Altoniškių piliakalnis

Altoniškių piliakalnis

Altoniškių piliakalnis su gyvenviete arba Altonos kalnas – piliakalnis Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, prie Altoniškių kaimo, Zapyškio seniūnija. Pasiekiamas plentu 1931 Rupinai–Jadagoniai–Pavilkijys–Kriūkai, yra kairėje nuo kelio, vakaruose, prieš pat Ovos upelį pasukus į kairę vakarų kryptimi, į Nemuno aukštutinę terasą vedančiu lauko keliuku, yra dešinėje, paėjus 50 m atgal, keliukui pakilus į aukštumą.

Piliakalnis įrengtas Nemuno kairiojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje tarp Nemuno slėnio ir Ovos upelio. Aikštelė ovali, pailga ŠV-­PR kryptimi, 27×18 m dydžio. Jos PR krašte supiltas 1,5 m aukščio, 26 m pločio pylimas, už kurio iškastas 16 m pločio, 1 m gylio griovys. Š šlaite, 2 m žemiau aikštelės yra 34 m ilgio Š-­P kryptimi, 30 m pločio terasa, žemėjanti į Š per 3 m.

Piliakalnis apardytas arimų, pylimas ­- apkaso, V aikštelės pusė nuplauta, PR šlaitu praeina įsirėžęs lauko kelias. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę mišriu mišku.

PR pašlaitėje yra 3 ha ploto papėdės gyvenvietė.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. -­ II tūkst. pradžia.

Legendos ir padavimai

Pasakojama, kad senovėje ant kalno buvo kūrenama amžinoji ugnis ir deginamos aukos jaunikių globėjai deive Altonai. Kalno viršūnėje augąs ąžuolas, po kuriuo rinkdavęsi apylinkių jaunikiai prašyti dievaitę savo nuotakos.

Iš kur kilęs Altonės (lenkiškai – Aldonos)  vardas?

Lekėčių valsčiuje prie Altoniškių kaimo yra Altonės piliakalnis. Apie šį piliakalni žmonėse yra gražiu ir įdomiu padavimu. Pasakojama, kaip po čia augančiu ąžuo­lu dar aukos buvo deginamos deivei Altonei ir amžina ugnelė skaisčiųjų vaidelučių buvo kūrenama. Po ąžuolu ir aukuras buvęs. Prie to aukuro iš visų pu­sių ateidavę jaunikiai sau geros žmonos iš deivės Altonės išsiprašytų. Šį pilia­kalnį ir kaimą žinojo ir archeologas Daugirdas. Jo nuomone ir garsiosios Gedimino dukters vardas buvęs ne Al­dona, bet Altonė. Juk ne, per toliausia iš čia yra ir garbinga Veliuonos pilis, kuri Gedimino buvo taip mėgiama ir nuo kryžiuočiu ginama, kad galvą padėjo. Taigi, greičiausia jis ir savo dukterį artimos šventovės ir pilies vardu buvo pavadinęs. Tik lenkai tą vardą iškreipė, taip, kaip jiems buvo patogiau tarti, o juk Aldona net ne visai lietuviškai ir skamba, tuo tarpu gi Altonė malonesnė lietuviškai ausiai. Sakoma, dar, kad Altoniškių piliakalnis su­piltas ant kapo kažkokio palaidoto vado.

Yra dar padavimas, kad artimajame Zapyškyje kažkokį ugnį kūrenę nevedę vyrai, neva irgi dievams (greičiausia buvo tai tik sargybinis laužas, kuri pa­degdavo, pavojui atsiradus). Vienas iš Zapyškio kūrėjų susimylo su Altoniškių vaidelute ir vieną kartą, pametęs savo ugnį, kurį iš eilės turėjęs kūrenti, nu­ėjo pas mylimąją. Zapyškio ugnis nežiū­rima užgeso. Tuomet žmonės, kad die­vai nerūstautu, pagavo nusidėjusį kū­rėją ir gyvą sudeginę ant užgesusio au­kuro, tuo būdu vėl sukurdami šventąją ugnį. (Apsileidėli sargybinį žmonės iš tikrųjų galėjo skaudžiai nubausti).

Per 1863 metų sukilimą čia gyvenęs ūkininkas Gudas. Jis slaptai tarnavęs ir sukilėliams ir rusams, vienus ir kitus išduodamas ir iš vienų, ir iš kitų gauda­mas atlyginimą. Maskoliai, susekę jo provokaciją pakorė prie Viliamu eže­ro po beržu. Tas beržas dar tebeaugą. Paskui pakartojo lavoną nugabeno į Altoniškių kapines ir čia užkasė.

Iš kur kilęs Altonės (lenkiškai – Aldonos)  vardas? // Lietuvos aidas. – 1930, birž. 25, p. 7