Nuotrauka: Raginėnų piliakalnis iš pietryčių pusės. Autorius: Balys Buračas 1930-07-03. © Lietuvos nacionalinis muziejus
Versta iš lenkų kalbos
Gera piūtis
Lietuviai, Lietuvių kraštas! Tuojau atsimenu Raudonosios paupio ateivių pasaką del šalies kviečių derlingumo: užtenka šiek tiek papurinti žemę, ir toji žemelė laimiais grūdais atsimokanti. Toks dėkingas dirvožemis senovės tyrinėtojui yra Lietuva. Čionai, kur tik pažvelgsi, visur pastebėsi senovės liekanas bekyšinčias. Jos prašyte prašosi, kad pasigailėtum jų. Nes dar kelios dešimtys metų, dar šiek tiek daugiau geležinkelių, vieškelių, daugiau ariamo ploto, ir diduma jų išnyks besočio laiko nasruose. Senovės menas tie savotiški kryžiai, koplytėlės, klėtys palengva nyksta. Juos atstoja šių dienų trobėsiai ir geležiniai padargai. Vietų vardai iškraipomi, užmirštami. Vietų pasakos dingsta. Piliakalniuose javai žaliuoja. Ir kartais veltui ieškotum kurios pilies: ji geležinkelio žvirgždams visą išvežiota. Senieji kapai, sergėję sodžius, dabar paversti dirva. Šaukte šaukiasi praeities paminklai, kad jų pasigailėtų mokslo žmonės, nes gyvenimas be širdies visas senenybes dildyte dildo.
Lietuvių žemė!… Prieš akis stoja tokie įvairūs ir kartu tokie gražūs jos reginiai, ypač Žemaičiuose. Šit, kalneliuose, sodžių senieji kapai, pakrypę samanoti kryžiai, kurių dienos rasit ir valandos suskaitytos, tas senovės palikimas, kada kiekvieno sodžiaus, ar net kiekvienos šeimos turėta savo kapai, kada senelių vėlių gyventa sūnaičių tarpe. Antai sodiečio pakiemėje bestovįs kryžius arba stovyla, rasit, ten kadaise yra buvusi Šventoji vargdienių prosenių alkinė arba namų akmuo stovėjęs. Gale sodžiaus paupy arba pakūdryje vėl stovyla bestirksinti. Tai Šv. Jono krikštytojo esama. Kad imčiau abejoti, mano vežėjas tuoj paaiškintų: „Šv. Jurgiui nereikia vandens, Šv. Jonas veizdi čia į vandenį, Kristų krikštys”. Kelyje, besigėrėdamas turtingais vaizdais, to lydžio privažiuoji vartus taip pat senovės laikmečio ir senovės žmonių gyvenimo santykių užsilikimą. Privažiavus užkeltus vartus, būrys vaikų bėga pasitikti, tikriau tariant, muito atsiimti už karklių atkėlimą. Kelioninkas, kurs žino vietos papročius, neišdrįs atsisakyti ir išmes mažiesiems praleidėjams saldainį, riestainį, skatiką arba tars bent žodį gerą. Paprotys įteisino tą vartų duoklę, ir kai taisydavaus keliauti į nuošalias apylinkes, draugas man primindavo, kad nusipirkčiau saldumynų arba smulkiųjų pinigų pasirūpinčiau. Kas keliolika kilometrų vis kitoki vaizdai, vis kitos apykaimės, vis kitoniški kryžiai, stovylos, kitaip išsimėčiusios trobos, net tvoros ir kaugės kitokios. Jauti, kad skirtumas tarp žemių, pasak kryžeivinių metraščių tarp teritorijų, dar tebėra. Jis ilgisi, laukia tyrėjo, kad išmokęs paskaitytų tas baigiančias driksti praeities knygas.
Važiuojame; mintimis lekiame į senų senove; akimis gaudome prosenelių palaikus; pagaliau įsidėmim taisiklingą kalnelį. Jo pavidalas aiškiai reiškia jį esant žmonių darbo. Tatai piliakalnis. Sodietis, kurio lūpose tebeskamba lietuvių kalba ir kurio draudžiama saugoma mažiausia piliakalnio pėdelė, kartas papasakoja apie taisyklinguosius kalnus įdomių dalykų. Gi tikra nelaimė, jei piliakalnis dvaro žemėje arba atsikrausčiusio nuomotojo viensėdijoje. Nei dvarininkas, nei atsikraustėlis nieko nepasakys apie piliakalnį; neišgirsi piliakalnio pasakaitės; neišvysi ten mažiausios nuovokos, jog esama kažin kokių piliakalnių; rasit, kur toliau esą tokių nebūtų daiktų… Nekartą yra tekę nukeliauti kelios dešymtys kilometrų tolyn ir ten išgirsi iš dešimtųjų lūpų apie dvaro laukuose esantį piliakalnį, o paties dvarininko niekio apie jį nežinota…
Lietuviai piliakalnius visaip vadina. Tačiau bemaž visuose pavadinimuose yra šaknis veiksmažodžio pilti: pilė, pilis pilikė, pilelė, piliukė, pilaitė, piluitė, pilelikė, pilies kalnas, pilkainis, pilkalnis, arba ir tiesiai kalnas su vietos arba savininko vardu, pavyzdžiui Jurgaičių kalnas, t. y. kalnas, kurs randasi Jurgaičių sodžiaus žemėje.
