Rementiškių piliakalnis

Rementiškių piliakalnis

Rementiškių piliakalnis, Matarnų, Sūduvos, Šapalų piliakalnis, vadinamas Prancūzų kapu – piliakalnis Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurės rytus nuo Rementiškių, Klausučių seniūnija. Pasiekiamas keliu Vilkaviškis – Žvirgždaičiai, prieš Šapalus pasukus į dešinę rytų kryptimi ir pavažiavus 1,4 km laukais iki Šešupės santakos su kanalu.

Rementiškių piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Šešupės kairiajame krante, santakoje su bevardžiu upeliu. Aikštelė trikampė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 23 m ilgio, 10 m pločio vakariniame gale, 3 m žemesniu rytiniu kraštu. Jos vakariniame krašte supiltas 18 m ilgio, 2,5 m aukščio, 14 m pločio pylimas, už kurio iškastas 10 m pločio, 1 m gylio griovys. Pylime yra daug molio tinko. Šlaitai statūs, 8 m aukščio.

Aikštelės šiaurinė dalis nuplauta Šešupės, pietinis šlaitas – upelio. Pylime iškastos dvi didelės duobės. Rementiškių piliakalnis apaugęs lapuočiais.

Rementiškių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 2000 m². Išmatavimai: 50 x 50 m dydžio.

1965 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas.

Matarnu piliakalnis

Nuo Slabadų 1 klm. į žiemos rytus, ties Matarnų (Šakių ap.) kaimu, ant kairio Šešupės kran­to yra piliakalnis. Jis atskiro pa­vadinimo, tur būt, ir neturi, nes visi jį vadina tiesiog piliakalniu.

Senieji žmonės įvairiai apie šį piliakalnį kalba; esą kalno vi­duryje uždumtas (žemių užneš­tas) prakeiktas dvaras. Senukai pasakoja, kad dar jų vaikystės laikais piliakalnio viršuje buvusi skylė. Kai vienas koks tai po­nas atėjęs ant piliakalnio su šu­nimi, tai šuo žiūrėjęs į tą skylę ir lojęs. Ponas, norėdamas ži­noti, kas bus, tyčiomis įmetęs savo šunį į skylę. Už kelių mi­nučių šuo buvęs išmestas iš skylės negyvas. Dabar ta skylė už­griuvusi. Esą ta skylė buvusi ties aukščiausia piliakalnio vieta.

Tame piliakalnyje, sako, ir vai­dindavęsi. Kubilius Matarnų kaimo ir Laurinaitis Slabadų k. (abudu jau mirę), sulaukę gilios senatvės, pasakodavo, kad jie­dviem nakties laiku Šešupėje žu­vaujant, kažkokie keisti gyvūnai pradėję nuo piliakalnio ristis į Šešupę. Vienas iš nusiritusių pavirtęs avies vilnų kamuoliu ir plaukęs prie žuvininkų. Anie bai­siai persigandę, šokę ant kranto ir parbėgę namo neatsisukdami.

Dar ir dabar žmonės nesi­liauja kalbėję apie piliakalnio vai­duoklius. 1925 m. rudenyje bro­liai R. ir dar du asmeniu, va­žiuodami nakties metu, matę, kaip ant piliakalnio vaikšto du gyvuliai, panašūs į avį ar šunį

Iš griūvančio piliakalnio išgriūdavę įvairių daiktų: lėkščių, šukių, šaukštų, balno kilpsaičių ir kitokių daiktų.

Man šią vasarą nuėjus piliakalnio pasižiūrėti ir pakasus 5-tam metr. aukščio pietinį piliakalni šoną, radau sutrūkusių plytų mišinį. Taigi nebe pamato žmonės apie piliakalnį kalba, kad kas nors ten yra. Piliakalnis turi apie 10 metrų aukščio ir stovi Šešupės ir į Šešupę įtekančio mažo upeliuko įtakos kertėje.

Antanaitis J. Matarnų piliakalnis // Lietuvos žinios. – 1927, rugs. 28, p. 4

Sėnovė

Nuo Slabadų (Šakių aps.) bažnytkaimio 1 km į žiemos rytus, ant kairiojo Šešupės kranto, yra piliakalnis. Jis savo vardo neturi, jį vadina tiesiog piliakalniu.

