Antalieptės apylinkėmis

Prieš 200 metų dešiniame Šventosios upės krante, toje vietoje kur dabar stovi Antalieptės miestelis, ramiai ošė žalias pušynas, o miško prošvaistėse, tarp gražių kalvų, glūdėjo vienišos žemdirbių sodybos. XVII-to šimtmečio pradžioje ši graži apylinkė buvo atiduota basųjų vienuolių karmelitų ordinui. Pradžioje jie čia pasistatė mažą medinį namelį, vėliau didelius mūrinius vienuolyno rūmus, o 1732— 1760 metų laikotarpy — didingą mūro bažnyčią, kuri ir dabar puošia Antalieptės miestelį. Senieji žmonės pasakoja, kad miestelio vardas kilęs nuo liepto, kurį per šventosios upę pastatęs darbštus vienuolis Antanas. Tas lieptas per upę žmonėms buvęs labai patogus ir pavadintas Antano lieptu, o vėliau ir vienuolyno sodyba buvusi praminta Antaliepte.

Savaime suprantama, kad ryškiausias Antalieptės istorijos perlas yra buvęs Basųjų Karmelitų vienuolynas, o jo istorija labai įdomi.

Basųjų Karmelitų regula buvo labai griežta ir sunki. Vienuoliai labai daug dirbo, meldėsi ir tik 4 — 5 valandas per parą skirdavo poilsiui ir miegui. Antalieptės vienuoliai nevartodavę mėsos, maitindavęsi tik daržovėmis, vaisiais, uogomis, grybais ir upėse pagauta žuvimi. Visada jie vaikščiodavo basi ir tik žiemos šalčių metu kai kurie silpnesnieji pasirišdavo po kojomis medinius padus. O patvaresnieji ir žiemą basi eidavo į mišką kuro pasirinkti. Jų bažnyčioje nebuvo vargonų, kad muzikos garsai nedrumstų griežtos tylos. Įstojusių į vienuolyną pavardės būdavo užrašomos tik ordino centro knygose, o vienuolyne vienuoliai jau nežinojo vienas kito pavardės ir vadinosi tik vardais. Tuo būdu jie visiškai išsiskirdavo iš pasaulio ir savo praeitį išbraukdavo amžinai. Ant mirusiųjų vienuolių grabų užrašyti tik jų krikšto ir vienuoliški vardai, o pavardžių nėra. Todėl ir šiandien nieko nežinoma, kokios tautybės ir kilmės buvo tie griežti ir rūstūs atsiskyrėliai, kurie įkūrė Antalieptės miestelį.

Basųjų Karmelitų vienuolynas gyvavo apie 100 metų. Vienuoliai ramiai gyveno už storų vienuolyno mūrų, pamaldūs aukštaičiai lankydavo vienuolyno bažnyčią, o aplinkui dygo naujos sodybos ir augo nedidelis miesčiukas. Tiktai 1831 m. sukilimas sudrumstė Antalieptės idiliją. Sukilėlių būriai ieškojo vienuolyne prieglaudos ir nakvynės, reikalavo maisto ir arkliams pašaro. Sukilimą numalšinus, atplūdo rusų kariuomenė. Kazokai kaltino vienuolius palankumu sukilėliams, reikalavo kontribucijos, vienuolyno rūsyje ieškojo aukso ir vyno, išvartė net mirusių vienuolių grabus, ieškodami juose paslėptų brangenybių, kurių atsiskyrėliai neturėjo. Po metų vienuolynas buvo uždarytas, vienuoliai išvaryti, bažnyčia paversta cerkve ir prie jos apgyvendintas pravoslavų šventikas. Antalieptės istorijoj buvo atverstas naujas lapas.

1893 m. Karmelitų vienuolyno rūmuose buvo įsteigtas rusų pravoslavų moterų vienuolynas, kuriam valdžia paskyrė didelius žemės ir miškų plotus, keletą apylinkės ežerų ir po 4.647 rublius metinės pašalpos. Antalieptė buvo paversta rusinimo lizdu. Tačiau rusų vienuolės nepajėgė paversti aukštaičių rusais nei pravoslavais. Nors vienuolės nuolat vaikščiodavo po aplinkinius kaimus ir kiekvieną sutiktą mergaitę vaišindavo saldainiais, kalbindavo priimti pravoslaviją ir stoti į vienuolyną, tačiau per visą laiką joms pavyko pavilioti tik vieną lietuvę, kurios tėvas sutiko leisti dukterį į vienuolyną, norėdamas gauti policininko vietą. Todėl vieton mirusių vienuolių naujos buvo atvežamos iš Rusijos gilumos. Gyventojai vienuolyno nekentė ir savo vaikams drausdavo imti iš vienuolių saldainius bei riestainius. Kai 1905 m. rusų revoliucijos banga pasiekė Lietuvą, ekspansingi aukštaičiai išvaikė rusų stražninkus ir žandarus, sudaužė degtinės monopolius ir steigė lietuviškas valsčių savivaldybes. Antalieptės revoliucionieriai išvaikė vienuoles, o vienuolyno rūmus paskelbė lietuvių tautos nuosavybe ir juose nutarė įsteigti lietuvišką mokyklą. Deja, jų viltys neišsipildė: revoliucija buvo nuslopinta, baudžiamieji būriai siautėjo su neapsakomu žiaurumu ir gaudė „maištininkus“, dalyvavusius rusų vienuolyno nusavinime. Greitai ir vienuolės grįžo į Antalieptės mūrus, o 1906 m. rūmuose buvo įsteigta mergaičių mokytojų seminarija.

