BEGIN:VCALENDAR
VERSION:2.0
PRODID:-//VietosDvasia.lt - ECPv6.15.19//NONSGML v1.0//EN
CALSCALE:GREGORIAN
METHOD:PUBLISH
X-WR-CALNAME:VietosDvasia.lt
X-ORIGINAL-URL:https://vietosdvasia.lt
X-WR-CALDESC:VietosDvasia.lt renginiai
REFRESH-INTERVAL;VALUE=DURATION:PT1H
X-Robots-Tag:noindex
X-PUBLISHED-TTL:PT1H
BEGIN:VTIMEZONE
TZID:Europe/Vilnius
BEGIN:DAYLIGHT
TZOFFSETFROM:+0200
TZOFFSETTO:+0300
TZNAME:EEST
DTSTART:20210328T010000
END:DAYLIGHT
BEGIN:STANDARD
TZOFFSETFROM:+0300
TZOFFSETTO:+0200
TZNAME:EET
DTSTART:20211031T010000
END:STANDARD
BEGIN:DAYLIGHT
TZOFFSETFROM:+0200
TZOFFSETTO:+0300
TZNAME:EEST
DTSTART:20220327T010000
END:DAYLIGHT
BEGIN:STANDARD
TZOFFSETFROM:+0300
TZOFFSETTO:+0200
TZNAME:EET
DTSTART:20221030T010000
END:STANDARD
BEGIN:DAYLIGHT
TZOFFSETFROM:+0200
TZOFFSETTO:+0300
TZNAME:EEST
DTSTART:20230326T010000
END:DAYLIGHT
BEGIN:STANDARD
TZOFFSETFROM:+0300
TZOFFSETTO:+0200
TZNAME:EET
DTSTART:20231029T010000
END:STANDARD
END:VTIMEZONE
BEGIN:VEVENT
DTSTART;TZID=Europe/Vilnius:20220611T080000
DTEND;TZID=Europe/Vilnius:20220611T150000
DTSTAMP:20260411T231057
CREATED:20220605T161611Z
LAST-MODIFIED:20220606T160858Z
UID:2698-1654934400-1654959600@vietosdvasia.lt
SUMMARY:Antalieptės apylinkėmis
DESCRIPTION:Prieš 200 metų dešiniame Šventosios upės krante\, toje vietoje kur dabar stovi Antalieptės miestelis\, ramiai ošė žalias pušynas\, o miško prošvaistėse\, tarp gražių kalvų\, glūdėjo vienišos žemdirbių sodybos. XVII-to šimtmečio pradžioje ši graži apylinkė buvo atiduota basųjų vienuolių karmelitų ordinui. Pradžioje jie čia pasistatė mažą medinį namelį\, vėliau didelius mūrinius vienuolyno rūmus\, o 1732— 1760 metų laikotarpy — didingą mūro bažnyčią\, kuri ir dabar puošia Antalieptės miestelį. Senieji žmonės pasakoja\, kad miestelio vardas kilęs nuo liepto\, kurį per šventosios upę pastatęs darbštus vienuolis Antanas. Tas lieptas per upę žmonėms buvęs labai patogus ir pavadintas Antano lieptu\, o vėliau ir vienuolyno sodyba buvusi praminta Antaliepte. \nSavaime suprantama\, kad ryškiausias Antalieptės istorijos perlas yra buvęs Basųjų Karmelitų vienuolynas\, o jo istorija labai įdomi. \nBasųjų Karmelitų regula buvo labai griežta ir sunki. Vienuoliai labai daug dirbo\, meldėsi ir tik 4 — 5 valandas per parą skirdavo poilsiui ir miegui. Antalieptės vienuoliai nevartodavę mėsos\, maitindavęsi tik daržovėmis\, vaisiais\, uogomis\, grybais ir upėse pagauta žuvimi. Visada jie vaikščiodavo basi ir tik žiemos šalčių metu kai kurie silpnesnieji pasirišdavo po kojomis medinius padus. O patvaresnieji ir žiemą basi eidavo į mišką kuro pasirinkti. Jų bažnyčioje nebuvo vargonų\, kad muzikos garsai nedrumstų griežtos tylos. Įstojusių į vienuolyną pavardės būdavo užrašomos tik ordino centro knygose\, o vienuolyne vienuoliai jau nežinojo vienas kito pavardės ir vadinosi tik vardais. Tuo būdu jie visiškai išsiskirdavo iš pasaulio ir savo praeitį išbraukdavo amžinai. Ant mirusiųjų vienuolių grabų užrašyti tik jų krikšto ir vienuoliški vardai\, o pavardžių