Upės

Upės

Nuotrauka: Stovyklavimas Dubysos pakrantėje. © Donatas Greičiūnas

Tykiai Nemunas plaukia per Lietuvos šalį,
nerodo savo narso, lyg rodyt negali:
vasarą leidžia laivus mindžiot sau krūtinę,
žiemą patirti gauna kalėjimą ledini,
nekelia rūsčiai kaktos, nei siaučia, nei mėtos,
toks tarytum nuskurdęs toks ramus ir lėtas!
Oi, netikėk lėtybe! pažiūrėk kaip baldo,
kad pavasarį kelias ir ledą suskaldo
Bėda! milžins nubudo ir kaltuosius žino:
griauna žvejo dubelę, laivą paskandina,
atim artojui pievas, mišką žemėn velia,
laužia, verčia ir neša, ką randa ant kelio;
jei dar valandą vieną nenusimaldytų,
gal kerštu užsidegęs, žemę sudraskytų!
Bet jo narsas praėjo, keršyt pasiliovė.
Taip ir širdis lietuvio panaši į srovę.
Žmonės tartum užsnūdo, bet tas amžius miegas
be pėdsako pranyksta, kaip vasarą sniegas!
Toks prastas, taip pavargęs žmogelis šio krašto,
bet atverk tik knygą senesniojo rašto,
surinki vienon vieton, ką išgirsti teko,
ką galvočius užrašė, ką verpėja šneka,
kokius našina darbus lietuviška daina,-
tuoj išvysi, kaip šaltas veidas persimaino,
karštos minties išreikšdams paslėptinę žymę.

Didžių darbų paminklų mielosios tėvynės
atrandame daugybę ant žemės gimtinės.
Kiekvienas akmuo ant lauko, kapčius ant rubežiaus,
koplytėlė senutė, ar kryžius ant ežios,
ar karčiama sudubus, kur riogso pas kelią,
vis tai yra paminklas, vis apie senelių būdus,
papročius žinių mums apsčiai pristato,
o kiek kasdien prapuola, kiti jų nemato
ir negaus pamatyti, kol kietosios širdys
gaivinančiu tėvynės vėju neprisgirdys!

Kondratavičius

Upynai ir perkasai

Per Minsko ir Gardino gub. eina Baltijos ir Juodųjų jūrių, tikriau josna įplaukiančių upių, skiriamoji siena. Toji siena prasideda šiauriniu Barisovo aps. pakraščiu (Minsko gub.), kur atskiria Dauguvos ir Neries upes ir prieupius nuo Dniepro prieupio Beržunės (Berezinos), ir nusitęsia į vasaros vakarus per Barisovo ir Minsko apskričius. Eidama per Minsko, Igumenio, Slucko ir Pinsko aps. ir įžengdama Gardino gub., tęsiasi per Slanimo ir Pružanos aps., atskirdama (Minsko gub.) Nemuno versmes ir prieupius nuo Pripečio ir jos prieupių. Toji siena nėra tat ištisas kalnų gūbrys, tik kalvų-kalvelių, šiaip ir taip išsimėčiusių, kuopniai. Į pietus nuo jųjų – Juodujų marių, o į šiaurę ir vakarus – Baltijos upynai. Atskyrus vakarinį Gardino gub. (Sokolkos dalį, Baltstogės, Bielsko, Brastos aps.) ir pietini Suvalkų gub. (Augustavo ir Suvalkų aps.) plotą, kuris įeina Lenkų Vislos upynan, likęs šiaurės ir vakarų plotas įeina daugiausia Lietuvos Nemuno ir Latvijos Dauguvos upynuosna. Be pakuršės, kuri įeina Dauguvos (Vilniaus gub. Disnos, Kauno gub. Ežerėnų aps.), Lielupės (Ežerėnų, Panevėžio, Šiaulių aps.), Ventos (Šiaulių ir Telšių aps.) ir kituosna mažesniuosiuosna upynuosna, šiaipjau visa Lietuva su savo gudiškais pakraščiais įeina Nemuno-milžino upynan.

Baltijos ir Juodujų marių skiriamoji siena šiaipjau nėra per plati; tatai turėjo Lietuvai svarbios reikšmės. Viena, sausiems keliams (vieškeliams ir geležinkeliams) dar neišsiplėtojus, vandens keliai buvo svarbiausi, kartais vieninteliai susisiekimo būdai. Upių tarpusavio artumas palengvina susisiekimą, ypačiai jų sujungimą. Dar foinikiečiai ir romėnai Dniepru ir jo prieupiais prisiartindavę, sako, prie Nemuno prieupių, jais ir Nemunu pasiekdavę „šiaurės aukso” šalį ir gabendavęsi iš tenai garsųjį gintarą. Vėliau «šiaurės vyrai» – skandinavai nusistatė tam tikrą kelią iš Suomių įlankos į Graikų žemes, naudodamiesi upėmis bei ežerais, ir, pervilkdami laivus tarp Dauguvos ir Dniepro, šiuoju ligi Juodųjų marių nusileisdavo. Prekybai upėmis palengvinti Lietuvos ir kitos valdžios sujungė arti prie kita kitos prieinančias upes tam tikrais perkasais (kanalais). Svarbiausi jųjų bus tie, kurie jungia Juodųjų marių Dnieprą su Baltijos Nemunu, Dauguva ir Visla. Beržunės perkasas rytuose jungia Ulą, Dauguvos prieupi (Vitebsko gub. Lepelio aps.) su Dniepro Beržune (Minsko gub. rytuose), vadinasi, Latviją su Gudija ir Ukraina, pačios Lietuvos neliesdamas. Dniepro ir Bugo perkasas pietuose (Gardino gub. Kobriniaus aps.) riša Dnieprov-Pripečio Jaseldos ir Pinos prieupius su Vislos-Bugo Mukaviečiu prieupiu, Gudiją ir Ukrainą su Lenkais. Iškastasis baigiantis XVIII amžiui Oginskio perkasas (netoli Dn.-B. perkaso nuo Pinsko Slanimo linkui) surišo Dniepro-Pripečio Jaseldą su Nemuno Ščera, t. y. jungia pietus (Gudus ir Ukrainą) su šiaure (Lietuva). Taigi vienas tiktai Oginskio perkasas, kuris tęsiasi 48 varstus, teriša Lietuvą su Juodosiomis marėmis; kituodu su jomis tik buvusios Lietuvos valstybės pakraščius.

Patys Baltijos upynai nuo kits kito taip pat yra skiriamojomis sienomis atsiskyrę, kurių vienos pavyko, o kitos bent mėgintos perkasais sujungti. 1825-1838 m. iškastasis Augustavo perkasas (Suvalkų gub. palei Augustavo miestą) jungia Juodąją Ančią, Nemuno prieupi, su Nete, kuri įteka (Lomžos gub.) Bėbran ir Narėvėn, Vislos Bugo prieupiuosna; arti 100 v. ilgumo Augustavo vandens kelias eina per jotvingių žemę. Labiau į šiaurę, Prūsų valstybėje, baigiantis XVII-ajam amžiui iškasta dvi Pričkagrabi (Didžioji ir, dabar užtvenkta, Mažoji arba Greituška), o XIX a. dar du trys nedideli perkasai, kurie jungia Nemuno Gilgę su Priegalės Deimės prieupiu ir padaro Labguvos-Tilžės miestų vandens kelią. Šiaurėje nuo Nemuno, palei Kuršių įlanką Minijos upė susijungia su Klaipėdos įlanka ilgoku Pirmojo Viliaus perkasu. Žemaičiuose 1825-1830 m. yra kastas Ventos-Dubysos perkasas, kuriuo žadėta sujungti Nemunas su Ventpilies uostu ir paliuosuoti Nemuno prekyba nuo Prūsų sienos; dėl 1831-ųjų metų sukilimo nustota dirbus. Iš naujo tas dalykas buvo pradėtas svarstyti ir tirti tik XX-jame amžiuje, ypačiai prieš pat Didįjį karą. Nemuno Nevėžis Panevėžio aps. taip arti prieina Mūšos prieupi Leveni, jog juodu perkasu sujungus, būtų galima iš Nemuno per Lielupe pro Mintaują Rygos įlanka pasiekti.

Išskyrus Prūsų tvarkingai laikomus perkasus, visi kiti menkai teprižiūrimi, nusenka ir vis mažiau sveria Lietuvos prekyboje.

Upynų nuo kits kito netolumas palengvina taip pat šalies gynimą nuo priešininkų. Ypačiai atsiliepė tatai, Lietuvai nuo Maskvos Rusijos ginant upių pridengtąją savo valstybės rytų sieną: tarp Dauguvos ir Dniepro bebus kokia 10 mylių sausumos. Dėl to protarpio, kuris šiaurėje rėmėsi Vitebsku, o pietuose Oršos miestu, ir priešakiu į Smolenską buvo įsikišęs, kaip tik ir buvo nuolat pasikartojančių, smarkių kovų tarp Lietuvos ir Rusijos. Tai buvo „vartai” upių sienoje iš vienos valstybės kiton. Toki pat vartai Didžiajame kare buvo iš Žemaičių vakarų Lietuvos rytus
ir Mintaujos Kuršą, būtent, protarpis tarp Ventos ir Dubysos su Šiauliais.

Augustavo perkasas

Augustavo perkaso sumanymas turėjo tikslą sujungti Lenkus per Nemuną ir jo prieupius su Rusijos priklausoma Baltijos puse, išvengus Prūsų muitinių. Jis tačiau nevisas teįvyko: kad ir 31-ju metų sukilimo sutrukdyta, vargais negalais buvo dėl to ligi galo išvaryta Vislos ir Nemuno jungtis, bet jos tąsa – Dubysos ir Ventos perkasas, kaip žinome, nutrūko nepabaigta. Gerai neprižiūrimas, mūsų gadynėje jis nebepakelia didesnių laivų ir gilesnių sielių.

Augustavo perkasas perkerta Juodosios Ančios ir Netės vandenų perskyrimą. Tasai perskyrimas yra pakilęs ligi 60 s. (125 m.) nuo jūros lygmės, tuo tarpu Nemuno lygmė (Juod. Ančios įtakoje) besiekianti 40 s. (85 m.), o Netės (įtakoje Bėbran) – 50 s. (109 m.). Tasai lygmių skirtumas ir daugybė apylenkės ežerų leido suderinti čionykščių vandenų stovį su laivų plaukiojimo (šion ar ton pusėn) reikalais. Upės ir upeliai, kurie išteka iš čionykščių ežerų ir pelkių, 912 tam tikslui sujungti ir pagilinti; vieni jųjų įjungti yra į patį vandens kelią, o kiti paskirti vandeniui nuleisti.

Visas Vislos-Nemuno vandens kelias skiriasi: 1) į Vislospi palinkusį baseiną, 2) toki pat vandens palinkimą Nemunopi ir 3) tam tikrąją vandens jungtį, perkastą per gūbri, 800 atskiriantį nuo kits kito tuodu baseinu. Seniau gilesni laivai, dabar jau tiktai sieliai teplaukia iš Vislos (nuo Modlino tvirtovės) upėmis ligi Netės įtakos Bėbran; nuo šios vietos Netė yra perkasta, o perkasas eina tai josios tekme, tai iš dalies greta anos, prisilaikydamas dešiniojo upės kranto. Iš Netės jis įeina Sajaunytės upėn, Sainos ir Neckos ežeruosna ties Augustavu. Ligi šiol besitęsdamas į šiaurę, jis toliau pasuka į rytus ir per Neckos, Baltąjį, Studenicos, Akląjį, Aro, Panevos, Kreivąjį ir Mikuževo ežerus įeina pagilinton ir išlyginton Juodojon Ančion. Jai į šiaurę pasukus, jis ją apleidžia ir traukiasi toliau į rytus, ligi pasiekia Nemuną.

Tam tikri kilnojamieji tvankai, kurių yra apie 20, įleidžia iš ežerų vandenį perkasan arba iš jo išleidžia vienon ar kiton jo pusėn ir, išskyrus žiemą, visu likusiuoju metu plukdina sielius.

Ventos Dubysos perkasas (Šiaulių aps.)

