoetinei sąmonei būdingas erdvės ir laiko nevienalytiškumo suvokimas. Didžiausia vertė (aukščiausias sakralumo laipsnis) priklauso tam taškui erdvėje ir momentui laike, kuriame įvyko pasaulio sukūrimo aktas — tai pasaulio centras, vieta, kur stovi pasaulio ašis (axis mundi).

Čia randasi įvairios kosminės struktūros žemiškieji atitikmenys: pasaulio medis (gyvybės medis, dangaus medis, ribinis medis, šamanų medis), pasaulio kalnas, bokštas, stulpas, sostas, akmuo, altorius, židinys ir kt. — visa tai, kas trumpiausiu keliu jungia žemę ir žmogų su Dangumi ir Kūrėju. Ir taip pat — „pradžioje“, pirmapradžiuose laikuose, kai kūrybinė, dieviškoji energija pasiekė savo aukščiausią tašką.

Šios sakralios erdvės ir laiko vietos yra įrašytos į daugiapakopę, į save įsitraukiančių erdvių struktūrą: nuo centrinės aukos vietos ant altoriaus — per šventyklą, gyvenvietę, gimtąją žemę — vis mažėjančio sakralumo grandimis. Taigi pasaulio centras sutampa su centrine vieta visoje hierarchijoje sakralinių objektų, kurie yra tarpusavyje izomorfiški (struktūriškai panašūs) ir izofunkciniai (atliekantys tą pačią paskirtį).

Iš anksčiau išdėstytų minčių galima išvesti keletą svarbių pasekmių, apibūdinančių mitopoetinę erdvės ir laiko sampratą. Iš jų ypač reikšmingos dvi.

Pirma, mitopoetinėje pasaulėžiūroje erdvė (kaip ir laikas) nėra nei vienalytė, nei neutrali, nei aksiologiškai neutrali. Tai visų pirma „kokybinė“ erdvė, kurios savybės priklauso nuo to, kokie objektai joje yra, o šie objektai savo ruožtu vienaip ar kitaip siejami su savo padėtimi erdvės centro atžvilgiu. Tačiau net ši erdvės diferenciacija nėra stabili: tam tikrose situacijose, susijusiose su specifiniais laiko momentais, erdvės kokybinė struktūra ima keistis. Tuomet kova su chaotiškuoju pradu vyksta nebe periferijoje, bet pačiame sakraliame centre, kuris tampa ir chaoso, priešiško žmogui, veikimo vieta.

Taigi pirmykščiam mąstymui erdvė yra visiškai priešinga Newtono absoliučiai, izotropinei ir homogeniškai erdvei, kuri laikoma pastovia ir tuščia, be vidinės struktūros (štai kodėl Newtono erdvė reikalauja vienintelio parametro — matmens). Mitopoetinė erdvės samprata greičiau primena šiuolaikinio gamtamokslininko, pavyzdžiui, Vernadskio, požiūrį.

Antra, mitopoetinėje koncepcijoje erdvė ir laikas susiję kur kas glaudžiau ir organiškiau, nei tai buvo manoma iki Minkovskio ir Einsteino atradimų apie erdvėlaikio vientisumą. Kritinėse situacijose — pavyzdžiui, pereinant iš Senojo į Naujuosius metus — ir erdvė, ir laikas praranda savo įprastą struktūrą, jie „plyšta“, ir lieka tik vieninga erdvėlaikio taškas, kur viskas sprendžiasi ir iš kurios gimsta būsimoji erdvė bei laikas. Šis atsinaujinimas vyksta kiekviename kūrimo cikle.

Įdomu tai, kad daugelio archajiškų tradicijų kalbiniai duomenys liudija apie pirminį erdvės ir laiko tapatumą — tiek žymint konkrečias vietas ar momentus (čia ir dabar), tiek kalbant apie visą pasaulio ar metų apimtį (žemės ratas – metų ratas kaip visatos ar metų simbolis).

Tai, kas kadaise buvo sukurta pirminio kūrimo metu, turi ir gali būti atkartojama rituale. Ritualas apjungia kosmologinės būties diakroninį (istorinį) ir sinchroninį (dabartinį) aspektus, primena kūrimo akto struktūrą ir eiliškumą bei patvirtina, kad žmogus yra to paties kosminio pasaulio, sukurto „pradžioje“, dalis. Šis kūrimo atkartojimas rituale, panašiai kaip pasakos pasikartojimai, suaktualina pačią būties struktūrą ir suteikia jai išskirtinį simbolinį ir semiotinį turinį. Tai taip pat garantuoja kolektyvo saugumą ir klestėjimą.

Būtent čia atsiskleidžia ir aukos reikšmė — pirmykštėje sąmonėje auka jungia „čia ir dabar“ su „ten ir tada“.

Visa tai parodo, kad kosmologinė drama pirmykščiam žmogui buvo ir pavyzdys, ir gyvenimo vadovas. Kad būtų įmanoma atkurti kūrimo aktą rituale, reikia mokėti surasti pasaulio centrą ir tą momentą, kai profaniškas, beprasmis laikas nutrūksta, sustoja, ir prasideda tai, kas buvo „pradžioje“. Būtent todėl archajiškos visuomenės praktikavo ritualinius matavimus ir skaičiavimus, kurie šiuolaikiniam stebėtojui gali pasirodyti atitrūkę nuo praktiškumo, bet iš tiesų buvo esminiai.

Laiko požiūriu pradžios situacija pakartojama per šventę, kuri įkurdinama pačiame ciklų centre — dienos, savaitės, mėnesio, metų, viršmetinių ar net kosminių epochų (pvz., senovės indų jugos, senovės graikų eonai) ciklų centre. Šventė savo struktūra atkuria ribinę būseną, kai iš Chaoso iškyla Kosmosas. Ji prasideda veiksmų seka, prieštaraujančia nusistovėjusiai tvarkai — esamo status quo neigimu — ir baigiasi organizuotos visumos atkūrimu per Kosmoso ir Chaoso elementų diferencijavimą pagal bendrųjų semantinių opozicijų sistemą.

Toks pat ir kūrimo — ritualo — vaizdinys:

• Pradinė padėtis — pasaulis iširęs Chaose.
• Užduotis — integruoti Kosmosą iš jo sudėtinių dalių, išmanant tų dalių bei pačios aukos (ypač žmogaus) tapatumo dėsnius.
• Toliau — žynio tekstas, ištariamas virš aukos, padėtos ant altoriaus — pasaulio centro simbolio.
• Galiausiai — aukos priėmimas, kuris vaizduoja Kosmoso sintezę.

