Kalbant apie artimiausias ekspedicijas, kurias būtų galima planuoti žiemos metu, mano žygio batai krypsta į vidurio Lietuvą, į Padauguvos-Karalgirio miškus. Esu čia buvęs prieš kelis metus, vasarą, todėl žinau, kad toli gražu ne visur ten galima praeiti - pelkynai to padaryti neleidžia. Tačiau žiema tam puikus metas, užšalus pelkėms, judėti bus galima paprasčiau.
Kažkada Vykintas pasakojo, kad tuose miškuose turėtu būti iki šiol dar neatrastas Tauro kalnas (jei teisingai pavadinimą prisimenu), tad manau tai galėtu būti nuostabus objektas paieškoms, tik, kad kol kas apie jį nesu radęs anei jokios informacijos. Esu parašęs Vykintui dėl to kalno, prieš kelias dienas, tad gal jis suteiks kažką už ko būtų galima užsikabinti.
Svetainėje esu patalpinęs 1927 m. žurnale Trimitas publikuota A. Varguolio pasakojimą apie baudžiavos laikus, pavadinimu "Girių karalius", kuriame kalbama apie Karalgirio mišką, tačiau jame naudingos informacijos ne kažką. Nuoroda į straipsnį: https://vietosdvasia.lt/giriu-karalius/
Gintautas Saikauskas taip pat yra pasidalinęs pasakojimu apie Beržoto kalną netoli Kauno:
"Nuo Babtų keturi varstai į vakarus girioj, Karalgiriu vadinamoj, yra Beržoto kalnelis. Jis turi maždaug dešimtinę pločio. Pro jį teka upelis Strebukas. Beržotas aplinkui apaugęs medžiais taip tankiai, lyg, rodos, jie tą kalnelį saugotų nuo kokių priešų. Jo viršūnėj betgi nėra nė vieno medžio. Apie Beržotą yra daug jau nuo senų senovės kalbama.
Sako, jame esąs paskendęs karalaitės Bonos miestas. Mat karalaitė, kuri valdė miestą, negerbė burtininkų. Būdavo, kai į karalaitės miestą ateidavo burtininkai, tai karalaitė liepdavusi jiems išsinešdinti, iš kur atėję. Toks pasielgimas jiems labai nepatikdavo, ir jie varomi žadėdavo atsilyginti. Kartą karalaitė surengus didelę puotą. Susirinkus svečiams, puoton atėjo burtininkai. Karalaitė senu papratimu paliepė jiems išeiti. Burtininkai išeidami prakeikė miestą ir visus to miesto gyventojus. Prakeikdami miestą, burtininkai sakė, kad tol miestas bus nugrimzdęs, kol kas neprižadės karalaitės vesti.
Praslinkus daug laiko, žmonės buvo visai užmiršę, kad ten būta garsaus miesto, karalaitės Bonos sostinės. Kartą piemenys ganė gyvulius. Kada saulė jau buvo patekėjus ir skleidė spindulius, jie pamatė miestą keliantis aukštyn tame pat Beržote, kur neauga joks krūmas. Piemenys nusigandę nežinojo, kas daryti. Vieni norėjo bėgti tolyn, bet kiti sudraudė. Žiūrėdami toliau, piemenys matė puikiausius rūmus, bažnyčias, kurie, jiems bežiūrint, iškilo aukštyn ir pranyko. Reginiui pranykus, jie ėjo pažiūrėti ant kalno, bet nieko nerado. Kaip anksčiau buvo žolė sužėlus, taip ją ir rado. Piemenims parginus namo ir papasakojus, žili seneliai prisiminė ir papasakojo apie burtininkų prakeikimą. Kas dešimt metų iškyląs iš kalno miestas, bet kol žmonės pribėgą, viskas pranykstą, ir jie nieko neberandą".
Jei kas turite kokios informacijos apie šį mišką ar apie jame galimai esančius legendomis apgaubtus objektus, kelkite šioje temoje, analizuojam, dėliojamės taškus žemėlapyje ir kai jau kažką turėsime, planuosime ekspediciją.
