Giraitės piliakalnis

Giraitės piliakalnis

Giraitės piliakalnis – piliakalnis Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, Giraitės kaime, Teizų seniūnija. Pasiekiamas keliu Teizai – Verstaminai pavažiavus 2,5 km, yra kelio dešinėje, į šiaurę.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga. Šlaitai statūs, 4­-6 m aukščio. Apardytas arimų, dabar apaugęs retomis pušimis.

Istorija

1954 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos institutas. 2001 m. Eugenijus Ivanauskas piliakalnyje ištyrė 10 m² plotą, kultūrinio sluoksnio nerado.

Padavimai ir legendos

Pasakojama, kad piliakalnyje palaidotas kunigaikštis Šarūnas. Pasak legendos, Giraitės piliakalnį supylę karžygiai, žemę sunešę savo kepurėmis, kalno viduje padarę rūsį ir jame palaidoję kunigaikštį Šarūną. Įėjimą į rūsį užvertę didžiuliu akmeniu, kuris tebestovi iki šių dienų.

Giraitės kaimo piliakalnis

Nedidelis Giraitės piliakalnis tapo supiltas tarpe gražių pievų, ant vienos iš daugelio čion beėsančių kalnelių. Kaip jisai išrodė pirmutiniame savo stovije – nežinia; šiandien gi turi išveizdą įstrižai nupjauto kūgio. Vakarų, žiemių ir dalis rytų šono užsiliko lig šiol gerame stovyje, nors abelnas jų augštumas be abejo tapo jau digčiai sužemintas. Pietinis šonas vien tiktai dviem mastais yra nuo pamato pakeltas.

Viršus piliakalnio dabar sėjamas yra javais. Visa žiemių šalis, dalis vakarų ir dalis rytų šalies apaugus medžiais. Tekančio vandens arti piliakalnio nėra, vien kastinės iš trijų šalių grabės pavasaryje bei rudenyje prisipildo nuo kalnų bėgančiu vandeniu, o teipgi traukia vandenį iš pievų. Manoma yra, kad šios grabės tebėra nuo senovės. Kokiam tikslui tapo supiltas šisai kalnelis, sunku yra datirti. Apginėjų naudai, dėlei savo žemumo ir siaurumo, vargu bau galėjo tarnauti. Daugiausia galima manyti, jog jisai turėjo kokį susirišimą su Pralančiškės piliakalniu. Šitas piliakalnis yra vienintelis iš mano pažintų, nuo kurio viršaus menkas yra reginys, nes išvisų šalių apsuptas daugumu aukštų kalnelių. Jokio padavimo apie Giraitės pilekalnį girdėti man neteko.

J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 7-8