Neatsitiktinai žmogus kosmologiniame laikotarpyje gyvenimo prasmę ir tikslą įžvelgė būtent rituale — pagrindinėje savo bendruomenės socialinėje ir ekonominėje veikloje. Šia prasme reikia suprasti ir pirmykščio žmogaus vadinamąjį „pragmatizmą“ (plg. B. Malinowskio ir kitų funkcionalizmo atstovų darbus): pirmykštis žmogus buvo labiau orientuotas į ženklines, simbolines vertybes nei į materialines — bent jau todėl, kad pastarosios kilo iš pirmųjų, o ne atvirkščiai.

Ritualo „pragmatiškumas“ pirmiausia paaiškinamas tuo, kad jis yra pagrindinė operacija, kuria palaikomas „savasis“ kosmosas: jo tvarka, sąveika su kosmologiniais principais ir jų veiksmingumo tikrinimas (atitikties laipsnis). Todėl ritualas mitopoetinėje pasaulio sampratoje užima esminę poziciją, o ją taikantiems žmonėms būdingas stiprus operacinis mąstymas. Tik per ritualą pasiekiamas aukščiausias sakralumo laipsnis ir kartu išgyvenama giliausia būtis — ypatingas gyvybės pilnatvės jausmas, savo įsišaknijimo į kosminę visatą pojūtis.

Ritualas buvo pamatinė struktūra archajiškų bendruomenių gyvenime — pagal turimus duomenis, šventės galėjo užimti iki pusės viso laiko. Tai verčia pripažinti, kad mitopoetinėje epochoje religijos esmė, jos nervas, slypi būtent rituale, misterijoje, šventojoje veiksmo formoje. Mitas, šioje struktūroje, atlieka periferinę funkciją — jis palaiko precedentą ir motyvaciją, o kartais išsidėsto lygiagrečiai ritualui, kaip paralelinis pasakojimų ciklas. Tačiau net ir tokiu atveju mitas dažniausiai veikia kaip nuoroda, komentaras ar tarsi „išnaša“ prie veiksmo.

Svarbu tai, kad pagrindinis archajinis ritualas reikalauja viso kolektyvo dalyvavimo — ne tik kaip stebėtojų, bet ir kaip aktyvių veikėjų (kai kuriais atvejais, pvz., Australijoje, žiūrovo estetinis atsiribojimas gali būti visai nebūdingas). Be to, ritualas sujungia visus išraiškos būdus ir ženklų sistemas: natūraliąją kalbą, gestų kalbą, mimiką, pantomimą, choreografiją, dainavimą, muziką, spalvas, kvapus ir t. t. — visa tai sudaro sinkretinę visumą, kurios tokio masto vienybė vėliau niekada daugiau nepasikartoja (plg. vėlesnes šventyklines apeigas, apie kurias rašė P. Florenskis).

Kai rituale nuolat kinta stebėtojo ir stebimojo, atlikėjo ir žiūrovo, turinio ir formos pozicijos, kai pasaulio pagrindinės vertybės tikrinamos įvairiais būdais — tarp jų ir per sąmoningą jų apvertimą, „chaotizavimą“, nuvainikavimą ar net iškreiptą parodiją —, tuomet teurginė energija, mitopoetinė kūrybos jėga ir dvasinės įžvalgos proveržiai auga ir dažnėja. Galima teigti, kad gyvoji mitopoetinė mintis daugiausiai plėtojasi būtent šiose „plyšiuose“ tarp sustingusių ritualo schemos dalių.

Todėl menas, būdamas įtrauktas į šias transformacijas ir improvizacijos lauką, neišvengiamai tampa dalimi mitopoetinės prasmės kūrimo ir dalyvauja teurginių užduočių sprendime. Tokiu požiūriu archajiškasis „priešmenas“ (pre-art) yra ne tik forma, bet ir turinys, pati mitopoetinės pasaulėžiūros esmė.

Analogijos su dzenbudistine meno tradicija — kurios estetika remiasi kūrėjo ir žiūrovo kūrybinio aktyvumo lygybe, kūrėjo, kūrinio ir kūrybos tarpusavio žaismės neapibrėžtumu, bei ribų tarp regimo ir neregimo netikrumu — gali, nepaisant visų skirtumų, iš dalies padėti apšviesti kūrybinę, mitų formavimo funkciją tiek rituale, tiek su juo susijusiame mene archajiškoje epochoje.

Karalius – vyriausiasis žynys, poetas.
„Pagrindinis“ mitas

Kaip ritualas ir šventė atspindi pasaulio sukūrimo aktą, taip ir pagrindinė ritualo figūra – karalius, veikiantis vyriausiojo žynio vaidmenyje, yra diakroninė demiurgo atmaina. Pirmykštėje sąmonėje karalius buvo suvokiamas ne kaip istorinio proceso dalyvis, bet kaip kosmologinio veiksmo herojus. Jo vaidmuo visuomenėje buvo apibrėžtas kosmologinėmis funkcijomis, panašiomis į kitų „pasaulio centro“ atstovų – tiek hipostazių, tiek jų atvaizdų – funkcijas.

Iš čia kyla tikėjimas karaliaus dieviškumu: jis buvo laikomas tvarkos, įstatymo ir teisingumo idėjos nešėju, kaip ir saulė, su kuria jis dažnai tapatinamas gamtos reiškinių srityje. Lyginimas karalius = saulė (dangus) ir karalienė = žemė pabrėžia karaliaus vaidmenį kosmologiniame plane (plg. ritualines karaliaus santuokas su žeme kaip Saulės ir Žemės sąjungos analogiją), taip pat parodo, kaip socialiniai ir gamtiniai aspektai susiveda į vieną kosmologinę visumą [plg. Nossan, Frankfort ir kt.].

Gamtos ir žmogaus pasauliai, makrokosmosas ir mikrokosmosas, mitopoetinėje tradicijoje aprašomi ta pačia sąvokų sistema. Viena iš svarbiausių idėjų čia – atitikimo tam tikram matui ar teisingumo principui samprata (plg. Maat senovės Egipte, Rita senovės Indijoje, Dike ir Nomos senovės Graikijoje). Šių sąvokų vartojimas leidžia kalbėti apie bendrą visų sferų organizavimo principą, kurios vėliau buvo laikomos skirtingomis ar net priešingomis.

Kaip karalius yra demiurgo atvaizdas, taip ir kiekvienas žmogus per svarbiausius sakralinius gyvenimo momentus (gimimą, vestuves, mirtį) trumpam tampa karaliaus atvaizdu. Atitinkami ritualai (ypač vestuviniai) modeliuoja pirmuosius kosmologinius precedentus (plg. vestuvių terminologiją ir praktiką). Šiuo požiūriu karalius yra tarpininkas, jungiantis žmogų su pasaulio sukūrimo aktu ir kosmologizuojantis žmogaus būtį.