nėra. Todėl ir šiandien nieko nežinoma\, kokios tautybės ir kilmės buvo tie griežti ir rūstūs atsiskyrėliai\, kurie įkūrė Antalieptės miestelį. \nBasųjų Karmelitų vienuolynas gyvavo apie 100 metų. Vienuoliai ramiai gyveno už storų vienuolyno mūrų\, pamaldūs aukštaičiai lankydavo vienuolyno bažnyčią\, o aplinkui dygo naujos sodybos ir augo nedidelis miesčiukas. Tiktai 1831 m. sukilimas sudrumstė Antalieptės idiliją. Sukilėlių būriai ieškojo vienuolyne prieglaudos ir nakvynės\, reikalavo maisto ir arkliams pašaro. Sukilimą numalšinus\, atplūdo rusų kariuomenė. Kazokai kaltino vienuolius palankumu sukilėliams\, reikalavo kontribucijos\, vienuolyno rūsyje ieškojo aukso ir vyno\, išvartė net mirusių vienuolių grabus\, ieškodami juose paslėptų brangenybių\, kurių atsiskyrėliai neturėjo. Po metų vienuolynas buvo uždarytas\, vienuoliai išvaryti\, bažnyčia paversta cerkve ir prie jos apgyvendintas pravoslavų šventikas. Antalieptės istorijoj buvo atverstas naujas lapas. \n1893 m. Karmelitų vienuolyno rūmuose buvo įsteigtas rusų pravoslavų moterų vienuolynas\, kuriam valdžia paskyrė didelius žemės ir miškų plotus\, keletą apylinkės ežerų ir po 4.647 rublius metinės pašalpos. Antalieptė buvo paversta rusinimo lizdu. Tačiau rusų vienuolės nepajėgė paversti aukštaičių rusais nei pravoslavais. Nors vienuolės nuolat vaikščiodavo po aplinkinius kaimus ir kiekvieną sutiktą mergaitę vaišindavo saldainiais\, kalbindavo priimti pravoslaviją ir stoti į vienuolyną\, tačiau per visą laiką joms pavyko pavilioti tik vieną lietuvę\, kurios tėvas sutiko leisti dukterį į vienuolyną\, norėdamas gauti policininko vietą. Todėl vieton mirusių vienuolių naujos buvo atvežamos iš Rusijos gilumos. Gyventojai vienuolyno nekentė ir savo vaikams drausdavo imti iš vienuolių saldainius bei riestainius. Kai 1905 m. rusų revoliucijos banga pasiekė Lietuvą\, ekspansingi aukštaičiai išvaikė rusų stražninkus ir žandarus\, sudaužė degtinės monopolius ir steigė lietuviškas valsčių savivaldybes. Antalieptės revoliucionieriai išvaikė vienuoles\, o vienuolyno rūmus paskelbė lietuvių tautos nuosavybe ir juose nutarė įsteigti lietuvišką mokyklą. Deja\, jų viltys neišsipildė: revoliucija buvo nuslopinta\, baudžiamieji būriai siautėjo su neapsakomu žiaurumu ir gaudė „maištininkus“\, dalyvavusius rusų vienuolyno nusavinime. Greitai ir vienuolės grįžo į Antalieptės mūrus\, o 1906 m. rūmuose buvo įsteigta mergaičių mokytojų seminarija. \nBet štai atėjo karas ir nauja audra supurtė Antalieptė vienuolyno mūrus. Vienuolės pabėgo į Rusiją\, o vienuolyno požemiuose liko tik basųjų Karmelitų ir stačiatikių vienuolių karstai. 