Ragaišių piliakalnis

Ragaišių piliakalnis

Ragaišių piliakalnis, Juodkalnis, Aspertavas – piliakalnis Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurės vakarus nuo Pajevonio, Pajevonio seniūnija. Pasiekiamas iš Pajevonio pavažiavus keliuku į šiaurės vakarus 800 m, yra dešinėje, šiaurės kryptimi.

Piliakalnis įrengtas apylinkėje dominuojančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė keturkampė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 70×40 m dydžio, iki 1,5 m aukščio iškilusiais galais. Pietvakariniame šlaite, 6 m žemiau aikštelės yra 14 m pločio terasa. Šlaitai vidutinio statumo, iki 10 m aukščio.

Piliakalnis labai apardytas arimų, apkasų. Aikštelė dirvonuoja, šiaurės vakarų šlaite auga praretinti medžiai.

Juodkalnio vardas, spėjama, kilęs iš daugybės juodvarnių, kurie sukdavę savo lizdus pušyne, kuriomis buvo tankiai apaugęs ne tik piliakalnis, bet ir visi apylinkė. Šis pušynas teišnykęs prieš 20–30 m.

Istorija

Archyvuose yra minima, jog ant piliakalnio buvo akmuo su ženklais.

1965 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. 2001 m. Bronius Dakanis aikštelėje ištyrė 39 m² dydžio plotą, kultūrinio sluoksnio nerado. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Padavimai ir legendos

Yra padavimas, kad piliakalny yra nuskendusi bažnyčia, kurios varpai ir dabar šventadieniais per pačią sumą skambina. Vidunaktį pasirodanti juoda didelė katė, kuri savo akių žibėjimu ir piktu kniaukimu gąsdina praeivius. U. J. Laukaitis, 1935 m. Saug. VAK b. 59, p. 203.

***

Netoli Pajevonio bažnytkaimio yra labai gražus ir status kalnas, Juodkalniu vadinamas. Miškai, ku­rie anksčiau jį gaubė, jau seniai žmo­nių iškirsti. Dabar tik mažas pušy­nėlis belikęs. Gražus anksčiau buvo Juodkalnis: šimtametės pušys pasa­kas sekė, paukščiai linksmai medžių šakose čiulbėjo, o gėlių gėlių… Ak­menys tyliai plaukė prie kalno, bet ne pušų ošimo klausytis, ne gėlių pa­žiūrėti, o žinyčių statyti. Nesuskubo žmonės pastatyti savo dievams žinyčios, todėl iš toli atkeliavę vienuo­liai surito akmenis ant kalno ir pasta­tė Prikryžiuotajam bažnyčią. Vie­nuoliai buvo apsivilkę rudais maišais, persijuosę virvėmis, basi, sulysę, il­gomis barzdomis. Neapkentė žmo­nės tylių vienuolių ir sugalvojo juos išnaikinti ir jų turtus pagrobti.

Tamsią naktį pakalnėje ėmė rinktis senoliai ir ruoštis kažkokiam žygiui. Kai aukštam bažnyčios bokšte su­skambėjo varpas, kviesdamas vienuo­lius maldai, viskas buvo paruošta. Vyrai pradėjo kopti į kalną. Lipo jie į paslaptingą kalną ir keikė ramius vienuolius, šaukėsi galingo Perkūno į kovą prieš Nukryžiuotąjį.

Tylūs vienuoliai karštai meldėsi. Staiga smarkiai subraškėjo durys ir į vidų įvirto gauja įnirtusių vyrų. Tebuvo girdėt stabmeldžių keiksmai ir tylūs mirštančių vienuolių atsidū­simai. Pasiliko tik varpininkas, kuris tuo tarpu dar varpinėje buvo. Pama­tęs šį žiaurų vaizdą, iškėlęs rankas į viršų suriko:

— Dieve! Jei jau pasigailėjai jų, pasigailėk ir manęs nusidėjėlio!…

Sužvangėjo bokšte varpas, mal­daudamas dan-gaus, dan-gaus, dan-gaus, ir bažnyčia su žudikais ir vie­nuolių lavonais nugrimzdo į kalną.

Kiekvienais metais šv. Jono naktį pasirodo bažnyčios bokštas, pasigirs­ta tylus vienuolių vaitojimas, bet taip trumpai, kad niekas nesuspėja pama­tyti, tik išgirsta vaitojimą. Kiekvieną šventadienį, kai apie bažnyčią eina procesija su Švenčiausiu Sakramentu, kalne girdisi varpo gaudimas, maldau­jantis dan-gaus, dan-gaus, dan-gaus. Ir plaukia tada aidas per laukus, pu­šynus tol, kol visai pranyksta.

Dabar kalno viršuje tebėra lyguma ir jos viduryje žymu įdubimas. Bet žmonės jau gali arkliais ir akėčiomis per jį pereiti.

Babinskas P. Juodkalnis // Žvaigždutė. – 1938, Nr. 20

***