Sudargo piliakalniai

Sudargo piliakalniai

Sudargo (Grinaičių) piliakalniai – piliakalnių kompleksas Šakių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Sudargo ir Grinaičių kaimo. Įeina į Nemuno kairiojo kranto Sudargo piliakalnių kompleksą kartu su Burgaičių piliakalniais. Grandį sudaro:

• Sudargo, Grinaičių piliakalnis, vadinamas Balnakalniu, su gyvenviete, 0,6 km į vakarus nuo Nemuno ir Skalbynupio santakos, 0,6 km į šiaurės rytus nuo kelių Kiduliai-Ramoniškiai-Slavikai kryžkelės, 50 m į pietus nuo Nemuno kairiojo kranto, Grinaičių kaime.
• Grinaičių piliakalnis II, vadinamas Žydkapiais, su gyvenviete, 0,6 km į šiaurės rytus nuo kelių Kiduliai-Ramoniškiai-Slavikai kryžkelės, į šiaurės vakarus nuo Balnakalnio, Grinaičių kaime.

Balnakalnis

Piliakalnis, kaip manoma, buvęs gretimo Žydkapiais vadinamo piliakalnio priešpiliu, yra kairiajame Nemuno krante esančiame šlaito iškyšulyje, primenančiame balno formą. Šiaurės rytų piliakalnio galą bei pietryčių ir šiaurės vakarų šonus juosia gilūs slėniai. Šlaitai statūs, 14–20 m aukščio. Pietvakarinis šlaitas 4 m aukščio, žemiau šlaite yra didelė terasa. Viršuje apie 35 m ilgio aikštelė, kuri šiaurės rytų gale yra 13–15 m, o pietvakarių gale iki 7 m pločio. Aikštelės šiaurės rytų krašte supiltas maždaug 5 m pločio ir apie 0,5 m aukščio pylimas, kitas, apie 20 m pločio ir iki 1,8 m aukščio pylimas supiltas aikštelės pietvakarių krašte.

Piliakalnis buvo ariamas. Aikštelėje kultūrinio sluoksnio nerasta. Tyrinėjant piliakalnį aptikta suanglėjusių užtvaros rąstų, geležinis ietigalis, įsmigęs į sienos rąstą, akmeninis skliutas medžiui apdirbti, keramikos šukių. Kadangi degėsių rasta dviejuose sluoksniuose, 60–70 cm gylyje ir 1,5–1,7 m gilumoje, akivaizdu, kad čia buvę įtvirtinimai naikinti ne vieną kartą. Minėti radiniai datuotini laikotarpiu pr. m. e. – m. e. riba. Viršutinio sluoksnio – V–VI m. e. a. Tam pačiam laikotarpiui priskiriami ir piliakalnio rekonstrukcijos darbai. Į pietus nuo Balnakalnio esanti papėdės gyvenvietė užima visą čia esančią kalvą (apie 1 ha plotas). Pagal rastą keramiką, ši gyvenvietė datuojama maždaug I tūkstantmečio viduriu.

Žydkapiai

Spėjama, kad Žydkapiai buvę Sudargo (Grinaičių) piliakalnių komplekso pagrindinės pilies vieta. Piliakalnis įrengtas didelėje kranto kalvoje, gerai saugomoje natūralių gamtos kliūčių. Iš šiaurės ir šiaurės vakarų piliakalnio papėdę skalauja Nemunas, iš vakarų ir rytų yra pelkėta dauba. Šlaitai statūs, ypač nuo Nemuno pusės, iki 25 m aukščio, su pastatinta viršutine, apie 6–7 m aukščio dalimi. Aikštelė lygi, ovali, ištęsta šiaurės vakarų – pietvakarių kryptimi, maždaug 35×30 m dydžio. Aikštelės pietvakarių krašte per du kartus supiltas apie 30 m ilgio, iki 2,5 m aukščio, maždaug 23 m pločio pylimas. Aikštelėje ir greta esančioje aukštumoje XVIII–XIX a. įrengtos žydų kapinės, pylimas, aikštelė ir pietryčių šlaitas II Pasaulinio karo metais iškasinėti apkasais. Už pylimo iškastas apie 2,5–3 m pločio ir iki 1 m gylio puslankiu einantis griovys, atkurtas po 2009 m. vykdytų tyrinėjimų.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Aikštelėje kultūrinio sluoksnio nerasta. Nustatyta, kad piliakalnis savo egzistavimo pradžioje turėjo buitinę paskirtį. Po pylimu 2,8–2,9 m gylyje aptiktas ankstyvas kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta apdegusių akmenų, naminių ir laukinių gyvūnų kaulų, puodų šukių, kaulinė ylos viršūnė, geležinis peilis-pjautuvėlis. Vėlesni piliakalnio rekonstrukcijos paliudijimai: daugybė didelių akmenų, pylimo išaukštinimas, molio suplūkimas ir gilaus griovio įrengimas rodo, kad pirmaisiais mūsų eros amžiais jis buvo naudojamas kaip slėptuvė. 2009 m. tyrinėjimų metu 1–1,6 m gylyje surasti XVIII–XIX a. 56 palaidojimai, kurių didesnę dalį sudarė vaikų ir kūdikių kapai. Kai kurie kapai buvo su įkapėmis – spynomis, taip pat keramikos šukėmis akiduobėse. Prie Žydkapių esanti papėdės gyvenvietė užima apie 1 ha, yra įtraukta į saugomų archeologijos paminklų sąrašus.