1915 m. vasarą Antalieptę užėmė vokiečiai. Vienuolyno rūmuose apsistojo štabas\, bažnyčią pavertė garažu ir sustatė joje keliasdešimt automobilių. Ir tenai\, kur kadaise nakties tyloje girdėjosi basųjų vienuolių maldos\, o vėliau pravoslavių vienuolių choro giesmės\, dabar ūžė ir staugė motorai\, aidėjo grubūs kareivių keiksmai ir juokas. Po kiek laiko prasidėjo vienuolių paslėptų lobių ieškojimas. Marodieriai išardė sienas\, išgriovė rūsių pertvaras\, plėšė grabus ir ieškojo juose aukso bei brangakmenių. Didelis buvo jų nustebimas\, kai senuose karstuose pamatė visiškai sveikus vienuolių lavonus\, kurie nebuvo supuvę\, bet sukietėję su visais muskulais\, pavirtę į vario spalvos mumijas. Rūstūs mirusiųjų veidai ir kryžiškai ant krūtinės sunertos rankos kažkaip grasinamai bylojo į amžino poilsio drumstėjus. Todėl daugelis jų pabėgo iš rūsių kalendami dantimis. Tiktai keletas drąsesniųjų tęsė savo Šventvagišką medžioklę\, kuri baigėsi tragiškai. \nAtplėšus vieną karstą grobikai pamatė ant lavono krūtinės auksinį kryželį. Tačiau kryželis buvo stipriai suspaustas mumija virtusio lavono pirštuose\, lyg suaugęs su jais\, ir negalima buvo jo išplėšti. Plėšdamas brangenybę marodierius susižeidė pirštą\, ligi kaulo perpjaudamas jį į kryželio briauną\, tačiau grobį vis vien pasiėmė. Kitas ieškojo brangenybių karsto dugne\, Bet verčiant lavoną\, mumijos pirštų nagai užkabino munduro rankovę ir stipriai patraukė. Grobikui pasirodė\, kad numirėlis nutvėrė jį už rankos. Jis nežmoniškai suriko ir apalpo. Po to visi grobikai apleido požemius. Kai apalpusis atsipeikėjo\, jis buvo pamišęs. Pradėjo nežmoniškai rėkti\, daužytis\, išsitraukė durtuvą ir smogė per galvą greta stovinčiam draugui\, kurį užmušė vietoje. Paskui puolė kitus\, bet vienas\, begindamas\, pamišėlį nušovė. Tas\, kuris buvo susižeidęs pirštą mirė kitą dieną nuo kraujo užkrėtimo. \nTačiau po kiek laiko ir vėl buvo atsiradę grobikų\, kurie plėšė grabus ir išvartė lavonus\, bet čia jie nieko neberado. 1918 m.\, kai vokiečiai pasitraukė\, bažnyčia atiteko katalikams. Dabar vienuolyno rūmuose yra mergaičių ūkio mokykla\, amatų kursai ir vaikų prieglauda. Visas tas įstaigas veda ir globoja vienuolės Širdietės. Požemiai taip pat sutvarkyti\, ir niekas nebedrumsčia rimties mirusiųjų karalystėje. Kiekviena permaina į Antalieptės vienuolyno gyvenimą buvo atnešta arba karo arba revoliucijos. \nBe vienuolyno aplankysime daugiau objektų\, viso maršrute jų bus 9. Užsuksime į čia pat Antalieptėje\, kitoje\, nuo vienuolyno\, gatvės pusėje\, ant Šventosios upės kranto stovintį vandens malūną\, Antalieptės šaltinį\, Antalieptės hidroelektrinę\, nuo kurios pastatymo buvo suformuotos Antalieptės marios\, kurios yra antras pagal dydį\, po Kauno marių\, tvenkinys Lietuvoje. Išsukę iš kelio užlipsime ant vienos įspūdingiausių Lietuvoje Varslavos piliakalnio\, aplankysime Žvilbučių dvaro sodybos fragmentus iki kol pasieksime Šavašos pažintinį taką. Be visų įdomybių kurias sutiksime eidami šiuo taku\, aplankysime ir tarp aukštų upės slėnių XIII-XVIII a. buvusios senovės lietuvių šventykla. Čia dar išlikusias jos liekanas\, t.y. Lūžų akmenį su dubeniu. Na ir galiausiai\, jau grįžtant į miestelį Lūžų piliakalnį. \nKadangi šiuo maršrutu jau esu žygiavęs\, klaidžioti nereikės\, didžioji maršruto dalis eis žvyrkeliais nusidriekusiais daugiausiai per ganyklas ir dirbamus laukus\, dalis