Inkūnų apylinkėmis

Aš ir vėl atradau be galo įdomų Lietuvos kampelį su kurio mane supažindino R. Guobis skaitant jo surinkta tautotyrine medžiagą straipsnyje „Inkūnai„. Be jame pateikiamo vaizdingo gamtos, trobesių ir čia gyvenančių žmonių, aprašymo, autorius dalinasi ir apylinkėse surinktais padavimais, pasakojančiais apie šiose vietose pasitaikančius keistus nutikimus. Panorau pats pasivaikščioti po apylinkes, pasigrožėti Saldagirio mišku bei savo kailiu įsitikinti apie čia vykstančias keistenybes. Kviečių tai padaryti kartu 18 km žygyje.

8.00 val. susitinkame pasakiškai gražioje vietoje – Mikierių atodangoje. Čia paliksime savo transporto priemones ir kiek paėjėję žvyrkeliu leisimės į nuotyki palei čia pat kilpinėjančia Šventosios upę. Kitan krantam persikelsime per ilgiausia Lietuvoje, tokio tipo, kabanti  Inkūnų-Mikierių tiltą. Nuo jo šiek tiek miškelių ir pirmasis taškas prie kurio sustosime – Inkūnų versmė. Čia prisipildysime vandens atsargas, tad rekomenduoju su savimi į žygį pasiimti tik tuščią tarą vandeniui, kadangi vanduo čia stebuklingas. Kalbama, jog kadaise čia pasirodė mergelė Marija, todėl žmonės, po šio įvykio, bažnyčią, čia pat ant kalvelės, nusprendė pastatyti.

Šiek tiek pasisvečiuosime Inkūnuose, apžiūrėsime bažnyčia, čia pat apžiūrėsime atminties parką, kuris skirtas atminti aplink išnykusiuose kaimuose buvusioms sodyboms. Už Inkūnų, jau leidžiantis Saldagirio miško keliais, pakeliui dar stabtelėsime ties partizanų kapais. Tuo maršruto objektai ir pasibaigs, tolimesni takai ir takeliai vedžios mus po girią, kurioje anot padavimų iš Anykščių turgaus begrįžtantiems ūkininkaičiams prie risčia bėgančios kumelaitės prisigretino šėma karvė, medžiotojui laukymėje pasivaideno baitais marškiniais apsitaisęs vaikelis, o ankstų rytą į malūną skubančiam gaspadoriui pastojo kelią kraupiai drebantis ir žmogaus balsu šnekąs avinėlis. Stebuklingas viesulas pagriebęs elgetaujantį muzikantą – Šeiminiškėlių Paulauską – kelis kilometrus padebesiais nešė.

Dažnai dailūs, gražiai išsipustę ponaičiukai kelyje pasimaišydavo. Kartą meilus ponaitis pareinančioms iš vakaruškos merginoms į blizganti popierių suvyniotą dovaną įbruko. Namo parsinešusios išvyniojo – padvėsusio kuino stibikaulius. Kitą kartą skrybėlėtas ponas, pasitikęs ant vieškelio jaunikaiti, savo auksu žvilgančią tabokinę į paprastą mainyti įsigeidė, o paskui dar ir pasigalynėti užsimanė. “Padėk Dieve“, – pasidrąsino žmogus. „A, tu ne vienas“, – sušnypštė nelabasis ir į pragarą nugarmėjo. Žvilgtelėjo žmogus į tabokinę – arklio nagą rankoj belaikąs.

Kirmėlynės upelyje žvaigždėtomis vasaros naktimis vanodavosi, dūkdavo, kimiai kvatodavo raganos. Šen ten į žemę užkastas auksas suplazdėdavo melsvomis liepsnelėmis. Ne kartą degančių pinigų ieškota, bet radus nesigirdėjo. Pasakoja, kad kažkokiai svetimšalių kariuomenei prie šventosios į apsuptį pakliuvus, buvo pakastos kelios statinės brangenybių. Puroniškyje knysle ardama pašalę peniukšlė kiaulė puodą su sidabriniais pinigais išvertė.

Visų šių padavimų nusėtomis apylinkėmis nuo Inkūnų žygiuosime link Juodbalio karjero, o nuo jo, darydami ratą pro Lašinius vėl grįšime link kaimelio, pakeliui išsukdami iš kelio ir aplankydami neįprasta Šventosio išplatėjimą. Nuo kaimelio tuo pačiu keliu pro kabanti tiltą grįšime prie Mikierių atodangos.

Nužingsniusime apie 18 kilometrų.