Sudargo piliakalnių tyrinėjimai

Petro Dusburgiečio kronikoje žemaičių didžiūno Sudargo vardas minimas 1301, 1303, 1311, ir 1317 m. Sudargo piliakalnio ieškojo dar Juozapas Radziukynas, bet vietos gyventojai jo parodyti negalėjo ir tik atidžiai pats apžiūrėjęs Nemuno krantus jį surado.

Sudargo piliakalniai pradėti rimčiau tyrinėti tik 1970 m. (archeologai P. Kulikauskas ir R. Kulikauskienė). 2005 m. vykdyti Sudargo piliakalnių aplinkos žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai. 2006 m. Žydkapius tyrinėjo archeologė V. Kliaugaitė. 2009 m. ir 2012 m. atlikti Sudargo piliakalnių archeologiniai žvalgomieji tyrimai dėl numatomų piliakalnių tvarkymo darbų. 2006 m. Kultūros paveldo departamento ir savivaldybės lėšomis parengtas Sudargo piliakalnių techninis projektas dėl piliakalnių apsaugos techninių priemonių įrengimo ir pritaikymo turizmui. Darbai pradėti vykdyti 2007 m.

Informacija apie Sudargo piliakalnius literatūroje:

Sudargų piliakalnis

Suv. rėd., Naumiesčio pav., miestelis Sudargai.

Čia, netoli Nemuno, pakilęs piliakalnis iš gilios žemumos, turintis nuo šiaurių, rytų ir pietų kalnus aukštesnius už savą, nuo vakarų gi dasiliečia prie aukštos kalvos. Taigi iš trijų šalių apačia jo apsupta yra giliomis daubomis ir gali būti apsemta vandeniu iš upeliuko, plaukiančio nuo pietinės šalies Nemunan.

Šiandien piliakalnis turi išvaizdą pagadintą ir atmainytą. Šiaurinis šonas kalno nukastas ir nubyrėjęs, o iš tos priežasties persimainė nepažintinai pavidalas pilto kalno. Ištikimiausiu darodymu esybės čia pilto kalno yra jo vakarinė šalis, ant kurios randasi dalis sienos pirmutiniame stovyje, pusantro sieksnio aukštumo.

Kalnas pailgai krypęs nuo rytų į vakarus. Iš atžvilgio, kad šitas kalnas yra pailgas ir nelabai platus, daleidžiu, jog jis turėjo ant viršunės elipsišką įdubimą ir pavidalą šonų panašų į balną. Jeigu šitas kalnas tarnavo apginimui nuo neprietelių, tai jo tvirtumas galėjo būti didėlis, nes reikėjo ginti tiktai vieną šalį, t. y. vakarinę; kitos šalys buvo ginamos statumu šonų ir vandeniu.

Iš Sudargų gyventojų mažai kas žino apie esybę pas juos piliakalnio, o iš svetimų žmonių tiktai žinūnai šitos rūšies kalnų gali jį atskirti nuo prigimtų kalnų toli didesnių už jį, kurie guli nuo šiaurių ir pietų šalies.

J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 20-21