Prasideda ties Tolučių soda nuo Ventos, 20 v. nuo jos ištakos, ir eina šiaurėje nuo Šaukėnų ir Kurtuvėnų trimis vingiais į rytus ligi Bubių, ties kuriais pasuka į pietus ir eina kelioliką varstų pro Padubysio miestelį ir to pat vardo dvarus. Nutrūksta jis ties Sedvydžių karčiama nepabaigtas. Jis traukiasi per 2 myli tarp Ventos ir Dubysos ir kita tiek Dubysos tekme. Keturi svarbiausieji rezervuarai, paremti dar dviejų šalutinių, turėjo įleisti perkasan kiek reikiant vandens. Vienas jųjų, Bubiuose, buvo skirtas laivams, žiemos uostui. Į tuos rezervuarus turėjo pristatyti vandens 10, grioviais tarp savęs sujungtų, ežerų: Rekijavo, Širvos, Ešerinis, Kurtutis, Geliavos, Bijotos, Dubulis, Lygys, Kumpis ir Dūkstos. Buvo sumanytas 41 akmeninis tvankas, o prie jų 28 pylimai. Visam tam darbui įvykinti, be šiaipjau darbininkų, buvo pastatyta 6 pulkų pėstininkų divizija (18.000 kareivių) ir paskirta pusketvirto milijono rublių. Ateityje galima laukti, jog perkasas bus pabaigtas, ir nusistatys tiesus kelias iš Nemuno Ventspilin.

Bendrosios žinios apie upes

Lietuvos upės, kaip ir kitos mūsų paviršiaus ypatybės, bus dar ledynų gadynės mums paliktos. Jos ir išteka daugiausia iš pelkių ar pelkėtų ežerų, kurie irgi, kaip žinome, yra daugiausia iš ledynų gadynės parėję. Seniau jos daug svėrė šalies santykiuose su kitais kraštais (buvo prekybos ir užpuolimo keliai, o kitos jųjų, kaip matėme, ir apsigynimo siena). Savo tekmėmis jos taip pat skirstė šalyje gyventojus. Kaimai, pilys, miesteliai ir miestai įsikurdavo daugiausia paupiais ar bent paežerėmis ir šiaip prie vandenų. Panemunėje, paneryje, padubysyje, tarp ežerų ir t.t. randame seniausiai įsikūrusias žmonių sodybas. Nors Lietuva turi gausiai vandens ir todėl pirmosios sodybos ilgainiui išsiplėtojo po visą šalį, tačiau ir čia yra vietų, kurių podirvis kiaurai praleidžia vandenį ir todėl paviršius jo sminga. Į tokias vietas pridera silurinis Šiaulių aps., Raseinių apylinkės (patsai miestas, Nemakščiai, Šidlavas) ir t.t. Kad ir vandeningas, Ežerėnų aps. nedaug teturi upių.
Vandens gausumas Lietuvoje vasarą sumažina karštį. Pavasari patvinusios upės tręšia laukus ir pievas. Panemunės, panevėžio, padubysio, pašešupio ir kitų paupių pievos plačiai pas mus yra žinomos. Kai kurios upės (Nemunas, Muša, Levuo) yra žinomos savo mineraliniais vandenimis.
Seniau gilesnės ir platesnės, dabar, pelkėms ir ežerams džiūvant ir girioms nykstant, mūsų upės vis labiau nusenka. Pirma daugelis jųjų tikdavo giliai įdubusiems laivams plaukioti, dabar kitos jųjų nebeįstengia šiųjų praleisti. Laivams kliudo taip pat daugybė vandens malūnų, kai kur ir neišimtų iš upių riogsančių didžiulių akmenų. Ir šiaip jau, sausiems keliams besiplėtojant, upės, kaip ir perkasai, vis mažiau sveria žmonėms tarp savęs, pvz., prekyboje, susisiekiant. Vis dėl to didžiosios upės (Nemunas su Ščera, Neris su Šventąja, Nevėžis, Dubysa, Jūra, Minija, Mūša, Nemunėlis) Lietuvai tebepatarnauja bent miškų prekyboje.

Garsios kadai savo žuvimis, bėbrais, ūdromis, Lietuvos upės nebėra jau taip žuvingos, kaip pirma, bet vis dėl to tebeprilaiko kad ir nuskurdusią mūsų žvejybą.

Iš upių gyvendami, upėmis susisiekdami ir gindamies, lietuviai iš senovės jas gerai pažinojo, jųjų sietuvas – gilybes, sėkliąsias brastas ir šiaip jųjų ypatybes, visuomet jas mėgo ir gerbė. Kalnai- kalneliai ir upės – upeliai bei šaltinėliai ligi šiol tebėra dainose meilingai minimi. Nemaža dainų gimė ten, «kur upelis teka», «kur gilus dunojėlis», «kur upė giliausia, kur srovė srauniausia»… Kitos upės tokios įsigijo žmonių pagarbos, jog šie net aukomis ją reiškę. Kai kuriuose aukupiuose ir alkupiuose lietuvių būriai buvę krikštyti XIV ir XV amžiuje ir tuo būdu šios upės dar labiau šventomis buvo garbinamos.

Šventupiai ir alkupiai

Paminėtini yra šie žymiausi šventupiai ir alkupiai: iš Ežerėnų aps. per Ukmergės šali tekanti Šventoji, kuri ties Jonavos miesteliu įteka Nerin; Žemaičių ir Kuršo pasieniu (Palangos apyl. ir Telšių aps. apie Darbėnus) tekanti Šventoji čia pat įteka jūron; Švieta iš Žemaičių (apie Žagarę Šiaulių aps.) teka per Kuršą ir įteka Lielupėn palei Mintaują; Žemaičių ir Prūsų pasienio (apie Jurbarką) Šventė įteka Nemunan; Prūsų Geldapės aps. Šventinė (apie Tolminkiemi) ir netoli jos Stalupėnų aps. Šventiškė (apie Mielkiemi) – slėpiningosios Ramintos girios apylinkėse; Švintelka (Vilniaus aps.) įteka Nerio Žeimenon, Šventupis (Mariampolės aps.) įteka i Jėsią ir su ja Nemunan ir t. t. Gal būti, tos pat kilmės bus mūsų Šlavių, Šlavančių ir t.t. vardai.

Daug turime aukupių, alkupių, algupių, kurių nereikia lyginti alks- ir elksnupiams (upėms alksnio krantais) ir kurie šiaip jau yra mažesni upeliai, negu šventupiai. Nevėžis, Minija, Venta ir kitos upės turi to vardo prieupių. Užeiname ir Maldupi (Raseinių aps. apie Girkalni Mituvos Akmenėn įtekant).

Nemunas

Lietuvos upės įteka: 1) pačion Baltijos jūron (Venta, Bartuva, pakuršės Šventoji), 2) Rygos įlankon (Mūša ir Nemunėlis, Lielupėn susidėję, ir Dauguvos Lielupės prieupiai), 3) Kuršių įlankon (Danija, Minija, Nemunynas, Deimė ir Nemunas su prieupiais), 4) Aistmarėn (Priegalė), 5) kitosna upėsna (prieupiai), ežeruosna ir pelkėsna. Visų jųjų didžiausias ir garsiausias – Nemunas, Lietuvos upių tėvu nekartą vadinamas.

Nemunas turi daugiau per 900 varstų (per 960 klm.) ilgumo. Daug mažesnis už pačias didžiąsias Rytų Europos upes (Volga 3200 v., Dunojus 2800, Dniepras 2100, Donas 1800, Pečora 1600), šiek tiek mažesnis už Lenkų Vislą (1000 v.) ir lygus latvių Dauguvai (900 v.), jis Europos vakaruose dviem upėm teužleidžia vietą, vokiečių Reinui (1360 klm.) ir Elbai (1100 klm.). Išskyrus aniedvi, kitos didžiosios V. Europos upės yra mažesnės už ji: ispanų ir portugalų Tacho yra 900 klm. ilgumo, vokiečių Oderis 860 klm., prancūzų Rona 800 klm. ir Sėna 780 klm., italų Po 650 klm., anglų Temzė 300 klm. Ką bepasakysi apie Nemuną, kad kiti jo prieupiai didesni yra už vieną kitą anųjų Vakarų garsenybių: Neris, antai, turi 725 klm., t. y. bemaž Sėnos ilgumo, Ščera 375 klm.-didesnė už Temzę.

Nemunas išteka iš Minsko gub. (Igumenio aps.) ir teka per Minsko, Vilniaus, Gardino, Suvalkų ir Kauno gub. Didžiojoj Lietuvoj ir Ragainės, Tilžės, Pakalnės ir Šilokarčiamos aps. Mažojoj Lietuvoj. Dar pradžioje kurį tarpą jis skiria Minsko ir Vilniaus gub., o (nuo Gardino) atskiria Gardino, Vilniaus ir Kauno gub. nuo Suvalkų. Šiaip jau visas Nemuno upynas sutelpa anose penkiose gubernijose. Visas Nemuno upynas užima arti 90 t. kv. v. (per 100 t. kv. klm.), taigi nemažos valstybės plotą. Ant jo krantų, ypačiai ant aukštesniojo dešiniojo, yra 4 miestai (Gardinas ir Kaunas Didžiojoje, Ragainė ir Tilžė Mažojoje Lietuvoje), arti 40 miestelių ir bažnytkiemių: jų tarpe 10 Gudijoje nuo ištakos ligi Gardino miesto Minsko ir Gardino gub. šiaurėje ir Vilniaus pietuose; arti 20 tarp Gardino ir Kauno (dešinėje pakrantėje Druskininkai Gardino aps., Merkinė, Nemunaitis, Alytus, Punia, Nemajūnai, Birštonas, Darsuniškis Trakų aps., Rumšiškis, Pažaislis, Šančiai Kauno aps., o kairiojoje Liškeva Seinų aps., Alytus, Rumbonys Kalvarijos aps., Balbieriškis, Prienai, Panemunė, Aleksotas Mariampolės aps.); arti 10 tarp Kauno ir Prūsų sienos (dešin. Vilkija, Seredžius, Veliuona Kauno aps., Skirsnemunė, Jurbarkas, Raseinių aps., o kairioj Zapyškis Mariampolės aps., Plokščiai, Sudergas Naumiesčio aps.); pagalios keli bažnytkiemiai Maž. Lietuvoj (deš. Smalininkai, Viešvilė, kair. Rusnis). Be to, dar reikia paminėti arti 400 kaimų, «akalicu», dvarų ir vienasėdžių.

