Girių karalius

A. Varguolis „Girių karalius“ // Trimitas. – 1927, Nr. 39, p. 1252-1526; Nr. 40, p. 1277-1282; Nr. 41, p. 1315-1318; Nr. 42, p. 1342-1346; 

Baudžiavos laikų pasakojimas

Dešinėje Nevėžio upės pusėje yra labai didelis žemės plotas, Karalgiriu vadinamas. Prieš daugelį metų toje vietoje buvo tankus, neperinamas miškas, dešimčius kilometrų skersai, išilgai apėmęs, slepiąs savyje klampias balas, gilias, krūmais apaugusias daubas, kur niekad per tankų, lapuotą stogą neprasiskverbdavo saulės spinduliai ir kur tik miškų žvėrys ir baisios nuodingos gy­vatės takus sau per tankynes skyrė. Dabar Karalgiris sumen­kėjo. Negailestinga žmogaus ranka per ilgus dešimtmečius spėjo išversti šimtamečius me­džius, išretinti, iškoneveikti seną didingą mišką ir paženklinti ir jo dykumos galybę viską naiki­nančiu kultūros ženklu. Beliko dabar iš kadaise didingo Karal­girio tik milžiniškas aukštais krūmais apaugęs plotas, kur va­sarą iš tolimiausių apylinkių žmo­nės suvaro arklius ganytis ir iš kur žiemą ūkininkai parsiveža kiek tik nori žabų kurui, nes Karalgiris yra visų nuosavybė ir visi juo kaip tik kas nori gali naudotis.

Karalgirio viduryje, kur nuo­lat vingiuodamas čiurlena per akmenėlius siauras, bet gilus upe­lis Stribukas, yra aukštoka kal­velė. Toji kalvelė, lyg žmogus jos vengė; dar ir dabar primena senovišką Karalgirio didybę: apaugusi galingais šimtamečiais medžiais, tamsi, niūri, ji kaip užkerėta tamsiu savo medžių vai­niku stiepiasi kur kas aukščiau už bendrą blukią girios žalumo jūrą.

Pačioje kalvos viršūnėje yra gilus įdubimas. Iš pirmo pa­žvelgimo į jį, kiekvienas dasiprotėtų, kad tai ne gamtos, bet žmonių rankų padaras: įdubimas turi maždaug keturkampio formą, jo šonai, nors ir apgriuvę ilgų metų bėgy, tačiau dar yra lygūs ir kai kur lygiai akmenimis iškloti. Įdu­bimo viduryje guli ilgas, siauras akmuo, geriau į jį įsižiūrėjus ir pakvietus į pagalbą kiek fanta­zijos, gulintį žmogų primenąs. Kalvą apylinkės žmonės va­dina Karaliaus Pilimi ir sako, kad jos viršūnėje dauboje guli suak­menėjęs Girių Karaliaus kūnas…

Prieš daugelį metų, kada dar Lietuvoje žmonės sunkų baudžia­vos jungą vilko, o sulenkėję ba­jorai, valdydami didžiausius že­mės plotus, pertekliuje ir pra­bangoje ponavo, gyveno nepe­reinamose Karalgirio dykumose Girių Karalius. Jis buvo galin­gas, nenugalimas ir garsus, kaip ir tikri karaliai. Bajorai — žmo­nių engėjai — kaip ugnies bijojo Girių Karaliaus, o vargšai bau­džiauninkai vadino jį Dievo siųs­tuoju ir mylėjo ir garbino jį kaip didžiausią geradėją.

Girių Karalius buvo paprasto baudžiauninko sūnus. Užaugo jis surūkusioje, žemėje šiaudiniu stogu tėvo gryčioje. Motinos vargo ašaros jo šviesiaplaukę galvelę nuo pat mažų dienų lai­stė, o tėvas kruvinu darbo pra­kaitu jį maitino. Matė jis, kaip sunkiai dūsavo tėvas parėjęs iš darbo pono laukuose ir žalius barščius su dirsių duona valgyda­mas, matė kaip kriokė pavargęs naktį savo guolyje ir kaip kėlės vėl į darbą dar nakčiai nepasi­baigus. Matė, kaip jo sudžiū­vusi, išbalusi ir nuolat kosėjanti motina eidavo į dvarą daržų ravėti ir dirbo sulinkusi per ilgą dieną…

— Tėtuši, močiute, gal aš tam­stoms padėsiu? — klausdavo ber­niukas tėvų, dar vos nuo žemės paūgėjęs ir vos mažom kojytėm rėpliodamas.

— Privargsi dar, sūneli, ilgas dar tavo amžius, o pono darbai ne­baigiami, — sakė jam tėvas, o mo­tina spaudė jo galvelę prie krū­tinės ir sunkiai, sunkiai dūsavo… Kai Girių Karaliui sukako dvylika metų ir jis jau ganė laukuo­se kartu su kitais baudžiaunin­kais piemenimis pono bandą, mirė jo tėvas. Tėvas buvo stip­rus kaip ąžuolas ir daug dar metų būtų galėjęs gyventi. Bet nušovė jį ponas. Šventadienį ponas, sukvietęs daugybę svečių, suruošė miške medžioklę, Girių Karaliaus tėvą ir kitus baudžiau­ninkus išvarė į mišką žvėrių vai­kyti. Ten jį ir nušovė. Tiesiai į krūtinę šviną suvarė ponas iš blizgančio savo šautuvo, paskui prijojo prie gulinčio savo vergo ir metė jam auksinį dukatą…

Tėvas gulėjo vidury gryčios ant ilgo suolo, vaško žvakelė jo galvose pastatyta mirksėjo, o prie sustingusių jo kojų motina ašaras laistė. Girių Karalius ne­verkė, tik sunku be galo bu­vo jo jaunoje krūtinėje…

— Kai aš užaugsiu, tai ir po­ną nušausiu — pasakė jis moti­nai priėjęs: — neverk močiute.