Žmonės tebejaučia piliakalnio kilmę. Paklaustas, kodėl „kalnas” vadinasi pilimi, ilgai negalvojęs atsako: „kad supiltas“. Ir išarus pilį, jos vardas pasilieka; sodietis tebemoka paaiškinti, kodėl tuo vardu laukas vadinas (Padubysyje). Retai atsitinka, kad užmirštų, jog tas ar kitas „kalnas” yra „supiltas” (Kurtuvėnuose, kur piliakalnis paverstas kapais, ir Žemaičių Kalvarijoj, kur tas kalnas yra pasidaręs šventa vieta: Šv. Jono kalnas). Tačiau ir tada lieka ženklų, ir tada tyrinėtojas suvokia „kalno“ kilmę: ją pažįsta ant sodžiaus vardo arba ūkininko pavardės. Pavyzdžiui nurodysiu Pilėnų apygardos „kalną”. Buvau nuvykęs ten, vien sodžiaus vardo viliojamas ir Zigmanto Gr. įkalbėtas, jog ten esąs „koks kalnas”. Dar vienas dalykas mane kurstė tai Norbuto straipsnis, kuriame jis taria garsiuosius Pilėnus (Pullen, Pelen) buvus pakelėje iš Kedainių į Baisogolą.
Užsiminęs Pilėnus papasakosiu labai vaizdų lietuvių praeities atsitikimą. Kryžeivių kariuomenė apsupusi tvirtapilę; joje buvę subėgę iš keturių žemių (de quattuor terris) keturi tūkstančiai lietuvių – vyrų, moterų ir vaikų. Matydamies neatsispirsią priešininkui, lietuviai metę savo turtus į ugnį ir patys mirę. Viena moteriškė padėjusi šimtui savo tautiečių numirti, paskui pati į kirvį nusikovusi. Vadas Margelis daugeliui galvų nukirtęs, pagaliau nužudęs savo žmoną ir pats nusižudęs. Net kryžeiviai, kurie neperdaug žmoniškų buvo jausmų ir kraujuose braidydami vykdė tiek įprastą mums žmonių trėmimą iš tėvynės, ir tie, sakau, negalėjo iškęsti neapsiverkę.
Nuvažiavau į Pilėnus ir netoliesia atradau „Gudų kapą” kadaise sentikių kapus. Tų sentikių rusų, gudais pavadintų, pėdsaką randame artimo Gudžionių sodžiaus varde. Pilis supilta ant aukšto iškyšulio, tarpupyje, kur Žąseta (Dotnavėlė) suplaukia su Žąsele. Ji labai sunaikinta. Vis delto nesunku buvo pasergėti, kad ir čia žmogaus rankų darbo būta. Apsižiūrėjęs tačiau nebesidžiaugiau turis prieš save paminėtų didžiavyrių Pilėnus; turėjau sutikti su Vigango išleidėjų pastebėjimais rašte „Scriptores rerum prussicarum„. Jei pilis būtų buvus prikimšta, kaip silkinė silkių, ir tada nebūtų ten tilpę daugiau per 1600-2000 žmonių… Apygardos žmonės yra visiškai užmiršę, kad gudų kapai pilis. Antra vertus, kas gali žinoti! Ilgiau pasiklausinėjus, rasit, sektųsi rasti pėdsakų. Taip man atsitiko Skrobliuose, netoli Rietavo. Ten pilis dar labiau sunaikinta. Iš Rietavo netikėtai buvau patekęs į Skroblius, kur išgirdau, kad per ketvertą kilometrų tolumo nuo miestelio esanti Papilėlės viensėdija ir kad viensėdis Petras Jurkus dėl to esąs pramintas Papiliškiu. Bet niekas nebuvęs girdėjęs ten apie pilį, nors viensėdijos vardas grieštai tat rodė. Senelis Venckus, apygardos žinovas, tikrino, kad tat esąs paprasčiausias kalnas. Vis delto vykau pažiūrėti. Privažiuodamas nuo Rietavo viensėdiją, aiškiai išvydau prieš save paprastą kalną. Bet užlipęs ir kaip reikiant apžiūrėjęs kalno pavidalą supratau, kad čia esama pilies, tiesa, sugriautos, iš dalies del to, jog ten laikomi kapai, iš dalies – jog pravestas kelias pro ją. Žmonių pasakojimai išblaškė visus abejojimus. Jurkus papasakojo, jog „tėvai, protėviai sakydavę”, kad tas kalnas Švėdų laikais buvęs supiltas; netolimais buvusi Švedų stovykla, o tenai, kur dabar traukias nedidelis miškelis tarp Skroblių ir Rietavo, po veja esą akmenų, eilėmis sugrįstų. Kitą kartą šiame daikte buvęs šių laikų Rietavas; ant kalno Jurkaus žemėje buvę laidojami pirmieji krikščionys ir stovėjusi bažnyčia. Šalia kalno esą milžinkapiai, kur iškasta tokių didelių žiedų, jog galima buvę jie ant rankos užsimauti; iškasta „žalvario” sagčių, titnagų ir net šakių; titnagai vieni buvę plokšti kaip plaštakas, kiti aštrūs.