Nemunas saulėlydyje
Nemunas saulėlydyje. Realistinio piešinio dviplanis panoraminis peizažas. Raižytojas plačiai pavaizdavo besileidžiančios saulės spindulių gausiai apšviestus Nemuno vandenis. Tapybiškas vakarinis dangus įspūdingas ir panašus į paukštį išskleistais sparnais. Pirmajame raižinio plane sėdinčio ir stovinčio žmogaus figūrėles gamtos akivaizdoje atrodo mažos ir trapios. Aprašė Irena Dobrovolskaitė. Vytautas Kazimieras Jonynas 1943 m. © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Atsižvelgus į tėkmę, Nemunas paskirstomas trimis dalimis: aukštutiniu, kuris teka nuo rytų į vakarus (nuo ištakos ligi Gardino), viduriniu nuo pietų į šiaurę (nuo Gardino ligi Kauno) ir žemutiniu (nuo Kauno ligi Kuršių įlankos) – vėl nuo rytų į vakarus, iš lengvo nusisukant į šiaurę. Jo linkmė niekur nėra lygi, tik vingių vingiais, ypačiai ligi Kauno, išsiraičiusi. Tarp Nemajūnų ir Birštono, pavyzdžiui, upė padaro lanką 48 v. ilgumo; gi tarpu tų dviejų miestelių atstumo nosies tiesumu bėra tiktai puspenkto varsto; todėl prieš keletą metų kilo sumanymas sutrumpinti čionai upės tėkmę perkasu. Nemuno vingiuotumas pareina ypačiai nuo uolinio, senų sluoksnių podirvio, pro kurį jam tenka prasiveržti. Iš pradžių jis teka per pelkes ir smėlį, turi smėlio seklumų ir žemus krantus, pavasarį dažnai užliejamus vandeniu ligi 3, kai kur, žemiau, net ligi 8 varstų platumo. Kokį šimtą varstų nutekėjęs, jis įsirausia vis kietesnin podirvin, vis labiau vingiuojasi, jo krantai kyla. Apie Gardiną seklumos eina retyn ir pradeda rastis akmenų-uolu; kairioje pakrantėje yra kreidos kalvų. Dugnas smėlingas ir akmeningas. Krantai statūs, aukšti; apie Punią ligi 24 sieksnių aukštumo nuo vandens lygmės. Neriui palei Kauną Nemunan įtekėjus, jis vėl teka per smėlį, vėl atsiranda seklumų, o nyksta uolos. Seklumos, atskiri akmenys, vandenyje pasislėpusios ar iš vandens riogsančios uolos, kurios, akmeningiem krantam iškišuliais («salomis») prie kits kito arčiau kur priėjus, virsta akmeningomis briaunomis; lietuvių jos yra vadinamos rėvomis, o gudų „ropomis”. Tos rėvos ir jų sukeliami verpetai nemaža kliudo laivams plaukti. Daugiausia tų ropomis teperplaukiamų rėvų (nes jose siauras tėra ir pavojingas kelias valtims persiirti) yra apie Gardiną daugiau per 10; apie Druskininkus – Liškevą – Merkinę (Jankelragis, Bajorė, Merkinės uola ir kt., taip pat Meškos, Sakalų verpetai), apie Alytų (baisioji Kiaule ir kt.) Rumbonis-Punia-Balbieriškį (Balbiero uola) ir, pagaliau, pavojingiausios apie Rumšiškį. Rumšiškio, teisingiau Darsuniškių-Panemunės uolos protarpiais traukiasi per 40 varstų ir bendrai yra vadinamos «Velnio tiltais». Užsiliko padavimų velnią juos sunešus, idant žmones perskyrus, o kitų velnią nešus milžiną-uolą, idant sutrupinus Pažaisčio vienuolyną; bet gaidžiui pragydus uola iškritusi ir sutrupusi. Žymiausi ir paojingiausi velniatilčiai yra: Guogų, Bičnetų, kurių kiti akmenys turi savo vardus (Spirgus ir t.t.), Bičių su Velnio Tilto, Gudo, Kirdos, Katilo ir kitais akmenimis, ir t.t. Ir šiaip jau net ligi Nevėžiui Nemunan įtekant (10 varstų už Kauno) randame dar iš vandens kyšančių uolu (Obelinis, Matulis, Kamendula ties Pažaisčiu, Velnio Pirtis, Karaliaus Kamara ir kt.). Sielininkų gudų yra net tam tikra patarlė apie Rumšiškio rėvas: «Kak vyjdzieš cielym z Goga, to chvali Boga, a proidzieš Bičeniaty i Biči hroši ličy» (sveikas iš Guogų išėjęs, dėkok Dievui, o čius su Bičnetais pralenkęs, turto įgysi). Tarp Gardino ir Kauno priskaitoma arti 55 rėvų, verpetų ir seklumų, kurių kitos turi po 100 s. platumo.

Rėvų ir seklumų varžomas, Nemunas ir be to ne visur ir ne visados tetinka laivams plaukioti. Jis užšąla paprastai bent 4 mėnesiams, kartais po kelis kartus žiemą užšąla, atsileidžia ir vėlei užšąla. Nutirpus ledui, kuris nesti storesnis per 1 aršiną, vanduo neilgam tepakyla (1-4 s.); bet šiaip jau ramiausia Lietuvos upė, ji tuo trumpu metu plėšia drasko savo smėlingus krantus, apgriauna juos kartu su augančiais medžiais, kurie sugriuvę vandenin pavojingai slepiasi vandenyje ar iš jos kyšo, o apgriuvę krantai dar labiau išplečia seklumas. Ligi pasukęs ties Gardinu i šiaurę, Nemunas turi nuo 20 ligi 50 s., nuo Gardino ligi Jurbarko – nuo 35 ligi 110 ir net 135 s., Mažojoje Lietuvoje ligi susiskirstęs – 80 s. platumo. Nemuno gilumas pavasarį 3-4 s., vasarą 1-1,5 s., kartais 0,5-1 s., o sekliose vietose net ligi 0,5 s. Laivai plaukinėja nuo Stolbcų miestelio (Minsko gub.), o sieliai eina net nuo Pesočnos (kelios dešimt varstų aukščiau). Svarbiausieji Nemuno prekybos dalykai – balkiai, rąstai ir malkos yra pristatomi Nemuno uostuosna iš jo prieupių, taip pat Oginskio ir Augustavo perkasais arba geležinkeliu, paskui surišami sieliais ir didesniais už juos troptais ir nuleidžiami pro Gardiną ir Kauną Prūsuosna, kur jie eina į Tilžės ir kitus fabrikus; pakeliui, upei einant gilyn ir platyn, troptai kas kartas esti perrišami ir didinami. Didelėmis burinėmis valtimis (vytinėmis), botais ir šiaip laivais vežami į Prūsus javai ir girios medžiaga, o iš Prūsų atvežama akmens, anglio, mineralinių trąšų, geležies, silkių ir t.t. Be Gudijos uostų, svarbiausi Nemuno uostai yra šie: Gardinas, Merkinė, Darsuniškis, Rumšiškis, Kaunas, Borkai, Vilkija, Seredžius, Veliuona ir Jurbarkas dešinioje, o Zapyškis – kairioje pusėje. Garlaiviai tevaikščioja tarp Mostų miestelio (Gardino gub.) ir Gardino, tarp Kauno ir Jurbarko; mėgintas buvo įtaisyti susisiekimas garlaiviais taip pat nuo Druskininkų ligi Merkinės. Vokiečių garlaiviai atplaukia kai kada iš Prūsų Jurbarkan. Lietuvos ir Gudijos Nemunu atvaromoji girios medžiaga ir javai nuo senovės eina vandens keliu ligi Karaliaučiaus ir Klaipėdos uostų ir fabrikų. Idant ta kelionė būtų lengvesnė, Prūsų vyresnybė tam tikrais tvankais ir pylimais sutvarkė pas save Nemuno tėkmę; taip pat ji ištaisė tų kelių upių-upelių tėkmes, kurioms Nemunas yra pasiskirstęs įtekėdamas Kuršių marėsna, tariant, šiaurinės Rusnės ir pietinės Gilijos tėkmę. Ji sujungė Rusnę per Miniją Viliaus perkasu su Klaipėda, o Giliją per Nemunyną Pričkagrabėmis – su Deime ir Priegale, t. y. ir su Karaliaučiumi.

Nemunas – ne tik didžiausia, bet ir gražiausia Lietuvos upė. Jo aukšti, vienas katras, tarp Gardino ir Kauno ypačiai dešinysis, nuo Kauno abudu, Maž. Lietuvoje kairysis, praretėjusiais pušynais ir kai kur dar ąžuolynais paaugę krantai (puiki Lietuvos Šveicarija apie Ragainę) pasikeičia puikiais, žaliuojančiais ir marguojančiais kloniais, kurių Kauniškė pieva palei Girstupę yra didžiausio Lietuvos dainiaus Mickevičiaus pripažinta „gražiausiu pasaulyje kloniu”; jam ją savo eilėmis iškėlus, ji gavo Mickevičiaus klonio vardą. Nemuno krantai, ypačiai nuo Prienų ligi Kauno, kadai garsėjo savo liepynais, kuriuose bitės rinkosi sau puikų medų, o lietuviai iš jo darėsi skanų skaniausią liepinį midų. Pakrantės kloniai, pievos ir laukai yra garsios ne vien dėl savo vaizdų, bet ir dėl savo augmenijos ir derlingumo; viskas ten dviem savaitėm anksčiau subręsta, negu aplinkui. Žveyboje ne per daug tesveria, nors šiaip jau tebesužvejojama jame net ir lašišių, eršketrų bei lempredų (minagų).

Lietuvos gyvenime, ypačiai karuose ir prekyboje, didysis Nemunas buvo, net ir mūsų metu, nors ir mažiau, tebėra be galo svarbus. Juo siektasi su Rytais ir Vakarais, juo gintasi, jo pakrantėmis įsikurta, juo ir priešininkų įpuldinėta mūsų šalin. Igumenio aps., pvz., jis teka pro Mohilną, ties kuria Rimgaudas kunigaikštis, sako, smarkiai gudus sumušęs. Visa, ypačiai dešinioji jo pakrantė, nuo Gardino ligi pat Prūsų, garsi savo atminimais. Seni, garsūs istorijoje Gardino ir Kauno miestai-tvirtovės su kits kitu jungėsi visa eile labiau ar mažiau žinomų Aukštaičių pilių-piliakalnių: Druskininkų, Liškevos, Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Rumbonių, Punios, Margeravo, Birštono, Darsuniškio ir kitų. Nuo Kauno Prūsų pusę traukėsi Žemaičių šalies pilys, kurių vienos pačių žemaičių, o kitos kryžiuočių buvusios statytos: Virgalės saloje (Nevėžio įtakoje), Vilkijos, Bisėnų (Dubysos įtakoje ties Seredžiumi), Vėliuonos (su Gedimino kalnu), Raudonės, Gelgaudiškio, Skirsnemunės, o baigėsi paprūsėje Jurbarku dešinioje ir Sudergu kairioje Nemuno pusėje. Abiem Nemuno krantais nuo Kauno kuone ligi Prūsų sienos augo Šventoji giria, su garsiąja Ramuva (apie Seredžių), Aleksotu, Dievogala, Ilguva; Zapyškyje ligi mūsų dienų yra užsilikusi viena pirmųjų pas mus, būtent, Vytauto bažnyčia, tur būti, senovės lietuvių tikybinės pagarbos vietoje pastatyta. Prūsuose taip pat buvo prie Nemuno senovės lietuvių (Paskalviuose ir kt.) ir kryžiuočių (Ragainės, Tilžės) pilių.

Nemunu plaukiant

«Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalys varo upės paviršium gilią vagą; bet garlaivio užupakaly tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis, kurios, atšokdamos, pavirsta nesuskaitoma daugybe nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda, kaip gyvos, plečiasi į abi šali, lekia paskui viena kitą, skubėdamos prie tolimųjų upės krantų ir, kaip puikiausias savo raštais audeklas, blizga ir tviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis. Ė platus galingas Nemunas ramiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo…

Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplink. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, maloniai glostydamas draiko galvos plaukus ir gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja mane miegoti, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia į save akis ir širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti… Toji plati upė, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno žingsnio maino pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai – tat ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už jį gražesnė

Štai, ant kalno, iš anapus miškų, pasirodo varpinės viršūnė, paskui rausvas bažnyčios stogas, pagalios staiga išlenda visas miestelis, su išmėtytais kloniu ir pakalnėmis pilkais ir margais nameliais. Bažnyčia baltuoja ant pačios aukščiausios vietos, tarsi visa ir visus laikydama po savo kojomis, ne tik savo dvasia išsikeldama aukščiau už žmonių galvas ir mintis, bet ir pačiu savo pavidalu aukščiau už nuskurdusias trobeles.

Kieno tas miestelis, kaip jis vadinas? ateina man galvon mintis, ir ilgai dar į jį žiūriu, jau pasilikusį užupakaly, vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį savo namelių viršūnėmis.