— Nekalbėk taip, sūneli, iš­girs blogi žmonės ir vargas mums tada bus.

Greit po to ir motina mirė. Ir liko Girių Karalius pasauly vienui vienas. Jo tėvo gryčioje kiti baudžiauninkai apsigyveno, jo tėvo pramintais takais kiti žmonės vaikščioti pradėjo, o jį pašaukė į dvarą pas poną. Patiko ponui Girių Karaliaus mėlynos akys, šviesūs plaukai ir laibas, lankstus kaip nendrelė kū­nas. Padarė jį savo tarnu. Ap­rėdė Girių Karalių raudonom si­dabru išsiūtom kelinėmis ir žaliu žiponu su galiūnais, kojas ap­avė raudonais batais ir liepė klausyti visų pono įsakymų. Nuo ryto lig vėliausio vakaro turėjo būti Girių Karalius šalia pono ir įvairiai jam tarnauti. Kai ponas buvo linksmas ir pa­tenkintas, jis glostė kartais švie­sią Girių Karaliaus galvelę ir vadindavo jį zuchu, bet kai ponas buvo supykęs, jis mušė kumščiais Girių Karalių, spardė kojomis ir koliojo bjauriais žo­džiais. Ir kai gyrė, ir kai mušė ponas, Girių Karalius tylėjo ir jo mėlynos akys buvo ramios kai jūra…

Naktimis, kai ponas atsigul­davo, Girių Karalius eidavo į didelį dvaro parką. Su savim nešė seną apdraskytą smuiką. Į pat tolimiausią parko vietą nuėjęs, Girių Karalius liūdnai, liūdnai grojo smuiku, ir tada iš jo mėlynų akių upeliais liejosi ašaros, o baltam kaip popierius veide skausmas žydėjo…

Išgirdo kartą ponia Girių Ka­raliaus muziką ir nustebinta jos grožiu ir švelniu liūdesiu, liepė Girių Karaliui jai kai kada gro­ti. Išmokė jį už tai gaidas skai­tyti ir leido jomis naudotis.

Girių Karalius pagarsėjo. Da­bar kai jis grojo, žmonės iš vi­so dvaro rinkosi jį klausyti ir verkė, graudinos liūdnuosius smuiko garsus gaudydami… O Girių Karalius jau neverkė ir jo baltas kai popieris veidas buvo ramus…

Kai ponas taisydavo pokylius, kai dideliuose šimtais žvakių apšviestuose dvaro kambariuo­se linksminosi daugybė blizgan­čiais rūbais pasirėdžiusių ponų ir ponių, kai prie ilgų stalų, skaniais valgiais apkrautų, upe­liais liejosi brangūs vynai ir sal­dus midus, o visi svečiai links­mi ūžė, ponas liepdavo šaukti Girių Karalių.

Laibas kaip nendrė, žibančio­mis kaip žvaigždės mėlynomis akimis, nublukusį apdraskytų smuikų po pažastim pasikišęs, ateidavo Girių Karalius. Ramus, lyg suakmenėjęs, jis vos vos pa­lenkdavo galvą svečiams ir ilgi jo šviesūs plaukai žvakių švie­soje kaip auksas sužibdavo.

— Koks gražus vaikinas, šnibž­dėjo viena kitai ponios ir pa­nos, į Girių Karalių žiūrėdamos.

— Išpuikęs bernas… — su panieka švogždė ponai ir ponai­čiai, Girių Karaliui grožio pa­vydėdami.

— Grok mums! — liepdavo ponas Girių Karaliui.

Girių Karalius grodavo, ponai valgė skanius valgius, gėrė vyną ir midų ir šluostė ašaras grau­dingų Girių Karaliaus smuiko garsų klausydami…

Kartą, kai Girių Karaliui jau dvidešimti metai ėjo ir jis iš mažo berniuko virto aukštu plačia krūtine vyru, jis grojo puotos metu gausiems savo po­no svečiams. Kaip visada, taip ir tą vakarą, iš po Girių Kara­liaus smičiaus liejosi tik liūdnos liūdnos, kaip rudenio dienos, gaidos. Nuliūdę, užsimąstę sė­dėjo svečiai, stebuklingu gro­žiu ir pilnumu Girių Kara­liaus muzikos garsų sužavėti ir kamuodami giliai krūtinėse kiek­vienas savo skausmus, savo ne­laimes ir vargų. Ponios ir pa­nos batisto skarelėm ašaras šluostė, o žilaūsiai ponai, daug skausmo kitiems padarę ir pa­tys skausmo kalnus pakėlę, kaip silpnos moterys dūsavo… Urnai nuo krėslo pakilo jaunu­tė pana, kilnaus turtingo grafo duktė. Graži kaip pirma pava­sario gėlė, lengva kaip pūkas, ji tyliai prisiartino prie Girių Karaliaus ir palietė jo petį. Liūdnų garsų kaskadai iš karto nutilo ir Girių Karalius pakėlė lig tol prie verkiančio smuiko priglaustą galvą.

— Pagrok, berneli, ką nors linksmaus… Gana ašarų ir skau­smo! — šypsodamasi pasakė ji Girių Karaliui. Pažvelgė į ją savo ramiomis kaip jūra akimis Girių Karalius, ir vėl toliau grojo tik liūdnas, graudinančias meliodijas. Neil­gai grojo…

Įnirtęs, kaip vilkas šoko nuo savo vietos jo ponas ir pribėgęs griebė jį už rankos.

— Klausyk grafaitės, chame! — suriko jam.

Tylus, ramus stovėjo Girių Karalius prieš savo poną ir nė vienas raumuo jo veide nesujudėjo. Kairėje nuleistoje ran­koje laikė savo smuiką, o deši­nėje ilgą smičių.

— Pagrok ką nors linksmo — pradėjo rėkti svečiai. — Ga­na graudingą dejavimų…

— Nemoku aš savo smuiku linksmų garsų gimdyti — pasakė Girių Karalius, akimis sužaiba­vęs. — Nemoku linksmintis, ne­moku ir kitų linksminti… Skau­smas mano krūtinėje verda, tė­vo kraujas ir motinos ašaros linksmumą širdyje slopina.