Žodžiu sakant, žmonės kad ir nebenumano, kuriam tikslui pilys piltos, tačiau nujaučia, kad tat yra pilys. Tik nelaimė, žmonės taip yra pamile tuos senovės paminklus, jog pilimis vadina dar daug daiktų, kurie neturi nieko bendro su pilimis. Tepaliečia žmogaus ranka kalną ir šiek tiek pakeičia jo pavidalą, ir jau bus čia pilelė arba pilikė… Arti Sedos man rodė „Mažąją pilele”, skirdami nuo didžiosios. Tatai nedidelis kalnelis, netoliese vadinamųjų žydkiemiųjį vadina dar Karpos kalnu, – 40 žingsnių skersmens (diametro), jau dveji metai kaip suartas. Ten bene bus būta paprasto dvarelio sodybos, rasit, nedidelių kapelių ant sankasos. Kitoj vietoj man buvo pilies vardu parodytos tako pakopos prieš dvarą… Sodiečiai visą, kas yra žmogaus vadina pilimis, neatsižvelgdami į to darbo tikslą ir laika. Tos pilys, rasit, yra liekanos trobų, ant vandenų kadaise statytų (ar tik nebus tokia Galvėdiškių pilikė), rasit, senovės lietuvių maldžionių (nekrikščionių) pilys, Švedų laiko pylimai, Napaleono 1812 m. žygio kasimai, senovės kapai, dvaro rūmų griuvėsiai… Nenorėdami kalbėti apgraibomis, turime visas tas pilis išskirstyti parūšiui ir laikmečiais, kuriais jos bus kilusios. Tuo būdu atmetę visa, kas negalės išrodyti senovės kilmės, galėsime atsistoti prieš prosenių paminklus, prieš senų senovės Lietuvių gyvenimą.Tyrinėdami tą Lietuvių senovę daugiausia kalbėsime apie Žemaičius.
Piliakalnių gerbimas
Ant daugelio piliakalnių yra buvę ir tebėra kapai (antai: Skrobliuose, Pilėnuose, Papilėje, Kurtuvėnuose). Iš to, ir ypač iš pasakojimų, reikėtų spręsti, jog pilys, bent kai kurios, yra buvusios šventos. Verčia taip samprotauti ir toji pagarba, kurią žmonės atiduoda šiems paminklams, ir toji baimė, kuri čia apima žmogų.
Dideliai gerbia žemaitis pilis, arba, kaip esu girdėjęs apie Vaiguvą, „piltinius kalnus”. Maldinga ranka kryžių ant jų stato. Dažnai kunigai pataria tai daryti. Statomais kryžiais ir šiaip šv. stovylomis bažnyčia paveldi šventąjį maldžionių palikimą. Jau Petras Dusburgas sako, kad kryžiaus broliai nuvalę šventas, maldžionių suterštas vietas, ir ten kasdien esant duodama Dievui auka ir garbė. Tokiu būdu bažnyčia turi senovės Gardų pili – dabartinį šv. Jono kalną Žemaičių Kalvarijoj. Taip yra savinusis ir tebesisavina tuos dalykus bažnyčia, rodos, be atvangos per amžius. Pas Šiaulėnus Kūdynų sodžiaus žemėje kūpso piliakalnis, Šiaulkalniu vadinamas. Ji yra kitą kartą aplankęs labai gerai žinomas lietuviams savo raštais vysk. M. Valančiauskis (Valančius). Vyskupas rodė susirinkusiems ugnies degtas ir alkinių būtas vietas. O po šventimo ėmė ir paprašė kas, kad vyskupas kryžių pastatydintų ant kalno.
Tur būt nekartą tie sumanymai yra ėję iš kunigų lūpų. Pilis įgydavo didesnės pagarbos. Kalnas kartais kaip ir šventas palikdavo (antaj minėtasis Šv. Jono kalnas Žemaičių Kalvarijoj, garsioji Prūsų Šventpilė vok. Heiligebeil iš „Heilige Pile„: pagaliau Šventkalnis, tikriau tariant, Jurgaičių pilis, tarp Daumantų ir Jurgaičių, keliolika kilometrų nuo Šiaulių). Šventakalnis yra Kulpos paupy, tarytum, siauros ilgos aukštumų eilės galas, iš trijų šalių apriestas klampiu slėniu, iš ketvirtosios sujungtas žemute sąsmauka su visa aukštuma. Iš tolo atrodo nelyginant balnas. Tokie piliakalniai paprastai maldžionių laikų. Ant kalno dabar išaugęs visas kryžių miškas: tiek jų ten daug! Į viršų eina status kelias. Pakelėje keliolika kryžių. 1900 m. rugpiūčio 22-ąją esų priskaitęs viršukalny 130 kryžių, gi 1902-ųjų liepos 25-ają – 155 kryžius. Be to, ten yra mūro koplytėlė su gausingomis pasižadėtinėmis aukomis. Kryžių kryžius čia stato ir aukų aukas aukoja ligoniai, kurių atvyksta iš tolo. Kartais ištisos minios susirenka ant Šventkalnio. Pavyzdžiui per Devintinį 1902 metais jį aplankė Mulavėnų sodiečiai. Vieną kartą sutikau ant Jurgaičių kalno moteriškę, kuri su sergančia mergaite buvo atvažiavusi net iš kelioliktos parapijos tolumo. Pasakoja, ant kalno stovėjusi bažnyčia, kuri kažin kodėl nugrimzdusi. Vienas kunigas kasęs kalną, kalne radęs taurę ir monstranciją, bet ant tų šventenybių tupėjęs šuo ir žemėmis bėręs akis. Kalne kadai buvęs paversmis, aišku, stebuklingas, nuo kurio kalnas kaip ir šventas palikęs Tokių pasakojimų, jog piliakalnyje esanti bažnyčia nugrimzdusi, daugybę esame girdėję. Jų dvejetą įstabesnių čia atkartosime. Apie Kūdynų apygardos pilį, kurią jau esame minėję buvus vyskupo Valančiaus atlankytą, kaiminijos valstiečiai, bent dvejeto kilometrų tolumo, pasakoja… Pasakojimas tas parodo, kaip žmonės visa savotiškai perdirba. Kunigas kasdinęs kalną t. y. Šiaulkalnį, ir prisikasdinęs ligi stogo, bet darbininkas už kasimą vos gyvybės nepalydėjęs.