Kita ne mažiau svarbi kosmologinio laikotarpio figūra – poetas. Jo ypatinga galia – vaizduotės pagalba įsiskverbti į praeitį, į „sukūrimo laikus“, tokiu būdu atveriant naują komunikacijos kanalą tarp dabarties ir pasaulio pradžios. Poetas atlieka atminties saugotojo vaidmenį: jis regi tai, kas nematoma kitiems bendruomenės nariams – praeityje, dabartyje ir ateityje.

Poetas – kolektyvinės tradicijos sergėtojas. Atmintis, kovojanti su užmarštimi (kuri mitologiškai siejama su mirusiųjų pasauliu ir „mirusiųjų vandeniu“), fiksuojama poetiniuose tekstuose apie pasaulio sukūrimo aktą. Šių pasakojimų struktūra atspindi ciklinį laiko suvokimą ir prisitaiko prie žmogaus atminties galimybių: todėl tekstuose naudojamos formulės, turinio ir garsų struktūros dublikatavimas, kas užtikrina jų maksimalų kompaktiškumą ir atsparumą trikdžiams.

Kad atliktų šią funkciją, poetas privalo analizuoti kalbą ir sąmoningai sieti kalbos elementus su kosmologinės sistemos elementais.

Poetas – ne tik mitų saugotojas ir kūrėjas. Jis – mitų interpretatorius tiek turinio, tiek pragmatiniu lygmeniu. Pasirodo, visi vienos tradicijos mitai sudaro vieną pagrindinį mitą, pateikiamą kaip įvairios transformacijos. Šios transformacijos išlaiko tik bendrą „struktūrinį karkasą“, kuris išlieka nepakitęs, o keičiasi tik kodas arba pranešimo forma.

Taip suprastas mitas įgyja universalią aiškinamąją galią ir tampa pragmatine kategorija. Kolektyvas, perimdamas poeto pateiktą mito interpretaciją, naudoja ją kaip priemonę spręsti esminius egzistencinius prieštaravimus, keisdamas ryškius konfliktus mažiau konfliktiškomis opozicijomis.

Be to, poetas yra mitologinės „briokoliažo“ (iš pranc. bricoler – „žaisti atšokimu“) logikos nešėjas: šis principas apibrėžia žmogaus santykį su gamta archajiškose visuomenėse. Jo tikslas – prisijaukinti bent dalį išorinio pasaulio, pertvarkant jį ir perkeliant iš gamtos sferos į kultūros sritį – nuo nenutrūkstamo (gamtinio) prie diskrečios, tvarkytos tikrovės.

Vienas pagrindinių šios strategijos įrankių — sudaryti sąlygas, kuriose „gamtiniai“ objektai, likdami savimi, tampa ženklinių sistemų dalimi.

Tyrimai apie archajiškus poetinius tekstus ir jų pagrindu sudarytas poetines sistemas (plg. neseniai paskelbtus Ferdinando de Saussure’o darbus šia tema [žr.: Zagotki, 1971]) rodo, kad žodžių garsinės sandaros analizė buvo pagrindas mokslui apie tariamąją žodžių formą. Ši analizė apėmė sąmoningas žodžio deformacijas: jo skaidymą, tempimą, garsų pašalinimą, jų pertvarkymą ir pan.

Šalia to (kitu lygiu) poetas taip pat kūrė žodžių junginius ir jų sekas. Abi šios veiklos rūšys turėjo užtikrinti ne tik poetinio teksto sukūrimą, bet ir jo išsaugojimą. Tiesa, teksto išlaikymo tikrinimas vyko ne tik visiems matomame prasminiame lygmenyje, bet ir garsų struktūros lygmenyje, kurį suvokė tik patys poetai.

Archajiškose tradicijose poezijos tekstas, kaip ir kosminė visata kosmologiniuose mituose, buvo „statomas“, „kalamas“, „drožiamas“, „audžiamas“, „lipdomas“ ir pan. (naudojant paprastus gamybos veiksmų apibūdinimus).

Taip iš nepoetinės medžiagos buvo sukuriamas pirmasis poetinio teksto organizuotas variantas. Tačiau tam, kad poetinė energija neužgestų ir tekstas netaptų šabloniškas, jį reikėdavo „perkirsti“, „peraudžiant“, „perstatyti“, kartais net „sulaužyti“, „išardyti“. Paaiškėja, kad „poetiškumas“ egzistuoja ir funkcionuoja tam tikroje erdvėje tarp kūrimo ir griovimo veiksmų. Tik šioje ribinėje erdvėje subjektyvūs elementai įgyja gebėjimą reprezentuoti kažką, kas pranoksta jų pačių ribas.

Iš to, kas pasakyta apie poeto socialinį statusą ir funkcijas mitopoetinėje epochoje, apie pagrindines operacijas ir techninius būdus, kuriuos jis naudojo kuriant tekstą, galima daryti išvadą: archajiniame pasaulyje poetas buvo ne tik viena iš demiurgo hipostazių ar jo transformacijų (kaip „antrinės“ visatos — žodžio — kūrėjas), bet ir jo auka.

Šią idėją geriausiai atspindi pagrindinis mitas apie Dangaus griausmo dievo vaikų (dažnai trijų, septynių ar devynių) nubaudimą už jų pačių arba dažniau jų motinos padarytą nusižengimą: vaikai yra suskaldomi, suskaidomi, išsklaidomi ir paverčiami požeminio pasaulio — mirusiųjų karalystės — gyventojais.

Tarp jų išskiriamas jaunėlis. Praradęs savo pirminį dangišką vientisumą, jis patenka į mirties pasaulį, bet ten suranda gyvybės vandenį – nemirtingumo gėrimą, „poezijos medų“ (apie jį kalbama „Rigvedoje“ ir „Edoje“). Atsinaujinęs jis sugrįžta į žemę kaip gausybės, klestėjimo ir turto nešėjas, tampa naujos kultūrinės tradicijos steigėju ir garantu.

Alternatyvioje mito versijoje jis tampa augalu, iš kurio gaminamas svaigus gėrimas (vynas, alus, soma ir pan.), kaip Dioniso atveju.

Naujoji tradicija, kurią jis įsteigia, remiasi dinaminiu pasaulio pertvarkymu: tik rizika, žygdarbiai ir ieškojimas gali užtikrinti sėkmę. Poetas — šio naujo egzistavimo būdo kūrėjas. Jis yra „pagrindinio mito“ autorius, herojus-ašaka, herojus-nugalėtojas, subjektas ir objektas vienu metu, tas, kuris aukoja ir yra paaukotas, kaltė ir jos išpirkimas, kūrėjas ir kūrinys.

Šis principinis ambivalentiškumas — būti ir aktoriumi, ir stebėtoju vienu metu — atitinka platesnį papildomumo principą (plg. archajines formuluotes „tu esi tai ir tuo pat metu nesi tai“, „tu esi tai, ana ir dar tai“).