Jau seniai žmonės kalba, kad tai esas prakeiktas uždumtas (žemių užneštas) dvaras. Kas prieš tai tame dvare gyveno, koks jis buvo, niekas nežino. Tik jau kai jis buvo uždumtas, kalno viduryje likusi skylė. Leistis į skylę žmonės neišdrįsdavę. Atėjo į piliakalnį koks ponas (karininkas) su šunimi. Šuo žiūrėjęs į skylę ir vis lojęs. Ponas šunį pastūmėjęs į skylę. Buvę girdėti, kaip šuo kovėsi su nežinomais uždumto dvaro gyventojais, bet greit šuo nutilo, o jo lavonas buvo išmestas pro skylę. Dabar jau ta skylė užgriuvusi.

Piliakalnyje, sako, ir vaidindavęsi. Matarnų k. Kubilius ir Slabadų Laurinaitis (abudu jau mirę) vieną naktį Šešupėje žuvavę. Staiga nuo piliakalnio pradėjo ristis į Šešupę kokie keisti gyvūnai. Vienas jų iššokęs į vandenį ir pradėjęs plaukti prie žuvininkų. Anuodu baisiai persigandę, šokę į krantą ir parbėgę namo.

Dar ir dabar žmonės nesiliauja kalbėję apie piliakalnio vaiduoklius. 1925 m. broliai N. ir dar du žmonės važiavo naktį pro piliakalnį. Ir visi keturi matė, kaip ant piliakalnio vaikšto du gyvuliai, panašūs į avį ar šunį.

Iš griūvančio kalno išgriūdavę įvairių daiktų: molinių kilpsaičių, šaukštų ir kt. Ar šiaip, ar taip, bet žmonės ne be pamato apie jį kalbą, nes tarp kita ko išgriūva ir sutrupėjusių plytų. O tos plytos liudija, kad kitados kieno nors čia būta. Piliakalnis turi apie 8–10 metrų aukščio ir stovi Šešupės ir į Šešupę įtekančio mažo upeliuko įtakos kertėje.

Ties ta pačia vieta, tik kitoje Šešupės pusėje, Matarnų miške, yra keletas įvairaus didumo piltų kalnelių. Kalneliai supilti iš smėlio ir apaugę pušimis. Kuriam tikslui jie supilti, žinių nėra, ir apie juos niekas nieko nekalba.

Apie 1 km nuo kalbamos vietos į vasaros rytus, ant kairiojo Šešupės kranto, tik apie 200 m nuo pačios upės, miške yra greta vienas kito du kalneliai. Kalneliai nedideli, sulig medžių viršūnėmis. Šalia kalnelių plynia (bala).

Apie pačius kalnelius niekas nieko nekalba, bet ta vieta garsi tuo, kad koks sukilėlių vadas Skomskis per lenkmetį su savo kariuomene čia turėjęs tvirtoves. Esą dar ir dabar tos rūsiai, kuriuose gyvenę ir slėpęsi sukilėlių kariuomenė, bet tų skiepų durys užgriuvusios, ir tiksliai kurioje vietoje niekas nepasako.

Nuostabu, kad nuo senų laikų apie čia kalbamą vietą pavasarį, kada Šešupė ištvinsta, girdėti duslus požeminis dejavimas. Dejuoja tik vandeningais pavasariais ir aukštai Šešupės vandeniui pakilus. Paskutinį kartą dejavo, rodos, 1924 m.

Sako, prieš karą buvo atvažiavęs iš Naumiesčio kunigas šventinti dejuojamos vietos, bet nieko nepadėjo: kai tik Šešupės vanduo aukštai pakyla, taip ir dejuoja. Vieni sako, kad tai neturinčios vietos žmogaus vėlė dejuojanti, o kiti spėja, kad Šešupės krante esą dujų, ir kada vanduo pakilęs ima jas spausti, tai jos, verždamosi pro žemę į orą, duodančios lyg ir dejavimo garsus. Arba: jeigu krante yra užgriuvę rūsiai, tai vanduo, tekėdamas į rūsius, stumia pro žemes laukan orą ar kokias dujas, o tos, verždamosi, lyg ir dejuoja.

J. Antanaitis „Senovė” // Lietuva 1927 m., spal. 28, p. 4.

Senovė

Leliokių užpuolimas. Titnaginė arklio galva. Ugnies kamuoliai. Vokietukas

Ties Matarnų kaimu, tik kitoje Šešupės pusėje, yra piliakalnis. Senieji žmonės pasakoja, kad dabar jo tik pusė belikusi. Su griūvančiu Šešupės krantu griūva ir piliakalnis. Kai kurie padavimai apie piliakalnį ir ties Matarnų kaimu dejuojamąją Šešupėje vietą įdėti „Lietuvoje“ nr. 244 (aukščiau esantis J. Antanaičio straipsnis „Senovė” Red. p.) . Bet buvo ne viskas. Įdomu, kad visi pasakojimai sujungti su vokietuko vardu. Spėjama, kad čia buvo apsigynimo vieta nuo vokiečių.