Tai vėl išlenda iš tarpumiškės dvaras ar senas apgriuvęs jau bokštas, savo dantyta viršūne atmenąs vidurinių amžių tvirtą pili, ilgai stovi ant aukšto upės kranto ir pagalios nyksta tolumoj…

Ir vėl kyla mintis: kam šis bokštas pastatytas? ar jis gynė žmonių laisvę, ar dar labiau juos verge? Dabar jis stovi dailus, kaip pasaka, bet jo praeity gal ir labai nelaimingų ir baisių paslapčių glūdi…
Ir nuo šitų dvarų ir bokštų, kurie mainosi paskui vienas kitą, už vienas kitą puikesni ir įvairesni, atkreipiu liudnas savo akis į žaliuojančias pievas ir laukus, į išmėtytus Nemuno pakrantėmis sodžius, kurie iš vidurio upės į juos žiūrint tarp šitų, taip gražių, prigimties paveikslų dar labiau prislėgti, nuskurdę ir toki nelaimingi, pilki ir mažučiai išrodo… Ir skraido mintys po šiuos klonius žaliuojančius, po šiuos kalnelius marguliuojančius, tai šen tai ten apsistodamos lepindamos prigimties gražumais jausmus ir akis. Kaip karšta, iš pačios gilumos kylanti malda, ramina prigimtis dvasią…

Biliūnas

Uolų valymas

Dar 1380 m. buvo mėginta išvalyti Lietuvos upėse kliudančios laivams plaukioti vandenyje susislėpusios ar iš jo bekyšančios uolos. 1553 m. Tarla gerokai Nemuną apvalė, išlaužęs ir išėmęs uolų; vietos gyventojai, sako, žadėję ar net pastatę jam pakrantėje paminklą, o vokietis Šroteris eilėmis jo darbą iškėlęs. Tuzinauza XVIII a. irgi ėmęs rūpintis Nemuno valymu, o Ponetauskis – karalius 1775 m. pavedė tam tikrai Lietuvos komisijai tą darbą atlikti; jis liepė taip pat pakrantėje statyti darbo paminklus, kuriems pats ruošė latynų antrašų. Komisija pakvietė žinomą anuomet mechaniką ir matematiką, Gardino kleboną, o vėliau Vilniaus akademijos profesorių, jezuitą Praną Norvaišą, kuris parsikvietė iš Anglijos prityrusių darbininkų; per trejus metus palei Rumšiškį jis iškeldino kelias uolas, bet sumišimai darbą sutrukdė, 1805-1806 ir 1820-1825 m. vėl išimta keletas akmenų. Nuo 80-ujų metų buvo išrauta dinamitu nemaža akmenų ir pagilintos kai kurios seklumos. Prūsų valdžia ypačiai nuo 40-ųjų metų Nemuną tvarko ir lygina,

Neris

Didžiausias Nemuno prieupis Neris turi 680 v. (725 klm.); vadinasi, jiji bus trumpesnė už prancūzų Sėną (780 klm.), bet ilgesnė už italų Po (650 klm.). Kaip ir Nemunas, ji išteka iš Minsko gub., tik nebe Igumenio, bet Barisovo aps., už 150 v. nuo Nemuno ištakos į šiaurę. Jos tekmė didžiai vingiuota ir linksta tai į žiemos vakarus, tai į vasaros vakarus. Ji teka per Minsko gub. (Barisovo aps.), bemaž per vidurį Vilniaus gub. (Vileikos aps., Ašmenos ir Švenčionių, Vilniaus ir Švenčionių aps. pasieniu, Vilniaus aps., Vilniaus ir Trakų aps. pasieniu) ir Kauno gub. bei aps. žiemos rytų kampelį, iki palei Kauną įteka Nemunan. Jos upynas apima per 20 t. kv. v. (22 t. kv. klm.). Ant jos krantų ir šiaip prie jos yra 3 miestai (apskričio – Vileika Guduose, ir Vilnius bei Kaunas), apie 15 miestelių ir šiaip labiau žinomų sodybų (dešinioje pakrantėje Žodiškis, Kiemeliškės Švenčionių aps., Nemenčinas, Verkai, Kalvarija, Kernave, Čiobiškis Vilniaus aps., Jonava Kauno aps., kairiojoje kiek toliau nuo upės pasitraukę Smurgainiai Ašmenos aps., Mikailiškės, Buividžiai Vilniaus aps., Lentvaravas, Rikantai, Gegužynas Trakų aps., Skaruliai, Kurmėlava Kauno aps.). Be to, arti 300 kaimų-kaimelių, dvarų, vienasėdžių ir t.t.

Ištekėdama iš pelkių, iš pradžių maždaug 40 v. ji teka per pelkėtą lygumą (Barisovo aps.). Įtekėjusi Vilniaus gubernijon, per 200 varstų ji teka kietu dugnu sausais smėlytais krantais; pakrantės sausos, kai kur ąžuolais ar alksniais apaugusios pievos arba kalvos, prisidengusios kadagiais ir pušelėmis; dugnas-dumbluotas. Apie Zodiškį prasideda aukšti, statūs krantai, kartais neįžengiami skardžiai, apaugę tankiais miškais ir užversti daugybe akmenų, kurių tieka randasi taip pat pačioje upėje. Žmonių ligi Žodiškio maždaug vadinama «pelkėta», «lygia», ji toliau gauna jau «akmenės» vardą. Šiaip jau jos senobinis dvejopas Neries ir Vėlėjos vardas ne visur tėra žinomas: gudų ir sugudėjusių bei sulenkėjusių rytų pusėje jis Vilija yra virtęs, apie Vilnių tebeužsilikęs vien Panerio kalnų varde ir tik apie Kernavę pradeda minėti ir Vėlėją ir Nerį. Persirausdama per kalnus, akmenis ir smėlį, ji stebina mus savo vaizdais, kurie kits kitą pasimaino tai aukštais, rioksančiais skardžiais, tai vėl maloniomis pievų-lankų lygumomis. Apie Kauną gi turi jau gryną, veik beakmenio smėlio dugną.

Jos platumo ligi Vilniaus retai kur esti daugiau per 20 s., apie Vilnių siekia 45 s., tarp Vilniaus ir Kauno – ligi 70, kai kur net 115 s. Pavasarį patvinusi, ji išsilieja net ligi 1,5 – 2 v. ir negrįšta savo vagon 2-3 savaites. Užšąla kiek trumpesniam laikui, negu Nemunas: 3 – 3,5 mėn. Ištakoje neturėdama nė 0,5 aršinos gilumo, toliau ji pagilėja ligi 1 s. (apie Vilnių), o įtakoje turi net ligi 2 s. Tačiau nestinga jai seklumų, o ypačiai, gal nemažiau žinomų ir pavojingų už nemuniškes vandens sūkuriu pažymėtų, o ne kartą ir aiškiai kyšančių iš vandens akmeningų uolų – rėvų, rioksančių kalnų – „kablių” ir t.t. Rėvų ir pavieniui kyšančių akmenų skaitoma per 60, kurių 12 didžiųjų (troptininkai vadina jas «sėbrinėmis», nes jos ne kartą prispiria juos talkon draugų šauktis, kad sieli ar valtį nusistūmus). Jos prasideda ypačiai nuo Žodiškio ir, šiaip jau išmėtytos, labiau susispietusios yra apie Nemenčiną, Vilnių, Rikantus, Jonavą. Baisios yra Šalnaitė, Saitė, Velniamindis, Salnikas, Krivičių ir kitos rėvos bei akmenys, bet bene pati pavojingoji jųjų bus Raudonė (netoli Kurmėlavos). Mažiausiam vėjui pūstelėjus, jokis troptininkas nebedrįsta jon leistis. Kasmet ji sudaužo vieną ar kitą sielį arba valtį, o jose vežamas prekes čia pat paskandina. Pasakoja, jog Krymo karo metu, vadinasi, 50-uju metų pusėje, Rusijos prekybai su Prūsais Nemunu ir Nerimi išsyk padidėjus, pirkliai nustoję Raudonėje nemaža prekių ir pinigų. Kaip bijo, ypačiai, kaip seniau bijojo troptininkai Neries rėvu, rodo gal ligi mūsų dienų išlikęs jųjų paprotys pirmą kartą savo amžiuje pirmojo Sveikinimo (Privitalnaja) rėvon įplaukiant mesti upėn aukojamos duonos bei druskos ir tarti: «Sveikinu tave su duona ir su druska, priimk tat ir praleisk mane!» Apie Vileikos aps. miestą riokso Burdygos ąžuolo kelmas, kuris ne kartą yra troptininkams rūpesnių pridaręs. Kai kurie akmenys dar XVI ir XVII a. Vilniaus ir Kauno miestelėnų, o kiti vėl XIX-jo a. 50-aisiais metais ir vėliau yra susprogdinti ar iškelti, tačiau ir mūsų metu nemaža jų tebėra. Kitas akmuo, susprogdintas, virto keliais mažesniais, bet kartais dar pavojingesniais akmenimis; taip, Karvė virtusi keliais piktais Veršiukais.

Neris ties Pilkakalnio atodanga Karoliniškėse. Kitoje pusėje - Vingio šilas
Neris ties Pilkakalnio atodanga Karoliniškėse. Kitoje pusėje – Vingio šilas. Juozapas Čechavičius. © Lietuvos nacionalinis muziejus

Visa tai nemažai kliudo Neries vandenų prekybai. XV-XVI a., be to, ją varžė dar daugybė pakrantės ponų ir valdžios įtaisytų žuvims gaudyti perkalų, kurioms panaikinti pirkliai turėjo nemaža rūpesnių pakelti ir pinigų išleisti. Tačiau jos sąryšis su Nemunu, Vilniaus ir Kauno miestai jos pakrantėje, o svarbiausia, daugybė girių privertė lietuvius ir gudus ta upe nuo senų senovės naudotis prekyboje. XVII a. 30-aisiais metais Ladislovas – karalaitis (vėliau karalius) buvo net sumanęs savo lėšomis Nerį sujungti perkasu su Dniepro Beržuna, kuri išteka nuo Neries per 3 mylias ir vėliau buvo sujungta su Dauguva. Nors valstybės seimas tam pritarė ir leido, bet bene tik dėl įvykusių suiručių sumanymas niekais nuėjo. Neries ir Nemuno prekyba buvo žymiai pašokusi minėtajame Krymo kare, kai Anglijai uždarius Rusijos uostus, šioji buvo priversta sausu keliu, per Prūsus, su Europos vakarais susisiekti. Įtaisyta tuomet daugybė valčių ir laivų, Neries uostai ir pirkliai puikiai pelnėsi, ir tik karui pasibaigus, viskas grįžo į senąsias vėžes. Mūsų laikais Neris tebėra naudojama girių prekyboje. Ji kelia sielius ir troptus, tik Vilniaus gubernijon įtekėjusi, o laivus (nelietuvių jie irgi «laibomis» panery vadinami) ir burlaivius nuo Vileikos miesto. Ji turi 11 uostų, kurių 7-Vileikos aps., 1-Ašmenos aps., 1-Vilniuje, 1-Jonavoje ir 1-Kaune. 50-aisiais metais Tuzinauza (dvarininkas) buvo sumanęs Nemuną ir Nerį garlaivių plaukiojimui pavesti. Tuo tikslu jis iš užsienių parsigabeno du garlaiviu, kurių «Kęstutis» 1856 m. buvo nuleistas Nemunu, o «Neris» Nerimi. Tačiau pasirodė, jog negilioji Neris ne visur tinkanti giliau įdubusiems laivams plaukioti. «Neris» sykį tenuplaukusi nuo upės įtakos iki užuvileikio uostų (Vileikos apskr.), daugiau nebedrįso šitokių kelionių atlikinėti ir pasitenkino plaukiojimu tarp Vilniaus ir Kauno, taip pat Vilniaus ir Verkų.

Daug labiau išsiplėtojo Tuzinauzos pradėtasis plaukiojimas Nemunu. Porą dešimtų metų „Kęstutis” ir „Neris” vaikštinėjo nuo Kauno ligi Tilžės. 80-aisiais metais atsirado ir daugiau garlaivių, vieni lenkiškais, prancūziškais ir kitokiais vardais, o kiti mūsiškai «Biruta», «Perkūnu», «Dievaičiu» praminti. Pasirodydavo ir Prūsų garlaivių nuo Tilžės. Prūsų ir Rusų valdžiom tarpusavy nesusitaikius, garlaiviai teplaukiojo iš abiejų pusių tik ligi sienos. Šiaip jau kai kurie garlaiviai vaikštinėjo šiapus ir anapus Kauno, taip pat Nevėžiu, tarp Kauno ir Druskininkų, Druskininkų ir Gardino, Gardino ir Mostų. 1900 m. Nemunu plaukiojo 12 garlaivių (7 tarp Kauno ir Jurbarko, 1 tarp Kauno ir Babtų prie Nevėžio, 1 tarp Gardino ir Druskininkų, 1 tarp Gardino ir kariuomenės stovyklos, 2 tarp Gardino ir Mostų).

