Rudaminos piliakalnis
Rudaminos piliakalnis
Adresas
Rudaminos piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta
GPS
54.2823333, 23.4414167
Rudaminos piliakalnis
Rudaminos piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir papėdės gyvenvietė šiaurės vakarinėje Lazdijų rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 0,9 km į pietvakarius nuo kelio 134 Leipalingis–Lazdijai–Kalvarija, tarp Rudaminos miestelio ir Keistutiškės kaimo (Lazdijų seniūnija), kelio Rudamina–Bulotiškė kairėje pusėje.
Rudaminos vardo kilmė aiškinama įvairiai. Vietos gyventojų pasakojimu, Rudaminos vardas paeinąs nuo žodžio rūda. O netoli šio miestelio yra pelkės, kuriose yra randama daug geležies rūdos, dėl to ši vieta senovėje buvusi pavadinta Rudamina.
Rudaminos praeitis supinta su tolima praeitimi. Už puskilometrio nuo miestelio į vakarus yra aukštas piliakalnis, kuris, sprendžiant iš savybių, priklauso priešistorinio laikotarpio sustiprinimams. Anot padavimų, piliakalnyje senovėje stovėjusi ąžuolinių rąstų pilis.
Piliakalnis – vienas žymiausių Užnemunėje gyvenusių jotvingių paminklų. Jis įrengtas poledynmečiu susiformavusioje kalvoje, kurios aukštis virš jūros lygio 198 m, plotis 60 m, ilgis 83 m.
Gynybiniams tikslams piliakalnis naudotas V–XIV a., įrengtas per 4 kartus. Ankstyvąją įtvirtintą gyvenvietę saugojo kalvos kraštu atitverta medinė tvora. Jai sudegus iš molio buvo suplūktas ir viršuje akmenimis sutvirtintas 1 m aukščio pylimas su medine užtvara. Užtvarai sudegus pylimas paaukštintas iki 2 m, o viršuje pastatyta gynybinė siena. Jai taip pat sudegus, ant pylimo buvo supiltas dar 1 m aukščio drėgno smėlio sluoksnis, kurio viršus sutvirtintas plūktu moliu, o šlaitai – akmenimis. Virš pylimo kilo mediniai gynybiniai įtvirtinimai. Pylimo išorinėje pusėje rasti strėlių antgaliai liudija, kad gynybiniai įtvirtinimai sudegė per smarkų pilies puolimą, prieš tai apšaudžius ją iš lankų.
Juozapas Radziukynas teigė, kad ant piliakalnio stovėjo kunigaikščio Ringaudo pilis (pastatyta 1240 m.), kurioje karaliumi vainikuotas Mindaugas. Pilis sunaikinta kryžiuočių 1381 m., kai šturmui buvo panaudotos paraku šaudančios bombardos.
Užlipęs piliakalnio viršūnėn, gali matyti ir už 28 km. esančią Marijampolę, o geros akys įžiūri ir už 48 km. matomą Vilkaviškį.
Legendos ir padavimai
Žmonių pasakojimu, Rudaminos piliakalnį prieš šimtus metų esą supylė švedai. Kalne esą palaidoti milžinai ir užkeiktieji turtai užkasti.
Vienas padavimas mini, jog viena narsi mergaitė, nežinoma karžygė vardu Raudonė prie Rudaminos piliakalnio sumušusi priešus.
1918 metų vasarą okupacijos metu vokiečiai, išgirdę žmones kalbant apie piliakalnyje paslėptus turtus ir kalne esančią geležies rūdą, ėmėsi kalną kasinėti ieškodami gerybių. Tačiau išknaisioję kalną, rado tik senų laikų sutrūnijusių žmonių kaulų, puodų šukių ir surūdijusių senovės ginklų. Panašūs knisinėtojai, ieškantieji piliakalniuose paslėptų turtų, mėgsta Rudaminos piliakalnį knisinėti ir dabar, nors tai daryti Paminklų apsaugos įstatymu griežtai uždrausta.
Nors Rudaminos piliakalnis yra daug nukentėjęs, tačiau savo nepaprastais pylimais jis tebėra įdomus ir gana retas istorinis paminklas. Jo, kaip nupjauto kūgio plokščia viršūnė pakraščiais apipilta ligi dviejų metrų aukštumo žemės pylimu. Tokiu būdu kalno viršūnėje susidaro įdubimas kaip dubenyje. Viršukalnio volo pylimas tiek status, kad į jį įkopti gali tik visomis keturiomis ropodamas.
Buvusios piliakalnyje pilies jokių pėdsakų nematyti. Šiandien čia bėra likęs vienas gana didelis ir keletas mažesnių akmenų, kuriuose jokių ženklų nematyti.