Sako, buvusi prasmegus ten didelė bažnyčia. Prisikasus stogą žemės ėmusios virsti. Tada kunigas paliepęs užversti kalną ir pastatyti kryžių.
Kitoje vietoje, ant Burbaičių pilikės (netoli Kelmės) buvusi bažnyčia. Ji įlūžusi žemėn, ir dabar kartais žemėse esą girdėti gaidys giedant… Mėginę kasti kalną Kražentos paupyje, bet kitą dieną atėjus, viskas buvę „užversta”. Taip atsitikę po kelių kasimų. Žmonės persigandę ir liovėsi kasę. Paskui mėginę arti kalną, bet kada vienas kunigas užsėjęs ji ir sykį atėjęs, jis nieko neberadęs, tik mažučio vaikelio pėdas.
Ant išarto piliakalnio Sirutiškių apygardoje (arti Kedainių) buvusi bažnyčia. Tėvų tėvai tai sakydavę. Bet žemėn ta bažnyčia susmegusi drauge su žmonėmis, per mišias.
Red. p.: piliakalnis XX a. pražioje sunaikintas.
Kartais yra pasakojama ne apie bažnyčią, bet apie dvarą kalno viduryje. Tarp Pilėniškių ir Papiliškių (Pašvitinio apygardoje) buvęs dvaras. Prasmegęs. Tik vieną kartą per metus giedąs gaidys. Atsiveriąs kalnas. Ir sekasi matyti dvaras. Čia pasakotojo žmona įsikišo: „žmonės kalba apie dvarą, bet iš tikrųjų bažnyčia buvo”. Kiti dar priduria, jog ant kalno gyvenęs nedoras ponas, perkūnas ji nutrenkęs, atsivėręs kalnas ir prarijęs ji kartu su dvaru. Dar nesenai ant kalno būdavę „nuodėmingi žaislai”, vakaraudave, paleistuvaudave. Kunigai bardavęsi del tu nedorybių. Jubiliejaus metais pastatydinę stovylą. Bet ir dabar piktoji dvasia puolanti ant kryžiaus, net pagadinusi ką.
Šitame pasakojime painiojama bažnyčios legendos su kitomis pasakomis. Man rodosi, jog pasakojimai dvarų sulindusių žemėn yra senesni. Kai kada, kalbant apie piliakalnius, yra minima stovėjus kalvinų, jėzuitų arba senovės lietuvių bažnyčias, bei degus šventąją ugnį. Kai kada kiti maldžionių atgarsiai girdimi. Šit aukštaičiuose Raginėnų sodžiaus piliakalnyje (tarp Šeduvos ir Rozalimo), pasakoja žmonės, gyvenusios deivės ir giedojusios. Paskui ėję žmonės to kalno kasti. Tada deivės ėmusios graudžiai verkti. Verkdamos nuėjusios į girelę už Dauguvinės, nors toje apylinkėje dabar nė ženklo nebėra girios. Tų laumių viena buvusi didelė ragana. Laumė užkeikusi kasėjus ir tie žmonės apakę. Visi sako tariant kitos to piliakalnio pasakos žodžiais, pušyne altorius esąs (deivės ten užkasusios aukso altorių), bet niekas negalįs rasti; negirdėti neregėti ten esą turtai. Bažnyčios nebuvę. Buvusios burtininkės. Pakeleivis kunigas pašventinęs; burtininkės nuėjusios į girelę. Seniau ant piliakalnio giedodavusios. Kartą moteriškė rovusi linus ir užnešusi ant kalno vaiką, vakare sugrįžusi ir mato: laumės supa vaiką, liūliuoja. Nusigandusi ir parbėgusi viena be vaiko. Iš ryto vėl nuėjusi, atradusi vaiką gražiai apvilktą. Kita moteriškė tyčia nusinešusi vaiką. Laumės ėmusios supti liūliuodamos: čiūčia liūlia. Bet kai motina atėjusi, atradusi vaiką nebegyvą. Taip deivės dariusios. Deivės nuėjusios į piliakalnį, nes ten esanti šventa vieta.
Kartais galima išgirsti apie šventąją ugnį, kuri degdavusi ant pilių. Tokių pasakų kilo, be abejojimo, del tos priežasties, jog „piliakalniuose” atrandama ištisi sluoksniai pelenų ir pridegusių medžio anglių. Rodos, del tos pačios prižasties, imta pasakoti apie pilį (Žem. Kalvarijos apskrityje), kad ant jos būdavusi kūrenama Perkūno garbei ugnis. Tos pasakos atsirado žmonėse per turtingesniuosius; turtingesnieji neįstengdavo kitaip išsiaiškinti kartais nemažų sluoksnių anglių, atrastų kalvose; pasak Stryjkovskio, kurį skaitydavo šviesuoliai, būdavę ten deginami lavonai ir aukos daromos. Pagaliau, vistiek, kodel tų pasakų yra svarbu, kad yra.
