Šėtijų piliakalnis

Šėtijų piliakalnis, Jundakalnis – piliakalnis Šakių rajono savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Šėtijų, Lekėčių seniūnija. Pasiekiamas keliu Pavilkijys – Zapyškis, yra dešinėje vakaruose nuo jo, už sodybos, prieš Liekės upelį.

Šėtijų piliakalnis (Jundakalnis)

Nemuno slėnyje, ten, kur į didžiąją Lietuvos upę įteka Liekė, stūkso vienas įspūdingesnių šio krašto archeologinių objektų – Šėtijų piliakalnis, dar vadinamas Jundakalniu. Ši vieta žavi ne tik savo kraštovaizdžiu, bet ir gilia istorine bei mitologine aura, kuri iki šiol gaubia aukštą kalvą virš upių santakos.

Šėtijų piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje Nemuno ir Liekės kairiajame krante, iš kur atsiveria platus slėnio vaizdas. Natūralios gamtinės sąlygos čia sudarė puikias gynybines galimybes – šlaitai statūs ir siekia net apie 35 metrų aukštį, todėl piliakalnis iš trijų pusių buvo sunkiai prieinamas.

Viršūnėje įrengta beveik keturkampė aikštelė, orientuota rytų–vakarų kryptimi. Ji yra apie 25 m ilgio ir 38 m pločio. Vakarinėje jos dalyje supiltas pylimas, kurio ilgis siekia 25 metrus, plotis – apie 12 metrų, o aukštis – apie 1 metrą. Išorinis pylimo šlaitas leidžiasi į 8 metrų pločio ir apie 0,8 m gylio griovį, kuris dar labiau sustiprino piliakalnio gynybinę sistemą.

Šiandien Šėtijų piliakalnis yra apaugęs mišku, todėl vaikštant jo šlaitais galima pajusti tikrą laukinės gamtos ir senovės dvasios derinį.

Manoma, kad piliakalnis buvo naudojamas jau I tūkstantmetyje po Kristaus ir galėjo būti svarbus vietos bendruomenių gynybinis bei gyvenamasis centras iki II tūkstantmečio pradžios.

1960 metais piliakalnį žvalgė Istorijos instituto archeologai, kurie patvirtino šios vietos archeologinę vertę. Šiandien piliakalnio teritorija užima apie 22 000 m² ir yra saugoma valstybės – 2005 m. balandžio 29 d. jis oficialiai pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Jundos vardą menanti kalva

Šėtijų piliakalnis turi ir paslaptingą antrąjį vardą – Jundakalnis. Pasakojama, kad jis galėjęs kilti iš karo deivės Jundos vardo. Senosiose legendose sakoma, jog lietuvių kariai šaukdavosi šios deivės pagalbos, jei į mūšį atvykdavo per vėlai arba ieškodavo paskutinės jėgos prieš kovą.

Manoma, kad piliakalnio viršūnėje ar jo apylinkėse galėjo būti senovinis alkas – šventvietė, skirta šiai dievybei. Tokios vietos baltų kultūroje buvo skirtos apeigoms, aukojimams ir ryšiui su dievais.