Poetas yra taip pat vardų kūrėjas — onomatetas. Iki jo pasaulis buvo nebylus; poetas, sujungęs dalis, suteikė daiktams vardus, išreikšdamas jų vidinę prigimtį garsų pavidalu (archajinėje sąmonėje vardas turėjo būti tiesiogiai susietas su objekto esme).

Kaip jauniausias dievo sūnus, poetas yra susijęs ir su Dangumi, ir su Žeme, ir su Požemiu; su praeitimi ir ateitimi, su gyvybe ir mirtimi. Jis keliauja tarp šių kraštutinumų ir tarpininkauja tarp jų.

Poetas, kaip Orfėjas, leidžiasi į požemį ir sugrįžta atgal, pergalėjęs mirtį. Jo gebėjimas jungti priešybes daro jį nepakeičiama figūra archajiniame kolektyve — ypač todėl, kad tokios bendruomenės naudojo universalų dvejetinį kodą, grindžiamą pagrindinių semantinių opozicijų sistema.

Dvejetinių priešpriešų sistema

Kalbant konkrečiai, čia turima omenyje dvejetinių (dvejetainių) skiriamųjų ženklų sistemos susiformavimas pirmykštės sąmonės gelmėse – sistemos, kuri yra universaliausia pasaulio semantikos aprašymo priemonė. Svarbu pabrėžti, kad ši klasifikavimo sistema nėra tik vėlesniojo tyrėjo patogus metodas: ji visiškai objektyviai egzistavo ir buvo aiškiai suvokiama pačių archajiškų bendruomenių. Tai patvirtina faktas, jog šie dvejetiniai skiriamieji ženklai reguliavo visą jų elgesį, ypač ritualinį.

Paprastai tokiuose simbolinės klasifikacijos rinkiniuose būna 10–20 porų priešpriešų, kurių viena pusė laikoma teigiama (+), o kita — neigiama (–). Visa sistema idealiu atveju sumažinama iki vienos pagrindinės priešpriešos: + <> –, kuri priklausomai nuo naudojamos kodų sistemos ar veiklos srities skaidoma į daugybę izomorfinių priešpriešų.

Vienos priešpriešos susijusios su erdvine struktūra:

• viršus — apačia,
• dangus — žemė,
• žemė — požemis,
• dešinė — kairė,
• rytai — vakarai,
• šiaurė — pietūs.

Kitos susijusios su laiko koordinatėmis:

• diena — naktis,
• pavasaris (vasara) — žiema (ruduo).

Trečios — su spalvine simbolika:

• balta — juoda,
• raudona — juoda.

Dar kitos jungia gamtos ir kultūros sritis:

• sausas — šlapias,
• virta — žalia,
• ugnis — vanduo.

Taip pat egzistuoja socialinio pobūdžio priešpriešos:

• vyriškas — moteriškas,
• vyresnysis — jaunesnysis (pagal amžių, genealogiją — protėviai ir palikuonys, socialinę padėtį),
• savas — svetimas,
• artimas — tolimas,
• vidinis — išorinis (šie paskutinieji dažnai sutampa su natūraliais gamtos kodais, pvz., namas — miškas, regimas — neregimas pasaulis).

Be to, į šį sluoksnį įeina ir platesnio masto pagrindinė priešprieša:

• sakralus — pasaulietiškas (profaninis).

Visi dešinieji ir visi kairieji narių rinkiniai sukuria tam tikras visumas, tarp kurių ryšiai aprašomi per dar bendresnes opozicijas:

• laimė — nelaimė,
• gyvenimas — mirtis,
• porinis — neporinis (numerinis abstraktus atitikmuo).

Šios priešpriešos, nors ir esminės, gali būti „panaikintos“ arba įveiktos aukštesniame lygmenyje. Taip pat tam tikrose situacijose (pavyzdžiui, „juoduosiuose“ užkeikimuose ar ritualuose) šie ženklai gali būti apversti, sukeisti vietomis, deformuoti.

Ypač reikšmingi yra atvejai, kai „panaikinamos“ pagrindinės priešpriešos per ypatingas būsenas — meditaciją, ekstazę (tiek individualią, tiek kolektyvinę, pvz., per šventes). Tokiais momentais aktyvuojasi kitos mitopoetinei sąmonei būdingos tendencijos:

• išnyksta ribos tarp subjekto ir objekto,
• tarp veiksmo ir pasyvaus būvio,
• tarp gyvo ir negyvo,
• tarp mąstymo ir kalbos,
• tarp kalbos ir veiksmo.

Svarbu prisiminti, kad archajiškas mąstymas kitaip brėžė gyvo-negyvo, dvasinio-materialaus pasaulio ribas nei vėlesnės tradicijos.

Visgi standartinėse situacijose visas dvejetinių požymių rinkinys išsaugodavo savo funkcijas.

Būtent šios dvejetinių požymių sistemos, tarsi tinklas užmestas ant iki tol buvusio chaoso, leido konstruoti universalius ženklinius kompleksus (UŽK) – efektyvias pasaulio pažinimo ir įsisavinimo sistemas pirmykštėje sąmonėje.

Šių kompleksų universalumą lemia keli aspektai:

• įvairių ženklinių sistemų viduje jie atitinka skirtingus semantinius lygius,
• skirtingos nepriklausomos ženklų sistemos gali būti transformuojamos į UŽK,
• UŽK yra privalomi kiekvienam kolektyvo nariui – jų privalomumas gali būti įgyvendinamas ir per normatyvinį prievartos mechanizmą,
• šie kompleksai visada atsiranda mitopoetinės tradicijos kontekste.

„Pasaulio medis“ kaip universalus ženklinis kompleksas

Vienu iš plačiausiai paplitusių universalių ženklinių kompleksų (UŽK) reikia laikyti pasaulio medžio įvaizdį — universalios pasaulio koncepcijos atvaizdą, kuris ilgą laiką nulėmė pasaulio modelį tiek Senajame, tiek Naujajame pasaulyje vyravusiose mitologinėse tradicijose. Pasaulio medis tapo sintezine priemone, kuria mitopoetinėje tradicijoje buvo aprašomas pasaulis.

Pasaulio medis simbolizuoja pasaulio erdvinę struktūrą. Jo vertikalioje sandaroje išskiriama trinarė struktūra:

• viršus — vidurys — apačia (atitinkamai: šakos — kamienas — šaknys),
• paukščiai — kanopiniai gyvūnai — gyvatės arba kiti chtoniški gyvūnai,
• saulė, mėnulis, žvaigždės — žmogus, būstas — požeminio pasaulio atributai,
• galva — liemuo — kojos,
• teigiama — neutrali — neigiama ir pan.

