Gelgaudiškio dvaro parkas

Gelgaudiškis – mieste­lis Nemuno dešiniajame krante, rajono savival­dybės šiaurinėje dalyje. Gyvenvietę įkūrė Lietu­vos didikai ir stambūs žemvaldžiai Gelgaudai XVI a., o XIX a. viduryje čia buvo pastatyti dvaro rūmai ir užveistas par­kas. Daug įvairių legen­dų ir pasakojimų gau­bia šią vietovę. Rūmus supantis senas parkas, vienas didžiausių Lietu­voje, pasižymi sudėtinga struktūra. Čia griežtos geometrinės formos pe­reina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Pagrindinė šio parko ašis – keturei­lė sidabrinių klevų alėja, einanti palei rūmus iš pietų pusės. Stambiausi šios iš Šiaurės Amerikos introdukuotos rūšies me­džiai daugiau nei metro skersmens. Parke yra aikštelė, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takai). Ši vieta „žvaigžde” vadinama. Tai ypač įdomus parko elementas. Legenda pasakoja, kad dvarininkai per medžioklę šioje vietoje pietaudavo. Jie norėjo ir pietus valgydami matyti žvėris, juos medžioti, todėl ir įsakė iškirsti proskynas. Žmonės prisimena, kad anksčiau čia augo šimtamečiai ąžuolai. Pokario metais ąžuolus iškirto ir pasodino eglaites.

Yra parke taisyklingas, medžiais apaugęs, maždaug 3 m aukščio žemės kauburys, „asesoriaus kapu“ vadinamas. Pasak legendos, čia palaidotas dvaro asesorius (teisėjas), skirdavęs griežtas bausmes baudžiauninkams ir dažnai pats jas vykdydavęs. Vėliau žmonės pastebėjo, kad asesorius pasikeitė, pradėjo skirti mažesnes bausmes. Greitai išaiškėjo, kad jis įsimylėjo baudžiauninkę. Tačiau dėl luomų skirtumo santuoka su bau­džiauninke buvo neįmanoma. Šioje vietoje asesorius sielvarto apimtas nusižudė, prieš tai nudobęs žirgą ir užmušęs šunį. Teisėjas buvo labai turtingas. Čia aukso ieškotojai ne kartą slapta kasė duobes, ieškodami auksinės asesoriaus kardo makšties ir diržo sagties.

Daugelyje legendų minimas ir kitas parko objektas – įspūdingas Velnio kalnas. Tai stačiais šlaitais kalva. Legendos aiškina šio kalno pavadinimo kilmę. Vienoje sakoma, kad baudžiavos laikais pietinėje kalno pusėje buvusi dvaro žemė, kurią baudžiauninkams mediniais arklais buvę sunku dirbti. Siunčiami arti šios žemės, baudžiauninkai sakydavę: „Ir vėl į tą velnio kalną“. Kita legenda apie tai, kad ir baudžiavos laikais šį gražų kalną mėgdavę dvarininkai. Čia rengdavę iškylas, puotas. Baudžiauninkai, matydami iškylaujančius ponus, sakydavę: „Ir vėl tie velniai puotauja.“ Ši vieta pradėta vadinti Velnių kalnu, vėliau Velnio kalnu.

Neseniai iškelta kita šio kalno kilmės hipotezė: esą čia buvusi lietu­vių pagonių šventykla. Šis kalnas buvęs šventas ir vadintas Vėlių kalnu. Krikščionybės laikais pavadinimas iškraipytas.