Lyg nurimo kuriam laikui girti Girių Karaliaus pono svečiai, lyg pabūgo liepsnojančių jaunuolio akių, lyg suprato paslaptį, kurią jis giliai krūtinėj po auksu siūtu žiponu slepia. Bet paskui juok­tis pradėjo.

— Chamas apie širdies skau­smus prabilo… Chamas sielos balsų klausos…

Kraujas priliejo į galvą Girių Karaliaus ponui, ilgi jo ūsai su­drebėjo, kaktoje gyslos pritvin­ko, ir suspaudęs kumščius, tylus ir baisus kaip debesys prieš au­drą, priėjo jis prie jaunuolio:

— Grok! — sušuko, net langai sudrebėjo — grok šunies vaike, ne tai rykštėmis užplieksiu! Vėl priglaudė smuiką Girių Karalius prie balto kaip popie­riaus savo veido ir vėl pasipy­lė garsai… Ir dar liūdniau, dar didesniu graudingumu grojo Gi­rių Karalius. Nutilo svečiai. Vėl paniūro muzika sužavėti. Tik Girių Karaliaus ponas suraukęs antakius pašaukė tarną ir ką tai jam į ausį pašnibždėjo.

Vos baigė groti Girių Kara­lius ir nuvargęs nuleido ranką, smičių vadžiojusią, į kambarį įėjo keturi augaloti tarnai.

— Į kūtes jį, ir įpilt šimtą rykščių! — sušuko jiems ponas. — Išmokys tave ten, chame, link­smumo — nusijuokė dar, piktai į Girių Karalių pažvelgęs.

Aukštai pakėlė galvą Girių Karalius ir kaip žaibu permetė visus puotaujančius mėlynomis savo akimis. Norėjo ką tai pa­sakyti, tik ne pasigailėjimo pra­šyti, o ką nors pikta ir baisu, bet susilaikė. Tik greit pakėlė savo smuiką ir visu stiprumu metė jį į šviesiai degantį pečių, o smičių sulaužė pusiau ir numetė su panieka tiesiai savo ponui po kojų.

Tarnai griebę jį už rankų iš­vedė.

Ponai ilgai dar puotavo aukš­tuose dvaro rūmuose. Mu­zikantai baudžiauninkai grojo jiems linksmus, greitus šokius ir jie šoko ligi pradėjo švist, ka­da senai jau laukuose artojai prakaitu laistė purenamą ponų žemę, ir liūdnomis dainomis skundės sunkia savo da­lia. O tamsioje kūtėje šiauduo­se pusiau gyvas, žiauriai pono pakalikų sumuštas, gulėjo Girių Karalius ir tyliai tyliai, tyliau dar už švelnų pavasario vėjo pūtimą, dejavo…

Sunkiai sirgo Girių Karalius. Ponas garsių gydytojų vežė jį gydyti, pati ponia jį slaugino. Gydė, stangino jį ne dėl to, kad gaila jo jauno gyvenimo būtų, bet gailėjo jo didelio talento, jo muzikos.

Ponas už daug dukatų nupir­ko Girių Karaliui naujų smuiką, ponia daug naujų gaidų išrašė. Bet pasveikęs Girių Karalius smuiku jau negrojo.

— Negaliu aš dar groti, dar sustingę mano pirštai, dar krau­jas po ligos ūžia galvoje — pa­sakė jis ponui, kai tas liepė groti.

Tamsią rudens naktį dingo iš dvaro Girių Karalius. Kartu su juo pražuvo geriausias pono žir­gas, tymo balnas, auksu dabintas kreivas aštrus kaip skustuvas turkiškas kardas, du pištalietai ir ilgas blizgantis šautuvas. Nieks nematė, kada ir kur Girių Ka­ralius nujojo ir nieks nerado jo žirgo pėdų laukuose…

Tada tai ir praskambo po visą Lietuvą vardas — Girių Kara­lius. Kartojo tą vardą ir ponų rūmuose, ir baudžiauninkų su­rūkusiose gryčiose, ir bažnyčio­se, ir žydų smuklėse. Vienur kartojo su baime, su piktumu, kitur gi kartojo su didele meile ir viltimi.

Tai šen, tai ten kažkokį paslaptingi žmonės, raiti, ginkluoti, žiaurūs ir negailestingi ponams ir švelnūs, mielaširdingi prasčio­kams žmonims, puldavo dvarus, išplakdavo rykštėmis ponus, atimdavo turtus ir paskui sudegin­davo dvaro rūmus. Atimtuosius iš ponų pinigus paslaptingi žmo­nės išdalindavo baudžiaunin­kams.

Paslaptingų žmonių vadas bu­vo Girių Karalius. Jis visada jodavo savo būrio priešakyje ant geriausio žirgo ir skyrėsi nuo kitų savo draugų raudonu kaip kraujas apsiaustu ir baltu kaip popierius, visada sustingu­siu ramume, veidu. Girių Kara­liaus kardas kapojo tiksliausiai, šautuvas ir pištalietai taikė tai­kliausiai. Girių Karaliui pakė­lus prieš ką ranką, — arba mir­tis, arba laimė aplankydavo tą žmogų: mirtis, jei jis kėlė gin­klą, laimė, jei jis laimino. Baimė apėmė ponus. Savo dvarus jie pavertė tvirtovėmis. Girių Karaliaus apsilankymo bi­jodami.