Apie Bubių pilį (dvaras 13 varstų nuo Šiaulių) esu girdėjęs iš miško sargo šitokį pasakojimą, kurį čia paduodu kaip girdėjęs: Senieji žmonės pasakojo! Tokie žmonės buvo: kas į Bazilijonų bažnyčią norėdaves eiti, turėdaves atsinešti ketvertą gorčių smėlio jei būbaves pėsčias; penketą jei raitas. Jeigu kas būdavęs reikalingas nedėliai ugnies, ugnis buvusi šventa, ant kalno (t. y. Bubiuose) kūrendavusis, – vėl auka. Ateina, deda auką. – duoda duonos (tiems, kur ten gyvenę, kaip ir zakristijonas) tiems, kur ant kalno. Ir savo ugnies turėdavę (paprastieji žnonės), tiktai ne šventosios. Kas nedėl turėdavę ateiti pasiimti ugnies. Jei namų ugnimi išsivirtų pietus žmogui nesveika; jei šventaja tai nesveikumas neįeidavęs į žmogų, kadangi ugnis Dievo duota. Gesinti niekad negesindavę, kad amžinai būtų.
Pilių gerbimą (vis tiek, kodėl) žmonės įvairiu būdu reiškia. Bubiuose yra pasakojama: kas nakvodavę ant piliakalnio, per naktį būdavę piktųjų dvasių kamuojami; taip pat man pasakota ir daug kame kitur. Esu net radęs iš žievės padarytų „raštų” raidės pavidalo su labai dideliu per vidurį skersiniu (-); vieni visiškai supuvę, kiti dar nauji, vinelėmis piliakalniuose prie stuobrių prikalinėti. Norėjau čia turėti žodžio ženklus arba amulietus, tik savo samprotavimui neradau jokio patvirtinimo: man tuo tikslu klausinėjant, žmonės tiesiai neatsakydavo arba visai tylėdavo, inteligentija ir kunigai stebėdavosi.
Tų paminklų, protėvių rankomis supiltų, gerbimas aiškiai matyti. Teisybė ir gerbdami juos sodiečiai negali iškęsti neieškoję ten lobio. Kiekviename piliakalnyje esą aukso, ir zinoma, bent kas dvejetas metų dažnas mėgina ten savo laimę. Tačiau sodiečiai saugosi naikinti pilis arba arti jas. Del tos priežasties jos tebėra taisyklingos, tartum vakar dar supiltos, panašios, kaip paprastai, į balną, sunkiai užlipamos. Į jas dažniausiai reikia visomis keturiomis rėplioti. Ir tik tam žmonių gerbimui, tam savotiškam jų doringumui reikia būti dėkingiems, kad praeitis visa medžiagine savo didenybe kaip gyva stoja prieš mus. Besikalbant iškyla aikštėn vietų, versmių vardai, pasakojimai, kurie ar tik ne daugiau atšviečia senovės amžius, kaip tūlas metraštis.
Jau paduodami žmonių pasakojimą apie Burbaičių pilį, matėme, kaip liaudis gerbia paminklus, kaip neleidžia arti pilių. Kupiškio Valiukas, 90 metų senis, pasakodamas, jog ant jų piliakalnio buvusi alkinė „ten medžius degindavo, šventykla buvo, kaip dabar bažnyčios”, pastebėjo, kad seniau neardave pilies viršaus, nes tikėdavę, kas pirmas taip padarysiąs, tuoj numirsiąs. Šiandie aria, bet kraštai ir gūburiai tebesą neliesti, jau 18 metų kaip aria”. Apie Karužiškio pilį (plačiau pakalbėsime apie ją, toliau, del garsiosios Medvėgalos) žmonės pasakoja, jog vieną kartą atėję burliokai pas dvarininką kalno kasti. P. Bytautui įsisapnavo, per sapną išgirdo balsą: nekask, ne tavo ten daiktai. Kasė, tada kažin kas išmetė jį iš lovos”. Apie Romuvos (Spokojnošč) dvarelio pilį (arti Šaukėnų) man kalbėta, jog buvusi ant jos maldžionių bažnyčia, iš ten bėgdami užkasę ją. „Ruskiai norėjo nupirkti kalną ir nukasti, bet jo savininkui, ponui Gružauskiui, naktį įsisapnavo, kad, jei parduosiąs, žemėn įsmegsiąs su visu dvaru”. Tokiu būdu pilys palieka neliečiamos. kai kurios tankiu šilu užaugusios, kuriuo sunku landžioti, piešti kalno pavidalas, matuoti jo didumas.
Tik labai prireikus ūkininkas sodietis išaria pili, bet ir tą šventvagišką darbą atlieka dideliai atsargiai: pilies kraštų neliečia, išaria tik jos viršų ir pakopas, kurios aplinkui ringuoja.