Ši vertikali trinarė struktūra idealiai atitinka dinaminės visumos idėją ir gali būti laikoma bet kokio dinaminio proceso modeliu, kuriame vyksta gimimas — vystymasis — nuosmukis.

Pasaulio medžio schema horizontalioje perspektyvoje numato keturialypę struktūrą:

• priekinė — užpakalinė — dešinė — kairė,
• šiaurė — pietūs — rytai — vakarai,
• pavasaris — ruduo — vasara — žiema,
• keturi dievai, keturi mitologiniai herojai, keturi vėjai, keturi augalai, keturi gyvūnai, keturios spalvos, keturi elementai ir pan.

Be to, išskiriamas centras — vieta, kur susikerta vertikali ir horizontali ašys, pasaulio ašis. Centre aukojama auka, objektas, aukotojas, o apeigų dalyviai išsidėsto į šonus. Taigi horizontali pasaulio medžio sandara simbolizuoja statišką, idealiai stabilią visumą.

Skaičius pasaulio medyje dažniausiai būna konstanta — septyni (trys + keturi):

• septynios medžio šakos,
• septyni paukščiai,
• septyni dangūs,
• septynios šviesulės,
• septyni požeminio pasaulio aukštai,
• septynios vietos ritualo vaizdinyje.

Ši septyneto reikšmė plačiai naudojama mitopoetinėse tradicijose, atspindėdama tobulumo idėją (plg. psichologijoje žinomas žmogaus trumpalaikės atminties gylis: „septyni (plius minus du)“).

Taip pat sakraliai svarbūs yra:

• skaičius trys (Visatos sritys, aukščiausios vertybės, dieviškosios būtybės, pasakų herojai, socialinės funkcijos, mėginimai, pasikartojimai ir t. t.),
• skaičius keturi (žr. aukščiau).

Kai kuriose tradicijose skaičius trys siejamas su vyriškumu, o keturi — su moteriškumu, todėl žmogaus pora, suvokiama kaip vienetas, apibūdinama skaičiumi septyni.

Be to, trys ir keturi dažnai naudojami norint žymėti apytikrius kiekius. Trys plius keturi duoda septynis; jų sandauga — dvylika — taip pat laikomas sakraliniu skaičiumi, plačiai naudojamu mitologijoje (pvz., kaip „laimingojo“ skaičiaus priešprieša nelaimingajam trylikai).

Šia prasme skaičius pasaulio medyje ne tik nustato jo išorinius matmenis, bet ir apibrėžia kokybinius požymius. Skaičius tampa ne tik integruotas į pasaulio struktūrą, bet ir nulemia jo aukščiausią esmę bei net prognozuoja jo būsimas interpretacijas.

Vadinasi, skaičius irgi naudojamas kaip „briokoliažo“ priemonė, panašiai kaip ir šiuolaikinėje teorinėje matematikoje. Kaip teigia Burbaki mokyklos matematikai:

„Savo aksiomatinėje formoje matematika atrodo kaip abstrakčių formų — matematinių struktūrų — rinkinys, ir pasirodo, kad kai kurie eksperimentinės tikrovės aspektai, lyg pagal išankstinį numatymą, dera su kai kuriomis šiomis formomis. Nors dauguma šių formų gimė turėdamos intuityvų turinį, sąmoningai jį pašalinus, joms suteikta visa jų veiksmingumo galia, leidžianti joms įgyti naujas interpretacijas ir produktyviai apdoroti duomenis…“

Ši metodika, nepaisant su ja susijusių sunkumų, įrodė savo jėgą vystymosi eigoje ir leidžia manyti, kad net ir archajinėje sąmonėje tam tikra „abstrakti intuicija“ vaisingai veikė pasaulio suvokimo ir tvarkymo procese.

Archajinės sąmonės strategija. Universalusis determinizmas

Pirmykščiai sąmonei ypač akivaizdu, kad mitopoetinės schemos, formalūs ryšių tinklai dažnai iš anksto nulemia elementų turinio interpretacijas. Be to, susiklosčiusios formos pačios provokuoja vienokias ar kitokias turinio išvadas — kaip Aristotelio logikoje silogizmo dalių struktūriniai santykiai lemia išvadų taisykles ir jų rezultatus.

Tokia situacija priklauso nuo bendros pirmykštės sąmonės strategijos ir, kalbant konkrečiau, nuo specifinio maginio mąstymo požiūrio į priežasties ir pasekmės ryšių struktūrą, kurią, sekant Hubertu ir Mossu [Hubert, Mauss, 1904], galima vadinti „milžiniška variacija priežastingumo principo tema“.

Kitas šios ypatybės rezultatas — galimybė tuo pačiu materialiu pavidalu perduoti skirtingą turinį. Pavyzdžiui, kompozicinės struktūros, panašios į pasaulio medžio schemą, vienu metu perteikia informaciją apie visatos erdvinę organizaciją, laiko struktūrą, etiologines, etines, genealogines ir kitas sistemas.

Tai paaiškina, kodėl daugelyje kalbų tos pačios sąvokos siejamos su skirtingais reiškiniais: „metai“, „erdvė“ ir „pasaulio medis“; „Dievas“, „dangus“ ir „diena“; „žmogus“, „žemė“ ir „mirtis“.

Apie dvejetines priešpriešas

Daugelis archajiškų bendruomenių vartojo dvejetinę simbolinę klasifikaciją, kuri buvo tiesiogiai susijusi su socialine dualine organizacija: dviem vadais, dviem egzogaminėmis genties pusėmis, dviem teritorijomis, dviem protėviais (plg. dvynių mitus, dualizmo motyvus), dvišaliais simboliniais, ritualiniais, vedybiniais, ekonominiais santykiais.

Svarbiausias archajinės sąmonės bruožas — tai, kad dvejetinės priešpriešos gali būti realizuojamos skirtingose kodų sistemose ir įvairiuose hierarchijos lygiuose. Taip tas pats turinys gali būti perduodamas per augalinius, gyvūninius, mineralinius, astronominius, kulinarinius ar abstrakčius kodus bei religines, karines, ūkines ir kt. veiklos sritis.

Klasifikatoriai ir kosmologizacija

Skirtingos kodų sistemos iškelia klasifikatorių ir klasifikacijų problemą („konkrečiosios logikos“ sritis). Archajinis žmogus turėjo stiprų polinkį į pasaulio klasifikavimą, kuris buvo savotiškas „sukūrimo teksto“ tęsinys, plėtojamas iki smulkiausių dalykų.

Šios klasifikacijos:

• subtiliai diferencijuoja gyvūnų ir augalų rūšis,
• remiasi operatyviniu ir taksonominiu principu,
• neatspindi vien praktinių poreikių.

Kaip pažymi Lévi-Straussas, pirmykštis žmogus pažino daugelį rūšių ne dėl jų naudingumo — veikiau jos tapo naudingos todėl, kad jau buvo įtrauktos į universalų sakralų taksonominį tinklą.

