Punios šilo kilpa

Kiek teko bendrauti su Punios šile dirbančiais gamtininkais, pasak jų, yra du laikai, kuomet varta aplankyti Punios šilą. Vienas jų, ankstyvą pavasarį, kuomet gamta dar tik bunda ir nėra taip sunku prasibrauti pro suvešėjusius augalus. Tuomet galima pajausti kartu su gamta bundančio miško dvasią. Kitas metų laikas – ruduo, kada į šią vietą atvykstama pasiklausyti besiporuojančių elnių baubimo.

Iki rudens dar toli, o artėjantį savaitgalį, šeštadienį, turime puikią galimybę pasveikinti bundanti mišką, pasivaikščiodami Punios šilo kilpa. Apie žygio detales skaitykite teksto apačioje, o kol kas siūlau plačiau susipažinti su pačiu Punios šilu ir jo istorija.

Archeologų duomenimis, dabartinio Punios šilo teritorijoje žmonių gyventa nuo akmens amžiaus. XIII-XIV a. čia sto­vėjo santykinai didelė, stipri medinė pilis, suręsta iš ąžuolo medienos. Piliakalnio ir pilies dydis, Punios gyvenvietės tapimas seniūnijos centru leidžia manyti apie di­delį šioje aplinkoje buvusį gyventojų skai­čių, kuriems išgyventi dar iki DK Vytauto valdymo laikų turėjo būti nulydyti ir pa­versti dirbamomis žemėmis gana dide­li miškų plotai. Tikėtina, kad tai daugiau koncentravosi dešiniajame Nemuno upės krante, nes kairiojo kranto apgyvendini­mą pristabdė XIII a. prasidėjusi Kryžiuo­čių ordino invazija į baltų žemes. Ordino invazijos metais susiformavusi Sūduvos dykra 1464-1476 m. buvo išskirstyta įsi­savinimo tikslais prie Nemuno buvusiems LDK valdovo dvarams (pilims) sąlyginai siauromis juostomis, einančiomis nuo Nemuno upės iki Šešupės, Rytų Prūsijos sienos. Taip atsirado didžioji Punios gi­ria, kurioje Punios šilas buvo nedidelė jos dalis rytiniame pakraštyje prie Nemuno. Nuo ištisinio nulydymo ir kolonizavimo Punios šilą, kaip ir kitus didžiosiose Ne­muno kilpose esančius miškus, galėjo ap­saugoti geologinių procesų eigoje susi­formavę mažesnio derlingumo žemės bei valdovų medžioklės plotai, kuriuose buvo draudžiamas valakų kūrimas.

Per šimtmetį didžiojoje Punios girioje įvykusius pokyčius padeda atskleisti Gri­galiaus Valavičiaus 1559 m. atlikta „Girių ir žvėrių perėjų revizija…“ bei LDK valdo­vų iki tų metų išduotos privilegijos. Per tą laiką rytinė Punios girios dalis nuo Ne­muno upės maždaug iki Amalvo, Žuvinto ir Simno ežerų linijos jau buvo kolonizuo­ta ir dauguma miškų nulydyti. Šioje dalyje galėjo būti išlikęs arčiausiai valdovo dvaro esantis ir medžioklei naudojamas Punios šilas. Bet visa Punios seniūnija, įskaitant šilą ir išlikusios didžiosios girios dalį, tuo metu jau nebuvo tiesioginėje valdovo nuo­savybėje. Punios dvaro valda dar 1508 m. už paskolą buvo įkeista didikei Sofijai Sūdimantaitei, iš kurios ji perėjo pagal pa­veldėjimą ilgamečiam Vilniaus vyskupui Pauliui Alšėniškiui. Pagal sudėtingus tuo­metinės feodalinės teisės kanonus valdo­vas perduotoje valdoje buvo pasilikęs teisę miškuose steigti medienos verslo įmones (būdas) ir gauti visas pajamas iš medienos gaminių eksporto. Be to, valdovai turėjo teisę tvirtinti laikytojo padarytus žemių suteikimus kitiems pavaldiniams. Ka­dangi didžioji Punios giria jau tiesiogiai nepriklausė valdovui, G. Valavičiaus re­vizijoje, kaip ir kitų didikų (Sapiegų, Kun­cevičių) ar miestų (Kauno) turėtos girių valdos, liko neaprašyta.

Pagal Burgundinijos princo Žilibero de Lanua kelionių aprašymus XV a. pradžioje, Punios pilyje buvo DK Vytauto ilgalaikių žiemos medžioklių mėgstama vieta. Ar­cheologinių tyrinėjimų metu ištirta išliku­si osteologinė medžiaga leidžia teigti, kad čia sumedžiota ir sunaudota daug stam­biųjų kanopinių žvėrių. Neatsitiktinai ir Birštone atsirado valdovo medžioklės dva­ras, o Prienų – Birštono kilpoje – žvėry­nas. Iki šių dienų išlikęs Žvėrinčiaus miško pavadinimas.

Kraštotyrininkas Bronius Kviklys, taip pat miškininkas Algimantas Kamičaitis tvirtina, kad ir Punios šilą seni žmonės yra vadinę Žvėrinčiumi. Anksčiausias rašyti­nis dokumentas, bylojantis apie miškų – medžioklės tarnybos buvimą prie Punios pilies, yra datuotas 1536 m. gegužės 2 d. Lietuvos Metrikoje patvirtinimas dėl žemės valdos suteikimo šauliui Jonui Staneliui Stanilevičiui (šiuo dokumentu valstybės valdovas patvirtino Punios dvaro laiky­tojo Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio padarytą valdos suteikimą). Taigi galima pagrįstai teigti, kad Punios šilą nuo kolo­nizavimo ir apgyvendinimo po kryžiuočių invazijos bent iki XVI a. vidurio išsaugojo jo naudojimas LDK valdovų ir didikų me­džioklėms.