Papiliakalnių piliakalnis

Papiliakalnių piliakalnis

Papiliakalnių piliakalnis, Makauskai, Pavyžupis, Piliakalnis – piliakalnis Kalvarijos savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Papiliakalnių, Liubavo seniūnija. Pasiekiamas keliu Kalvarija – Liubavas už Juodelių (Gabrieliškių), už sodybos dešinėje, pamiškėje pasukus į dešinę šiaurės vakarų kryptimi ir pavažiavus 600 m, yra miške, į kairę (pietus) nuo kelio.

Tarp ramių Lietuvos lygumų, žemė ima kilti į 178 metrų aukščio kalvą, toje vietoje stūkso Papiliakalnių piliakalnis – senas, tylus liudininkas laikų, kai čia dar degė šventos ugnys. Šis piliakalnis įrengtas išraiškingos, apylinkėse dominuojančios kalvos rytiniame gale. Jo ovalios aikštelės, ištęsusios rytų–vakarų kryptimi, plotis siekia 50×24 metrus – pakankamai erdvės tam, kad kadaise čia galėjo stovėti nedidelė medinė pilaitė ar sargybos bokštas.

Manoma, kad aikštelę juosė du žiediniai pylimai – pirmasis, deja, sunaikintas ariant, tačiau antrasis vis dar primena senovės rankų darbą: šlaituose, 2–2,5 m žemiau, išlikusi 3 metrų pločio terasa, o vakarinėje pusėje – griovys (4,5 m pločio, 0,2 m gylio) ir pylimas, iškilęs dar pusmetriu virš žemės.

Šlaitai statūs – net 22 metrų aukščio, todėl nuo jų viršaus atsiveria plati apylinkių panorama. Šiandien piliakalnis apaugęs pušimis, o jų šakų ošimas kuria tarsi šventą tylą, slepiančią ir džiaugsmus, ir žaizdas. Tarp jų – ir 1944 metų karo pėdsakas: šiauriniame aikštelės krašte vis dar matomas apkasas, o rytinėje pusėje stovi 1994 m. pastatytas paminklas – skirtas 131-osios pėstininkų divizijos 432-ojo pulko vokiečių kariams.

Nors kultūrinio sluoksnio archeologai čia neaptiko (piliakalnį 1965 m. tyrinėjo Istorijos institutas), jo forma ir vieta byloja apie senus laikus – piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Tai reiškia, kad Papiliakalnių piliakalnis mena epochas, kai kiekviena aukštuma turėjo savo reikšmę, o kiekvienas piliakalnis buvo žmonių tvirtovė.

Šiandien Papiliakalnių piliakalnis kviečia keliautojus ir istorijos ieškotojus. Čia atvykę pajusite ne tik gamtos ramybę, bet ir tą vos juntamą baltų žemės dvasią, kuri kužda iš praeities: „Čia buvo mūsų kalnas, mūsų sargyba, mūsų laikas.“

Liubavas, (Mar. aps.). Gerbkime senovės liekanas!

Liubavo apylinkės yra labai gražios. Griovos, krantai, apaugę puikiais krūmais ir gražiomis gėlėmis, stebina kiekvieną. Šis kraštas, pasižymi ne vien tik savo grožiu, bet ir praeities padavimais.

Potpiliakalnių kaime yra aukštas piliakalnis, o žemiau tyvuliuoja nedidelis ežerėlis. Tas piliakalnis apaugęs gražiomis pušaitėmis ir baltais berželiais. Nakčia jame ima giedoti lakštingalos. Žmonės pasakoja, kad senovėje ant to kalno buvęs žinynas, bet paskiau jis įgruvęs į kalno vidų; toj vietoj dar ir dabar yra įdubimas. Žmonės tą kalną vieni vadina „Bažnytkalniu”, kiti „Piliakalniu”. Seneliai pasakoja, kad ant to kalno ir aplinkui buvęs didelis kažin kokio karaliaus dvaras, kad jį kažkas užbūręs ir jis žemėn susmegęs. Dar ir dabar kai kas tvirtina, kad to užburto dvaro karalaitė kada-ne-kada išeinanti ir važinėjantis ežerėlyje. Jeigu kas nors išdrįstąs tuo laiku įplaukti į ežerėlį, tai po laiveliu palendanti, atplaukusi juoda ranka. Tada luotas apvirstas ir visi žūstą keliaują į užburtąjį dvarą.

Šio kalno savininkas, nesenai kasdamas duobę, iškasė akmens grindinį. Dabar vienas kalno šonas ariamas darosi vis nuolaidesnis, o antras yra gana status, nes apaugęs medžiais, kurie neduoda griūti. Visgi šiuo piliakalniu reikėtų archeologams susidomėti ir jis pakasinėti; manau, galima būtų rasti įdomių daiktų. Šalia minėto ežerėlio ant kalnelio yra akmuo, apie kurį yra daug anglių net žeme juoda, nors aplinkui kalną ir toliau nuo akmens smėlis. Tame akmenyje žymu kažkokios žymės. Galima spėti, kad ten kada aukuro būta.

Epidemių Pranas „Liubavas, (Mar. aps.). Gerbkime senovės liekanas!” // Šešupės bangos 1925 m. nr. 23 (birželio 21 d.), p. 3