Dieną naktį ginkluoti žmonės juos saugojo, dieną naktį nerimo ponai savo prabangoje. Netikėtai, nelauktai atjodavo Gi­rių Karalius su savo būriu gin­kluotų vyrų, ir tada vargas buvo tam ponui, kurį jis nubausti pa­siskyrė. Ginkluoti sargai, tik pamatę raudoną Girių Karaliaus apsiaustą, mėtė ginklus, slėpėsi į pakampes; tik vieną žodį pra­tarus, prieš Girių Karalių atsida­rydavo stiprūs dvarų vartai, nes kas neklausė Girių Karaliaus, tas mirdavo. Atėmęs iš ponų auksą ir bran­gius daiktus, išpliekęs rykštėmis ir sudeginęs dvarą, Girių Kara­lius su savo žmonėmis vėl pra­žūdavo. Ir nieks nežinojo, kur jis slepiasi, kur jo ieškoti ir ką jis puls. Gaudė Girių Karalių kariuomenė, medžiojo jį iš pačių ponų susidarę ginkluoti būriai, bet be vaisių.

Lygiai po metų, tamsią rudens naktį, nykią, tylią ir drėgną, Gi­rių Karalius grįžo į dvarą kur už­augo.

Dvare buvo didelis pokylis, toks pat, kai ir tą atmintiną Gi­rių Karaliui naktį, kai jį išplakė rykštėmis už tai, kad nenorėjo ponams linksmai smuiku groti. Prunkštė arkliai, pliauškėdami kanopomis pabjurusiu keliu, ty­liai žvangėjo Girių Karaliaus draugų ginklai.

Pirmas prie aukštų dvaro var­tų prijojo Girių Karalius. Viena ranka iš karto sulaikė nerim­stantį savo žirgą ir garsiai pa­beldė pištalieto rankena į ąžuo­linius dvaro vartus.

— Kas ten? — pasigirdo iš vi­daus.

— Atidaryki — tyliai, bet reiškmingai pasakė Girių Karalius.

Vartai bematant atsidarė. Ži­lagalvis vartininkas palenkė gal­vą sveikindamas Girių Karalių.

— Uždaryk vartus! — liepė jam Girių Karalius, kai visi jo draugai įjojo į dvarą.

Paskui nušoko nuo arklio ir dingo tamsoje, nuėjęs apšviestų dvaro rūmų langų kryptimi. Jo draugai likos laukti prie vartų.

Pasitikėdami ginkluotiems sargams, stiprioms užtvaroms ir savo narsumui, linksmai ir lai­svai puotavo ponai. Triukšmin­gai grojo baudžiauninkų orke­stras, jaunimas šoko, o seniai gurkšnojo vyną ir tęsė savo kal­bas.

— O kur tavo smuikininkas?

— paklausė namų šeimininką vie­nas svečių.

Šeimininkas suraukė antakius. — Pabėgo… Po tos nakties, kai groti nenorėjo ir rykščių ga­vo… Pasileidęs bernas buvo, užsispyrėlis, bet… gaila. Puikiai grojo.

Pabėgo? — nustebo svečias.

— Gaila. O aš norėjau prašyti, kad man jį parduotum. Duktė mat, užsimanė būtinai jį namuose turėti, kad grotų…

Buvo tai jaunos grafaitės, dėl kurios ir kilo nesusipratimas, tėvas.

Ūmai salėje pasigirdo duslus, bet ramus ir aiškus balsas, vir­šijęs pokylio ūžesį:

— Gal norite, ponai, kad pa­gročiau jums.

Visi duryse pamatė aukštą, plačiapetį vyrą, raudonu apsiaus­tu apsisupusį ir plačiakraštę ak­somo skrybėlę su strauso plunks­na ant galvos užsimovusį. Tai buvo Girių Karalius. Ramus, lyg šiaip sau įėjęs, stovėjo jis prie durų, rankas ant krūtinės sunėręs ir jo baltam kaip po­pierius veide niekas negalėjo įžiūrėti mažiausio susijaudinimo žymių.

„Girių Karalius”, kaip aidas prabėgo per svečių lupąs.

— Gal norit, pagrosiu jums! — pakartojo Girių Karalius ir ne­skubiu rankos kilstelėjimu nusi­ėmė skrybėlę.

Šviesūs geltoni plaukai kaip auksas sužibo žvakių šviesoje, ir visi pažino Girių Karaliaus asmeny tylų ir ramų, visada liūd­nas meliodijas grojantį, bau­džiauninką.

— Tai tu, latre, vagie! — pirmas sušuko šeimininkas. — Ei, žmonės, čionai, griebkit tą niekšą ir pliekit jo chamišką kūną ligi jis bus gyvas…

Bet nebaigė šeimininkas: iš po raudono Girių Karaliaus ap­siausto išsikišo dvi rankos, pištalietais ginkluotos ir atsikreipė krūvon subėgusių svečių pusėn. — Riksmas nepagelbės. Da­bar čia mano valia. Kas nors judesiu parodys neklausąs ma­nęs — nušausiu vietoje. Žinote, ponai, kad Girių Karalius nie­kad neklysta šūviu.

Pro duris įėjo dešimt Girių Karaliaus draugų. Juodais ap­siaustais apsiavę, visi jauni ber­neliai, ginkluoti šautuvais, kar­dais ir pištalietais, jie išsirikiavo vienoje eilėje prie sienos, užpa­kaly Girių Karaliaus ir tylūs, ramūs laukė savo vado įsakymo.

Girių Karalius mojo kaire ran­ka. Priėjusiam prie jo vienam draugų liepė pašaukti kelis tar­nus. Kelioms sekundėms pra­slinkus, trys augaloti tarnai, dre­bėdami iš baimės, įėjo į kambarį.

— Paimkit jį. — Liepė Girių Karalius tarnams, rodydamas į buvusį savo poną.

Du tarnai priėjo prie parau­dusio ir drebančio iš piktumo namų šeimininko.

— Lauk, niekšai! — sušuko tas, vos tik jį palietė rankomis. — Verčiau mirti, negu leisti bjau­riom chamų rankom save paliesti…

Ir stvėręs sunkią ąžuolinę kė­dę, jis žėręs ja tiesiai vieno savo tarno galvon.

