Drevernos milžinkapis

Pietinėje Drevernos dalyje stūkso lygiame apylinkių kraštovaizdyje išsiskirianti, medžiais apaugusi kopa. Dabar tai senosios Drevernos kapinės, apsuptos legendomis, dėl kurių ši kopa dar yra vadinama Milžinkapiu, esą čia laidojant, vietiniai atkasą milžino kaulų.

Drevernos kapinės

Etnografine prasme labai įdomios ir savitos kapinės. Ypač originalus kapinaičių išdėstymas. Kalnelis aplink kurį ratu sukasi viršaus link takelis. Kadangi šiose vietovėse nepasitaiko jokių aukštumų, akivaizdu, kad kalnelis buvo supiltas tam, kad potvyniu metu nebūtų nuplautos kapinės. Pastaruoju metu, ši vieta šiek tiek atgaivinta. Iš augmenijos amžiaus ir gausos ant kalnelio, galima spręsti, jog daug metų kapinaitės buvo apleistos ir pamirštos. Kaip dažnai šiuose kraštuose pasitaikė, jos labai nenukentėjo nuo vandalų.

Kapinėse yra galimybė susipažinti su to meto vietinių kalvių gamybos antkapiais ir iki šiol išsaugotais Mažosios Lietuvos architektūros paminklais – krikštais. Krikštas – viena iš senoviškiausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje. Drevernos kapinėse yra laivadirbio J. Gižo šeimos kapas. Kapas dėmesio sulaukė praėjus keleriems metams po J. Gižo etnografinės sodybos sutvarkymo. Ant laivadirbio paminklo išraižytas laivas.

Milžinkapis ir jo legendos

Anot padavimo, Drevernos apylinkėse kadaise gyvenęs milžinas, mielai padėdavęs žmonėms. Sykį vienas senolis norėjo per Marias pereiti ir užmaryje prisirinkti malkų, nes ten augusi puiki giria. Todėl senukas kreipėsi į milžiną, kad tasai užpiltų Marias ir senukas galėtų pereit į girios pusę. Milžinas nuėjo Drevernon smilčių parsinešti, prisikrovė pilną maišą ir ėjo Marių užpilti. Tačiau jam pratrūko maišas ir smiltys pabiro ant žemės.

Milžinas atsisėdo ant smilčių maišo lopyti. Jo ilgos kojos nutįso iki Brukšvos pievos, kurios buvo priaugusios krūmų ir ten veisėsi daug vilkų. Alkani vilkai subėgo prie milžino ir nukrimto jam kojas. Jis buvo taip įsigilinęs į savo darbą, kad visai nepajuto blogo vilkų darbo, todėl nusilpo ir staiga numirė.

Kitą dieną žmonės susirinko, apverkė gerąjį milžiną, o paskui jį aprausė smiltimis. Paskui smarkus vakarų vėjas supustė aukštą smailą kauburį. Jis dabar vadinamas Drevernos kapais arba Milžinkapiu. Čia laidodami jie dar randa milžino kaulų.

Kitas padavimas pasakoja, kad čia buvusi Ventės pilis. Ir buvę du milžinai: vienas Ventės rage, o kitas — kopose. Anuodu norėjusiu tiltą pasidaryt per marę. Milžinas turėjo prijuostę apsijuosęs. Anas prisipylė smilčių pilną prijuostę ir nešė marę užpilt. Lig Drevernos nunešė — šišon patruko prijuostės juosta, ir tos smiltys išbiro. Dabar tos smiltys yra Drevernos kapinės.