Klasifikacijos pagrindinė paskirtis — sukurti formalų modelį, leidžiantį sugrupuoti objektus, nustatyti jų panašumus ir skirtumus, struktūruoti pasaulį ir taip kosmologizuoti anksčiau chaotišką tikrovę.

Globalusis determinizmas

Archajinėje sąmonėje viskas pasaulyje yra susieta: mintis apie ryšį jau objektyvizuoja tą ryšį. Šiame pasaulyje veikia globalus ir integralus determinizmas, kuris yra pagrindas tam, ką Lévy-Bruhl vadino „dalyvavimo logika“, aiškiausiai išreikšta maginiuose veiksmuose ir užkeikimuose (plg. ilgus kūno dalių, augalų, ligų, blogų objektų ir kt. sąrašus užkalbėjimuose).

Iš to kyla:

• tikėjimas metempsichoze (sielų persikūnijimu),
• metamorfozės (gyvūnas–žmogus ir kt.),
• sakralinių objektų, jėgų ir veikėjų išskyrimas,
• dalyvavimas laike: sakralus laikas („sapnų laikas“, šventės laikas).

Pasirinkimas ir chaoso atstatymas

Visuotinė priežasties ir pasekmės priklausomybė kuria uždarą sistemą, kurioje viskas yra dėsninga. Tačiau absoliuti dėsningumo pergalė paneigia pasirinkimo galimybę ir kelia fatalizmo grėsmę. Tai būtų prieštaravę pačiam kosmologinės misterijos — pasaulio kaip nuolat besirutuliojančio proceso — suvokimui.

Todėl archajiniame gyvenime egzistavo specialios situacijos — pavyzdžiui, didieji metų švenčių laikotarpiai — kai buvo sąmoningai panaikinamos visos normos, įstatymai, vertybės. Šiuo metu buvo įmanomas atsitiktinumas, šansas, naujos galimybės.

Šiame kontekste poetas — kaip privalomas ritualo dalyvis — taip pat priklausė pasauliui, kuriame dominuoja išskirtinumas, rizika, kūrybinis proveržis. Jo veiksmai ardė simetrijas ir kurdavo naujas prasmes, panašiai kaip gyvybė kosmose pažeidžia inertišką medžiagos būvį (plg. Pastero pastebėtą gyvosios medžiagos „disimetrizaciją“).

Todėl poetinė kūryba gali būti suvokiama kaip pramušimas į laisvę iš visuotinės determinizmo ir dėsningumo struktūros: kaip kelias į pasirinkimą, atsitiktinumą, gyvybės intensyvėjimą.

Šia prasme mitopoetinė pasaulio vizija atveda mus prie tos pačios problemos, kurią Pirsas suformulavo svarstydamas klausimą: „Ar pasaulis valdomas dėsniais, ar laimingu atsitiktinumu?“ — ir bandė pasiūlyti išeitį iš šios alternatyvos.

Klasifikatoriai, klasifikacijos. Pagrindinių operacijų rinkinys

Šiame viską persmelkiančiame determinizme vienas esminių skirtumų tarp mitopoetinio pažinimo ir mokslo yra tai, kad mokslas visada diferencijuoja priežastinių ryšių pasireiškimo lygius, remdamasis heterogeniška priežasties erdve, kurios viename poliuje yra absoliutus determinizmas, o kitame — visiška atsitiktinybė.

Mitopoetinės epochos klasifikacijos sudaro tam tikrus ryšių tinklus. Kai kurie jų atskleidžia elementų tapatumo aspektus tarp skirtingų klasifikacijų — taip susiformuoja konceptualios matricos, skirtos pasauliui aprašyti. Tokios matricos žinomos, pavyzdžiui, iš senovės Kinijos, Upanišadų ar zuni indėnų tradicijų. Jose galime aptikti tokius ryšius:
vasara — pietūs — saulė — dangus — ugnis — raudona — geležis — gyvūnas — augalas — maistas — dievybė — socialinė klasė ir t. t.

Kitas klasifikacinių ryšių tipas remiasi hierarchija, kurioje tam tikri klasifikatoriai įgyja beveik visuotinio atstovavimo galią — jie tampa visų susijusių reiškinių reprezentantais. Tokia yra pirminio totemizmo esmė, kuri, šiuolaikinių tyrinėtojų manymu, ir sudaro natūralios klasifikacijos pagrindą.

Totemistinė sistema naudojama ne tik gamtiniams, bet ir socialiniams, kultūriniams reiškiniams aiškinti. Kitas hierarchiškai išskirtas klasifikatorių tipas — tai pirminiai elementai (žemė, vanduo, ugnis, oras; kartais dar eteris, metalas, medis, akmuo). Jie:

• reprezentuoja ištisas reiškinių klases,
• yra tarpusavyje susiję specifiniais (dažnai hierarchiniais) ryšiais.

Šio tipo sistemų pavyzdį randame senovės kinų tradicijoje, kur pateikiami įvairūs elementų sekos tvarkos modeliai, pvz.:

• Kosmogoninė seka: Medis → Ugnis → Vanduo → Metalas → Žemė
• Šiuolaikinė seka: Metalas → Vanduo → Medis → Ugnis → Žemė
• Abipusio gimimo seka: Ugnis → Žemė → Metalas → Medis → Vanduo → Ugnis
• Abipusio dominavimo (naikinimo) seka: Žemė > Medis > Ugnis > Metalas > Vanduo > Žemė

Panašios sekų sistemos sutinkamos ir kitose archajinėse kultūrose. Šios sekos dažnai įtvirtina operatorių rinkinius, taikomus pirminiams elementams — taip sukuriamos galingesnės pasaulio modeliavimo struktūros.

Net ankstyvojoje graikų natūraliosios filosofijos tradicijoje išlieka panašios operacijos — pavyzdžiui, keturi elementai kilę iš gyvybės—mirties cikliško priešpriešos taikymo (Heraklitas).

Egzistuoja ištisa klasė mitologinių ir pirmųjų filosofinių tekstų, kuriuose veikia keturių operacijų seka:

• gimimas (atsiradimas),
• augimas (daugėjimas),
• nykimas (mažėjimas),
• mirtis (išnykimas).

Ši operatorių serija taikoma:

• kosminiam ciklui aprašyti,
• religinėms ir filosofinėms sistemoms,
• vėliau — pažinimo procesams.

Tokie tekstai mitopoetinėje tradicijoje struktūrizuojami remiantis keliomis pagrindinėmis schemomis:

1. Elementų išvardijimas skirtingomis sekomis, su numeracija arba be jos:
   • a) A→B→C→D…
   • b) B→A→C→D…
   • c) D→C→B→A…
2. Vietos nustatymas: A yra B viduje, B — C viduje, C — D viduje ir t. t.
3. Genealogija arba ištekėjimo schema: A gyvena B mirtimi, B gyvena C mirtimi ir t. t.
4. Vertybinis reitingavimas: A viršesnis už B, B — už C ir t. t.