Tas be žado krito žemėn. Tuo pačiu momentu praskambo šū­vis ir namų šeimininkas, sumo­jęs rankomis, susmuko žemėn. Tai buvo ženklas kovai. Ponai bematant ištraukė kardus ir puo­lė Girių Karalių ir jo draugūs, šie irgi stvėrėsi kardų.

Ponų buvo žymiai daugiau. Jie švytruodami kardais prispau­dė prie sienos girių brolius. Šie sustoję eilėn, kovojo šaltai ir tvarkingai. Kiekvienas jų smū­gis, kiekvienas kardo švystelėji­mas buvo taikius. — Mušt banditus!.. Dabar jie neištrūks! Pirmyn!.. — rėkė po­nai, kaip pamišę šokinėdami apie tvarkingai sustojusius prie sie­nos ties durim girių brolius ir šaltai besiginančius.

Tai šen, tai ten, mitriu girių brolio kardu užkliudytas, krau­ju apsipylęs, susmukdavo ąslon koks ponas. Bet tas ponų ne­baugino ir jie dar didesniu už­sidegimu spaudė girių brolius.

Girių Karalius kovojo kaip liūtas. Ramus, savo kardu be reikalo jis nemosojo, tačiau jei jau sušvisdavo juo — vienas prie­šų krisdavo.

Palikęs draugus ties durimis kovoti, Girių Karalius žingsnis po žingsnio pro ponų eiles sky­nė sau kelią prie pečiaus, ant kurio iškyšulio buvo pastatytas keturios žvakidės degančių žva­kių. Raudoną savo apsiaustą jis apmatavo ant kairės rankos ir kartais ta ranka apsigindavo nuo priešų smūgių. Tik po kelių minučių pasisekė Girių Karaliui prasimušti prie pečiaus. Kilo didžiausią kova. Jį puolė šeši ponai ir Girių Karaliui teko įtempti visas jėgas. Jau, jau, rodos sukapos Girių Karalių, keli draugai šoko jo pusėn gel­bėti, bet Girių Karalius pats atsigynė. Mostelėjo kelis kartus kardu, kad ponai atšoktų per porą žingsnių, o paskui tuo pa­čių kardu nužėrė žemėn visas žvakides.

Dideliam kambaryje iš karto pasidarė tamsu kaip kapuose. Kelioms sekundėms užviešpata­vo tyla. Paskui pasigirdo tylus kojų šnerimas ir šnibždesys; kažkur suzvimbėjo išmuštas lan­go stiklas.

— Laikykit! Jie bėga! — pa­sigirdo atsipeikėjusių ponų bal­sai, — Šviesos! Duokit šviesos! Vienur kitur sužibo skeliamo titnago žiežirbos. Uždegė žva­kes. Uždusę, paraudę nuleistais kardais dairėsi ponai vienas į kitą. Girių brolių jau nebuvo: pasinaudoję laikina tamsa — jie pabėgo.

Ponai tuoj pašaukė tarnus, liepė pabalnoti žirgus ir šoko vytis girių brolius, o ponios ir panos, kovai vykstant susispau­dusios viename kambario kampe, pradėjo slauginti sužeistuosius. Sužeistųjų buvo aštuoni, o namų šeimininkas buvo užmuštas. Gi­rių Karaliaus kulka pataikė jam tiesiai į kaktą.

Sužeistųjų ponų tarpe buvo ir jaunos grafaitės, norėjusios girdėti Girių Karaliaus linksmos muzikos, tėvas. Jis pirmas, iš­traukęs kardą šoko prie Girių Karaliaus ir pirmas su įkirsta galva, krauju apsipylęs, krito sužeistas. Duktė, atsiklaupusi prie jo, baltu šilko šaliku apri­šo jam galvą.

— Du tikslai dabar man širdin įaugo — pasakė dukteriai senas grafas: — greičiausiai pasveikti ir… gyvą užkasti žemėn tą cha­mą. O kad aš ramus namie nesėdėsiu, kol bus gyvas Girių Karalius — tebūna liudininkais mano protėviai!..

Greit po to grafas su dukte­rim karietoje išvyko namo. Jį lydėjo keli dešimčiai ginkluotų raitų tarnų. Kiti ponai, pasišvaistę dvaro apylinkėse ir ligi putų suvarę arklius, grįžo į dvarą. Girių Karaliaus ir jo draugų jie nė iš tolo nematė.

Senas grafas, nedavažiavęs savo dvaro, mirė. Jauna grafaitė, plaukus raudama iš skausmo, prakeikė tėvo užmušėją?

Prie tėvo karsto ji davė prie­saiką atkeršyti Girių Karaliui.

— Mirdamas tėvas savo bo­čių kaulais prižadėjo išnaikinti girių brolius, o jų vadą gyvą sukapoti. Tą jo pasižadėjimą dabar aš pasiimu… — pasakė ji susirinkusiems į laidotuves po­nams ir apylinkių žmonėms. — O tam jaunųjų vyrų, kurs padės man mano pažadą įvykdyti, pa­sižadu atiduoti savo ranką ir širdį.

Daug narsių ponų ir ponaičių buvo seno grafo laidotuvėse, tačiau nė vienas jų neatsiliepė į tą grafaitės kvietimą. Žinojo visi, kad Girių Karalius jiems nepasiekiamas, kad visur yra Girių Karaliaus šalininkų ir kad kiekvienas žodis, prieš Girių Karuliu pasakytas — lėmė mirtį. Tad tylėjo visi galvas nuleidę, nors ne vienas jų širdyje troško padėti viengungei grafaitei ir su ja susituokti.

Su panieka į juos pažvelgusi, nusišypsojo grafaitė ir išėjo iš kambario.  

Praėjo ruduo, šalta speiguota žiema, ir linksmas žalumu vaini­kuotas pavasaris vėl viešpatavo gamtoje.

Girių Karaliaus vardas tebe­skambėjo Lietuvoje. Ponai, gi­rių brolių pamokyti, lenktyniuo­dami stengėsi lengvinti savo bau­džiauninkų buitį, kaip perkūno bijodami Girių Karaliaus atsi­lankymo.