maršruto eis pamiške ir tik nedidelė dalis asfaltu. Maršruto ilgis apie 21 km. susitinkame 8.00 val Antalieptėje šalia jau minėto vienuolyno\, važiuojant pagrindine miestelio gatve\, arčiau vienuolyno esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje\, joje paliksime automobilius o čia pat esančiuose informaciniuose stenduose galėsime susipažinti su miestelio istorija. Žygio išvakarėse pasidalinsiu maršruto schema žemėlapyje su sužymėtais objektais bei jų aprašymais. \nIki pasimatymo šeštadienį
URL:https://vietosdvasia.lt/renginiai/antalieptes-apylinkemis/
LOCATION:Antalieptės basųjų Karmelitų vienuolynas\, 5305 11\, Antalieptė\, 32243\, Lietuva
CATEGORIES:Žygiai pėsčiomis
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://vietosdvasia.lt/wp-content/uploads/2022/06/Antalieptes-apylinkemis-scaled.jpg
ORGANIZER;CN="Donatas Grei%C4%8Di%C5%ABnas":MAILTO:info@vietosdvasia.lt
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;TZID=Europe/Vilnius:20220604T080000
DTEND;TZID=Europe/Vilnius:20220604T170000
DTSTAMP:20260411T231057
CREATED:20220523T173513Z
LAST-MODIFIED:20220523T173523Z
UID:2615-1654329600-1654362000@vietosdvasia.lt
SUMMARY:Inkūnų apylinkėmis
DESCRIPTION:Aš ir vėl atradau be galo įdomų Lietuvos kampelį su kurio mane supažindino R. Guobis skaitant jo surinkta tautotyrine medžiagą straipsnyje „Inkūnai„. Be jame pateikiamo vaizdingo gamtos\, trobesių ir čia gyvenančių žmonių\, aprašymo\, autorius dalinasi ir apylinkėse surinktais padavimais\, pasakojančiais apie šiose vietose pasitaikančius keistus nutikimus. Panorau pats pasivaikščioti po apylinkes\, pasigrožėti Saldagirio mišku bei savo kailiu įsitikinti apie čia vykstančias keistenybes. Kviečių tai padaryti kartu 18 km žygyje. \n8.00 val. susitinkame pasakiškai gražioje vietoje – Mikierių atodangoje. Čia paliksime savo transporto priemones ir kiek paėjėję žvyrkeliu leisimės į nuotyki palei čia pat kilpinėjančia Šventosios upę. Kitan krantam persikelsime per ilgiausia Lietuvoje\, tokio tipo\, kabanti  Inkūnų-Mikierių tiltą. Nuo jo šiek tiek miškelių ir pirmasis taškas prie kurio sustosime – Inkūnų versmė. Čia prisipildysime vandens atsargas\, tad rekomenduoju su savimi į žygį pasiimti tik tuščią tarą vandeniui\, kadangi vanduo čia stebuklingas. Kalbama\, jog kadaise čia pasirodė mergelė Marija\, todėl žmonės\, po šio įvykio\, bažnyčią\, čia pat ant kalvelės\, nusprendė pastatyti. \nŠiek tiek pasisvečiuosime Inkūnuose\, apžiūrėsime bažnyčia\, čia pat apžiūrėsime atminties parką\, kuris skirtas atminti aplink išnykusiuose kaimuose buvusioms sodyboms. Už Inkūnų\, jau leidžiantis Saldagirio miško keliais\, pakeliui dar stabtelėsime ties partizanų kapais. Tuo maršruto objektai ir pasibaigs\, tolimesni takai ir takeliai vedžios mus po girią\, kurioje anot padavimų iš Anykščių turgaus begrįžtantiems ūkininkaičiams prie risčia bėgančios kumelaitės prisigretino šėma karvė\, medžiotojui laukymėje pasivaideno baitais marškiniais apsitaisęs vaikelis\, o ankstų rytą į