Šios ir panašios griežtos eiliškumo taisyklės, kurias galima panaudoti prognozei (nuspėjimui), yra ypač būdingos archajinei sąmonei.

Mitopoetinė epocha skiriasi nuo ankstesnės tuo, kad pasaulio organizacija joje yra daug tvirtesnė. Tačiau, palyginti su vėlesniu laikotarpiu, ji pasižymi mažesniu priežastinių ryšių diferencijavimu. Tai, kiek plačiai šios taisyklės taikomos mitopoetinėje tekstinėje tradicijoje, rodo jų išskirtinį vaidmenį formuojant pasaulio tvarką.

Mitopoetinio sąmoningumo krizė.
Archajinių žinių palikimas

Galima manyti, kad taisyklės, taip tiksliai apibūdinančios mitopoetinių tekstų formalią ir turinio struktūrą, susiformavo arba įgavo sisteminį pavidalą būtent mitopoetinėje epochoje. Jos tapo savotišku rezervuaru, iš kurio vėlesnės epochos dosniai sėmėsi tiek elementarių loginių schemų, tiek tropų ir figūrų, vėliau suformavusių poetinę vaizduotę.

Panašiai ir su ritualu, susijusiu su pasaulio sukūrimo mitu: jis tapo ištakomis epui, dramai, lyrikai, choreografijai, muzikos menui bei kitoms meno rūšims. Mitopoetinis „briukolažas“, intuicija — kaip pagrindinės pažinimo priemonės archajinio mąstymo sistemoje — iš esmės atliepė tai, ką vėlesniais laikais siekė mokslinis-istorinis pasaulio suvokimas. Abi paradigmos tenkino giliai įsišaknijusį žmogaus poreikį pažinti, spręsti praktinius, egzistencinius klausimus.

Tiek pirmykštės žinios, tiek mokslas rėmėsi pasaulio, kaip sąlygiškai patikimo komunikacijos partnerio, prezumpcija. Alberto Einšteino posakis „Dievas subtilus, bet ne klastingas“ tinka apibūdinti tiek moksliniam pažinimui, tiek archajiniam požiūriui į pasaulį, kaip į atsakantį partnerį. Tačiau archajinį pažinimą ir mokslą sieja ir tiesioginė genealoginė seka. Perėjimas nuo pirmojo prie antrojo reikalavo:

• depersonalizuoti senosios kosmologinės misterijos veikėjus (Žemė, Dangus, Vandenynas tapo stichijomis, o vėliau — pirminiais elementais, klasifikatoriais),
• abstrahuoti veiksmus (gimimas → atsiradimas, mirtis → išnykimas),
• suskaidyti mitinius kontinuumus ir pritaikyti jiems abstrakčias operacijas (pvz. atsiradimo ir išnykimo kaip laikinių ar erdvinių kategorijų),
• leisti „žaismą“ tarp elementų pagal naujas taisykles,
• empiriškai patikrinti rezultatus, atskiriant fenomenalų ir absoliutų buvimo lygmenis,
• projekuoti juos į pažinimo teorijos (epistemologijos) plotmę.

Konkrečių pavyzdžių, kaip iš:

• ritualinių matavimų ir skaitinio „briukolažo“ kilo matematika,
• teriomorfinių ir vegetatyvinių klasifikacijų — zoologija ir botanika,
• kosminių stichijų mokymo — medicina,
• mitinių kūrimo scenų paskutinės fazės atsiejimo — istorija,
• spekluliacijų mitiniais modeliais ir kalbine kūryba — logika ir kalbotyra,
  yra gausu ir jie puikiai aprašyti.

Senovės graikų natūrfilosofija (Heraklitas, Pitagoras, Anaksagoras), istorija (Herodotas), logika ir matematika (Aristotelis, Euklidas) išlaiko gyvą ryšį su mitopoetiniu paveldu.

Tą patį galima pasakyti apie mokslo pradmenis Indijoje ir Kinijoje. Vienas svarbiausių archajinės sąmonės krizės simptomų buvo ryškėjantis heterogeniškos erdvės koncepcijos atmetimas, kartu su išryškėjusia erdvės geometrizavimo tendencija. Pastaroji suponavo erdvės matmens ir formos nepriklausomybę nuo joje esančių objektų.

Šią tendenciją atspindi:

• ritualinių matavimų praktika, dažnai neturinti praktinės paskirties (pvz. Mesopotamijoje, Indijoje, Kinijoje, Mezoamerikoje),
• geometrinių simbolių paplitimas: ratas, kvadratas, mandala, kryžius (kaip geometrizuota pasaulio medžio versija), spiralės, meandro linijos ir kt.

Šie simboliai sudaro atpažįstamą mitopoetinių ženklų klasę, kurią vėliau perėmė geometrija. Jų forma identiška geometrinėms figūroms, tačiau semantika tebebuvo gyva:

• ratas, kvadratas, kryžius siejami su centro paieška,
• erdvės padalijimu į sritis,
• ribų nustatymu sakralioje erdvėje.

Šios figūros dar nebuvo „tik“ geometriniai ženklai — jos tebebuvo reikšmingos. Net vėlesniu geometrijos kaip mokslo laikotarpiu jų simbolinė semantika vis dar buvo jaučiama (plg. kvadrato ir apskritimo įrašymo vienas į kitą problema — kaip mandalos semantinis atspindys).

Laiko koncepcijos raida ėjo ta pačia kryptimi. Mitopoetinė „amžino grįžimo“ idėja jau pačioje toje epochoje buvo iš dalies išardyta — paskutinė, žmogaus stadija, buvo išskirta, tapo tiesine. Tai atvėrė kelią:

• vienkartinumui,
• progresijai,
• evoliucijai,
• didesniam informacijos kiekiui (pagal informacijos teorijos postulatą, cikliškumas riboja informaciją).

Evoliucijos samprata įgalino sąmoningą tyrėjo ir tyrinėjamojo santykį, tapo paskata moksliniam pažinimui.

Ir galiausiai — itin prasminga, kad būtent šiuolaikinis mokslas, sukaupęs patirties ir pažinimo galios, naujai įvertino archajinį žinojimą, pripažindamas jį kaip nepaprastai vertingą, galingą pažintinį instrumentą, ypač šiuolaikinės tiksliosios mokslo kalbos ištakose.