Neries padavimai

Apie Neries pradžią yra užsilikusių įvairių pasakojimų. Gudai, kurie ją saviškai Vilija vadina, pav., štai ką pasakoja: kadai, gal būti dar pasaulio pradžioje, drauge gyvenę Steponas ir Uliona. Steponas buvęs puikus siuvėjas, kuris savo darbu išmaitindavęs ir pats save ir Ulioną. Nežinia kuo Dievui prasikaltęs, jis buvęs akmeniu paverstas. Dievas tačiau palikęs akmeniui galios siūti, idant ir toliau Uliona turėtų kuo išsilaikyti. Apylinkės gyventojai nešioję jam darbo ir užmokesnį už jį, o Uliona kasdien ateidavusi sutartą valandą ir pinigus atsiimdavusi. Sykį vienas juokdarys atėjęs ir paprašęs: «pasiūk man nei ši nei tą!» Įžeistas siuvėjas-akmuo supykęs ir tuo nustojęs tuojau savo galios, visai suakmenėjęs. Atėjusi Uliona ir beradusi ji bejėgiu akmeniu pavirtus. Nuliūdusi puolusi prie jo, apkabinusi ji rankomis ir ėmusi verkti. Taip graudžiai ir ilgai verkusi, jog iš jos ašarų susidariusi versmė. Pagaliau ji pati virtusi ašaromis ir upe patekėjusi. Toji upė iš pradžių jos vardu Vulijana (gudiškai) buvusi praminta, paskiau Vilijana iškreipta ir pagaliau sutrumpinta Vilija. Pats akmuo, apie kurį šioji pasaka yra nusakyta, žmonių yra vadinamas Stepakmeniu (Sciopkamien); seniau didesnis, jis vis labiau įsileidžia žemėn. Nuo Neries ištakos jis randasi už 14 varstų.

Apie vieną rėvakmenių, Vileikos (aps. m.) Pociagalvi (Lisina Paca), pasakojama: XVIII-jo a. pusėje Vileikoje pačioje pakrantėje gyvenęs Pocius (Pacas), karaliaus seniūnas (storosta), o ties seniūno dvaro langais riogsojęs ligi šiol išlikęs didžiulis, pavojingas sieliams ir laivams akmuo. Upei pavasarį patvinus, jis slėpęsis vandenyje, o troptai ir valtys ramiai sau plaukę pro miestą. Tačiau saulei įšilus ir upei nusenkant, iš vandens iškišdavęs akmuo savo viršūnę, o lange pasirodydavęs seniūnas, kuris, daug liuoso laiko turėdamas, visą dieną žiūrėjęs pro langą, rūkęs ilgiausią pypkę ir rinčvynį gėręs. Iš tolo jau buvusi matyti akmenio viršūnė ir seniūno galva; tat reiškią vandenį nupuolus. Arčiau atplaukus, Pocius išsikišdavęs pro langą ir šaukęs, kad valtininkai saugotųsi akmenio ir prisilaikytų kairiojo kranto. Kad ir pavykdavę valtims akmenio išvengti, jas laukę toliau irgi jau išsikišusios Neries ir Nemuno rėvos. Ko Pocius Vileikoj nepasveikindavęs, tas laimingai pasiekdavęs Karaliaučių. Kas pavėluodavęs ir seniūną pamatydavęs, tas jau nebebuvęs tikras, ar teks jam be kliūčių kelionė baigti: ne kartą valtis šioje ar toje rėvoje sudūždavusi; linus perkeldavę į troptus, o su javais ir kito pavasario laukę, jei vienų ir kitų čia pat nenustodavę. Tat iš tolo seniūną ar akmenį pamatę, šaukę: «Pocius jau rodo savo galvą!» ir keikęsi. Pociui senai pasimirus, akmuo Pociumi tebėra vadinamas. Netoli Kauno prieš kelias dešimtis metų buvo išsprogdintas rėvakmenis, kurį taip pat Pociumi vadino.

Žaliasis Tiltas. Vienas labiausiai žinomų Lietuvos upių tiltų yra Vilniaus Žaliasis. Dar Gedimino ir Algirdo gadynėje Vilniuje to Neries tilto būta toje vietoje, kur Vilnia (Vilnelė) jon įteka; kiti mena toj vietoj buvus Gulbinų salą, kurioje Zigmanto Augusto gulbės XVI a. buvusios laikomos; dabar ji yra sekluma virtusi, susidarius iš dumblo ir smėlio, kurie rinkęsi palei buvusio čionai tilto pamatus-stulpus. Apie 40-uosius metus XVI a. (1536 m.) miesto viršininkas Ozijus, karaliaus įsakytas, kiek žemiau pasistatydino naują tiltą, kuris ligi XVII a. pusės papuvęs ir suiręs. XVII a. baigiantis, 1679 m. jo vietoje buvo pastatytas trečias, kurį 1700 m. suardė pakilusi audra. Kelias dešimtis metų žmonės plaustu kilnojosi; del to kildavo daug barnių ir muštynių. Tad 1769 m. Lietuvos valstybės iždininkas Salagubas savo lėšomis pasistatydino ketvirtą, mūro tiltą; žaliai nudažytas, jis gavo Žaliojo Tilto vardą. Jam suirus, 1791 m. buvo pastatytas penktas, kuris tik pabaigtas sudegė; sudegė tuomet ir visas Šnipiškio priemiestis. 1806 m. buvo pastatytas šeštas, kurį 1812 m. sudegino, Vilnių apleisdama, rusų kariuomenė. Tačiau kitais, 1813-aisiais metais miestas pasistatydino septintą tiltą, kuris išsilaikė kuone ligi XIX a-jam amžiui pasbaigus. Dabartinis geležinis Žaliasis Tiltas yra jau aštuntas, prieš kelias dešimtis metų tepastatytas.

Nemuno ir Neries prieupiai

Žymiausi Nemuno prieupiai iš dešiniosios pusės Neris, Nevėžis ir Dubysa, iš kairiosios – Ščera, Juodoji Ančia ir Šešupė. Šiaip jau skaitoma per 60 žymiųjų ir apyžymių prieupių, kurių 2/3 (per 40) dešiniųjų, o 1/8 (per 20) – kairiųjų. Lietuvoje dešinieji Nemuno prieupiai teka per Gardino, Vilniaus ir Kauno gub., Ragainės, Tilžės ir Šilokarčiamos aps., o kairieji-per Gardino ir Suvalkų gub., Pilkalnio, Ragainės, Tilžės ir Pakalnės aps. Prieupiai sutraukia kelių šimtų upių ir upelių vandenį, kuriomis mūsų šalis vagote yra išvagota; kitų vardai šiaip jau žmonių kad ir žinomi, bet raštuosna dar nėra įtraukti. Paminėtini bent kai kurie prieupiai ir vienos kitos į juos įtekančios upės.

Aukštutinio Nemuno tekmėje, vadinasi, Lietuvos ir Gudijos pasieny, mums ypačiai pažymėtinos yra tos upės, kurios šiaip ar taip mus labiau paliečia. Dešiniųjų prieupių Berzuna, skyrimai nuo Didžiosios arba Dniepro Beržunos vadinama Mažąja arba Nemuno B., teka per Ašmenos aps. pietų pelkes ir girias; iš dešiniosios pusės ji prisiima, be kitų, Krevę (ant jos senobinis Krevės miestelis) ir Alše (Alšėnai). Ašmenos aps. žiemos vakarų Gauja (Dzievėniškis) su Žižma. Lydos aps. pelkėtoji Ditva, tariamoji lietuvių ir gudu siena, išteka iš Eišiškės apylinkės ir prisiima Rodune, Lydėją (Lydos mies.) ir kt. Pelkėtoji Katra iš Lydos aps. greit įteka Gardino aps. ir rausiasi per girias. Iš kairiųjų prieupių, be Rasės, Želvės, Svisluotės ir kitų Gardino ir Minsko gub. upių, išskirtina Ščera, kuri išteka iš Naugardo aps., Minsko ir Gardino gub. sienoje, yra įjungta Oginskio perkasan ir perkerta Slanimo aps. vidurį. Ji turi 350 v. ilgumo, kai kur ligi 40 s. platumo, pakelia ne tik daugybę sielių, bet ir garlaivius su girios medžiaga ir javais; ji yra svarbi Gudijos prekyboje su Prūsais. Jos vyriausias uostas Slanimas.

Vidurinioji Nemuno tekmė eina jau Lietuvos širdimi: iš dešiniosios pusės įteka jon Gardino aps. šiaurės ir Trakų aps., o iš kairiosios Suvalkijos rytinės šalies upės ir upokšniai. Dešiniųjų prieupių pažymėtini: Ratnyčia (Gardino ir Vilniaus gub. siena, su Ratnyčios ir Druskininkų miesteliais); Merkys (per 100 v.) teka per Vilniaus (Taboriškės, Turgeliai, Jašūnai) ir Trakų aps. (Rūdninkai, Valkininkas, Varėna, Perlojus, Merkinė), su Šalčia ir Grude (Marcinkonys); Verkšnė (Trakų aps. Aukštadvaris, tarp Stakliškių, Jezno ir Nemaniūnų, Birštonas); Streva (Trakų aps. Sumeliškės, Kietaviškės, Žiežmariai). Neris kad ir įteka Nemunan jo žemutinėje tekmėje (palei Kauną), bet šiaip jau teka jo viduriniosios tekmės upyne. Jos pažymėtini prieupiai: iš dešiniosios pusės Žeimena (Vilniaus aps. Pabruodė) 200 v. ilgumo ir ligi 25 s. platumo ir graži Šventoji (iš Ežerėnų aps. Šventės ež. per Ukmergės aps. pro Indrioniški, Anykščius, Kavarską, Ukmergę) su deš. Šetekšna ir kairiosiomis Virinta (Alunta, Kurkliai), Siesartimi (Vilniaus aps. Videniškis) ir Širvinta; iš kairiosios pusės Nerin įteka Ašmena (Ašmenos aps. Ašmena, Župronys, Salos, Vilniaus aps. netoli Gervėčių), Vilnelė (Vileika), seniau Vilnia (Vilniaus aps. Naujavilnė – Novovileiskas, Vilnius), Vuokė (Trakų aps. Vuokė, Lentvaravas). Kairiųjų prieupių žymiausia yra Juodoji Ančia, kuri išteka iš Vištyčio, tikriau iš Ančios ež. (Suvalkų aps.) ir pro Suvalkų miestą per Vygrių ežerą teka per Suvalkų ir Augustavo, iš dalies ir Seinų aps.; ji yra įjungta Augustavo perkasan. Jos prieupis-Marykė (Seinų aps. pro Seinus). Be jos, pažymėtina dar Baltoji Ančia (pro Kapčiamiestį Seinų aps.) ir Peršiekė iš Obelios ir Metelių ež. (Kalvarijos aps.), kuri įteka Nemunan ties Balbieriškiu.