Lengviau atsiduso lig tol sle­giami, varginami ir nežmoniš­kai išnaudojami baudžiauninkai ir garbino Girių Karaliaus, vardą.

Rečiau ir Girių Karalius su savo draugais išjodavo iš tam­siųjų miškų žiaurių ponų bausti ir rečiau jau naktimis švietė danguje deginamų dvarų gaisrai.

Tik jauna grafaitė tebekankino savo baudžiauninkus. Daug daugiau jiems darbo paskyrė, plakė už kiekvieną menkniekį rykštėmis; net lig mirties kelis baudžiauninkus užplakė.

— Teateina jums į pagalbą jūsų Girių Karalius, teapgina ir teišplaka ir mane rykštėmis, kaip kitus ponus plaka ir kaip kad aš jus plaku — sakė su pa­nieka baudžiauninkams.

Dantis sukandę kentė bau­džiauninkai grafaitės kankinami ir dieną ir naktį laukė Girių Karaliaus ateinant.

— Atjos, sakalėlis, neapvils… Ateis ir mūsų vargų galas — ra­mino jie vienas kitą.

Bet sulaukti negalėjo. Girių Karalius lyg vengė grafaitės dvaro. Aplinkui už daug ma­žesnius žiaurumus su baudžiau­ninkais ponus baudė, o grafaitės nelietė. Gal todėl nelietė, manė žmo­nės, kad grafaitės dvare visada stovėjo šimtai ginkluotų vyrų, ne iš tų pačių baudžiauninkų surinktų, bet už pinigus iš Kauno ir kitų Lietuvos miestų grafaitės pasamdytų. Jie stropiai saugojo grafaitės dvarą, visada pasiruošę Girių Karalių šautuvų ugnimi sutikti.

Ginkluotiems savo vyrams va­dovavo pati grafaitė. Pištalietais apsiginklavusi, raita, savo vyrų priešakyje grafaitė jodinėjo vi­sur, kur tik koks gandas kildavo apie Girių Karaliaus pasirodymą. Tačiau susiremti jai su juo neteko.

Susitiko grafaitė Girių Karalių visai netikėtai.

Ramų gegužės vakarą, pavar­iusi visą dieną galvotrūkčiais jodinėdama apylinkėse ir Girių Karaliaus pėdų sekdama, grafaitė ilsėjosi savo rūmų salėje. Dide­lėj minkštoj kėdėj sėdėdama, mažute, bet stipria ranka švie­siaplaukę galvelę parėmusi, ji galvojo apie Girių Karalių.

Prisiminusi jo baltą kaip po­pierius veidą, degančias akis ir drąsią kalbą, iššaukusi vaizduo­tėje lankstų ir vikrų Girių Ka­raliaus pavidalą, ji jau ne su piktumu, ne su keršto ugnimi mąstė apie jį.

— Jis ir aš — galvojo grafai­tė: — tik jis Lietuvoje toks galin­gas, kad net visi didžbajoriai prieš jį dreba iš baimės ir tik aš tokia drąsi ir nebijau Girių Karaliaus.

Grafaitė taip giliai buvo užsi­mąsčiusi, kad nė negirdėjo, kaip į kambarį tylomis įėjo žmogus, įėjęs ilgai stovėjo prie durų, ne­norėdamas nutraukti grafaitei minčių pynių. Besileidžiančios saulės raudoni spinduliai, pro aukštą langą pla­čiu ruožu įėję į salę auksu žė­rėjo grafaitės plaukuose ir ji, baltoje suknelėje, tyli, rami ir užsimąsčiusi jau ne moteris — ka­riautoja, tokia, kai dieną apsiginklavusi ir antakius suraukusi ant žirgo jodinėjo, atrodė bet atrodė kuklia, švelnia ir gailestinga mergele, kuri ne tik žmogų nukauti, bet ir musės už­mušti, rodos, nepasiryžtų.

Žmogus žengė kelis žingsnius arčiau. Jo žingsnius ąžuolinių salės grindiniu išgirdo grafaitė.

Pakėlė galvą ir pažvelgė į žmogų. Šoko kai iš ugnies.

— Tai tu… Gilių Karalius.

— Taip, aš, grafaite — atsakė Girią Karalius. Girdėjau, kad tamsta manęs ieškai, vargsti jodinėdama per dienas. Gailiuosiu… tamstos ir atėjau pats.

Grafaitė, nustebinta, visa dre­bėdama iš baimės ir susijaudi­nimo, plačiai atvertomis akimis žiūrėjo į Girią Karalių, ir dažnai dažnai krūtine traukdama orą, negalėjo ištarti nė vieno žodžio.

— Gal tamsta nori, kad aš smuiku linksmai pagročiau? Ga­liu pagroti — šiandieną man links­ma.

Ir Girių Karalius parodė į pakabintą už pečių maišely smuiką.

— Kaip tu atėjai… Juk dvarą saugoja šimtai ištikimų man tar­nų? — pagaliau vos ištarė gra­faitė.

— Visi tarnai, grafaite, žmo­nės. Kur durų neatidaro auksas, ten jas atidaro vynas… tuo labiau, jei eini ne pro vartus, bet lipi per tvoras…

Kiek laiko abu tylėjo.

— Tu užmušti mano tėvą — pasakė grafaitė.

Taip. Bet užmušiau nely­gioje kovoje… Mano tėvą po­nas nušovė kaip šunį…

— Aš prisiekiau tau atker­šyti… — vėl tarė grafaitė. — Keršyk, grafaite, jei gali… Esu tamstos dvare vienas, o tamsta turi aplinkui šimtus išti­kimų tarnų.

Vėl abu ilgai tylėjo.

— Tu man patinki, Girių Ka­raliau, — pirma sujudo grafaitė. — Tu drąsus, tu nenuilstamas savo siekinių sargyboje… Gaila, kad tu chamas ir bėglys baudžiau­ninkas…

Girių Karalius nusišypsojo.

