Baltų religijos ištakos glūdi dar senajame akmens amžiuje, kai žmogus neatskyrė savęs nuo gamtos, o gyvūnas ar medis buvo ne tik naudos šaltinis, bet ir dvasinis bendražygis. Tuometinis pasaulis buvo matomas per mitų prizmę – kiekvienas elnias, kiekviena plunksna ar žvėries pėda turėjo sakralinę reikšmę. Iš to kyla ir pirmieji…
Peržiūrėti daugiau
Milda – lietuvių meilės ir piršlybų deivė, romantiška ir paslaptinga, šiandien dažnai vadinama mūsų tautos Venera. Tačiau svarbu žinoti, jog šis Deivės aprašymas paimtas iš Teodoro Narbuto raštų – šio XIX a. autoriaus darbai vertingi kaip kultūrinis paveldas, tačiau kritinis požiūris būtinas. Narbutas ne visada griežtai skyrė istorinius faktus nuo…
Peržiūrėti daugiau
Kaunis – paslaptingasis meilės nykštukas iš lietuvių senųjų pasakojimų, glūdintis tarp tikėjimo ir romantinės vaizduotės, įkūnija senovės meilės magijos pasaulį, kurį T. Narbutas – bene garsiausias, bet ir prieštaringiausias XIX a. Lietuvos istorikas – pabandė užrašyti savo darbuose. Nors Teodoras Narbutas nėra šaltinis, kuriuo būtų galima pasitikėti šimtu procentų, jo…
Peržiūrėti daugiau
Aukojimas Žemės dievybei – tai vienas seniausių ir svarbiausių lietuvių prigimtinės religijos apeiginių veiksmų, atspindintis giluminį protėvių ryšį su gamta, žeme ir jos gyvybės jėga. Mūsų protėviai tikėjo, kad visa, kas auga, dera ir gyvena, yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis pasaulis, kurį būtina gerbti, puoselėti ir nuolankiai pagerbti…
Peržiūrėti daugiau
Dangaus ir dangaus dievybių simboliai – tai viena seniausių ir universaliausių žmogaus pasaulėvokos išraiškų. Dar prieš pradedant rašyti istoriją, mūsų protėviai stebėjo dangų kaip gyvą, nuolat judantį, pasikartojantį reiškinį, kuris teikė šviesą, ritmą, tvarką ir gyvybę. Ne žemė, o dangus jiems atrodė esantis aktyvus, gyvas – saulė riedėdavo per padangę,…
Peržiūrėti daugiau
Senovės lietuvių simbolika – tai dvasinis palikimas, kuris per liaudies meną, buitinius daiktus ir sakralinius ženklus byloja apie mūsų protėvių pasaulėvaizdį, gyvenseną ir tikėjimą. Ji slypi ne tik stogastulpiuose ir kryžiuose, bet ir kasdieninės apyvokos daiktuose – verpstėse, kraičio skryniose, rankšluostinėse, margučiuose ir net sodybų stogų puošyboje. Šie ženklai –…
Peržiūrėti daugiau
Evoliucija – tai ne tik biologinis procesas, bet ir dvasinis kelias, vedantis mus į gilesnį pasaulio, savęs ir gyvybės tinklo supratimą. Mūsų kosminių ir žmogiškųjų ištakų suvokimas giliai ir subtiliai formuoja mūsų santykį su pasauliu. Tad pasiruoškite – keliausime per nuostabų evoliucijos pasaulį, temą, kuri nuo seno turėjo gilias religines…
Peržiūrėti daugiau
Šventumas – tai ne tik dvasinė būsena ar religinė sąvoka, bet gyvas, kasdienis ryšys su pasauliu, kuris alsuoja gyvybe, pokyčiais ir tarpusavio priklausomybe. Tai suvokimas, kad kiekvienas mūsų veiksmas – nuo to, ką pasirenkame valgyti, iki to, kaip rūpinamės savo aplinka – gali tapti šventa praktika, jei jis kyla iš…
Peržiūrėti daugiau
Pirminiai pasaulio suvokimo vaizdiniai atskleidžia ne tik seniausią žmogaus patirtį ir pasaulio supratimo būdą, bet ir pamatinius mąstymo bei ženklų sistemų pagrindus, kurie suformavo visą vėlesnę kultūros raidą. Aptariant šią temą, svarbu tiksliai nusakyti, apie kokį laikotarpį ir kokius sąmonės tipus kalbame: tai ne vien biologinė rūšis Homo sapiens, bet…
Peržiūrėti daugiau
Akmenų paslaptys byloja apie laikus, kai žmonės dar kalbėjosi su dievais per akmenį. „Pėduoti“ ir „dubenėti“ rieduliai, aptinkami ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tarsi saugo senųjų tikėjimų atminimą. Kadaise tai galėjo būti tik akmens amžiaus dirbtuvių likučiai, tačiau laikui bėgant jie tapo šventais, stebuklais apipintais paminklais. Ką iš…
Peržiūrėti daugiau
Perkūnas – tai ne tik griausmo garsas danguje ar žaibas audros metu. Tai viena galingiausių ir gerbiamiausių baltų mitologijos dievybių – teisingumo sergėtojas, senovės lietuvių pasaulėvaizdžio ašis. Jo vardas buvo tariamas su baime ir pagarba, dažnai slepiamas po mažybinėmis ar simbolinėmis formomis. Perkūnas – tai nepermaldaujamas jėgos, vyriškumo, vaisingumo ir…
Peržiūrėti daugiau
Nuotrauka: Veliankos (Žingių) pilkapynas 2025 04 12 © Donatas Greičiūnas Šventosios giraitės – tai ne tik medžiai, bet gyva šventovė po atviru dangumi. Čia baltai atlikdavo apeigas, degindavo mirusiuosius, aukodavo dievams, čia gyveno protėvių dvasios. Šios giraitės buvo šventos ne dėl dogmos, o dėl giliai išjaustos pasaulėjautos – čia alsavo…
Peržiūrėti daugiau