Žemutinis Nemunas atskiria Kauną nuo Suvalkijos, tariant Kauno srities pietinę dalį nuo Suvalkų gub. šiaurės, ir per Mažąją Lietuvą, lyg pusiau ją perskirdamas, leidžiasi Kuršių įlankon. Be Aukštaičių Neries, Kauno gub, jis prisiima dar Žemaičių prieupių: Nevėži, Dubysą, Jūrą ir kt. Nevėžis senovėje buvo Žemaičių ir Aukštaičių skiriamoji siena. Jis išteka iš Nevėžio ežero apie Troškūnus (Ukmergės aps.), tuo apskričiu teka maždaug 50 v. vasaros vakarus (pro Traupi, Raguvą), maždaug 60 v. Panevėžio aps., pasukdamas į pietus (pro Panevėžį, Naujamiestį, Krekenavą) ir maždaug 80 v. Kauno aps. (pro Surviliški, Kedainius, Babtus, Raudondvari), išviso 190-200 v. Tai rami, graži, gili (1-2 s., kai kur: Kedainiuose, Raudondvaryje net 5 s. gilumo), apyplati upė (Kauno aps. 15-20 s., o įtakoje net 30 s.), neturinti nei pavojingų akmenų nei rėvų. Jąja vaikštinėja garlaiviai nuo įtakos ligi Babtų (3 mylios), pavasarį ligi Kėdainių (7 mylios), o kad ne malūnų užtvankai – ir toliau eitų; bent dar XVIII a. gilieji upialaiviai jąją ėję ligi Panevėžio, o senovėje, sako, jos vandenų prekyba žydėte žydėjusi. „Panevėžė”, be to, yra labai derlinga. Dešiniųjų Nevėžio prieupių pažymėtini yra Juosta (Ukmergės aps. pro Troškūnus), Liaudė (Šiaulių aps. pro Pociunėlius, Panevėžio ir Kauno aps. pasieniu) ir didžiausia jųjų Šušvis (120 v. ilgumo, 8-15 s. platumo, 1,5-2 s. gilumo), kuri teka pro Pašušvį, Grinkiškį, Josvainius (Kauno aps.). Iš kairiųjų – Juoda (Panevėžio aps.), Obelė (Kauno aps. apie Kedainius, pavasarį plačiai patvystanti). Šiaulių aps., netoli Rekijavo ež., iš kelių versmių išteka Šventupis, kuris, perėjęs Raizgių ežerą, gauna Dubysos vardą. Dubysa teka i žiemos rytus per Šiaulių (pro Bubius, Padubisi), Raseinių (pro Lidavėnus) ir Kauno aps. (pro Betygala, Ugionis, Ariogalą, Čekiški), ties Seredžiumi įtekėdama Nemunan. Tai srauni, duobėta, akmeninga 130 v. ilgumo upė; platumo 15-20 s.; gilumo ji nėra gilesnė per 1 s., vasarą labai išsekanti. Aukšti, statūs, akmeningi krantai, apaugę giriomis, tebėra pilni garsių praeities atsiminimų ir prigimties grožio. Yra ir daug puikių pievų. Dubysos prieupiai yra labai panašūs į upokšnius, kurie tik vasarą, patvine, upes beprilygsta. Paminėtinos kairiosios: Šauše (Šiaulių aps. pro Pašauši), Tytava (Raseinių aps. apie Tytavėnus), Luknė (Raseinių aps.), — dešinioji Kražantė (Raseinių aps. pro Kražius, Pakražantį, Kelme). Raseinių aps. Mituva iš pradžių teka greta Nemuno, o paskui prie jo pasuka palei Jurbarką; ji turi ilgumo ligi 90 v. Jos prieupių paminėtina dešinioji Vidauja ir kairiosios Antvardė ir Imstra. Pagaliau paskutinis didysis Nemuno prieupis-žemaitis tai Jūra, ištekanti iš Rietavo miest. apylinkių ir tekanti per Raseinių aps. (125 v.) ir Tilžės bei Ragainės aps. pasieniu (maždaug 25 v.), išviso arti 150 v. ilgumo. Aukštais, dažnai skardžiais krantais ji teka pro Rietavą, Kvėdarną, Žvingius, Pagramanti, Tauragę, taip pat pro trejus Pajūrius. Ji turi nemaža prieupių, ypačiai kairioje pusėje, kurių žymiausi: Akmenė ir Šešuva (pro Gaurę ir Pajūri), Anče (pro Skaudvile) ir Šaltuona (pro Eržvilką ir Pašaltuonį). Paminėtina taip pat Šyša, kuri išteka iš Raseinių aps. (pro Vainutą) ir prateka per Šilokarčiamos aps. (pro Šilokarčiamą), įkrinta pagaliau Nemunan (Rusnėn), jam jau įtekant Kuršių marėsna.

Grafikos darbas „Piemenėliai prie Dubysos”
Grafikos darbas „Piemenėliai prie Dubysos”. Grafikos kūrinio autorius – dailininkas Jonas Kuzminskis. Medžio raižinio technika sukurtame darbe pavaizduotas buitinis siužetas. Autorius užrašęs kūrinio pavadinimą ir sukūrimo datą: „Piemenėliai prie Dubysos 1941“. © Raseinių krašto istorijos muziejus

Žemutinio Nemuno kairieji prieupiai išvagoja šiaurinę Suvalkiją Mariampolės, Naumiesčio ir Vilkaviškio apskričius, įsigaudami taip pat gretimuosiuosna Prūsų Pilkalnio ir Ragainės apskričiuosna. Šiųjų prieupių svarbiausi yra: Jėsia (Mariampolės aps.), kuri įteka už Aleksoto, ir ypačiai gražioji sraunioji Šešupė. Šioji prasideda Suvalkų aps., netoli Ančios ištakos, ir teka, vingiuodama, iš pradžių į vasaros rytus, o paskiau į vasaros vakarus, pro Kalvariją, Liudvinavą (Kalvarijos aps.), Mariampolę, Pilviškius (Mariampolės aps.), Naumiestį (Naumiesčio aps.), Didžiosios ir Mažosios Lietuvos pasieniu pro Šilgalius, Slavikus, Kirkilus (Naumiesčio aps.), Mažojoje Lietuvoje per Pilkalnio (pro Lazdynus) ir Ragainės aps., iki įtekėdama Nemunan priešais Žemaičių Jūrą. 1891 m. jos įtaka buvo atgręšta 1 varstu į rytus, idant Nemuną nesusmelintų. Kuri metą kartu su Jūra buvo Lietuvos ir kryžiuočių šalies siena, Sešupė ketvirtą savo tekmės dalį (iš 160 v.-40 v.) nuteka Prūsuose. Jos prieupių reikia paminėti: dešinieji Kirsna, Dovynė (Kalvarijos aps.), Pilvė (pro Pilviškius), Višakis (Mariampolės aps. pro Višakio Rūdą, Naumiesčio aps.) su Jūre, Nava (Naumiesčio aps. pro Griškabūdi), Siesartys (Naum. aps. pro Lukšius, Šakius, Slavikus), Jotija (Naumiesčio aps.); kairiosios – Širvinta (Vilkaviškio aps. pro Alvitą, Virbali, Prūsų Širvintą) su kairiąja Liepona (pasieniu pro Kybartus Vilkaviškio aps.) ir deš. Šeimena (Vilkav. aps. pro Viščiakaimi ir kt.), ir Prūsuose Alksnupė (Pilkalnio aps.). Palei Tilžę įteka Nemunan Tilželė.

Nemuno tekmė Mažojoje Lietuvoje turi tam tikrų, itin įdomių savybių. Mūsų gadynėje Nemunas, Prūsuose senovės Memelio vardu vadinamas, apie Ragainę teka tarp Sereiklaukio (deš.) ir Didžiųjų Eisulių (kair.) kalnų, kitų dar «Lietuvos Šveicarija» vadinanama apylinke. Senovėje šitie kalnai nebuvo dar Nemuno perplėšti ir kartu su Vilkiškio ir Jūros paupio kalnais sulaikė rytuose nuo jųjų srauniai ūžiantį vandenyną. Tasai vandenynas tęsėsi nuo skardžių Jūros upės krantų ligi dabartinio Jurbarko apylinkių; tai senovės Jūrės-marelės. Savo vandenis jos leidusios į žiemos vakarus ligi 3 v. platumo slėniu, kuris ir dabar tebėra aiškiai atskiriamas (tą kelią rodo mums Ragainės aps. Luobelių prie Šešupės, Nečiūnų, Gerskulių tarp Būdviečių ir Lenkviečio, Skatikų prie Įstros už kits kito išsitęsę kaimai ir šiaip sodybos); toliau jos tvino Įstron ir Priegalėn, o jomis – Aistmarėn. Ilgainiui, prasirausus vandeniui per kalnus tiesesnį, trumpesnį ir nuolaidesnį kelią i Kuršių mares, senasis žiemos rytų kelias išsekė ir pradžiūvo; nutrūko tuomet jungtis su Priegalės upe ir Aistmare, Jurės-marelės susiskirstė Nemunu, Jūra ir Šešupe, o nuo vandens paliuosuotasis plotas girių giriomis užaugo. Prasiveržęs per kalnus, Nemunas įeina puikiomis pievomis garsion Tilžės žemumon, išsiplečia ligi 1/4 v., o už kokių 2 mylių anapus Tilžės (apie Gegeriškius ir Sančinę) išsišakoja dviem, o vėliau ir dar keliomis šakomis, ir net nustoja savo vardo. Čia tatai troptininkai, besiryždami toliau plaukti, atsisveikina su Nemunu, senovės būdu mesdami upėn duonos gabalėlį su druska.

Vyriausieji dvi Nemuno šaki tai dešinioji Rusnė ir kairioji Gilija. Rusnė pasiima 2/3 vandens ir gali būti paskaityta Nemuno tąsa. Ji teka per Pakalnės aps., atskirdama jį iš pradžių nuo Tilžės aps., ir per Šilokarčiamos apskriti. Pastarajame apie Rusnies miestelį ji prisiima minėtąją jau Šyšą ir šiaip upokšnių, o pati skirstosi seniau 13, o dabar tik (didžiuma susmėlo ar tyčiomis yra užpiltos) 4 įtekančiomis Kuršių marėsna šakomis: Atmata, Pakalne, Varusne ir Skirvyte. Atmata tam tikrais perkasais jungia Nemuną su Minija Gardiną ir Kauną su Klaipėda. Gilija yra 5 kartus siauresnė už Rusnę, bet perkasais sutvarkyta, ligi šiol nemaža sveria Didžiosios Lietuvos vandens prekyboje su Karaliaučiumi. Senoji Gilija dėl savo seklumų ir verpetų buvo sieliams pavojinga. XVII-jo a. pradžioje buvo įtaisytas tiesusis Naujosios Gilijos perkasas, o senoji vaga užtvenkta. Keliais perkasais jis yra sujungtas su Deime, kuri jį riša su Priegalės upe ir Karaliaučiumi. Tuo būdu senovės Jūrių-marių jungtis su Aismarėmis vėl yra, kad ir aplinkiniu keliu ir jau dirbtinai, atnaujinta. Karaliaučių ir Klaipėdą kiti net Nemuno uostais ir vadina! Seniau Gilija jūron įtekėdavo 6 šakomis, kurių kitos ilgainiui pačios susmėlo ar tyčiomis buvo atskirtos nuo Gilijos, kitos vėl viena su kita jungiasi, maino savo vardus ir vagų vagomis išvagoja Pakalnės ir iš dalies Šilokarčiamos aps. pamarį. Pati pasisukusi į pietus, ji leidžia dar ir mūsų metu šias šiaurines, į Kuršių mares įtekančias šakas: Lują (Gilijos šakos Akelės Sakelė), Isę (senosios Gilijos šakos – Agnytė, Prudupė ir Raginė, susijungusios virsta Grybupe, kuri prisiėmusi Akelės Paitę-šakelę jau Ise yra vadinama), Tovelę.

Ekspedicija rusnėje
Ekspedicija Rusnėje. Šilutės pionierių ekspedicinės grupės valtis Rusnėje. Z. Steponavičius 1957 m. birželio mėn. © Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Be Rusnės ir Gilijos, Nemunas turėjo dar šakų-šakelių. Iš kelių tokių šakų, kurios ilgainiui nutraukė su juo savo ryši, pietuose nuo Gilijos susidarė Nemunynas, kuris savo tėkmės srovėmis ir prieupiais (Laukne, Timbre) plačiai apima Mažosios Lietuvos priešvakarius (ištisai ar dalimis Pakalnės, Labguvos, Istručio, Ragainės ir Tilžės aps.).

