Pėdsakai

Kai akmuo kalbėjo žmogui, jis nekalbėjo balsu – jo kalba buvo gili, archajiška, išgirstama ne ausimis, bet siela. Senovės lietuvis suprato akmenį kaip gyvą būtybę, kaip ženklą, kuriame apsigyvena dievybė ar prabyla neregima jėga. Šventi akmenys stovėjo ant kalvų, slėnių, miškų tankmėse ar šalia upių – jie buvo pažymėtos vietos,…

Nuotrauka: Gedimino kapas Veliuonoje. Nespalvotas, horizontalios kompozicijos atvirukas, spausdintas iš fotografijos. Jame nufotografuotas Veliuonos piliakalnis, vadinamas Gedimino kapu. Viršuje, kairėje pusėje, išspausdinta antraštė: „Gedimino kapas Veliuonoje“. Spaudos būdas: atviruko – giliaspaudis, teksto – iškiliaspaudis. ~ 1911 m. © Kretingos muziejus Veliuona ir Gedimino kalnas – tai viena iš tų Lietuvos…

Nuotrauka: Švėkšnos turgaus aikštės vaizdas, sutinkant atvykstantį LR prezidentą Antaną Smetoną 1928 m. Foto atviruke matosi šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, naujai pastatyta Švėkšnos „Saulės” gimnazija, specialiai sukurta instaliacija – Gedimino stulpai. © Šilutės Hugo Šojaus muziejus Švėkšnos valsčiaus senovės liekanos – tai gyvas praeities atspindys, kurį dar 1924 m. spaudoje…

Nuotraukoje Ugnumas – vieta kur prižiūrima ugnies sergėtojų, liepsnoja amžinoji ugnis. Raudonkalnis, šalia Šatrijos Žemaičių kultūros pėdsakai dažnai slypi ne vien piliakalniuose ar senkapiuose, bet ir tautos dvasios užkaboriuose – ten, kur žodžiai tampa liudijimu. Šis straipsnis – tai tarsi šimtametė širdies išpažintis, laiškas, parašytas beveik prieš šimtmetį ir 1924-aisias…

Baltų religijos ištakos glūdi dar senajame akmens amžiuje, kai žmogus neatskyrė savęs nuo gamtos, o gyvūnas ar medis buvo ne tik naudos šaltinis, bet ir dvasinis bendražygis. Tuometinis pasaulis buvo matomas per mitų prizmę – kiekvienas elnias, kiekviena plunksna ar žvėries pėda turėjo sakralinę reikšmę. Iš to kyla ir pirmieji…

Milda – lietuvių meilės ir piršlybų deivė, romantiška ir paslaptinga, šiandien dažnai vadinama mūsų tautos Venera. Tačiau svarbu žinoti, jog šis Deivės aprašymas paimtas iš Teodoro Narbuto raštų – šio XIX a. autoriaus darbai vertingi kaip kultūrinis paveldas, tačiau kritinis požiūris būtinas. Narbutas ne visada griežtai skyrė istorinius faktus nuo…

Kaunis – paslaptingasis meilės nykštukas iš lietuvių senųjų pasakojimų, glūdintis tarp tikėjimo ir romantinės vaizduotės, įkūnija senovės meilės magijos pasaulį, kurį T. Narbutas – bene garsiausias, bet ir prieštaringiausias XIX a. Lietuvos istorikas – pabandė užrašyti savo darbuose. Nors Teodoras Narbutas nėra šaltinis, kuriuo būtų galima pasitikėti šimtu procentų, jo…

Aukojimas Žemės dievybei – tai vienas seniausių ir svarbiausių lietuvių prigimtinės religijos apeiginių veiksmų, atspindintis giluminį protėvių ryšį su gamta, žeme ir jos gyvybės jėga. Mūsų protėviai tikėjo, kad visa, kas auga, dera ir gyvena, yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis pasaulis, kurį būtina gerbti, puoselėti ir nuolankiai pagerbti…

Dangaus ir dangaus dievybių simboliai – tai viena seniausių ir universaliausių žmogaus pasaulėvokos išraiškų. Dar prieš pradedant rašyti istoriją, mūsų protėviai stebėjo dangų kaip gyvą, nuolat judantį, pasikartojantį reiškinį, kuris teikė šviesą, ritmą, tvarką ir gyvybę. Ne žemė, o dangus jiems atrodė esantis aktyvus, gyvas – saulė riedėdavo per padangę,…

Senovės lietuvių simbolika – tai dvasinis palikimas, kuris per liaudies meną, buitinius daiktus ir sakralinius ženklus byloja apie mūsų protėvių pasaulėvaizdį, gyvenseną ir tikėjimą. Ji slypi ne tik stogastulpiuose ir kryžiuose, bet ir kasdieninės apyvokos daiktuose – verpstėse, kraičio skryniose, rankšluostinėse, margučiuose ir net sodybų stogų puošyboje. Šie ženklai –…

Evoliucija – tai ne tik biologinis procesas, bet ir dvasinis kelias, vedantis mus į gilesnį pasaulio, savęs ir gyvybės tinklo supratimą. Mūsų kosminių ir žmogiškųjų ištakų suvokimas giliai ir subtiliai formuoja mūsų santykį su pasauliu. Tad pasiruoškite – keliausime per nuostabų evoliucijos pasaulį, temą, kuri nuo seno turėjo gilias religines…

Šventumas – tai ne tik dvasinė būsena ar religinė sąvoka, bet gyvas, kasdienis ryšys su pasauliu, kuris alsuoja gyvybe, pokyčiais ir tarpusavio priklausomybe. Tai suvokimas, kad kiekvienas mūsų veiksmas – nuo to, ką pasirenkame valgyti, iki to, kaip rūpinamės savo aplinka – gali tapti šventa praktika, jei jis kyla iš…