Perlojos apylinkėmis

Beskaitydamas įvairiausių Lietuvos miestų ir miestelių, vietų ir vietelių aprašymus, atradau vaizduotę sužadinusi B. Buračo straipsnį pavadinimu „Perloja senovės prisiminimuose„. Jame minima nemažai apylinkėse esančių mūsų protėvių kulto vietų – Mildupis, Ašarinis ežeras, Kartuvių kalnas ir t.t., tad remdamasis šiuo aprašymu sudėliojau maršrutą, kuriuo gegužės 28 dieną kviečiu pažygiuoti kartu.

Maršruto atstumas apie 20 km. daugiausia eisime miškų ir laukų keliais, dalis maršruto drieksis Perlojos miestelyje, be abejo šiek tiek bus ir bekelės, keletą kilometrų nužygiuosime Merkio pakrantėmis.

Žygį pradėsime 8.45 val. nuo Perlojos bažnyčios, kur ir susitiksime. Pradžioje aplankysime Vytauto Didžiojo paminklą, tuo pačiu apsilankysime Perlojos istorijos muziejuje (bilieto kaina 1.5 eur). „Pasikultūrine” ir muziejuje susipažinę su miestelio istorija, leisimės link nedidelio Mildupio upelio ištakų, kur jisai išteka iš Ašarinio (dabar Ešerinis) ežero. Senos dzūkų legendos mini, kad senovėj prie Mildupio stovėjusi stabmeldžių šventykla. Prie Mildu­pio žmonės eidavę melstis ir šven­tuoju vandeniu praustis. Ežeras, iš kurio šis upelis išteka, taip pat ypatingas, – senieji dzūkai porina, jog Ašari­nio ežere esą paskendę dideli senybių lobiai. Lobiai esą pakerėti, to­dėl jie ir liko gulėti ežero dugne niekieno nepasiekiami. Ašarinio eže­ro dugne gyvenanti karaliūtė Ašarūnė, kuri viliojanti į to ežero gel­mes ten besimaudančius jaunuolius. Tarp Ašarinio ežero ir balų, kur vieta sunkiai prieinama, yra buvusi pilaitė, lyg kokia sala. Senovėj čia stovėjusi pilis. Toji pilis esanti le­kiančio smėlio užpilta.

Čia pat, ežero krante, Kartuvių kalnas. Nors kalno vardas ir baisus, tačiau jo grožis ir reikšminga pasagos pavi­dalo išvaizda keleivį patraukia. Anot padavimų, Kartuvių kalnas nuo se­nų laikų pagarsėjusi bausmių vieta. Stabmeldybės laikais čia buvę baudžiami doroviniai nusikaltėliai. Baudžiavų laikais ponai čia bausdavę savo baudžiauninkus. Pasakojama, kad pagautiems pono miškuose bičių medų kuopinėjant būdavo pri­rišamas avilys ir gyvas žmogus su juo paritinamas nuo stataus Kar­tuvių kalno į ežerą.

Iš čia, miškų ir laukų keliais, keleliais, leisimės link Perlojos girios, maršruto atkarpa eis girios keliukais. Vakarų pusėje čia žemės paviršius gana vienodas, daugiausia lygumos, su smėlio kalneliais — vėputomis; rytų pusėje, arčiau prie Uosupio, žemė gana kalvota. Perlojos girios upės sriaunios, vandeningos, labai švarios, nes savo dugnu siekia kalkinius sluoksnius. Dėl savo sraunumo ir šaltiniuotumo jos beveik niekad neužšąla. Per visą žiemą jose, prie properšų laikosi laukinės antys. Daugiausia miške sutinkami medžiai tai pušys ir kadugiai, vietinių ėgliais vadinami. Jo uogos ir spygliai, nuo senų laikų naudojami smilkalams. Kadagio uogos buvo naudojamos degtinei varyti (tam tikros rūšies „džinas“), o spygliai dvaruose buvo naudojami mėsai rūkyti.

Perėję girios atkarpą, kirsime kelia Vilnius – Varėna – Gardinas ir Nedzingio upelio krantu paeisime iki jo žiočių, kur jis įteka į Merkio upę. Manoma, kad būtent šioje vietoje galėjo stovėti Perlojos pilis, o jos liekanų būta dar 1893 m, tačiau neatlikus archeologinių tyrimų nėra iki galo aišku kada ši pilis galėjo būti statyta ir ar aplamai tai buvo pilis, o gal tik valdovo dvaro sodyba.

Nuo šios vietos, Merkio krantu, grįšime į Perlojos miestelį, pakeliui užsukdami ant kabančio tilto per upę.

Pasiruošimas kaip ir priklauso tradiciniam žygiui pėsčiomis, kuprinė su užkandžiais ir gėrimais ant pečių, patogi avalynė ir gera nuotaika. Žygis nemokamas, kainuos tik bilietas į istorijos muziejų, kaip nurodyta muziejaus interneto svetainėje – 1.5 eur.