malūną skubančiam gaspadoriui pastojo kelią kraupiai drebantis ir žmogaus balsu šnekąs avinėlis. Stebuklingas viesulas pagriebęs elgetaujantį muzikantą – Šeiminiškėlių Paulauską – kelis kilometrus padebesiais nešė. \nDažnai dailūs\, gražiai išsipustę ponaičiukai kelyje pasimaišydavo. Kartą meilus ponaitis pareinančioms iš vakaruškos merginoms į blizganti popierių suvyniotą dovaną įbruko. Namo parsinešusios išvyniojo – padvėsusio kuino stibikaulius. Kitą kartą skrybėlėtas ponas\, pasitikęs ant vieškelio jaunikaiti\, savo auksu žvilgančią tabokinę į paprastą mainyti įsigeidė\, o paskui dar ir pasigalynėti užsimanė. “Padėk Dieve“\, – pasidrąsino žmogus. „A\, tu ne vienas“\, – sušnypštė nelabasis ir į pragarą nugarmėjo. Žvilgtelėjo žmogus į tabokinę – arklio nagą rankoj belaikąs. \nKirmėlynės upelyje žvaigždėtomis vasaros naktimis vanodavosi\, dūkdavo\, kimiai kvatodavo raganos. Šen ten į žemę užkastas auksas suplazdėdavo melsvomis liepsnelėmis. Ne kartą degančių pinigų ieškota\, bet radus nesigirdėjo. Pasakoja\, kad kažkokiai svetimšalių kariuomenei prie šventosios į apsuptį pakliuvus\, buvo pakastos kelios statinės brangenybių. Puroniškyje knysle ardama pašalę peniukšlė kiaulė puodą su sidabriniais pinigais išvertė. \nVisų šių padavimų nusėtomis apylinkėmis nuo Inkūnų žygiuosime link Juodbalio karjero\, o nuo jo\, darydami ratą pro Lašinius vėl grįšime link kaimelio\, pakeliui išsukdami iš kelio ir aplankydami neįprasta Šventosio išplatėjimą. Nuo kaimelio tuo pačiu keliu pro kabanti tiltą grįšime prie Mikierių atodangos. \nNužingsniusime apie 18 kilometrų. \n 
URL:https://vietosdvasia.lt/renginiai/inkunu-apylinkemis/
LOCATION:Mikierių atodanga\, Mikierų atodanga\, Anykščių r.\, Lietuva
CATEGORIES:Žygiai pėsčiomis
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://vietosdvasia.lt/wp-content/uploads/2022/05/Inkunu-apylinkemis-marsruto-virselis-scaled.jpg
ORGANIZER;CN="Donatas Grei%C4%8Di%C5%ABnas":MAILTO:info@vietosdvasia.lt
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;TZID=Europe/Vilnius:20220528T083000
DTEND;TZID=Europe/Vilnius:20220528T170000
DTSTAMP:20260411T231057
CREATED:20220510T154405Z
LAST-MODIFIED:20220529T082858Z
UID:2498-1653726600-1653757200@vietosdvasia.lt
SUMMARY:Perlojos apylinkėmis
DESCRIPTION:Beskaitydamas įvairiausių Lietuvos miestų ir miestelių\, vietų ir vietelių aprašymus\, atradau vaizduotę sužadinusi B. Buračo straipsnį pavadinimu „Perloja senovės prisiminimuose„. Jame minima nemažai apylinkėse esančių mūsų protėvių kulto vietų – Mildupis\, Ašarinis ežeras\, Kartuvių kalnas ir t.t.