1922 m. laikrtaščio "Lietuva", rugsėjos 8 d. numeryje randu nedidelį straipsnelį, pavadinimu "Dzūkų krašto gamta ir senoves liekanos". Jame be kitą ko užsimenama ir apie Dzievuliškių ežerą, kiek daugiau nei kilometro atstumu nuo Lazdijų, į pietų pusę. 

Kokis varstas į pietus nuo Lazdijų yra Dzievuļiškių (Dzyviliškių) ežeras. Į tą ežerą yra įsikišęs smailiais stačiais šonais kalnelis viršune lyg nupjauta ir įdubusia. Seniau, matyti, jisai buvo iš visų pusių vandens apsuptas. Ežeras dabar anka, ir kalnelis pasijuto sausumon patękęs. Visas reginys nekrinta akin nei kolosaluniu, nei vaizdingumu (ežero krantai visai pliki) yra tačiau labai reikšmingas: šio kalnelio būta lietuvių stabmeldžių šventovės. Jis buvo jų religinių apeigu, maldos vieta visai apylinkei. Pats vardas "Dzievuliškių (Dzyviliškių) ežeras“ primena tą laiką “dzievulius“. Vis tai lig šiol nepastebėta, kad tačiau reiktų giliai įsidėmėti ir tirti.