Literatūros sąrašas

• Bourbaki N. Éléments de mathématique. Livre 8. Essais sur l’histoire de la mathématique. M.: Изд-во иностр. лит., 1963. 292 с.
• Вернадский В. И. Химическое строение биосферы Земли и её окружения. М.: Наука, 1965. 374 с.
• Вернадский В. И. Размышления натуралиста. Кн. 1. Пространство и время в неживой и живой природе. М.: Наука, 1975. 173 с.
• Давиденков С. П. Эволюционно-генетические проблемы в невропатологии. Л., 1947. 382 с.
• Lévy-Bruhl L. La mentalité primitive. L.: Атеист, 1930. 337 с.
• Флоренский П. А. Храмовое действие как синтез искусств // Маковец. Журнал искусств. 1921. №4.
• Флоренский П. А. Мнимости в геометрии. М., 1922. 69 с.
• Флоренский П. А. Зутбоапит // Труды по знаковым системам. Тарту, 1971. № 5: 521—527.
• Sichen A. Le premier homme et le premier roi dans l’Orient légendaire et réel. Oppala, 1918–1939. T. 1–1.
• Eliade M. Le sacré et les techniques archaïques de l’extase. P., 1951.
• Eliade M. Aspects du mythe. P., 1963.
• Eliade M. Le Sacré et le Profane. P., 1965.
• Evans A. The Minoan Kingdom in the Ancient Near East. Oppala, 1943.
• Frankfort H. Kingship and the Gods. Chicago, 1948.
• Frankfort H. et al. Before Philosophy. Harmondsworth, 1969.
• Nozad A. M. Mythes. Oxford–London, 1927.
• Nozad A. M. Culture and Consciousness. Cairo, 1936.
• Hubert H., Mauss M. Esquisse d’une théorie générale de la magie // Année sociologique, 1902–1903. P., 1904.
• Тепфер Е. Н. Биологические основания языка. МГУ, 1967.
• Leroi-Gourhan A. Les religions de la préhistoire. P., 1964.
• Leroi-Gourhan A. Préhistoire de l’art occidental. P., 1965.
• Lévi-Strauss C. La pensée sauvage. P., 1962.
• Lévi-Strauss C. Mythologiques. P., 1964–1971. Vol. 1–4.
• Mattens V. Myth and primitive structure. L., 1926.
• Malinowski B. A Scientific Theory of Culture and Other Essays. Chapel Hill, 1944.
• Malinowski B. Magic, Science and Religion. MGU, 1954.
• Mauss M. Sociologie et anthropologie. P., 1950.
• Needham J. Science and Civilization in China. Cambridge. Vol. 1 – 1954; Vol. 2 – 1956.
• Percival S. The Doctrine of Chances. 1878.
• Percival S. The Doctrine of Necessity. 1892.
• Zagorskis L. Les mots sous les mots. Les apartés de l’écriture de sensibilité de Saussure. P., 1971.
• Théétange de Chartres R. Oeuvres. P., 1955–1965. Vol. 1–9.

Lieteratūra šia tema

• Apgoroloru Todau. Chicago, 1953.
• Boas F. Ethnology of the Kwakiutl. Washington, 1921.
• Boas F. Contribution to the Ethnology of the Kwakiutl. Mem. Am. Mus. Nat. Hist., 1925.
• Boas F. Primitive Art. Oslo, 1927.
• Boas F. The Growth of the Kwakiutl children. N.Y., 1930.
• Capwell C. The Masks of God: Primitive Mythology. N.Y., 1959.
• Carneiro R. The theory of ritual. Paris, 1961.
• The Concept of Ritual. N.Y., 1928.
• Pitt-Rivers J. Les Rites d’initiation des jeunes gens. Paris, 1912.
• Eliade M. Le Mythe de l’Éternel Retour. Paris, 1949.
• Eliade M. Tracé d’histoire des religions. Paris, 1949.
• Eliade M. Le Yoga. Immortalité et Liberté. Paris, 1954.
• Eliade M. Structure et fonction du mythe contemporain // Sources orientales. Paris, 1959. Vol. 1.
• Eliade M. Naissance mystique. Études sur quelques types d’initiation. Paris, 1959.
• Eliade M. Aspects du mythe. Paris, 1963.
• Eliade M. Shamanism: Archaic Techniques of Ecstasy. Princeton-London, 1973.
• Ekte A. The African Aborigines. N.Y., 1964.
• Evans-Pritchard E. E. Nuer Religion. Oxford, 1956.
• Evans-Pritchard E. E. Theories of Primitive Religion. A Sociological Study of Religion and Ritual Systems. London, 1957.
• Evans-Pritchard E. E. Witchcraft, Oracles and Magic among the Azande. Oxford, 1937.
• Fustel de Coulanges N. The Ancient City. Boston, 1961.
• Frazer J. The Golden Bough. Moscow, 1980.
• Lévy-Bruhl L. La Mentalité Primitive. Paris, 1922.
• Lévy-Bruhl L. Le Surnaturel et la Nature dans la Mentalité Primitive. Paris, 1931.
• Leach E. R. Political Systems of Highland Burma. London, 1954.
• Lévi-Strauss C. La Pensée Sauvage. Paris, 1962.
• Lévi-Strauss C. Mythologiques. Paris, 1964–1971. Vol. 1–4.
• Malinowski B. Magic, Science and Religion. London, 1948.
• Malinowski B. Argonauts of the Western Pacific. London, 1922.
• Mauss M. Sociologie et anthropologie. Paris, 1950.
• Mauss M. Essai sur le don. Paris, 1950.
• Needham J. Science and Civilization in China. Cambridge.
• Radcliffe-Brown A. R. Structure and Function in Primitive Society. London, 1952.
• Radcliffe-Brown A. R. The Andaman Islanders. London, 1922.
• Richards A. I. The Nuer and Their Kin. Washington, 1951.
• Koppers W. Der Ursprung und die Weltanschauung der Menschheit. Wien, 1957.
• Kroeber A. L. Anthropology: Race, Language, Culture, Psychology, Prehistory. N.Y., 1948.
• Kroeber A. L. Handbook of the Indians of California. Washington, 1925.
• Kroeber A. L. Cultural and Natural Areas of Native North America. Berkeley, 1939.
• Kroeber A. L., Kluckhohn C. Culture: A Critical Review of Concepts and Definitions. Cambridge (Mass.), 1952.
• Caillois R. Le Sacré et le Profane. Paris, 1962.
• Leach E. The Structural Study of Myth and Totemism. London, 1967.
• Geertz C. Religion as a Cultural System. N.Y., 1964.
• Geertz C. Islam Observed: Religious Development in Morocco and Indonesia. New Haven–London, 1970.
• Geertz C. The Interpretation of Cultures. New York, 1973.

Pagal V. Toporovo knygos „Pasaulio medis: universalūs ženklų kompleksai” I t. skyrių „Pirmykščiai pasaulio vaizdiniai (bendroji apžvalga)”, parengė Donatas Greičiūnas