\, tad remdamasis šiuo aprašymu sudėliojau maršrutą\, kuriuo gegužės 28 dieną kviečiu pažygiuoti kartu. \nMaršruto atstumas apie 20 km. daugiausia eisime miškų ir laukų keliais\, dalis maršruto drieksis Perlojos miestelyje\, be abejo šiek tiek bus ir bekelės\, keletą kilometrų nužygiuosime Merkio pakrantėmis. \nŽygį pradėsime 8.45 val. nuo Perlojos bažnyčios\, kur ir susitiksime. Pradžioje aplankysime Vytauto Didžiojo paminklą\, tuo pačiu apsilankysime Perlojos istorijos muziejuje (bilieto kaina 1.5 eur). „Pasikultūrine” ir muziejuje susipažinę su miestelio istorija\, leisimės link nedidelio Mildupio upelio ištakų\, kur jisai išteka iš Ašarinio (dabar Ešerinis) ežero. Senos dzūkų legendos mini\, kad senovėj prie Mildupio stovėjusi stabmeldžių šventykla. Prie Mildu­pio žmonės eidavę melstis ir šven­tuoju vandeniu praustis. Ežeras\, iš kurio šis upelis išteka\, taip pat ypatingas\, – senieji dzūkai porina\, jog Ašari­nio ežere esą paskendę dideli senybių lobiai. Lobiai esą pakerėti\, to­dėl jie ir liko gulėti ežero dugne niekieno nepasiekiami. Ašarinio eže­ro dugne gyvenanti karaliūtė Ašarūnė\, kuri viliojanti į to ežero gel­mes ten besimaudančius jaunuolius. Tarp Ašarinio ežero ir balų\, kur vieta sunkiai prieinama\, yra buvusi pilaitė\, lyg kokia sala. Senovėj čia stovėjusi pilis. Toji pilis esanti le­kiančio smėlio užpilta. \nČia pat\, ežero krante\, Kartuvių kalnas. Nors kalno vardas ir baisus\, tačiau jo grožis ir reikšminga pasagos pavi­dalo išvaizda keleivį patraukia. Anot padavimų\, Kartuvių kalnas nuo se­nų laikų pagarsėjusi bausmių vieta. Stabmeldybės laikais čia buvę baudžiami doroviniai nusikaltėliai. Baudžiavų laikais ponai čia bausdavę savo baudžiauninkus. Pasakojama\, kad pagautiems pono miškuose bičių medų kuopinėjant būdavo pri­rišamas avilys ir gyvas žmogus su juo paritinamas nuo stataus Kar­tuvių kalno į ežerą. \nIš čia\, miškų ir laukų keliais\, keleliais\, leisimės link Perlojos girios\, maršruto atkarpa eis girios keliukais. Vakarų pusėje čia žemės paviršius gana vienodas\, daugiausia lygumos\, su smėlio kalneliais — vėputomis; rytų pusėje\, arčiau prie Uosupio\, žemė gana kalvota. Perlojos girios upės sriaunios\, vandeningos\, labai švarios\, nes savo dugnu siekia kalkinius sluoksnius. Dėl savo sraunumo ir šaltiniuotumo jos beveik niekad neužšąla. Per visą žiemą jose\, prie properšų laikosi laukinės antys. Daugiausia miške sutinkami medžiai tai pušys ir kadugiai\, vietinių ėgliais vadinami. Jo uogos ir spygliai\, nuo senų laikų naudojami smilkalams. Kadagio uogos buvo naudojamos degtinei varyti (tam tikros rūšies „džinas“)\, o spygliai dvaruose buvo naudojami mėsai rūkyti. \nPerėję girios atkarpą\, kirsime kelia Vilnius – Varėna – Gardinas ir Nedzingio upelio krantu paeisime iki jo žiočių\, kur jis įteka į Merkio upę. Manoma\, kad būtent šioje vietoje galėjo stovėti Perlojos pilis\, o jos liekanų būta dar 1893 m\, tačiau neatlikus archeologinių tyrimų nėra iki galo aišku kada ši pilis galėjo būti statyta ir ar aplamai tai buvo pilis\, o gal tik valdovo dvaro sodyba. \nNuo šios vietos\, Merkio krantu\, grįšime į Perlojos miestelį\, pakeliui užsukdami ant kabančio tilto per upę. \nPasiruošimas kaip ir priklauso tradiciniam žygiui pėsčiomis\, kuprinė su užkandžiais ir gėrimais ant pečių\, patogi avalynė ir gera nuotaika. Žygis nemokamas\, kainuos tik bilietas į istorijos muziejų\, kaip nurodyta muziejaus interneto svetainėje – 1.5 eur.