Toks kalnas kartais atrodo taip gražiai, kad, rodos, stiklu, kaip tytę, jį užvožtum. Daug kartų ateidavo man galvon, kaip gali žmonės įsiristi į kalną su arklu, arkliais ir javais. Atsakymą gavau Kružiškyje, Bilioniuose ir Gaigaluose. Roputės ir javai pintinėse virve užtraukiama, javų pėdai taip pat virve nuleidžiama… Dar pridursime, jog sodietis ūkininkas, atsisakydamas nuo tos naudos, kurią galėtų atnešti pilis, ne kartą išsižada labai derlios dirvos. Kiekvienas žemės sprindis dažnai esti ten prisisunkęs trąšų: žmonių kraujo, padvėsusių gyvulių liekanų ir visokių virtuvės išmatų. Tik didesnieji dvarininkai išdrįso paniekinti senovę: pradėjo arti visą pilį. Esu matęs tokią sudarkytą pilį Sirutiškiuose; jos vietoje pastatyti dideli dviem gyvenimais rūmai, kurie savo pavidalu ir miestą biaurintų; labiausiai nevieta jiems gražiame Nevėžio slėnyje tarp žaliuojančių rėžių. Išarta pilis, kuri savo dailumu galėjo būti dvaro grožybe; išarta, kad galima būtų pastatyti biaurus kūginys ir pasididžiuojant praminta jis „rūmais”… Tačiau pilys senų senovėje niekados nėra buvusios šventos nė ten, kur kalba apie tai „svarbi” legenda, turinti tartum rimtų išrodymų.
Tokia legenda yra apie Padievaičių kalną Pajūryje (netoli Kvėdarnos).
Per p. Jaučinauskį pasisekė man gauti Padievaičių dainelė:
Ant kalnelio, prie upelio,
Dieną naktį ugnelė smelk, smelk, smelk.
Ten Žvaginis su Ruginiu
Oželį Dievui ant garbės smaug, smaug, smaug.
Tu, oželi žilbarzděli, auk, auk, auk
Dievuks mūsų tavęs lauk, lauk, lauk
Rodos nė abejoti negalima, kad tai būta švento kalno, paskirto tikybos tikslui, tačiau ta pilis iš atžvilgio į visą savo pavidalą yra senovės tvirtuma. Rasit, netolimais kada buvo Šventoji vieta, rasit yra kitų, man nežinomų priežasčių, del kurių ta vieta taip vadinama, bet pats kalnas visai nepaneša į šventąją pilį. Viena, jo pavidalas tam prieštarauja, antra, žmonės gerai atmena šventuosius kalnus, kurie Žemaičiuose paprastai vadinami, alkos kalnais (girdėjau ir vėlesniosios kilties apieros kalno vardą). Vietomis Alkos vardu jau tik valsčiai tevadinami: Alkiai, Alkiškis, Alkupiai. Bet vakarinėje Telšių apskrities dalyje ir gretimame Raseinių apskrities pasienyje tokiais vardais dar ir kalnų tebėra. Taigi Ylakių apygardoje yra toks kalnas su senais kapais. Antras Alkos kalnas yra už keliolikos kilometrų nuo pirmojo ties Salantais, o pakalnėje – Alkių viensėdija. „Žemaičiai dėdavo ten apieras”, aiškino mums sodietė; beaiškindama persižegnojo, sakydama, jog esąs garbinamas kalnas. Trečias vėl taip pat už tiek pat kilometrų nuo pirmojo, gr. Tiškevičiaus miške, Juskaudų alkos kalnas (ties Jūskaudų dvaru) iš tolo matyti. Visi tie kalnai yra paprasto pavidalo; nematyti, kad juos būtų lietusi žmogaus ranka, daugumas jų yra kalvos, panašios į geldas. Tik Padievytyje (netoli Laukuvos) man atrodė, lyg žmogaus pakeista paprastasis kalno pavidalas. Negaliu iškęsti nepakalbėjęs plačiau apie tą įdomią apylinkę – ir ne vien įdomią tyrinėtojui, bet gausiai prigimties grožybėmis apdovanotą. Apačioj ežeras, 500 sieksnių ilgumo, 180 platumo, jo spalva, kaip smaragdas, žalsvai mėlyna, aplinkui kalvos apaugusios tamsiu eglynu. Ežeras vardu Dievytis… kalva ant jo pietų kranto Dievyčio kalnas. Ežero savininkas, vedžiodamas mus, aiškino, jog Dievytis kilęs iš sutrumpėjusio žodžio Dievo vieta (žem. „vyta”). Ežere ir ant kalno esą daugybė stebuklų. Bernas žiemą eidamas ledu per ežerą pamatęs ant dugno žibantį žmogų” ir persigandęs, kiti meną, kad tai dievaitis buvęs.