Paskui priėjo prie grafaitės ir paėmė ją už rankos. Toji krūp­telėjo.

— Gailiesi, grafaite, kad esu ne bajoras… — dusliu balsu jai pasakė: — gailiesi, kad neturiu dvarų ir šimtų baudžiauninkų… O nežinai, grafaite, kaip aš ne­pakenčiu, kaip niekinu visus ba­jorus… Ir tavęs, grafaite, lygiai kaip visus nekenčiu… ir tau už visas daromas žmonėms skriau­das užmokėsiu… Skubink, gra­faite, keršyk man šiandieną, da­bar, kol atėjau pas tave be savo girių brolių ir kardo, nes paskui — aš keršysiu. Už žmonių aša­ras, skausmą ir vargą, už nekal­tųjų kraują ir kankynes keršysiu…

Girių Karalius sunkiai atsisė­do kėdėj, lyg sunku jam buvo tuos žodžius grafaitei pasakyti. Grafaitė greitais žingsniais išėjo iš salės.

Praėjo kelios minutės. Girių Karalius vis ramiai sėdėjo. Gal­vą parėmęs rankomis, jis giliai užsimąstė. Visada ramiam jo veide, dabar, spindėjo didelis skausmas.

Grįžo grafaitė. Abiejomis ran­komis ji nešė du pištalietus. Jai įėjus, savo minčių kankinamas, Girių Karalius nė nekruptelėjo, lyg nežinojo, kad grafaitė išė­jusi galėjo pašaukti ginkluotų tarnų ir jį vietoje nužudyti.

Grafaitė pištalietus padėjo ant stalo ir tyliai palietė ranka Gi­rių Karaliaus petį. — Prisiekusi atkeršyti už tė­vo mirtį, aš išmokau šaudyti iš pištalietų… Pataikau į obuolį aukščiausiam medyje… Šaukiu tave dvikovon.

— Dvikovon! — nustebęs at­sistojo Girių Karalius. — Juk aš bėglys baudžiaunin­kas… — Taip, dvikovon — pertrau­kė jį grafaitė. — Lauke dar švie­su, skubink greičiau tuo pat ke­liu, kuriuo atėjai, išeik iš dvaro ir lauk manęs panevėžy ties kum­pa liepa… Aš ten tuoj ateisiu… viena.

Girių Karalius, nusišypsojęs, išėjo pro duris.

— O ar užmiršai, grafaite, kad Girių Karaliaus šūvis nie­kad neklysta — pasakė dar išei­damas.

Grafaitė nieko neatsakė.

Prie pat Nevėžio, gražioje pievoje, augo didelė kreiva liepa. Plačiai išsišakojusi, metai iš metų šlamėjo ji žaliais lapais, arba žiemos miege sustingusi, sniegu padabinta, stiepės, aukš­tai į padangę aukštomis savo šakomis.

Vasarą po liepa keleiviai pa­vėsiu gaivinosi, dvaro piemenys dūdelėmis dūdavo, o vakarais berneliai su mergužėlėmis po ja burkavo. Žiemą liepa kaip di­delis rodiklis rodė keliaujan­tiems netoliese besitiesusiu vieškeliu, kai jis pūgų būdavo užpustytas, kuria kryptimi reikia važiuoti.

Po ta liepa Girių Karalius laukė grafaitės. Atsirėmęs pe­čiais į storą jos kamieną, sunė­ręs rankas ant krūtinės, žiūrėjo jis į tą pusę, iš kur turėjo ji atjoti. Apsitaisęs juodais rūbais, juo­dą skrybėlę giliai ant akių už­simovęs, jis dar labiau, negu paprastai, išbalęs atrodė. Ramus jo veidas vėl buvo sustingęs kaip akmeninis ir tik mėlynos akys rodė, kad plačioje jo krū­tinėje liepsnoja neramumo ir skausmo ugnis…

Vieškely, tolumoje, pasirodė stulpas dulkių. Girių Karalius jį sekė akimis. Greit dulkėse išsi­skyrė tamsus žirgo siluetas. Ant žirgo Girių Karalius įžiūrėjo šviesią grafaitės suknelę.

— Tamsta man leisi padėti nu­lipti nuo arklio? — paklausė tyliu baisu jaunuolis, kai grafaitė prijojo.

Nuimdamas grafaitę nuo žirgo, Girių Karalius kurį laiką užlaikė ją savo glėbyje.

— Juk aš dabar ką noriu galiu su tamsta padaryti… Galiu pa­smaugti, galiu į savo miškų tan­kynes nuvežti, galiu, pagaliau, čia pat už žiaurumą su žmonė­mis nubausti.

Grafaitė išsmuko iš jo rankų.

— Pradėsim — pasakė šaltai. Abu, susėdę po liepa, užtaisė du grafaitės sidabru dabintus pištalietus. Abu savo pirštais į vamzdžius pylė paraką, kimšo pakulas ir švino kulkas.

Greit pištalietai buvo užtai­syti. Girių Karalius atžymėjo pievoje dvi vietas, per dvide­šimt žingsnių vieną nuo kitos.

— Galim pradėti — pasakė jis priėjęs prie glostančios savo žirgo kaklą grafaitės.

Grafaitė, nuraudusi, degančio­mis akimis žiūrėjo į jį.

— Tu mane nušausi? — pa­klausė.

— Taip, — ir Girių Karalius nu­sišypsojo: — tamstai, nedaug be­liko gyventi… Jei nori, aš galiu pagroti smuiku linksmų melodijų. Juk jų kadaise norėjai.

— Grok.

Girių Karalius ištraukė iš odinio maišelio už pečių smuiką ir smičių.

— Negrojau smuiku nuo to vakaro, kai mane… išplakė.

Paskui pradėjo groti. Linksmi, ugningi garsai pabiro po liepa. Greiti, kaip upės vilnys, jie sku­bino vydamiesi vienas kitą, ar­dė smagiu juoku rimtį ir sken­do, tirpo jau vakaro tamsos šešėliais nuženklintame dan­guje…

— Gana — vos ištarė pabalu­siom lūpom grafaitė.