URL:https://vietosdvasia.lt/renginiai/perlojos-apylinkemis/
LOCATION:Perloja\, Vytauto g. 4\, Perloja\, Lietuva
CATEGORIES:Žygiai pėsčiomis
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://vietosdvasia.lt/wp-content/uploads/2022/05/Perlojos-apylinkemis-scaled.jpg
ORGANIZER;CN="Donatas Grei%C4%8Di%C5%ABnas":MAILTO:info@vietosdvasia.lt
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;TZID=Europe/Vilnius:20220305T093000
DTEND;TZID=Europe/Vilnius:20220305T160000
DTSTAMP:20260411T231057
CREATED:20220227T140306Z
LAST-MODIFIED:20220227T155357Z
UID:1496-1646472600-1646496000@vietosdvasia.lt
SUMMARY:Punios šilo kilpa
DESCRIPTION:Kiek teko bendrauti su Punios šile dirbančiais gamtininkais\, pasak jų\, yra du laikai\, kuomet varta aplankyti Punios šilą. Vienas jų\, ankstyvą pavasarį\, kuomet gamta dar tik bunda ir nėra taip sunku prasibrauti pro suvešėjusius augalus. Tuomet galima pajausti kartu su gamta bundančio miško dvasią. Kitas metų laikas – ruduo\, kada į šią vietą atvykstama pasiklausyti besiporuojančių elnių baubimo. \nIki rudens dar toli\, o artėjantį savaitgalį\, šeštadienį\, turime puikią galimybę pasveikinti bundanti mišką\, pasivaikščiodami Punios šilo kilpa. Apie žygio detales skaitykite teksto apačioje\, o kol kas siūlau plačiau susipažinti su pačiu Punios šilu ir jo istorija. \nArcheologų duomenimis\, dabartinio Punios šilo teritorijoje žmonių gyventa nuo akmens amžiaus. XIII-XIV a. čia sto­vėjo santykinai didelė\, stipri medinė pilis\, suręsta iš ąžuolo medienos. Piliakalnio ir pilies dydis\, Punios gyvenvietės tapimas seniūnijos centru leidžia manyti apie di­delį šioje aplinkoje buvusį gyventojų skai­čių\, kuriems išgyventi dar iki DK Vytauto valdymo laikų turėjo būti nulydyti ir pa­versti dirbamomis žemėmis gana dide­li miškų plotai. Tikėtina\, kad tai daugiau koncentravosi dešiniajame Nemuno upės krante\, nes kairiojo kranto apgyvendini­mą pristabdė XIII a. prasidėjusi Kryžiuo­čių ordino invazija į baltų žemes. Ordino invazijos metais susiformavusi Sūduvos dykra 1464-1476 m. buvo išskirstyta įsi­savinimo tikslais prie Nemuno buvusiems LDK valdovo dvarams (pilims) sąlyginai siauromis juostomis\, einančiomis nuo Nemuno upės iki Šešupės\, Rytų Prūsijos sienos. Taip atsirado didžioji Punios gi­ria\, kurioje Punios šilas buvo nedidelė jos dalis rytiniame pakraštyje prie Nemuno. Nuo ištisinio nulydymo ir kolonizavimo Punios šilą\, kaip ir kitus didžiosiose Ne­muno kilpose esančius miškus\, galėjo ap­saugoti geologinių procesų eigoje susi­formavę mažesnio derlingumo žemės bei valdovų medžioklės plotai\, kuriuose buvo draudžiamas valakų kūrimas. \nPer šimtmetį didžiojoje Punios girioje įvykusius pokyčius padeda atskleisti Gri­galiaus Valavičiaus 1559 m. atlikta „Girių ir žvėrių perėjų