Akmeniškių piliakalnis

Akmeniškių piliakalnis

Akmeniškių piliakalnis su gyvenviete arba Pilalė, Švedų pilalė, Margpilis, Didelė pilaitė, Švedkalnis, Pilis – piliakalnis Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, Katyčių seniūnija, prie Akmeniškių kaimo. Pasiekiamas iš kelio Degučiai-Sartininkai (pro Žalpius), prieš pat Šyšą pasukus į dešinę pietų kryptimi, pavažiavus nežymiu miško keliuku 400 m, miške, pakilus iš slėnio, dešinėje.

Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės-pietų kryptimi, 35×26 m dydžio. Jos pietiniame gale supiltas 60 m ilgio, 3 m aukščio, 32 m pločio puslankio formos pylimas, už kurio iškastas 15 m pločio, 1 m gylio griovys. Šiauriniame aikštelės krašte yra 0,5 m aukščio, 8 m pločio pylimas. Pietrytiniame šlaite, 8 m žemiau pylimo yra 8×132 m dydžio terasa. Šlaitai statūs, 14 m aukščio. Pylimas ir aikštelės rytinė pusė apardyti duobių. Piliakalnis apaugęs pavieniais išretintais medžiais. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a. 

Pietų-pietvakarių papėdėje, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos ir lygios keramikos, geležies šlako, molio tinko. 200 m į vakarus yra kalva, primenanti ankstyvą piliakalnį.

Legendos ir padavimai

Akmeniškių pilatė yra per 20 metrų aukšta – kaukarėlė nugrimzdusios bažnyčios. Pro ją prateka šiaurės pusėj Šišos upelis. Ant jos viršaus buvo senovėje skylė. Į tą įmestas akmenaitis labai nusigarsėdavo. Pietų laike matydavo ant jos viršaus vaikščiojančias mergas. Viena iš jų, šalia pilatės ganančam kerdžiui prisiartinus, ji meldė jas pabučuot, nes iš pilatės jų dar daugiau išeinančių. Kerdžius tai ir apsiėmė, o tad viena po kitos išėjo. Paskui atėjo didiai bjauri merga, kurią jis nei per šilkinę skepetą nebučiavo – ir tuomžyg, kačeig bažnyčia jau į pusę iškilusi buvo, vėlei nugrimzdo su mergomis. Nekurie žmonės, ant jos viršaus baisdidę repečką pamatę, norėjo tąją su raudona šilkine skepeta sugaut, tai toji po jų akių prapuolė. Skelbiama iš: Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7). Parengė L. Sauka, K. Aleksynas. Vilnius, 1998, p. 252.

Margio pilaitė

Nuo Vainuoto vingiuoja žavėtinai gražūs Šišos šlaitai. Nors upok­šnis menkas, vietomis peršokamas, bet nuo Šilutės iki Nemuno žiočių plaukioja garlaiviai. Šišos šlaitai vietomis apaugę ąžuolais ir krūmokšniais. Ten ariami kalnai baluoja, čia žaliuoja. O žemumos ir aukštu­mos nusagstytos trobomis. Ties Lazduonėnais Šiša siekia Klaipėdos kraštą, Akmeniškių laukus. Dešiny­sis krantas tenka Akmeniškiams. O per pusantro kilometro pasiduoda visai Klaipėdos krašto globai. Bet Klaipėdos krašte nebėra aukštų šlaitų, šimtamečių ąžuolų. Dingo čiurlenimo šneka. Tik vietomis tykiai sriuvena, vietomis ramiai liūdi.

Ties Akmeniškiais, dešiniajame Šišos krante, ant aukšto šlaito yra Margio pilaitė. O antroje pusėje, ties Lazduonėnais, Pilkalnis. Tiek apie Margpilį, tiek apie Pilkalnį seni žmonės pasakoją įvairių legendų. Čia esą buvę du valdovai: vienas antro neapkentę, kariaudavę; kuris neįveikdavo pasitraukdavo. Tik vienais metais buvusi smarki kova su švedais. Buvę nugalėti abiejų pilai­čių valdovai. Sugriauti rūmai, o ten, kur ilgastiebiai tvarkingai eilėmis auga medžiai, — švedų kapai. Ant abiejų pilaičių švedai papunkčiais giedodavę, o pašlaitėje, kritusieji, amžinu  miegu miegodami klausydavę gyvųjų draugų giesmių. Ten kartais, kasant žvyrą randami žal­vario apyrankės ir kiti karo dalykai.

Akmeniškių kaime pas ūkininką Margį tarnavo bernas Jakštas. Kartą Jakštui prisisapnavę, kad Margio pilaitėje yra raudonas milžinas. Tas milžinas pasirodęs ir pareiškęs. Atkąsk mane ir pasveikinęs išvesk iš pilaitės. Aš tau parodysiu, kur yra paslėpti senovės turtai. Tik apie tai niekam nieko nesakyk, daryk vienas. Nieko nelaukęs kask tą kalną. Pradžioje rasi smėlį, toliau juodžemi, už 5 metrų anglį. O anglį prakasęs, kask toliau, kol manę sieksi.. Jei kasdamas kam nors išduosi paslaptį, pats žūsi, ir mane pražudysi

Rytojaus dieną, Margis berno Jakšto prie darbo nesulaukęs barasis… Pats darbymetis, o bernas lig ugnyje dingęs. Bernas vakare atsiradęs šiaip taip pasiteisinęs. Sekmadienį Jakšto taip pat visą dieną nebuvo. Kai Jakštas kasdieną pradėjęs trumpolaikiais prapultį, Margis privertęs prisipažinti kur dingstąs. Jakštas Margiui papasakojęs ir prašęs niekam nesakyti, tik leisti sekmadieniais toliau kasti. Margis leidęs. Kai iš nakties staiga miręs Jakšto brolis, kuriam Vainoute pasipasakojęs, kad liksiąs turtingas, Jakštas pabūgęs ir metęs darbą.

Apie Margio pilaitės turtus ir Jakštą pasklidę gandai. Sekmadieniais apylinkės gyventojai eidavę lankytį pilaitę. Net automobiliais iš Tilžės atvykdavę. Tokios, tai  pasakos apie Margio pilaitę.

Mikalajūnas J. Margio pilaitė // Lietuvos aidas. – 1939, birž. 21 (Nr. 313), priedas, p. 1