Jos akyse švietė tyros ašaros, nors smuikas linksmumu šnekėjo.

Smuiką Girių Karalius atsar­giai padėjo po medžiu, o šalia nusiėmęs numetė plačiakraštę savo skrybėlę ir paskui, nė ne­pažvelgęs į grafaitę, griebęs pištalietą, vos paūgėjusia žole nuėjo į paženklintą vietą, iš kur turėjo šaudyti.

Grafaitė irgi atsistojo jai skirtoje vietoje.

Nusišluosčiusi skarele akis, ji lyg nurimo, o kai pamatė prie­šakyje baltą ir ramų Girių Ka­raliaus veidą, lyg piktumo žie­žirbėlė jos akyse sužibo.

— Skaičiuosiu ligi trijų… Pa­sakius „trys”, galima taikinti ir šaut… — pasakė Girių Karalius.

Grafaitė stipriai mažoje ran­koje suspaudė pištalietą.

— Vienas — išgirdo ramų Gi­rių Karaliaus balsą: — du, trys…

Greit pakėlė pištalietą ir pra­dėjo taikinti, dabar jau besi­karščiuodama ir galvodama tik, kad pataikintų tiesiai į plačią Girių Karaliaus krūtinę.

Paskui šovė. Šovė ir Girių Karalius, bet grafaitė matė, kad šaudamas jis nukreipė ranką ir kulipka nu­ėjo kažkur į šalį.

Girių Karalius kiek laiko sto­vėjo nejudėdamas. Paskui, lyg pavargęs, atsargiai susmuko ir atsisėdo pievos žolėje.

— Kodėl tu nešovei į mane?! — pribėgo prie jo grafaitė. — Tu manė tuo kruvinai užgauni!.. Nenoriu aš baudžiauninko pasi­gailėjimo.

Veidas jos degė piktumu ir ji stūmė ranka Girių Karaliaus petį. Tas kaip girtas susvyravo.

— Tu sužeistas? Kas gi tau? — vėl sujudo grafaitė.

Ji puolė prieš Girių Karalių ant kelių ir pradėjo segti jo juodą švarką.

— Nereikia! — atstūmė jos ranką Girių Karalius.

Jo balsas buvo ramus, nors kaktoje ir ties lūpom žymėsi skausmo raukšlės.

Gerai šaudai, grafaite… Tiesiai į krūtinę pataikei… Nu­šovei Girių Karalių… atkeršijai.

Kaire ranka spausdamas krū­tinę, Girių Karalius susmuko žemėn.

Grafaitė ranka palaikė jo galvą, ir atsisėdusi greta, prispaudė ją prie savo krūtinės… Kita ranka glostė Girių Karaliaus šviesius plaukus…

Saulė jau nusileido. Šešėliai kaupėsi aplinkui, lyg slėpdami nuo viso pasaulio, kad miršta nenugalimas Girių Karalius, silpnos moteries rankos mirtinai sužeistas.

— Kodėl! tu į mane nešovei?.. Kodėl!.. — tyliai klausė grafaitė prie pat Girių Karaliaus veido pasilenkusi.

Iš jos akių tiesiai ant Girių Karaliaus veido riedėjo didelės šviesios ašaros.

— Todėl, kad myliu… Senai tave myliu… ir laimingas esu nuo tavo rankos mirdamas.

Grafaitė stipriai stipriai priglaudė Girių Karalių prie krūtinės ir balsu verkdama ėmė bučiuoti jo lūpas, akis, plaukus.

— Ir aš tave myliu… — šnibž­dėjo jam.

Vėlai naktį grįžo į dvarą gra­faitė. Pašaukusi kelis baudžiau­ninkus, liepė jiems eiti į miškus ir pranešti girių broliams, kad jų vadas negyvas guli ties krei­vąja liepa ant Nevėžio kranto.

Pati apsitaisė juodais rūbais, galvą pelenais apibarstė ir visą naktį meldėsi dvaro koplyčioje. Nuo to laiko grafaitė per visą amžių nenuėmė juodų rūbų ir nesidžiaugė gyvenimo linksmy­bėmis: kaip vienuolė, vienui viena gyveno dideliuose dvaro rūmuo­se, nė iš tolo neprisileisdama prie savęs kaimynų bajorų ir nė kalbėti nenorėdama apie vedy­bas, nors daug kilnių bajorų iš visos Lietuvos ir net Lenkijos jai piršosi.

Ištikima buvo Girių Karaliui, kilniam baudžiauninkui vargšų užtarėjui. Kaip didžiausią šven­tenybę laikė atminčiai Girių Ka­raliaus smuiką, kuriuo tik jai jis pasaulio džiaugsmais buvo pra­šnekęs; taip pat saugojo ir Girių Karaliaus plačiakraštę skrybėlę.

Girių Karaliaus kūną girių bro­liai užkasė jo pilyje Karalgiry. Ant kapinyno uždėjo ilgą akmenį, žmogaus figūrą primenantį.

Po kelių metų iškriko girių broliai be savo vado, nuėjo kiek­vienas savais keliais, o žmonės vargdieniai vėl liko be užtarėjų sunkioje baudžiavos kanky­nėje…

Ilgi metai supūdė Girių Ka­raliaus pilies rūmų ąžuolinius rąstus, liūtys, kaitros ir šalčiai išardė pilies rūmus ir liko apie Girių Karalių tik viena atmintis

— ilgas samanotas akmuo ant jo kapo.

Liko dar didelis ir brangus Girių Karaliaus paminklas — žmo­nių atminimas. Iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, eina pasakoji­mai Lietuvoje apie Girių Kara­lių. Pamiršo žmonės sunkią baudžiavą ir ponų žiaurumą, bet Girių Karaliaus — baudžiauninkų užtarėjo — pamiršti negali.