Su Nemuno upynu tenka rišti dar Priegalės upė su prieupiais dėl jos dabar jau nutrūkusio, senovėje gi aiškaus ryšio su minėtomis mūsų didžupės Jūrėmis-marelėmis. Priegale (senovės Skara) susidaro iš kelių suėjusių upių. Jųjų šiaurinė Įstra prasideda Pilkalnio aps. netoli Nemuno ir jo prieupių (Šešupės ir Alksnupės) tėkmių, teka toliau Ragainės ir Įstručio aps. ir ties Įstručio miestu susijungia su kitomis, Priegalę sudarančiomis upėmis. Vidurinė Peise išteka iš Vištyčio ežero, perkerta Stalupėnų (pro Mielkienį) ir Gumbinės apskritį (pro Zirgupėnus, Gumbinę) ir netoli Įstručio jungiasi su Ungurupe; ties Gumbine ji prisiima dar Ramintą, kuri išteka iš pasienio (netoli Prierašliaus, Suvalkų aps.) Geldapės apskrityje. Pietinė Ungurupė ties Ungurės miestu išteka iš Maurų ežero ir varo savo vandenis į šiaurę per Ungurės, Darkiemio ir Gumbinės aps., iki sueina tarp Gumbinės ir Įstručio miestų su Peise; ji prisiima Geldapę (teka pro Geldapės miestą). Tuo būdu Priegalės versmės (Istra, Peisė su Raminta ir Ungurupė) apima platų plotą tarp Nemuno ir Mozūrų ežerų. Sutraukusi šių upių vandenis vienon vagon, ji teka į vakarus pro Įstruti, Vėliavą, Teplavą ir Karaliaučių į Aistmares, kurios trikampyje tarp Pylavos, Karaliaučiaus ir Balgos miestų gauna Priegalės įlankos vardą. Nuo Teplavos ligi Karaliaučiaus ji teka dviem vagom, kurių viena vadinama Senąja arba Natangų Priegale, o kita Naujaja, arba Samių Priegale. Iš kairiosios pusės ji prisiima Auksinę (ties Norkičiais Istručio aps.) ir didžiulę Ale (ties Vėliava), o iš dešiniosios pati išleidžia šaką šiaurėn, Kuršių marėsna, Deimę, kuri perkasais išlyginta ir pagilinta, ties Labguva jungiasi su Pričkagrabe ir tuo būdu įeina Karaliaučiaus-Tilžės-Kauno-Gardino vandens kelian. Priegalės žemupiai ir jos kairieji (pietiniai) prieupiai teka nebe lietuvių gyvenamu plotu. Nebe Lietuvoje, tik senovės Prūsų šalyje teka lietuviškuoju vardu Pasarge (pro Brunsberki į Aistmares).

Nemuno padavimas

Žemaičių panemunėje XIX-jo a. pradžioje buvo kartojamas toks padavimas apie Nemuną jūrininkų vadą. Nemuno-vado vedami, atvykusieji iš už jūrių-marių jūrininkai plaukę kadai upe-milžine, kurią ir pavadinę savo vado vardu. Nuo Nemuno ištakos priplaukę Dubysą, jie sužinoję apylinkėje esant žinomą žinyną. Pradžiugę, jie dainavę: «Še radom, še radom!» Dėl tos priežasties įsikūręs čionai miestelis Seradomu arba Seredžiumi buvęs pramintas. Mylią Dubysa nuplaukę, išlipę iš laivų ir ilsėjęsi pakrantėje; stovyklai parinkę vietą jie tarę: «Čia kiškim ženklus» vėliavas. Tai buvusi Čekiškio miestelio vieta. Dar aukščiau nuplaukę, įsivarę neįžengiamosna giriosna ir šiaip gavę daugybę kliūčių pakelti, nusiminę vis kartoję: «Ar yra galas?» Čionai įsikūręs Ariogalos miestelis. Pagaliau nuveikę sunkiausias kliūtis, susipratę savo tikslą pasieksią, džiaugęsi ir dainavę pritardami: «Bet yra galas». Nuo to tatai gavęs savo vardą Betygalos miestelis. Ne vien žemutinę upės tekmę ir prieupius Nemunas pažinęs, bet nusivaręs ir viduriniuoju aukštyn. Nemunaityje, pavyzdžiui, Trakų aps. jis apsigyvenęs paupyje ir buvusi tenai jo vardui pagerbti pastatyta bažnyčia.

Vilnia, arba Vilnelė

Įteka Nerin Vilniuje ties pat Pilies kalnu. XIV a. ji ėjusi nuo Trijų Kryžių kalno dabartine Botanikos gatve ir Katedros plotmos pietuose pasukusi į katedros varpinę, nuo tenai gi, aplenkdama katedros, tuomet dar žinyno aikštę, pro dabartinį Veršyną tekėjusi Nerin ties pat dabartiniais Tiškos rūmais. Gediminas, sako, liepęs perkasu ištiesti Nerelės tekmę, tariant pravesdinęs jos dabartinę vagą ir tuo būdu iš visų pusių pilį vandeniu apsupęs. XVIII a. senoji Nerelės vaga išsekusi, o jos vietą užėmusios gatvės.

Vilnios upės vingis, pakrantės ir pastatai Vilniuje
Vilnios upės vingis, pakrantės ir pastatai Vilniuje. Nespalvota, horizontalaus formato, siužetinė nuotrauka. Nufotografuota giliu slėniu vingiuojanti Vilnios upė, abipus kurios stovi Vilniaus miesto (priemiesčio) statiniai. Ana Slendzinska XIX a. pab. © Kretingos muziejus

Rusnės žvejai

«Išbėg-išbėgo iš Rusnės kiemo du jaunu žveytėliu. Jie leido, leido plonus tinklelius padumo vidurėly. O ir sugavo dyvnais tinkleliais du jūrių veršukėliu. O ir supyko bangų dievaitis: pakilo Šiaurys-vėjelis. Oi broli, broli, brolyti mano, kur kreipsiva laiveli? ar ant Pakalnės? Nei ant Pakalnės, ar ant Varusnės? ar ant Rusnės kiemo? Nei ant Varusnės, tik ant Rusnės kiemo: Rusnės kiemelis tai Klaipedužė, ten bėgsiu su laivužiu. Rusnės kiemely aug mūsų žiedeliai, ten rimst mūsų širdelės! Oi vargios, vargios mūsų dienelės, o bus ir dar vargesnės: vargas ant vargo, bėda ant bėdos ant vandenų žmoneliams».

Iš Rėzos surinktų dainų

Šiaurinės upės

Plačioji Lietuvos šiaurė-pakuršė nebepriklauso Nemuno upynui. Vasaros vakaruose (Mažojoj Lietuvoj Klaipėdos ir kiek Šilokarčiamos aps., Žemaičių vakaruose – kuone visame Telšių ir dalimis Raseinių aps.) ta sritis keliomis savitomis upėmis ir upeliais rišasi su Kuršių marėmis ir tiesiog pačia jūra.

Gražioji (ypačiai savo vidurupiais) Minija turi ligi 200 v. ilgumo, kuri 2/3 teka Žemaičiuose (Telšių aps. pro Žarėnus, Medingėnus, Kartėną, Jokubavą, Gargždus), o 1/3 Prūsuose (Klaipėdos aps. pro Dovilus ir Priekale, Šilokarčiamos aps. netoli Kintų); ji įteka Kuršių marėsna tarp Rusnės įtakos ir Venčiaragio, įeidama Tilžės-Klaipėdos vandens kelian. Iš dešiniosios pusės prisiima Bėbrungą, kuri išteka iš Platelių ežero ir apie Plungę įtekėdama Minijon, Salantą (pro Salantus), iš kairiosios-ištekančias Žemaičiuose, bet Minijon įtekančias jau Prūsuose Tenenį (Ras. aps. pro Tenenius, Šilokarčiamos aps.), Veiviržą (Raseinių aps. pro Veiviržėnus, Klaipėdos aps.).

Pro Žemaičių (Telšių aps.) ir Prūsų (Kretinga) miestelius teka Akmenė, Mažojoje Lietuvoje vadinama Danija. Ties Klaipėda Kuršių marėsna įtekėdama, ji padaro plačią, uostui puikiai tinkančią įlanką. Prūsuose apie Taurlaki, Purmalius ji rodo mums puikių vaizdų.

Šventoji išteka apie Mosėdį (Telšių aps.) ir už 40 v. išsilieja juron, atskirdama Palangos žemaičius nuo Paurucės latvių; ji pakelia sielius ir ne per dideles valtis. Bartuva pro Mosėdį ir Skuodą (Telšių aps.) įteka per Kuršo Gruobinios aps. Liepojos ežeran.

Per Šiaulių apskričio žiemos vakarus ir Telšių rytų pakraštį su savo prieupiais teka Venta. Iš 300 v. jos tėkmės tik maždaug pusė tenka Lietuvai; o antra pusė teka per Latvių šalį (Aizputės, Kuldygos ir Ventpilies aps.). Ji prasideda Šiaulių apskrityje Venės ežere (apie Kolainius, prie pat Telšių aps. sienos ir netoli to pat aps. Lukšto ežero bei Varnių miestelio) ir teka tuo pat apskričiu iš pradžių į rytus ir šiaurę, o paskui į vasaros vakarus (pro Kolainius, Užventį, Šaukėnus, Kuršėnus, Papile, Viekšnius, Mažeikius, Leckavą ir 140 kaimų bei vienasėdžių), o Kurše vis labiau išsitęsia į šiaurę (pro Kuldygos, Piltenės ir Ventpilės miestus ir daugybę miestelių ir vienasėdžių). Pradžioje turėdama vos 2 sieksniu platumo, apie Viekšnius ji išsiplečia ligi 40 s., o Kurše ligi 80- 100 s. Tekėdama molėta ir smėlinga vaga, apie Papilę persirausia per garsiąsias «jurines» kalvas, o apie Kuldygą per kalkių sluoksnius. Josios vaga, išskyrus žemutinę dalį (už Kuldygos), yra akmeninga ir turi nemaža seklumų, taip pat staigių gylių arba duobių («Ubagu», «Kartuvė», «Gvoltų»); apie Kuldygą yra Rumelės rėva-krioklys. Pati ir jos prieupiai yra susirišę su daugybe Telšių aps. ežerų (Biržuliu, Lukštu, Tausola, Plinkšiais ir tt.) ir vakarinėmis Šiaulių aps. pelkėmis. Tuo būdu ji sutraukia savin nemaža vandens ir greitai nuo 0,5-1 s. platumo pereina prie 1,5-2 jau Šiaulių aps. ir įtakoje arti 6 s. Nuo Kuldygos miesto ji pakelia nemažas valtis ir laivus, o 18 v. ilgumu net jūros garlaivius. Ji baigiasi puikiu, paprastai neužšąlamu Ventpilies uostu. Besirausdama iš pradžių per pelkes ir pelkėtas pievas, ji darosi graži jau Kuršėnų apylinkėje; jos aukštoki, dažnai skardūs krantai tai prisiartina prie pat tekmės, tai atsitraukia, atsiskyrę nuo jos pavasarį užliejamomis pievomis ir šiaip žemumomis. Jos prieupių Kauno gubernijoje žymiausi yra kairieji, o Kurše dešinieji. Žemaičiuose yra pažymėtini šie prieupiai: iš kairiosios pusės – linksmioji Virvytė (išteka iš Biržulio ež., apie Varnius, ir teka pro Anapoli Telšių aps., Luokę ir Tryškius Šiaulių aps.), Varduva (Telšių aps. pro Sėdą); iš dešiniosios – Žemaičių ir Kuršo pasienio Vadakstis (Ventos ir Vadaksties daromame trikampyje yra plačiosios Kamanų pelkės) ir ypačiai daugiau per 120 v. ilgumo, vandeninga, graži, Kuršo Abuva (teka per Tukumo, Talsų, Kuldygos aps.). Ventos aukštupiai taip arti prieina prie Dubysos, jog ne kartą buvo kilęs sumanymas (sykį net pradėtas vykinti) sujungti tiedvi upi perkasu.

Apie Gruzdžius (Šiaulių aps.) prasidėjusi, nuo Ventos pusės iš pradžių į rytus, o paskiau į šiaurę per Šiaulių, o daugiausia per Panevėžio aps. (tarp Linkuvos ir Pasvalio pro Saločius) teka 140 v. ilgumo, kai kur 60 s. platumo, giloka ir verpetinga, šiaip jau tinkanti sieliams leisti, Mūša. Ji prisiima tiktai dešiniuosius prieupius, kurių įsidėmėtina Daugyvena (Panevėžio aps. pro Dambuvą, Raginėnus, Razalimą, Klovainius), Levuo (130 v. ilgumo, teka per Ežerėnų aps., netoli Pandėlio, Ukmergės aps. pro Kupiškį, Panevėžio aps. pro Pasvali), gretimai tekanti Pyvėsa (Panevėžio aps. pro Salamiestį). Apie Panevėžį Levuo labai arti (5 v. atstu) prieina Nevėžį, ir galima jiedvi čia surišti perkasu; tuo būdu būtų jungtis tarp Nemuno ir Mūšos (Rygos įlankos). Mūšos, Levens, Nevėžio tekmėje (Panevėžio aps.) yra sieros šaltinių.

