1924 m. 18-ame Ūkininko numeryje, puslapiuose 8-9, randu J. Novako pranešimą, pavadinimu "Daujėnai". Jame rašoma:

Daujėnuose netoli bažnyčios yra maža pelkė. Ją žmonės vadina šventa bala. Ją vadina dėl to šventa bala, kad seni žmonės pasakoja, daugiausia bobutė M. Tamulionienė, būk tenai stovėjo medinė bažnyčia, bet paskiau nuskendo į bedugnę ir pasidarė pelkė, kurią dabar vadina šventa bala. Po nuskendimo pasirodė šventabaloje ant akmens Viešpats Jėzus. Kadangi bažnyčios Daujėnuose nebuvo tada Jį norėjo nuvežti į Krinčiną ir pastatyti didžiajame aukure, bet nepasisekė: įdėjo į karstą, užkalė vinimis ir nuvežė į Krinčiną. Tenai atvožia karstą, gi žiūri - nieko nėra; grįžta atgal į Daujėnus ir atranda vėl stovintį ant akmens. Suėmę Jį Daujėnų žmonės vėl vežės į Krinčiną. Taip kelius kartus vežė, bet negalėjo nuvežti. Tuomet žmonės susiprato, kad reikia statyti bažnyčia. Ėmė ir pastatė (tą, kuri dabar yra). Viešpaties Jėzaus stovylą pastatė didžiajame aukure.

Per Sekmines žmonės važiuoja į Daujėnus, aplanko kiekvienas tą šventabalą. Mazgoja savo žaizdas tuo vandeniu, prausiasi ir vežasi buteliais į namus; sako, kad ligonys tikrai išgyja nuo paraližių ir kitų baisių ligų. Toje šventabaloje labai nepaprastai vietomis klimpsta. Prieš karą gręžė kelius metrus ir pasiekė medžių bei samanų. Taip pasakoja apie Daujėnus seneliai ir bobutės.