Kuršių marios

Kuršių marios – didžiausias vidaus vandens telkinys mūsų respublikoje. Jų plotas maždaug 1610 km², iš kurių 413 km² priklauso Lietuvai. Kuršių marios šiek tiek didesnės už savo pusseserę Aistmares, tyvuliuojančias anapus Sembos pusiasalio. Marios plačiausios – apie 46 km – pietinėje dalyje. Siauriausia vieta yra įsiterpusi tarp Smiltynės ir Klaipėdos; tai vartai į jūrą. Iš pietų į šiaurę marios turi beveik 93 km ilgio. Savo forma šis didžiulis vandens baseinas primena statųjį trikampį, kurio smailusis kampas įrem­tas tiesiog į Klaipėdą.

Nepaisant palyginti didelio ploto, marios negilios: vidutinis jų gylis tik 3,7 m. Giliausia yra pietine Kuršių marių dalis, kurią senieji lietuvių žvejai vadindavo Budumu (1-5 m). Šiaurinėje dalyje marios žymiai seklesnės, ma­ža kur terasi gilesnę kaip 2—3 m vietą. Tik išilgai nerijos tęsiasi gilesnis dugno ruožas, Panerijos duburiu vadinamas. Šiuo ruožu ei­na pagrindinis laivininkystės kelias“.

Į Kuršių marias įteka visa eilė upių: Ne­muno atšakos: Atmata, Skirvytė, Gilija, Vorusnė ir kt., be to, dar: Algė, Paitė, Lūja, To­te, Deimena, Nemunynas ir kt. Marių dubeny­je yra 6,2 km² vandens; per metus upės sune­ša 22 km³ vandens, taigi į marias patekęs jū­ros vanduo atskiedžiamas ir yra nebesūrus. Vandens lygis, be kai kurių atvejų, mariose aukštesnis, taigi jis liejasi į jūrą.

Marių vanduo, galima sakyti, visiškai gėlas, kaip ežere. Tik sąsiauryje, paragavęs vandens, pajunti jūros skonį, ir tai ne visada. Ilgesnį laiką pučiant vėjams nuo jūros, pro sąsiaurį priedugnine srove į marias veržiasi druskingesnis vanduo, o paviršiumi priešinga krypti­mi ima plūsti Nemuno vanduo, šiose dviejų vandens galybių rungtynėse marios dažniau­siai nugali jūrą. Su jūros vandeniu į marias įplaukia ir jo gyventojų medūzų ir kitų gyvių.

Šaltesnę žiemą speigai Kuršių marias ap­kausto storu (iki 60 cm) ledo šarvu, kuris laikosi vidutiniškai apie 80 dienų. Kartais būna lygus it stiklas; seniau tokiu ledu buri­nėmis rogėmis važinėdavo; šias roges naudo­davo ir mūsų pasienio policijos sargyba. Iš šio šarvo marias pavasarj išvaduoja Nemunas: jo pavasario potvynio vandenys veržiasi po marių ledu ir jį skaldo. Kai kur susidaro ledo lyčių sienos (sangrūdos) iki 8-10 m aukščio, kurios slinkdamos griauna namus, medžius, krantus. Ypač daug nuostolių ledo lytys pada­rė 1928 m. Pagaliau Nemuno vandenys visą „žiemos pramonę“ išvaro į Baltijos jūrą.

Kuršių marios seniau buvo labai žuvingos. 1960 m. jose sugauta per 13 200 centnerių žuvies (jų tarpe apie 2300 centnerių ungurių). Kadaise mariose žvejai sugaudavo daug eršketų ir lašišų. Ypač garsios marios karšiais ir unguriu. Žuvis nuo seno buvo nerijos ir apymario gyventojų maisto pagrindas. Seni žvejai ne tik gerai pažįsta žuvis, jų gyvenimą ir įpročius, kiekvieną jų mėgstamą marių kampelį, bet ir yra sukūrę labai gražių prasmingų žodžių žvejybos įrankiams ir priemonėms vadinti. Štai tik keletas jų: panta, bradai, užbada, ailė, smeigstis. Ungurius seniau gaudydavę tam tikrais tinklais — ungurininkais, pūgžlius – pūkiniais, ož­kas (tokia žuvis) — ožkiniais ir t.t.