Vienoje vietoje iš kalno „dūmai einą”. Ta savo ypatybe jis nelyginant barometras esąs apylinkės gyventojams. Rūksta, bus lietaus, kamuoliais virsta, tartum kas dega. Jei rūksta bus lietaus. Juo labiau rūksta, juo daugiau bus lietaus. Pačiame kalne išrandamajame šventu, esą druskos; vienas kareivis ją radęs ir visados po saują parnešdavęs savo šeimininkei. Kada „pareikalave”, parnešęs pilną maišą ir žadėjęs parodyti, kame esanti druska, jei pargrįšias, bet visiškai nebegrįžęs… Nuo vakarų kalną apriečia Šventupis, nuo rytų tęsiasi pelkės, išilgai ežero rytinės dalies, vadinamos Ežervyčiu (t. y. Ežerviečiu). Ir iš tiesų, seniaus būta tenai ežero, kuris dabar velėnomis aptekęs ir atskirtas nuo ano siauručiu sausumos kaklu. Žmonės pasakoja, kad Dievyčio ežeras kitkart kaip tik toj vietoj buvęs. Žemaičių ežerai keliaują. Vieną kartą žmonėms grėbiant šieną kažin iš kur, atėjęs nei šioks nei toks žmogaus. Darbininkai ėmę juoktis juo: „žiūrėkite, koks milžinas” Nepažįstamasis rimtai pasakęs; „jūs nesijuokite, tik bėkite”. Trinktelėję, ežero vanduo susimaišęs, pasikėlęs ir nusileidęs ton vieton kur yra dabar. Dar toliau į rytus per pelkes Išnės upeliu eina kelgrinda arba kūlgrinda, kitas įdomus senovės palikimas, senovės papročių ženklas; yra tai kelias kūliais (akmenimis) išgrįstas upelio ir pelkės dugne. Tuo išgrįstu po vandeniu keliu žmonės ir dabar tebevažinėja, nors važiuoti juo pavasarį yra labai pavojinga. Kunigas A. Juozapavičius, kuris rašė tos apylinkės monografiją, pasakojo, kad netolimais esančios vietos, kurių viena, Kriviškiai, nurodanti maldžionių kunigo gyventą vietą, kurioje rasdavę nusikaltėliai ramumo (kaip ir Palabio slavų, Tiesos Dievo, šile). Ar šiaip, ar taip, prieš mus yra senovės šventoji vieta; Dievo kalnas ir Dievo ežeras, Šventoji upė kuone visi tie vardai atsikartoja Alkupyje: ir ten yra šventas kalnas, kitkart yra buvusi ir Alkos upė. Ir štai pats šventasis kalnas, vieta, kuri, rodos, paskirta didesniam, negu ant paprastų alkos kalnų, šventimui, iš dalies dirbtinis, palyginti gana taisyklingas, labai didelis, į pietus gulsčiai nuolaidus. Nuo rytų sienos tas kalnas eina pusrutuliais, gana stačiai, apačioje tęsiasi minėtojo Ežervyčio liūnas, velėnpelkė. Nuo vakarų jo kraštai netaip status, žemai Šventoji upė sruvena. žiemius ežeras; kalnas nusileidžia į jį didžiulėmis pakopomis ir atrodo kaip klėties užlios. Kiek galėjau pro krūmus įžiūrėti kalno pavidalą, tos užlios labai aiškios, negalima manyti, kad jos savaime būtų kilusios. Pusiau kalno, priešakinė jų dalis pakrypusi į žiemių ir atkirsta. Nuo rytų ir vakarų eina į jį daubos; daubų dugne telkšo pelkės, ir tik per vidurį eina kaip ir gūburėlis, kuris jungia kalno priešakį su jo užpakaliu. Bet skubinu pridurti, jog tarp visų kalvų, paskirtų maldai, tas kalnas yra vienintelis, į kurį prisiliesta žmogaus rankų. Taigi užtenka ištirti dvejetas tokių „alkos” kalnų, kad galima būtų pastebėti, jog visa savo sudėtimi, tikriau sakant, paprastu savo pavidalu jie daugiausia skiriasi nuo pilių. Pilys, bent kai kurios, yra taip paprastos ir visados taip vienodo pavidalo, kad įgudęs tyrinėtojas gali pažinti jas ir išartas ir įminti, jog mes stovime prieš suardytus senovės paminkius. Nenoriu tuo įkalbinėti, bet yra tat tvirta mano nuomonė, kurią daug kartų esu patikrinęs. Žodžiu sakant, šventieji kalnai visiškai skiriasi nuo pilių „balnų” (taip vadina jas topografai). Ir todel neklausydami žmonių pasakojimų, griežtai tvirtiname, jog nė viena iš minėtųjų ligi šiol pilių nėra bususi maldos vieta, nei Šventasis kalnas Jurgaičių apygardoje, nei Šiaulkalnis netoli Kūdynų, nei Padievaičių pilis. Yra tatai pamokslas, kaip atsargiam reikia būti su žmonių pasakojimais, kurie turi būti branginami, kaip vietų vardų šaltinis; kartais kaip įdomių smulkmenų rinkinys, pavyzdžiui, apie ugnies garbinimą, kai kurie dažnai turi labai didelės vertės medžiagos, bet dar daugiau įvairių iškreipytų žinių. Legendos, išlikusios žmonėse, yra didelės, dar neskaitytos knygos; su vietų vardų ir kalnų sudėties pagelba, rasit, įstengsime, jei tik norėsime darbuotis, nupiešti senovės Lietuvių tikybos ir kariuomenės tvarką, bet norint to pasiekti, reikia nemaža atsargumo su tiek branginamais pasakojimais. Bet ar šiaip ar taip, pasiremdami surinktąja medžiaga, tikimės išgalėsią išskirti maldos kalnus nuo pilių arba piliakalnių. Bet, tokiu būdu susipažinę su pilimis, kurios buvo maldyklos, turime prieš save dar kitą tikslą, taip pat svarbų, būtent turime išskirstyti iš „piltinių kalnų” tokius, kurie, be vardo, tarp savęs turi maža ko bendra.
Piliakalnių senumas
Negalima susekti piliakalnių kilmės laiko iš žmonių pasakojimų.
