Juknaičių Alkos kalnas

Juknaičių Alkos kalnas. Šis kalnas yra didžiausias visame Šilutės apskrityje. Jis guli tarp Juknaičių ir Maže­lių kaimų. Tą kalną vienį vadina „Didkalniu“. Sakoma, kad čia senų senovėje gyvenęs vienas Lietuvos didžiūnas, nuo ko šis kalnas ir tokį vardą gavęs. Anot kitų, čia buvusi pilis ir dievams garbinti vieta. Pilies gyventojams senąją savo tikybą pame­tus ir priėmus kryžiuočių skelbiamąjį moks­lą, senieji dievai supykę ir prakeikę tą pilį ir josios gyventojus. Dėliai tos priežasties pilis su savo gyventojais su didžiu braškėjimu prasmegusi kiaurai žemės.

Ant to kalno seniau buvęs matomas ur­vas. Įmetus akmenį į tą urvą pasigirsdavęs atgarsis tarsi jisai butų nukritęs ant aslos.

Alkos kalnas / P.M. // Vakarai (Klaipėda). – 1936, rugpj. 2, p. 4.

Juknaičių Alkos kalnas

Aukštumos viršūnė (aukštis 32,9 m) Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, apie 0,7 km į vakarus nuo Juknaičių kaimo, 0,78 km į pietvakarius nuo geležinkelio Klaipėda-Pagėgiai, 0,17 km į šiaurės rytus nuo kelio Klaipėda-Jurbarkas.

Kalnas beveik suardytas; jo šlaitai buvę statūs, dabar apardyti ariant, o šiaurės rytų šlaitas nukastas kasant smėlį. Išliko tik apie 33 x 25 m dydžio, šiek tiek aukštesnis (apie 3 m) už gretimą lauką pakilimas. Alkos kalno žvalgomuosius tyrimus 1963 m. atliko Istorijos instituto archeologai. Į šiaurės vakarus nuo kalno buvo senovės gyvenvietė; rasta lipdytos keramikos grublėtu ir lygiu paviršiumi.

Legendos ir padavimai

Pasakojama, kad ant kalno buvo aukuras ir kunigaikščio rūmai, kuriuose gyvenęs valdovas su dukra Laimute. Gyventojams apsikrikštijus, senieji dievai įnirto ir per vieną puotą žmonės ir pastatai su dideliu trenksmu kalne prasmego.

Pasak kito padavimo, Alkos pilyje gyvenęs bajoras su gražuole dukterimi, kuri pamilusi gretimos pilies jaunikaitį ir prieš tėvo valią slapčia po šventvietės didžiuoju ąžuolu susituokė. Tėvas nusprendė priimti krikštą ir dukterį išleisti už riterio. Buvo įsakyta nukirsti ąžuolą. Bekertant apsiniaukė dangus, ėmė žaibuoti, kilo baisi audra ir pilis su visais gyventojais prasmego į atsivėrusią prarają; kalnas imtas vadinti Alkanu kalnu.

Senovėje ši vieta garbinta vietos gyventojų. Pasak padavimų, kiekvienas praeidamas nusiimdavo kepurę ir sakydavo „Labas vakaras, ponas Alkos kalne“. Jei žmonės to nedarydavę, nematoma ranka numušdavusi nuo galvos kepurę. Kalnas buvo mėgstamas žmonių, jaunimas jį dažnai lankydavo pavasarį ir vasarą.