Informacija apie Rudaminos piliakalnį literatūroje:
Keli žodžiai apie piliakalnį Rudaminos
Kartą nuvažiavęs Rudaminon, atlankiau piliakalnį. Tas pilekalnis iš dviejų pusių įeinamas, riogs0 augštais veja apžēlusiais slenksčiais, ir kur nekur nuskurdusioms eglēms, tarp kurių plotas lygumos, lyginant, tiek, kiek uzima kiemas su trioboms, ne menko gaspadoriaus. Ten vienok ta lyguma nedykauja: nors ir su didžiu vargu įsigabena źmones su gyvuliais, tą lygumą apdirbti, javų pēdus ant pečių nunešioja, nēs užvažiuoti negalima. Paźym, seniau žmones nesinaudojo laukų pilekalnio, nes ant lygumos to, viršukalnēje stovi senas beržas. Aplink pilekalnį, ypatyngai į rytus šiaurēslink, didelis plotas pievų, siaubia tą pilekalnį, pažym buvę, kada tai užtvinę vandeniu, nepereinamos klampynēs. Cion atėjo ant omonio visokie liudni atsitikimai musų bočių, kaip čion musų senoviški kareiviai laikėsi ant sargybes, kiek jie už savo tėvynę datyre nuo neprieteliu vargo, nelaimių ir praliejo kraujo, ypatyngai, kada nuo pikšmo kryžiokų krito tarpo jų negyveliai, tai ar didesnes baimes reikėjo? Cion nekarta, ir dabar piemenys iškrapšto ant krantų pilekalnio, kulkas rudos, avalias lyg branduolio kaštono didžio. Galima numanyti, čia buvo laikomi visokie zopostai kaip tai: maisto ir visokie del apsiejimo reikalingi daigtai. Todėl galima numanyti, jog tai pilekalnyj buvo visokie sklepai su paslaptinēms užkavonēms, kurias nepigiai galējo neprietelius apeiti. Girdėjau pasakojant senį, kad čia buvo urvas apgriuves. Dugnas to urvo buvo, nesiekiamas, dabar to urvo jokio ženklo neb’yra. Pasakoja, kaip kartą kerdžius, del datyrimo, įleidęs piemeniuką į tą urva, parišęs ant virvēs, virve tapo kaip žirklėms nukirpta, tas su gyvybia neišėjo.
Kur dabar pieva Keistutiškė, apsiaubia pilekalnį, buves, senoje gadyněje, vanduo, mažas ežerėlis. Viena kart merginos, gane artojų palšus jaučius paeźereje, sustojusios dainavo apie savo varguźēlį, o skardus jų balsas, atokiai buvo girdētas. Taip joms be dainuojant, nepasijuto, kad vanduo prie jų artinasi; išsigandusios nabagēles, neturi ką daryti, pirma saves gena palsus jautėlius, ir pačios tekinos bēga, o vanduo užia šniogščia, vis ir vis netoli jų, norēdamas jas paskandyti ir kaipo geizdamas atmoniti uź skriauda padarytą. Viena iš jų drasesnio budo, kada jau buvo apilsusios, atsigreze priešais vejantisį vandenį ir pradėjo kalbēti: „Kažin kur tas šventas vandenėlis aprims,” staigu, kaip to reikėjo, vanduo aprimo ant tos vietos ir jau toliaus neplauke. Dabar ten yra ežeras vadinamas Rymietis (Rymiei), Rudaminos parapijoje, keturi viorstai nuo pilekalnio.
Artojas „Keli žodžiai apie pilekanį Rudaminos” // Varpas 1890 m., nr. 4, p, 60-61.
Rudaminos piliakalnis
Suv. rėd., Kalvarijos pav., kaimas Rudamina
Atstu pusės versto nuo Rudaminos bažnyčios, o poras varsnų nuo kelio, einančio Aštron Kirsnon, riogso milžiniškas, su plačiu pamatu, bet smailia viršūne, kalnas. Nuo pietų, vakarų ir žiemių padą kalno siekia augštos lygumos, iš rytų gi šalies nuo kalno pamato prasideda nuotakumas.
Kalno šonai ne iš visų šalių turi vienokį nuotakumą: vietomis turi lėkštą, vietomis statų. Viršūnė šito milžiniško kalno tapo apvesta volu – tartum vainiku. Pirmutinė viršūnė tikėtinai tapo nukasta, o ta žemė suvartota pylimui volo. Tokiu būdu tarpe volų pasidarė gana ruiminga lyguma, su nuotakiais kraštais. Iš vakarų šalies, lyguma keliolika metrų nuo volo leidžiasi žemyn ir tokiu budu darosi įdubimas tarp jos ir volo; iš rytų gi šalies volas visai nekiek pakilęs nuo lygumos.
Ilgumas viršutinės lygumos išneša 90 metrų, platumas 54. Ant šitos lygumos galėjo sutilpti gana daug trobesių. Augštumas volo iš viršaus siekia 20 metrų, iš vidaus nuo vakarų turi 6 metrus; nuo pietų ir žiemių – mažiau negu 6 metrus; nuo rytų 12 metro. Beveik visas volas iš orutinės šalies tebėra gerame stovij, iš vidaus gi jau suardytas. Tose vietose, kur nuotakumas kalno lėkštas, nepertoli nuo pirmojo volo tapo supiltas antrasis volas, 6-8 metrų augščio. Į viršų kalno eina du keliu: nuo šiaurių ir pietų šalies. Apvada volo iš viršaus prie jo pamato išneša 335 metrus.
Šisai kalnas traukia keleivį, ar tyrinėtoją ne gražumu, ne ypatingumu, bet kokia ten rodos paslėpta jėga. Kiek kartų prisiartini prie jo, visuomet rodos malonu būtų užeiti ant viršaus ir podūmoti apie veikimus savo bočių, apie jų iškilmingą mylėjimą tėvynės, už kurią prakaitą ir kraują savo liejo.
Reginys nuo kalno tolymai atviras: Kalvarijos palios matyti, kaip ant delno. Žiūrint nuo viršūnės, ypatingai nuo pietų šalies, apturime panoramą daugybės paveikslų: laukų, išmargintų įvairiais žaliumynais, ežerų, miškų, kalnų ir t. t.
Istorija pilekalnio sekanti: Apie 1240 m. supylė ji kunigaikštis Ryngaudis. Šitoj tvirtovėj, sako vainikavosi karaliumi Mindaugis. Metuose 1381 atlankė jį kryžeiviai su skaitlinga karumene ir armotomis. Kadangi tvirtovė tuomet užtektinai ginėjų nebeturėjo, todėl savanoriai kryžeiviams pasidavė. Laimėję kryžeiviai daugelį gyventojų užmušė, o apygardos turtus išplėšė.
J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 32-33
Kietas kalnas
Kietas kalniukas