„Laisvės“ tiltas per Mūšą ties Ustukiais
„Laisvės“ tiltas per Mūšą ties Ustukiais. „Laisvės“ tiltas per Mūšą ties Ustukiais, pastatytas 1920 m. Biržų-Pasvalio apskr. savivaldybės lėšomis. Pakrantėje sėdi Martynas Mažuika ir Steigiamojo seimo narys Kazys Škirpa. Fotografavo Steigiamojo Seimo narys Petras Ruseckas 1921 m. gegužės mėn. © Biržų krašto muziejus „Sėla“

Iš Ežerėnų aps. (pro Panemunėlį, Panemuni, Kvietkus) Kuršo ir Panevėžio apskričių pasieniu (Panevėžio aps. pro Radviliški, Brunoną, Kurše pro Šenbergę) į šiaurę, o paskui į vakarus teka 170 v. ilgumo sriaunus ir akmeningas Nemunėlis su ilgu, kad ir nežymiu kairiuoju prieupiu – Apaščia (Panevėžio aps. pro Biržus, Radviliški) ir Lietuvą vos tepaliečiančiu dešiniuoju Susėjos prieupiu (pro Aknystą Ežerėnų aps.). Nuo kits kito visu Panevėžio apskričiu savo ištakas turėdami atskirtas, Nemunėlis ir Mūša tolėliau vis labiau prie kits kito artinasi ir pagaliau susilieja ties Bauskės miestu (Kurše); nuo čia upė virsta jau garlaivių plaukiojama latvių Lielupe. Šioji teka dar per 100 varstų ir įteka Rygos įlankon dviem šakom – kairiąja tiesiog jūron, o dešiniaja Dauguvon. Šiaulių ir Panevėžio apskričio pakuršėje išteka nemaža ilgų Lielupės prieupių, kurie šiaipjau kuone visa savo tėkme randasi Kurše ir įteka Dauguvos didžupėn Mintaujos apylinkėje: Švieta, Platone su Sidabra, Viršuvė (Šiaulių aps.), Šešuva (Didžioji ir Mažoji), Švytinė, Islikas (Panevėžio aps.).
Iš Dauguvos prieupių, kurių Lietuvai nedaug tepriklauso, išskirtina Disna, kuri prasideda iš Disnų ež. (Ežerėnų aps. apie Dukštą) ir 150 v. ilgumo teka tarp Ežerėnų ir Švenčionių aps. (pro Tverečių), o paskiau ištisai per Disnos aps. (pro Kazėnus, Sarkaučizną, Ermanavičius ir Disną), iš kairiosios pusės prisiimdama Dirsvėtytės upę.

Be jau minėtųjų su jūra ar tarpusavyje susijungusių upių, yra pas mus dar nemaža upių, kurios tejungia su kits kitu ežerus, pelkes ar pelkes su ežerais. Tokių, paprastai nedidelių, upių daugiausia turima Ežerėnų ir Seinų apskričiuose.

Šventosios uostas

Vos 40 v. ilgumo teturinti Žemaičių Šventoji mūsų metu yra vien Žemaičių ir Kuršo siena be kokios žymesnės reikšmės. Senovėje tačiau Lietuvai ji buvo itin svarbi, nes jos įtakoje buvo Šventoji, mūsų vienintelis jūros uostas. Dar Vytautas, sako, norėdamas atidaryti Lietuvai nuo vokiečių nepriklausantį «langą» Europon, panaujinęs tą uostą; tad reikėtų suprasti uostą ir seniau čion buvus, tik gal buvus apleistą. Kiti sako Vytautą panaujinus taip pat Palangos uostą, bet gal būti Palangai artima Šventoji šiaip jau Palangos uostu ir buvo vadinama. 1466 m. yra minimas Palangos uostas (Šventoji?). Sako, dar 1625 m. Švedų karalius Augustas-Adolfas, Rygos pirklių įprašytas, užpildinęs Šventąją akmenimis, kurių parsigabenęs 9 jūrių laivais. Yra tačiau užsilikusi žinia, jog 1685 m. anglų pirklys Horstas čionai įsisteigęs savo kantorą, ir tiktai Xll-sis švedų Karolis Šventuostį panaikinęs. Bene bus jis du kartus naikintas ir vėl naujintas. Mūsų metu šio uosto nė ženklo nebeliko.

Lietuvos upių gražumas

«Gražios Lietuvos upės, kur tarp aukštų kalnų varo savo skaistų vandenį, per kurio sieksninę gelmę gali aiškiai matyti žvyriuotą dugną, papuoštą įvairiais akmenėliais, vikriai nardančias žuvis ir rimtai rėpliojančius vėžius. Upių pakraščiai apžėlę alksniais ir karklais, kurie savo kasas plukdo krikštoliniame vandenyje, o šaknų pynėmis prilaiko upių smarkumą, neleisdami griauti gėlėtų pievų. Iš abiejų pusių išskleistų paupių kalnai, apaugę obelimis, kriaušėmis, lazdynais ir visokiais medžiais, savo šlaituose talpina tūkstančius sparnuotų giesmininkų; jų vadovas yra lakštingala, taip meilingai ir graudžiai čiulbanti, jogei kitą kartą mūsų didis kunigaikštis, o lenkų karalius, Jogaila, beklausydamas josios dainelių, visai užmiršo apie save ir, peršalęs, amžių pabaigė».

Gužutis

Skardingoji Dubysa

«Skardinga Dubysa, nusimalšiusi iš pavasario potvynių, nusekusi visa vagoje, tik mėlynavo. Nors gana srauniai gurgėjo, staipydamos per akmenis, krisdama i gilesnį duburkį, sukos į verpetą, putojo, šniokštė, pykdama skubėjo, bet nebesiplėtė į pievas – vienoj vagoj talpinos. Kalnuoti atkrančiai, apaugę krūmais, gražiai mainės šviesesniu ir tamsesniu žalumu. Paupiai dauboje, sausai nusekę, taip pat žaliavo, daiktais net geltonmargiai nuo sužydusių purvažolių. Pačiais pavagiais, iš abiejų pusių upės, taip užbrėžta, juodavę apsekę šapai ir šamalai – rodė, ligi kur buvo užtvinęs pavasarį vanduo.

Pievose paupiais kobrinėjo pavasaringi gyvulėliai, graibinėdami, nors retą, ką tik dygstančią žolelę. Žąsų būreliai pėrės, nardės po vandeni – po ilgo perėjimo džiaugės išsivedusios vaikus į ganyklą. Žąseliai geltoni, ką tik apsipūkavę, kilsavo ant Dubysos vilnių; nestengdami paplaukti prieš vandenį, pėpdami kabinos ant kranto. Piemenėliai braidė po vandenį, taškės po upę, šokinėjo per akmenis arba vamzdžiavo visokiais balsais, visaip džiaugdamos sulaukę šilimos. Lakštingalų gaujos čiauškėjo, pleškėjo garsiau už kita kitą, tartum eidamos lenktynių su piemenėlių vamzdeliais. Kur-ne-kur po krūmus pašmėžavo baltas skepetėlis žibuokliaujančių mergikių. Už kalnų, kažin kur, būreliais dainavo».

Žemaitė

Mūšos verpetai

«Mūša, ką tik suspraginusi ledą, verčiasi didelėmis, lėkštomis bangomis. Vanduo prasimušęs per aukštą malūno pylimą, plačiai liejasi, tarytum kokia jūra, ir verda milžiniškais verpetais. Šniokščia, siunta, putoja, visa galia metasi ant stataus, dar sušilusio ir ledu blizgančio dešiniojo kranto, daužo jį ir drasko. Bet stati atkrantė riogso pasišiaušusi dar nuogais lazdynų, karklų, putinų ir juodalksnių krūmais ir narsiai spiriasi prieš šėlstančias bangas. O jos nė valandėlei nenurimsta; atšokusios nuo antkrantės, kitos net subyrėjusios į tūkstančius smulkučių lašelių, pasineria gelmėse ir tuoj vėl viršun viršun išplaukia šniokšdamas ir putodamas. Tarytum, dar stipresnės, dar galingesnės sukasi jos upės viduryje tamsiais šaltais verpetais. Ūžia, slėpiningai traukdamos su savim į kelionę daugiau tokių pat, kaip jos pačios, bičiuolių, tokių šaltų, galingų, baugių ir nerimstančių. Ir visos kartu, susipynusios stipriu vainiku, plaukia tolyn vingių vingiais tarp kalnų ir slėnių į neapmatomą erdvę. Tik dar pakelėje kliudo lieptų ožius. Bet jie stipriai įsirėmę į upės dugną. Nors linksta ir virpa, bet iš vietos nekruta. Tik gulinčios ant jų lentos, kiekvienu smarkiu bangų atplaukimu, braška ir supasi viršumi vandens, kaip tikrosios sūpuoklės, skersai perjuosiančios upės vagą. Prasidėjusios prie stačios atkrantės, bangos baigiasi ties Jušnionių sodžiumi, kur vanduo, nebejausdamas po savimi upės vagos gelmių, jau ramiau banguoja, tyliau ūžia. Svetimose pievose, sodžiaus daržuose bangos kaip ir nedrąsiau skečiasi, kaip ir tyliau graužiasi į kietą, dar sušalusią žemelę».

Bitė

Nevėžio sakmė

«Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą gryną vandenį savo į Nemuną varo, tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo, juokės kalnai ir vilnys, kaip auksas, žibėjo, ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio, minėjo vargus savo ir sunkią nevalią: kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną vežiojo, kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo. Štai jau tek skaisti saulė, ir laukas jau švinta, ir rasa nuo žolynų, kaip sidabras, krinta ir jam jau reiksią kelti, ir prie darbo stoti, ir vėl ratus, kaip vakar, per dieną vežioti». Kad taip arklys dūmojo vasarvidžio rytą, staiga jis ten išvydo daiktą nematytą: valkiodama retežį po žalius žolynus, vaikščiojo skardais kalnų meška po lazdynus. Pašoko nusigandęs žirgelis bėrasis. «Nebijok», meška tarė, «nieks pikta nerasis! Tėvai mūsų nuo amžių sandoroj gyveno, drauge gimė ir augo, ir drauge paseno; štai, ir dabar vienokia mus laimė sutiko: man retežis ant kaklo, tau pančiai paliko».

Stanevičius

Nevėžis ties Pajuosčiu netoli Panevėžio
Nevėžis ties Pajuosčiu netoli Panevėžio. Apie XX a. 4 deš. © Panevėžio kraštotyros muziejus

Ventos ištakose

«Kutvailiškių pievos išeina pailga lygme išilgui Ventos. Nuo sodos pusės kalvos ir kelmuoti dirvonai, priešais, antroj pusėje, pušynai žaliuoja. Venta po plotmą visaip išsivingiuoja, skiriasi į šakas, kurios, vingi aprietusios, ir vėl į krūvą susibėga; bet plaukti tik per potvynius tepakilsta, o vasarą niukso ant vietos, pabliuvusi dumblais ir purvynais; per tat ir pievos šlapios ir smukios, išdžiūsta tiktai pasitaikius giedrai vasarai. Dažnai per šienapjūtę tyvuliuoja vanduo po žolyną pasruvęs, o jei kartais sodresnis lietus sudrožia, tada Venta beveizdint pakilsta, išsiliejusi plačiau, priduoda vandens šakoms, ir susibūrusios visos per viena pasijudina plaukti. Tuomet nuplukdo, nuneša pradalges, kupsčius ir kūgius, o stačioji žolė, aptvinusi ligi viršūnių, lenkiama sraunumu vandens, susikloja gulsčia ligi pat žemės. Tuomet šienaujantiems padaro nemaža šoros. Užtat, nusekus pavasario potvyniams, stojus giedrai, atstu pirma šv. Jono subruzda jau sodiškiai po ventas valiuoti».

Žemaitė

M. Biržiška „Upės” // Lietuvos geografija 1917 m., p. 65-96

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *