Šventosios giraitės: iš pelenų į gyvybę

Nuotrauka: Veliankos (Žingių) pilkapynas 2025 04 12 © Donatas Greičiūnas

Šventosios giraitės – tai ne tik medžiai, bet gyva šventovė po atviru dangumi. Čia baltai atlikdavo apeigas, degindavo mirusiuosius, aukodavo dievams, čia gyveno protėvių dvasios. Šios giraitės buvo šventos ne dėl dogmos, o dėl giliai išjaustos pasaulėjautos – čia alsavo gyvybės ir mirties ratas, čia žmogus sugyveno su gamta ir dievais. Net krikščionybė nesugebėjo ištrinti jų sakralumo – jos tebėra mūsų dvasinės atminties dalis.

Šventosios giraitės: iš pelenų į gyvybę

Atsakydami į klausimą – kodėl šventosios giraitės buvo laikomos šven­tomis? – turime remtis giliausiais tautos gyvenimo pamatais. Nemanau, kad religinė dogma, – esą giraitės šventos dėl to, kad jos šventos, – galėtų šimtmečiais palaikyti senovės baltų pagarbą švento­sioms giraitėms. Turėjo būti ir, be abejo, buvo daug tvirtesnės ilgaamžės pagarbos šaknys.

Dogmos paprastai sugriaunamos priešpriešiniais dogmatiniais argumentais, tuo tarpu mes matome, kad krikščionių dvasininkai taip ir nesugebėjo sunaikinti baltų pagarbos šventosioms girioms ir kitoms šventvietėms, kurios nužymi visą Lietuvą šimtais sakralinių vietovardžių, su­sijusių su ritualinėmis apeigomis tiek iki krikščionybės, tiek vėlesniais krikščionybės laikais, kai alkai įgavo nelegalų, katalikų naikinamų bei smerkiamų, tačiau liaudies lankomų ir gerbiamų šventviečių statusą.

Apsiribodami ikikrikščioniško arba ankstyvojo krikščioniško laikotarpio duomenimis apie mirusiųjų deginimą šventosiose giraitėse arba alkuose su šventaisiais aukurų akmenimis pirmiausia susiduriame su pelenų ritualais. Apie juos žinome nedaug, dažniausiai iš laiko išbandymus atlaikiusių etnografinių papročių, bet juos verta išskirti iš bendros mirusiųjų deginimo tradicijos. Pasak P. Dundulienės,

Prie degančio namų židinio pagonybės laikais buvo atliekamos apeigos per rudens ir pa­vasario lygiadienius. Prie jo buvo pagerbiama deivė Gabija, jai aukojamos aukos. Būdavo prašoma, kad ji duotų šeimai gerovės, kuri priklausė nuo gero derliaus, gyvulių sėkmės ir žemdirbio sveikatos. Todėl apeiginio židinio pelenais žmonės barstė pasėlius, dirvas, gyvu­lius, patys save, trobas ir kt. Tai atlikdavo koks nors apeigų atlikėjas, žynys-pelenius arba vyriausias bendruomenės narys, dažnai einąs ir žynio pareigas.

Archajinės apeigos su židinio pelenais buvo žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Tas apeigas iš pagoniškosios religijos perėmė krikščionybė. Pelenų dieną, tai yra pirmą dieną po Užgavėnių, bažnyčioje kunigas barstydavo žmonėms galvas pelenais. Tai reiškia, kad žmogus, iš dulkės atsiradęs, dulke ir pavirsiąs (op. cit., p. 113).

Reikia priminti, kad laiko tėkmės suvokimas krikščionybės ir pagonybės tradicijose smar­kiai skiriasi. Krikščionybė pabrėžia linijinę laiko tėkmę su Paskutiniuoju teismu žmonijos raidos pabaigoje, tuo tarpu pagonybėje viešpatauja ciklinio laiko pasaulėjauta. Ikikrikščioniškų Bal­tijos kraštų gyventojams turėjo būti sunkiai suvokiama net pati linijinio eschatologinio laiko krikščioniška vizija su minėta siaubinga pasaulio pabaiga. Juk Baltijos kraštų žmonės iki krikšto tūkstantmečiais gyveno ne linijinio, o ciklinio laiko pasaulyje, kur metų laikai keičia vienas kitą amžinai ir be perstojo. Čia pasaulio pabaigos negali būti, nes pasaulis miršta kiekvienais metais su žiema ir prisikelia naujam gyvenimui kiekvienais metais su pavasariu. Visa Gamta su visais dievais ir žmonėmis sukasi amžinu Mirimo ir Prisikėlimo ratu.

Taigi ir ciklinio gyvenimo prasmė nėra niekinė ar pesimistinė, atseit žmogus, iš dulkės atsiradęs, dulke ir pavirsiąs. Pagoniškos religijos dogma priešinga: viskas atsiranda iš gyvybės ir viskas po mirties pavirsta gyvybe.

Ko čia bijoti?

Ko čia gąsdintis ir vienas kitą gąsdinti pasaulio pabaiga, jei po pusmečio visa kas vėl atgis ir sužydės? Baltų tautosakoje didysis laiko ciklas „gyvybė-mirtis-gyvybė…“ atskamba begale aidų, nors jų vėlyvi užrašymai fiksavo jau deformuotos baltų religijos ženklus.

Tęsdami medžio įvaizdžio baltų religijoje analizę galėtume ieškoti giluminių jo atvaizdų mūsų ir kaimynų latvių tautosakoje. Viena iš labiausiai kritusių man į akis giluminių sąsajų liudija keistą medžio ryšį su mirusiųjų pasauliu, viena vertus, ir likusiais gyvaisiais, kita vertus.