revizija…“ bei LDK valdo­vų iki tų metų išduotos privilegijos. Per tą laiką rytinė Punios girios dalis nuo Ne­muno upės maždaug iki Amalvo\, Žuvinto ir Simno ežerų linijos jau buvo kolonizuo­ta ir dauguma miškų nulydyti. Šioje dalyje galėjo būti išlikęs arčiausiai valdovo dvaro esantis ir medžioklei naudojamas Punios šilas. Bet visa Punios seniūnija\, įskaitant šilą ir išlikusios didžiosios girios dalį\, tuo metu jau nebuvo tiesioginėje valdovo nuo­savybėje. Punios dvaro valda dar 1508 m. už paskolą buvo įkeista didikei Sofijai Sūdimantaitei\, iš kurios ji perėjo pagal pa­veldėjimą ilgamečiam Vilniaus vyskupui Pauliui Alšėniškiui. Pagal sudėtingus tuo­metinės feodalinės teisės kanonus valdo­vas perduotoje valdoje buvo pasilikęs teisę miškuose steigti medienos verslo įmones (būdas) ir gauti visas pajamas iš medienos gaminių eksporto. Be to\, valdovai turėjo teisę tvirtinti laikytojo padarytus žemių suteikimus kitiems pavaldiniams. Ka­dangi didžioji Punios giria jau tiesiogiai nepriklausė valdovui\, G. Valavičiaus re­vizijoje\, kaip ir kitų didikų (Sapiegų\, Kun­cevičių) ar miestų (Kauno) turėtos girių valdos\, liko neaprašyta. \nPagal Burgundinijos princo Žilibero de Lanua kelionių aprašymus XV a. pradžioje\, Punios pilyje buvo DK Vytauto ilgalaikių žiemos medžioklių mėgstama vieta. Ar­cheologinių tyrinėjimų metu ištirta išliku­si osteologinė medžiaga leidžia teigti\, kad čia sumedžiota ir sunaudota daug stam­biųjų kanopinių žvėrių. Neatsitiktinai ir Birštone atsirado valdovo medžioklės dva­ras\, o Prienų – Birštono kilpoje – žvėry­nas. Iki šių dienų išlikęs Žvėrinčiaus miško pavadinimas. \nKraštotyrininkas Bronius Kviklys\, taip pat miškininkas Algimantas Kamičaitis tvirtina\, kad ir Punios šilą seni žmonės yra vadinę Žvėrinčiumi. Anksčiausias rašyti­nis dokumentas\, bylojantis apie miškų – medžioklės tarnybos buvimą prie Punios pilies\, yra datuotas 1536 m. gegužės 2 d. Lietuvos Metrikoje patvirtinimas dėl žemės valdos suteikimo šauliui Jonui Staneliui Stanilevičiui (šiuo dokumentu valstybės valdovas patvirtino Punios dvaro laiky­tojo Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio padarytą valdos suteikimą). Taigi galima pagrįstai teigti\, kad Punios šilą nuo kolo­nizavimo ir apgyvendinimo po kryžiuočių invazijos bent iki XVI a. vidurio išsaugojo jo naudojimas LDK valdovų ir didikų me­džioklėms. \n  \n 
URL:https://vietosdvasia.lt/renginiai/punios-silo-kilpa/
LOCATION:Punios šilas\, Nemuno g. 82\, Panemuninkų k\, Alytaus raj.\, 62185\, Lietuva
CATEGORIES:Žygiai pėsčiomis
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://vietosdvasia.lt/wp-content/uploads/2022/02/IMG_20190428_210506_086-scaled.jpg
ORGANIZER;CN="Donatas Grei%C4%8Di%C5%ABnas":MAILTO:info@vietosdvasia.lt
END:VEVENT
END:VCALENDAR