Daugelį piliakalnių žmonės „Švedų kalnais” yra pavadinę. Ypač inteligentai pasirodo nežinėliai! Paprastai, jie nežino, kaip liaudis tą ar kitą piliakalnį vadina. Jie tenkinasi vien „Švedų kalno” vardu. Žmonių pasakojimuose neaiškiai susipynęs piliakalnių kilimas su šiaurės kariautojo žygiais „Tai švedo palikimas”, „Švedas tai padarė”. Ir tik vienintelėj vietoj, paliai Nevėžį, išnykusio Lamaikiškių sodžiaus sodyboj, tesu girdėjęs, kad ten baigias griūti piliakalnis esąs nuo aukštaičių su žemaičiais tarpusavio kovos laikų.
Taip pat Loponiuose ir Vaidagiuose mane tikino, kad jų piliakalnis esąs kryžeivių laikų. Bet pasirodė, kad vieni ir antri iš Daukanto išskaitę.
Kartais žmonių pasakojimai mini 1812 metų karą, mini prancūzus, kurie kepurėmis kalnus pylę.
Žodžiu, jei mums rūpi tikrai susekti mūsų piliakalnių kilmę, privalom jos ieškoti kituose šaltiniose, privalom pačių senovės paminklų atsiklausti.
Kartais kalno pavidalas nuroda, kur skirtinas piliakalnis. Gi jeigu to maža, galim pažvelgti jam į širdį, atsiklausti jo paviršio sudėties. Tik deja šis kelias ne kiekvienam. Čia reikia pinigų reik ir nusimanymo, kuris tik per ilga teįgyjamas. Negeresnis už liaudies pasakų kelias, kurs nieko tikro nepasako.
Patyrinėjęs šimtą kitą pilaičių randu dvi iš pirmo žvilgsnio visai skirtingas jų rūšis: vieną dažnai su dviem užvarais gurguolėms slėpti, antra – balno pavidalo. Viena ir antra piliakalnių rūšis yra įvairių laikų įvairios gynimosi priemonės.
Geriau įsižiūrėjus į gurguolių piliakalnius, pasirodo ir jų visokių būta: pav. piliakalniai ties Kupiškiu, Sprūdės gūburiuose arti Pavandenių ir garsioji Giergždutė, yra daug didesni už „balno pavidalo” piliakalnius.
Kupiškio piliakalnio aplinkui yra apie 400 žingsnių, jo užvaro bei pakapu apie 500 žingsnių. Strategijos žvilgsniu piliakalnio vieta rinktinai rinkta. Iškiluma tęsiasi Lėvenies pakrante, kuri tą iškilumą apriečia klampiomis pievomis ir liūnais. Iš antros šalies iš pietų, Aukštupis sruvena, irgi apriesdams piliakalnį, kol susitinka su Lėvenimi. Šis piliakalnis yra pailgas ir savo pakopomis pašlijęs į upę. Iš kitų šalių apsupa piltas užvaras. Tarp to užvaro ir piliakalnio randasi gerai apsaugotas slėnys. Apylinkės žmonės pasakoja: vieni, kad karžygiai tame kalne uškasti esą; antri, kad ten Romuva buvus, treti kad švedai šį kalną sukasę. O tas dalykas, jog 1813 metais buvę ten degimo pėdsakų, žolė neaugusi viršukalny, tesako, jog čia būta apsistota prancūzų, bėgusių iš Maskvos.
Kalvos ties Pavandeniu kas kart iškildamos sudaro pakilumą, Sprūde vadinamą. Apie jos viršūnę bus kokie 200 – 210 žingsnių. Gilus griovys apsupa šią kalvą, gi pati giluma jo randasi kaip tik toje vietoje, kur ši kalva siekiasi su savo kaimyne. Čia supiltas status skardžius, taipogi aukštesnis kaip kitose vietose. Matyti norėta tvirtai apsaugoti ši kalva nuo gretimosios. Į vasaros rytus nuo šios kalvos už kokių 23 metrų matyti antro pilto skardžiaus liekanos. Ši kalya yra pakilesnė už savo kaimynes ir nuo jos viršūnės matyti plati žemuna, kurioje žvilgsi dvejetas akių ežerų. Taip pat Moteraitis matomas, nors be smulkmenų; Moteraitis iš arti atrodo lyg kryžius. Tą kryžių sudaro griovys, einąs nuo kalno viršūnės, ir pakriaušė paliai to kryžiaus šoną. Jo nei užarti, nei užpilti nevalia. Tenai nė sausa žolė neauga.
Kodėl neauga – nežinia. Žinoma, kalne „Švedai gyvenę”, „ne kariuomenė, bet žmonės“. „Tie švedai turėję išsikasę urvus kalne, iš kurių užpuldinėdavę apylinkės žmones ir praeinančius. Vienos durys dar ir dabar esančios”. Prie trečios rūšies pačių didžiųjų kalvų priklauso „Girgždutė”. Girgždutė yra labai ypatinga kalva. Reiktų kelių ar net keliolikos dienų jos visoms ypatybėms apžiūrėti, visokioms jos pasakoms surinkti. Girgždutė randasi nevaizdžiame Žemaičių užkampyje.
L. Kšivickis „Lietuyių senovė / Versta is L. Krzywickio „Žmudz starožytna“ (Warszawa, 1907) // Vilnietis. – 1921 m., Nr. 11-17; Nr. 37-38. (Tai ne visas straipsnis, ties 38 numeriu jis nutrūksta)