Net yra užsilikęs pasakojimas, kad Matarnų k. užpuolę leliokai. Kas tie leliokai, iš kur atsidangino – žinių nėra; pasakoja tik tiek, kad jie plaukiodavę upėmis ir plėšdavę ramius gyventojus. Sako, atplaukę Šešupe ligi Matarnų kaimavietės, išlipę ir grioviu (dar ir dabar tas griovys yra) prišliaužę ir užpuolę gyventojus.

Gyventojai nepajėgė nuo leliokų atsiginti ir pabėgo į artimiausius brūzgynus, į mišką. Viena šeimyna nebėgusi ir pasidavusi leliokams. Pasidavusieji, gal kad nežudytų, pasižadėję tarnauti. Vienas leliokas pasakęs: „Matarnais.“ Nuo to laiko ši vieta ir vadinama Matarnais.

Apiplėšę matarniškius, leliokai Šešupe plaukę ligi Tumpų kaimo. Tumpiškiai leliokus smarkiai sumušę, kad tie net visą grobį palikę grįžo atgal, iš kur buvo atsidanginę. Ta vieta, kur buvęs mūšis, vadinama Slankiumi.

Ties ta vieta, kur buvęs matarniškių mūšis su leliokais, prieš Didįjį karą Jonas Stanaitis (dar gyvas) kasė malūnui pamatą ir, bekasdamas kokio metro gilumoje, rado akmeninį kirvuką (Perkūno kulką). Kirvuką laikė savo žinioje jo brolis inž. P. Stanaitis, bet grįždamas iš Maskvos į Lietuvą revoliucijos metu gavo jį palikti Lietuvių atstovybėje.

Matarnų k. Belskiui ir Višniauskui Šešupėje žuvaujant, pasirodė piliakalnyje tas vokietukas. Priplaukę žuvininkai luoteliais prie pat piliakalnio. Raitelis su arkliu susisukęs ir puolęs nuo kalno į Šešupę. Bepuldamas visas dingęs, nupuolusi tiktai titnaginė arklio galva. Sako, kad ta titnaginė galva žaisdavę kaimo vaikai, ką gali paliudyti dar gyvieji žmonės.

Bene 1902 m. spalio mėn. netoliese nuo piliakalnio, miške, pasirodžiusi ugnis. Ugnis buvusi matoma apie 5 valandas, atitrūkdavusi nuo žemės ir kildavusi sulig medžių viršūnėmis; vieni kamuoliai pranykdavę ir vėl nauji verždavęsi iš žemės. Nė vienas nedrįso eiti žiūrėti, kas ten miške taip nuostabiai degė. Tik viena senutė Stanaitienė (jau mirusi) išdrįsusi prieiti ligi Šešupės kranto, bet prie pat ugnies, į kitą upės pusę, ir ji nėjusi. Rytojaus dieną toje vietoje jokių ugnies žymių nerasta.

Nuo to laiko girdimas naktimis dejavimas sumažėjęs. Nors dar ir dejuodavę, bet jau ne taip garsiai. Paskutinį kartą dejavo, rodos, 1924 m. pavasarį.

Slabadų k. Laurinaitis (jau miręs) pamatė, kad šalia piliakalnio dega. Pamanęs, kad pinigai, ir įsidėmėjęs tiksliai vietą, kitą vakarą nuėjęs kasti. Bekasdamas radęs sidabrinį pinigą. Įsidėjęs pinigą į kišenę ir kasęs toliau. Tik štai, kur buvęs kur nebuvęs, užpakalyje vokietukas bestovis. Pinigų ieškotojas persigandęs ir parbėgęs namo. Už tą pinigą kažką pirkęs. Po kiek laiko įkišęs ranką į kišenę ir užčiuopęs vėl tą patį pinigą. Supratęs žmogus, kad čia kas negera, ir pasisakęs per išpažintį kunigui. Kunigas liepęs įmesti pinigą į Šešupę. Netoli piliakalnio, kur buvo įmestas pinigas, pradėjęs nerimauti vanduo ir stulpo pavidalu kilti į viršų. Ir dabar toje vietoje yra giliau negu kitur ir vanduo vis sukasi.

Juozas Antanaitis. „Senovė. Leliokių užpuolimas. Titnaginė arklio galva. Ugnies kamuoliai. Vokietukas” // Lietuva 1927 m., lapkr. 23 d. nr., p. 4