Lietuvių tautosakoje turime aukščiausio poetinio lygio dainų, kuriose medyje įsikūnija pirmiau­sia ne dievybė, o miręs artimas žmogus.

Kas dabar pasakys, ar ne senovinio atsisveikinimo su mirusiaisiais ritualo atgarsis skamba lietu­vių dainos ketureilyje:

Žalias ąžuolėlis tai bus jo tėvelis,
Baltos smiltukės tai bus jo mamužė,
Žali kleveliai tai bus jo broleliai,
Baltos liepelės tai bus jo sesytės.

Pacitavusi šį G. H. F. Nescelmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, 1811-1881) užrašytą ketureilį archeologė M. Gimbutienė komentuoja tekstą kaip liudijimą, kad po mirties žmogus susijungia su žeme tam, kad vėl atgimtų. Žmogaus siela, jo laikino kūniško gyvenimo esmė, kitaip sa­kant, vėlė, atskira nežemiška substancija, turinti mirusiojo asmenybės bruožus, yra arba priimama mirusiųjų karalystėn, arba pasmerkiama klajoti po erdvę.

Jei giesmės ketureilis būtų giedamas mi­rusiojo pelenų barstymo apeigose, galėtume konstatuoti ne tik poetinį ar filosofinį, bet ir apeiginį teksto atspalvį.

Tuokart turėtume analogiškai patikimą raktą į daugelį tautosakos tekstų, kur laidojimo apeigos galėjo turėti sąsają su giedama atitinkama giesme ar užkeikimo žodžiais.

Tautosakoje itin paplitęs motyvas – mirusių artimųjų atpažinimas naujai išaugusiuose medžiuo­se. Plačiai paplitusioje dainoje itin poetiškai aidi atpažinimo triumfo siužetas:

Ant motulės kapo
Žolelė nedygo,
Žolelė nedygo,
Joks žolynėlis.
O tiktai išdygo
Žalioji liepelė
Devyniom šakelėm,
Buini viršūnėlė.

M. Gimbutienės nuomone, pagonių pasaulėjautoje ir tikyboje mirusiųjų sielos pereidavo į atitinkamos lyties augalus. Vyrų sielos iš naujo įsikūnydavo vy­riškuose medžiuose: ąžuoluose, uosiuose ar beržuose, o moterų – liepose ir eglėse. Net krikš­čionybės laikais vyrui ant kapo statydavo ąžuolo kryžių, o moteriai – liepos ar eglės (op. cit., p. 61).

Būčiau linkęs manyti, kad visiems žinomi metamorfozės siužetai, kai žmonės pavirsta medžiais, tarkim, populiarioje pasakoje „Eglė žalčių karalienė“, kur motina virsta egle, o vaikai – klevu, uosiu, drebule ir pan., tėra vėlesniųjų laikų liaudies kūrybos padavimai ar legendos. Archajiškesnė tautosa­ka ir mitologija neduoda pamato suvokti žmogaus virtimo medžiu kaipo bausmės už prasižengimą. Be abejo, tai irgi labai senas siužetas.

Romėnų poetas Ovidijus (Publius Ovidius Naso, 43 m. pr. Kr.- apie 17 m. po Kr.) savo poemoje „Metamorfozės“ (Metamorphoses) sueiliavo net aštuonis senovės graikų ir romėnų padavimus apie medžiais virtusius žmones, bet jo dėmesio centre – vis dėlto baus­mės ar pabėgimo iš sunkios padėties motyvas. O ir legendų sueiliavimo lygis, drįstu sakyti, labiau susijęs su paskutinio didžiojo romėnų poeto rašytinės literatūros normomis bei madomis negu su archajine graikų mitologijos dvasia.

Aukščiau pacituoti lietuvių dainų žodžiai savo poetine ir simboline galia bei grožiu iškyla kur kas aukščiau už Ovidijaus aprašytus žmonių pavirtimus medžiais, kur poetą aiškiai riboja ir slegia vėlyvosios romėnų literatūros polinkis į puošnią poetiką ir sunkiai su ja besiderinančiu aprašomuoju psichologiniu realizmu. Štai kaip Ovidijus prieš du tūkstančius metų aprašė Miros, Kipro salos karaliaus Kiniro dukters, pamilusios savo tėvą, virtimą medžiu, jai pačiai maldaujant „užtarnautos bausmės“:

…maldaujančiai kojas
Užpila žemė juoda, į šalis po ja išsiskleidžia
Pirštai, pavirtę šaknim, kaip atsparu aukšto kamieno,
Kaulai jos tampa medžiu, tik čiulpai vidury pasilieka.
Kraujas patampa syvais, šakom stambiosiom jos rankos,
Pirštai – šakutėm plonom, oda žieve sukietėja,

O kur dar kruopščiai aprašyta gimdymo scena, kai Mira, virtusi medžiu, turi gimdyti nuodėmingos kraujomaišos su savo pačios tėvu kūdikį? Nebūtina, manau, cituoti, juolab kad ir Ovidijus, nusprendęs sueiliuoti legendą, pats prisipažįsta I-ojo amžiaus skaitytojams:

Man ir giedoti baisu. Tėvai, pasitraukit į šalį!
Traukitės, dukros! Arba, jei mano giesmė jus nudžiugins, –
Jūs netikėkit, jog tai tiesa, netikėkit, jog buvo,
O jei tikėsit, bausme nupelnyta taip pat patikėkit (op. cit., p. 109).

Dvi skirtingos poetinės sistemos – tautosakinė ir rašytinė – šiuo atveju atskleidžia kiekviena savo tikslą ir paskirtį. Pirmoji susijusi su tikybos apeigomis, antroji – su rašytinės literatūros skai­tymų malonumais.

A. Bučys „Seniausios Lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” 2012 m.