Bet štai atėjo karas ir nauja audra supurtė Antalieptė vienuolyno mūrus. Vienuolės pabėgo į Rusiją, o vienuolyno požemiuose liko tik basųjų Karmelitų ir stačiatikių vienuolių karstai. 1915 m. vasarą Antalieptę užėmė vokiečiai. Vienuolyno rūmuose apsistojo štabas, bažnyčią pavertė garažu ir sustatė joje keliasdešimt automobilių. Ir tenai, kur kadaise nakties tyloje girdėjosi basųjų vienuolių maldos, o vėliau pravoslavių vienuolių choro giesmės, dabar ūžė ir staugė motorai, aidėjo grubūs kareivių keiksmai ir juokas. Po kiek laiko prasidėjo vienuolių paslėptų lobių ieškojimas. Marodieriai išardė sienas, išgriovė rūsių pertvaras, plėšė grabus ir ieškojo juose aukso bei brangakmenių. Didelis buvo jų nustebimas, kai senuose karstuose pamatė visiškai sveikus vienuolių lavonus, kurie nebuvo supuvę, bet sukietėję su visais muskulais, pavirtę į vario spalvos mumijas. Rūstūs mirusiųjų veidai ir kryžiškai ant krūtinės sunertos rankos kažkaip grasinamai bylojo į amžino poilsio drumstėjus. Todėl daugelis jų pabėgo iš rūsių kalendami dantimis. Tiktai keletas drąsesniųjų tęsė savo Šventvagišką medžioklę, kuri baigėsi tragiškai.

Atplėšus vieną karstą grobikai pamatė ant lavono krūtinės auksinį kryželį. Tačiau kryželis buvo stipriai suspaustas mumija virtusio lavono pirštuose, lyg suaugęs su jais, ir negalima buvo jo išplėšti. Plėšdamas brangenybę marodierius susižeidė pirštą, ligi kaulo perpjaudamas jį į kryželio briauną, tačiau grobį vis vien pasiėmė. Kitas ieškojo brangenybių karsto dugne, Bet verčiant lavoną, mumijos pirštų nagai užkabino munduro rankovę ir stipriai patraukė. Grobikui pasirodė, kad numirėlis nutvėrė jį už rankos. Jis nežmoniškai suriko ir apalpo. Po to visi grobikai apleido požemius. Kai apalpusis atsipeikėjo, jis buvo pamišęs. Pradėjo nežmoniškai rėkti, daužytis, išsitraukė durtuvą ir smogė per galvą greta stovinčiam draugui, kurį užmušė vietoje. Paskui puolė kitus, bet vienas, begindamas, pamišėlį nušovė. Tas, kuris buvo susižeidęs pirštą mirė kitą dieną nuo kraujo užkrėtimo.

Tačiau po kiek laiko ir vėl buvo atsiradę grobikų, kurie plėšė grabus ir išvartė lavonus, bet čia jie nieko neberado. 1918 m., kai vokiečiai pasitraukė, bažnyčia atiteko katalikams. Dabar vienuolyno rūmuose yra mergaičių ūkio mokykla, amatų kursai ir vaikų prieglauda. Visas tas įstaigas veda ir globoja vienuolės Širdietės. Požemiai taip pat sutvarkyti, ir niekas nebedrumsčia rimties mirusiųjų karalystėje. Kiekviena permaina į Antalieptės vienuolyno gyvenimą buvo atnešta arba karo arba revoliucijos.

Be vienuolyno aplankysime daugiau objektų, viso maršrute jų bus 9. Užsuksime į čia pat Antalieptėje, kitoje, nuo vienuolyno, gatvės pusėje, ant Šventosios upės kranto stovintį vandens malūną, Antalieptės šaltinį, Antalieptės hidroelektrinę, nuo kurios pastatymo buvo suformuotos Antalieptės marios, kurios yra antras pagal dydį, po Kauno marių, tvenkinys Lietuvoje. Išsukę iš kelio užlipsime ant vienos įspūdingiausių Lietuvoje Varslavos piliakalnio, aplankysime Žvilbučių dvaro sodybos fragmentus iki kol pasieksime Šavašos pažintinį taką. Be visų įdomybių kurias sutiksime eidami šiuo taku, aplankysime ir tarp aukštų upės slėnių XIII-XVIII a. buvusios senovės lietuvių šventykla. Čia dar išlikusias jos liekanas, t.y. Lūžų akmenį su dubeniu. Na ir galiausiai, jau grįžtant į miestelį Lūžų piliakalnį.

Kadangi šiuo maršrutu jau esu žygiavęs, klaidžioti nereikės, didžioji maršruto dalis eis žvyrkeliais nusidriekusiais daugiausiai per ganyklas ir dirbamus laukus, dalis maršruto eis pamiške ir tik nedidelė dalis asfaltu. Maršruto ilgis apie 21 km. susitinkame 8.00 val Antalieptėje šalia jau minėto vienuolyno, važiuojant pagrindine miestelio gatve, arčiau vienuolyno esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, joje paliksime automobilius o čia pat esančiuose informaciniuose stenduose galėsime susipažinti su miestelio istorija. Žygio išvakarėse pasidalinsiu maršruto schema žemėlapyje su sužymėtais objektais bei jų aprašymais.

Iki pasimatymo šeštadienį